A-438-1692-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-1692/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00189-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas S. P. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK Zarasų r. PK) 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“;

2) įpareigoti Utenos AVPK Zarasų r. PK išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešioti) ginklus;

3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) priedo norma, pagal kurią įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai.

Paaiškino, kad prašymu kreipėsi į atsakovą, norėdamas gauti neterminuotą leidimą ginklui įsigyti. Jo prašymas nebuvo patenkintas, motyvuojant, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 1994 m. liepos 19 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir BK) 234 straipsnio 1 dalį, kuri numatė laisvės atėmimo bausmę daugiau nei 3 metams. Todėl pareiškėjas pagal Įstatymą nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjas sutiko su atsakovo pozicija, kad Įstatymas, įsigaliojęs nuo 2011 m. kovo 1 d., numatė tokį apribojimą ir atsakovas sprendimą priėmė vadovaudamasis juo. Tačiau pareiškėjas vertino, kad tik ginčydamas priimtą sprendimą, jis turi teisę prašyti kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes, pareiškėjo manymu, Įstatymo pakeitimu yra pažeidžiamas piliečių lygybės principas. Pareiškėjas nurodė, kad jam kreipiantis dėl leidimo iki 2011 m. kovo 1 d., jis būtų jį gavęs, nes išnykęs teistumas nebūtų kliūtis leidimui gauti. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo pakeitimas prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes, atlikus tyrimą pagal S. P. prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ginklą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas Zarasų rajono apylinkės teismo 1994 m. liepos 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 234 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas). Už šią nusikalstamą veiką numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo, todėl vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, pareiškėjas negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Įstatymo ir Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių nepriekaištingos reputacijos asmens statusą, taikymo išduodant asmeniui leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d.

Teismas pažymėjo, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. galioja Įstatymas, kurio nauja redakcija buvo išdėstyta 2010 m. lapkričio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 1 straipsnyje, o nuo 2011 m. kovo 6 d. įsigaliojo ir nauja, ginčo teisinius santykius reglamentuojanti, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintų Taisyklių redakcija. Teismas vadovavosi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Nustatė, kad BK 234 straipsnio 1 dalyje už tai, kad neteisėtai laikomas šaunamasis ginklas laisvės atėmimas iki penkerių metų. Pabrėžė, jog būtent už tokį nusikaltimą S. P. ir nuteistas 1994 m. liepos 16 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. P. nėra įsigijęs ginklo, kurio įsigijimui, laikymui (nešiojimui) prašė išduoti leidimą. Jį ketina įsigyti, gavęs leidimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas iki naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad pareiškėjui negali būti taikoma Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostata, kad apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog kreipiantis dėl leidimo ginklui įsigyti išdavimo po 2011 m. kovo 1 d., atsakovas pagrįstai ir tinkamai taikė naujos redakcijos Įstatymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neišduoti S. P. leidimo ginklui įsigyti.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nemato pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Ginklų ir šaudmenų apyvartos sritis yra padidintos rizikos sritis, kurią valstybė kontroliuoja itin atidžiai ir pagrįstai nustato papildomus apribojimus asmenims siekiantiems įsigyti, laikyti at nešioti ginklus. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais valstybė gali skirtingai reglamentuoti šiuos teisinius santykius, juos griežtinti ar liberalizuoti. Pirmosios instancijos teismo manymu, dabar galiojantis griežtesnes ginklų ir šaudmenų įsigijimo, laikymo ir nešiojimo sąlygas numatantis Pakeitimo įstatymas taikomas asmenims, kurie siekia įgyti ginklą po jo įsigaliojimo ir tai savaime nepažeidžia teisėtų lūkesčių ar teisinio tikrumo principų. Asmuo norėdamas įsigyti ginklą privalo įvertinti tuo metu galiojančias įstatymo sąlygas. Asmens, kuris ginklą buvo įsigijęs iki Pakeitimo įstatymo priėmimo, ir asmens, kuris siekia įsigyti ginklą po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, teisinė padėtis nėra vienoda. Teismas konstatavo, jog dėl visų šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju yra pažeidžiamas asmenų lygybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje.

III. Apeliaciniu skundu S. P. prašo:

1. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo priedo norma, kuri įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d., pagal kurią Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

2. Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Utenos AVPK Zarasų r. PK 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Utenos AVPK Zarasų r. PK išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešioti) ginklus.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad asmens, kuris ginklą buvo įgijęs iki Pakeitimo įstatymo priėmimo, ir asmens, kuris siekia įsigyti ginklą po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, teisinė padėtis nėra vienoda. Tačiau, anot pareiškėjo, lieka neaišku, kokiu kriterijumi remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą. Pareiškėjo nuomone, nėra jokio objektyvaus pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, jog minėtų kategorijų asmenų teisinė padėtis nėra vienoda, kadangi minėtų kategorijų asmenų teisinė padėtis išlieka tokia pati, nepaisant to, kada jie įsigijo ginklą. Anot pareiškėjo, 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai, susidaro tokia teisinė situacija, jog asmenys, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti padarę nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis ar radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, ir kurie šaunamąjį ginklą įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2011 m. kovo 1 d.), turi teisę turėti ginklus ir šaudmenis, o asmenys, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti padarę nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis ar radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, tačiau kurie šaunamojo ginklo neįgijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2011 m. kovo 1 d.), tokios teisės neturi. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai pažeidžia asmenų lygybės principą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymi, kad atsižvelgęs į faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teistumu, priėmė sprendimą, jog S. P. nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, tokiu būdų jo prašymas dėl neterminuoto leidimo laikyti (nešioti) ginklus išdavimo, buvo atmestas. Atsakovas akcentuoja ir tai, kad S. P. Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu 1994 metais buvo nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalį ir vėliau jo įvykdytas nusikaltimas teismo nebuvo perkvalifikuotas, todėl, pasak atsakovo, jo atžvilgiu ir buvo priimtas sprendimas neišduoti neterminuoto leidimo ginklui laikyti, nes Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme kitokių nuorodų nėra. Atsakovo vertinimu, S. P. prašymas panaikinti sprendimą ir išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti ginklą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjui neterminuotas leidimas laikyti (nešioti) ginklus neišduotas remiantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos bei 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, numatančiu, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atveju, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai. Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) nustatyta, jog nurodytoje teisė normoje nustatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui taikytina ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi, naujoji, griežtesnė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakcija. Pareiškėjas taip pat neneigia, kad pagal nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusią Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies redakciją jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir vadovaujantis šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusiais Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu jam išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešioti) ginklus atsisakyta pagrįstai, nes jis Zarasų rajono apylinkės teismo 1994 m. liepos 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 234 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas), kuri numatė laisvės atėmimo bausmę daugiau nei 3 metams. Tačiau pareiškėjas šioje byloje kelia Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies konstitucingumo problemą. Pareiškėjas mano, kad situacija, kai jam yra taikoma naujoji Įstatymo redakcija, o asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, ši redakcija netaikytina, pažeidžia asmenų lygybės principą.

Vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos. Tačiau leidžiamų įstatymų turinio ir formos atžvilgiu nėra visiškos laisvės. Visiems teisės aktams keliamas vienas svarbiausių reikalavimų: jie neturi prieštarauti Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Akcentuotina, kad pareiškėjas nekelia naujo teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai klausimo, abejones dėl atitikimo Konstitucijai pareiškėjas sieja su naujo teisinio reguliavimo galiojimo taisyklėmis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu reguliavimu yra garantuojamas teisinio saugumo principas, kurio vienas iš aspektų yra tai, kad teisinį reguliavimą galima keisti inter alia laikantis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teismas į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai kreipiasi tik tada, jeigu yra pagrindas manyti, įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje aptardamas Įstatymo pakeitimų galiojimo laike klausimą ir taip užtikrindamas teisinio stabilumo principą, įstatymų leidėjas pažeidė asmenų lygybės įstatymui principą. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad teisės norma, kurios konstitucingumu abejoja pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje netaikytina, todėl net ir pripažinus šią teisės normą antikonstitucine, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, nes jam turėtų būti taikoma šiuo metu galiojanti (ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi), o ne ankstesnė Įstatymo redakcija, nes prašymą išduoti aptariamą leidimą pareiškėjas atsakovui pateikė 2011 m. rugsėjo 9 d., jau galiojant naujai Įstatymo redakcijai. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešioti) ginklus, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais, ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas