2026-02-04 Nr. AB-2737-3-61-3-04752-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1412-629/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04752-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, A. S.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 25S181617, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 25S188046, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos ir jos vaikų prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva). Pareiškėja taip pat pašė, nestabdant bylos nagrinėjimo, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar taikyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatoms įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą. Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. 2025 m. gegužės 13 d. ji (pareiškėja) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje santuokos pagrindu (Nr. 2504-LLG-2790), o taip pat prašymus nepilnamečių vaikų E. M. ir A. M. vardu. Tiek Sprendimas Nr. 1, tiek Sprendimas Nr. 2 yra nepagrįsti ir neatitinka VAĮ 10 straipsnio nuostatų.

2.2. Atsakovas neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo, nors pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką toks vertinimas turėjo būti atliktas. Sprendime Nr. 2 remiamasi pareiškėjos buvusiais darbo santykiais Rusijos Federacijos (toliau – ir Rusija) įmonėse, o grėsmė identifikuojama bendrosios prevencijos pagrindu. Pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) yra sudariusi santuoką su A. S., Lietuvos Respublikos piliečiu, po santuokos grįžusiu nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką. Sprendimai, apribojantys pareiškėjos, o taip pat Lietuvos Respublikos piliečio privatų gyvenimą, yra nepagrįsti, nemotyvuoti ir neproporcingi. Priimant Sprendimus atsisakyti išduoti leidimą gyventi, uždrausti atvykti nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą ir šeimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje. Atsisakant pareiškėjai išduoti leidimą gyventi ir uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką, nebuvo vertintos pasekmės pareiškėjos sutuoktiniui ir jų teisei į privatų gyvenimą.

2.3. Pareiškėjai pateiktame pranešime nurodoma, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 137 ir 138 straipsniais, priimtas sprendimas dėl uždraudimo atvykti gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau sprendimas pareiškėjai nebuvo įteiktas. Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo atitinka Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą ir ABTĮ nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadoje konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Siekiant įvertinti visas su pareiškėjos darbu susijusias aplinkybes, Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 7 d. atliko pareiškėjos apklausą. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi ne tik VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, bet ir atliko savarankišką vertinimą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertino kitas su pareiškėja susijusias aplinkybes ir vertino minėtų sprendimų proporcingumą.

4.2. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, jog Sprendimai priimti bendrosios prevencijos pagrindu. Ginčijami Sprendimai nėra priimti tuo pagrindu, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui yra grindžiama jos realiai atliktais veiksmais VSD surinktos informacijos kontekste, atlikus individualų pareiškėjos vertinimą, ginčijami Sprendimai yra proporcingi. Pareiškėjos darbo pobūdis Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjos dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo). Pareiškėjos išvykimai į Baltarusiją vertintini kaip pareiškėjos pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šių šalių vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.

4.3. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, įvertino pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui (realiai pareiškėjos atliktus veiksmus VSD surinktos informacijos kontekste), pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, pagal šiuos duomenis vertino ginčijamų Sprendimų proporcingumą, todėl Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą. Migracijos departamentas sistemiškai įvertino visas aktualias su pareiškėja susijusias aplinkybes, todėl Migracijos departamento išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką – pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė yra reali.

4.4. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, jog jis nevertino pareiškėjos šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, ginčijamų sprendimų poveikio Lietuvos Respublikos piliečiams ar ginčijamų sprendimų proporcingumo. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos ekonominiai ryšiai su Lietuva nesieja, nes ji nedirba ir niekada nedirbo Lietuvoje. Tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, savaime nesuteikia pareiškėjai teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir nelaikytinas ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Pasak pareiškėjos, jos sutuoktinis Lietuvoje negyveno apie 15 metų, jo gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, kur ir dabar jis turi statybų verslą, o jo gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota tik nuo 2025 m. kovo 12 d., todėl jo ryšys su Lietuva yra labai silpnas ir faktiškai apsiriboja tik gyvenamosios vietos deklaravimu. Migracijos departamentas nenustatė, kad yra duomenų apie tai, jog pareiškėja su sutuoktiniu negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą Rusijos Federacijoje. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu 3 kartus kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o tai reiškia, kad pareiškėjos sutuoktiniui nėra uždrausta vykti į Rusijos Federaciją. Todėl pareiškėjos šeimos nariui nebūtų kliūčių periodiškai vykti pas pareiškėją į Rusijos Federaciją ar ten kartu su ja gyventi. Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už pareiškėjos galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Migracijos departamentas pareiškėjos atžvilgiu nėra priėmęs sprendimų dėl jos grąžinimo ar išsiuntimo į jos kilmės valstybę ar kitą valstybę, kurioje ji turi teisę būti. Migracijos departamento sprendimais pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2025 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 18-8569 (toliau – ir VSD išvada) atsakovui pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nurodė, kad pareiškėjos darbas įmonėse „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, t. y. Rusijai strateginę reikšmę turinčiuose sektoriuose kelia kontržvalgybinių rizikų. Viešų šaltinių duomenimis, „(duomenys neskelbtini)“ yra dukterinė „(duomenys neskelbtini)“ įmonė. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ gamina komercinius ir karinius lėktuvus Rusijos Federacijos gynybos ministerijai. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ gamina komercinio pobūdžio lėktuvus Rusijos Federacijos vyriausybei. „(duomenys neskelbtini)“ vienas iš gaminamų karinių II-76 strateginių lėktuvų naudojamas Rusijos kariuomenės kare prieš Ukrainą. Europos Sąjungos (ES), Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir kitos šalys nuo 2022–2023 m. taiko sankcijas „(duomenys neskelbtini)“ ir jos dukterinei „(duomenys neskelbtini)“ įmonei. Viešų šaltinių duomenimis, banko „(duomenys neskelbtini)“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „(duomenys neskelbtini)“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „(duomenys neskelbtini)“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos.

6.2. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

6.3. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos R. S. skundą bei netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

8. Teismas, be kita ko, nustatė, kad:

8.1. Pareiškėja 2025 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje santuokos pagrindu.

8.2. Atsakydama į Klausimyno klausimą „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)“ pareiškėja nurodė, kad 2009–2018 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ gamybos rengimo inžiniere, 2019–2020 m. dirbo Rusijos Federacijos banke „(duomenys neskelbtini)“ klientų aptarnavimo vadybininke.

8.3. VSD 2025 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. 18-8569 atsakovui pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nurodė, kad pareiškėjos darbas įmonėse „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“, t. y. Rusijai strateginę reikšmę turinčiuose sektoriuose, kelia kontržvalgybinių rizikų. Viešų šaltinių duomenimis, „(duomenys neskelbtini)“ yra dukterinė „(duomenys neskelbtini)“ įmonė. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ gamina komercinius ir karinius lėktuvus Rusijos Federacijos gynybos ministerijai. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ gamina komercinio pobūdžio lėktuvus Rusijos Federacijos vyriausybei. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vienas iš gaminamų karinių II-76 strateginių lėktuvų naudojamas Rusijos kariuomenės kare prieš Ukrainą. ES, JAV ir kitos šalys nuo 2022–2023 m. taiko sankcijas „(duomenys neskelbtini)“ ir jos dukterinei „(duomenys neskelbtini)“ įmonei. Viešų šaltinių duomenimis, banko „(duomenys neskelbtini)“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. „(duomenys neskelbtini)“ stebėtojų tarybos pirmininkas yra Rusijos finansų ministras. „(duomenys neskelbtini)“ dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje taikomos ES ir JAV sankcijos.

8.4. Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 7 d. atliko pareiškėjos apklausą. Apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad, baigusi fizikos ir ekonomikos studijas, sėkmingai išlaikė atranką ir įsidarbino įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ gamybos paruošimo specialiste. Po vaiko priežiūros atostogų grįžusi į darbą ėjo vadovo pavaduotojo pareigas, buvo atsakinga už dokumentų registravimą ir siuntimą. Iš šios įmonės išėjo dėl etatų mažinimo. Su buvusiais kolegomis ryšių nebepalaiko. Vėliau pagal draugės rekomendaciją įsidarbino „(duomenys neskelbtini)“ pardavimų specialiste-individualia vadybininke. Iš šio darbo išėjo dėl šeiminių aplinkybių – turėjo perimti motinos verslą, susijusį su draudimu, ir iki šiol tuo užsiima. Su minėta drauge, dirbančia „(duomenys neskelbtini)“ filialo vadove, palaiko ryšius ir dabar, tačiau pastaroji šiuo metu yra motinystės atostogose ir planuoja išeiti iš darbo. Su savo sutuoktiniu pareiškėja susipažino 2023 m. gegužės 17 d. Turkijoje. Jie metus laiko susitikinėjo keliaudami po Turkiją, Rusiją ir Baltarusiją, kol galiausiai nusprendė susituokti. Šiuo metu jos vyras grįžo gyventi į Vilnių, jis ilgą laiką dirbo statybų įmonėje Londone, dabar dirba nuotoliniu būdu, Londone jis vis dar turi savo statybų verslą. Abu planuoja įsikurti Lietuvoje ir nuolat gyventi. Pareiškėja teigė nesidominti politika, nedalyvauja rinkimuose, nes, jos manymu, jos balsas nieko nepakeistų. Ji nepalaiko jokio karo, taip pat ir karo Ukrainoje, nes žūsta žmonės iš abiejų pusių, tik girdėjo, kad karą pradėjo Rusija, nes ji įžengė į Ukrainos teritoriją. Politika jai nesvarbi. Nurodė, kad šiuo metu dokumentuose Krymas priklauso Rusijai, tačiau iš vaikystės prisimena, jog važiuojant prie jūros Krymas buvo Ukrainos teritorija. Ji nežino, kas yra demokratija. Į Lietuvą vyksta gyventi pas vyrą, planuoja kurti šeimą ir susilaukti vaikų.

8.5. Atsakovas 2025 m. rugpjūčio 14 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus 6 mėnesius), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas 2025 m. rugpjūčio 25 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; asmuo yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

9. Įvertinęs Įstatymo 4 straipsnio 4, 7 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjos buvęs darbas Rusijos Federacijos strateginę reikšmę turinčiuose sektoriuose, jos vizitai į Rusiją VSD surinktos informacijos kontekste sudaro prielaidas vertinti, jog atsakovas teisingai ir pagrįstai sprendė neišduoti leidimo laikinai gyventi dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su neigiamu poveikiu jos šeimai, teismas pažymėjo, kad pareiškėja ekonominių ryšių su Lietuva neturi – nedirba ir niekada Lietuvoje nedirbo. Tai, kad Lietuvoje gyvena asmens sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, savaime nesuteikia pareiškėjai teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir nelaikytina ryšiu su Lietuva, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą. Pareiškėjos sutuoktinis Lietuvoje negyveno apie 15 metų, jo gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, kur ir dabar jis turi statybų verslą, o jo gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota tik nuo 2025 m. kovo 12 d. Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai apsiriboja tik bendro pobūdžio teiginiais, kad ji nori kartu gyventi su šeima. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai neuždrausta atvykti į Šengeno zonos valstybes, todėl su šeima ji gali susijungti nebūtinai tik savo kilmės šalyje.

11. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad nustatytos aplinkybės, apibūdinančios pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius, nėra pakankamos, jog atsvertų pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos strateginiuose sektoriuose, jos palaikomų ryšių kilmės šalyje ir reguliarių vizitų (t. y. aplinkybių, kurių visetas sudaro pagrindą spręsti apie pareiškėjos išlikusius reikšmingus ryšius su kilmės valstybe) suponuojamą grėsmę valstybės saugumui.

12. Teismas konstatavo, kad skundžiami Sprendimai yra grindžiami aktualiu teisiniu reguliavimu, juose buvo įvertinta ne tik VSD išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, bet ir pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva Respublika, pareiškėjos šeiminė padėtis ir Sprendimų įtaka šeiminiams ryšiams. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad Sprendimai iš esmės pagrįsti tik VSD išvada ir nebuvo tinkamai atliktas kompleksinis kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas.

13. Teismas vertino, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, jog Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus Sprendimus. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina), vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo atmesti VSD ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą. Pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės neabejotinai suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

14. Dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti, teismas pažymėjo, kad šis sprendimas grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame įvertintas pareiškėjos šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir, remiantis nustatytų aplinkybių visuma, padaryta išvada, kad esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, tačiau atsakovas, įvertinęs tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos vyras, nustatė pareiškėjai 30 mėnesių (2 metus 6 mėnesius) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Teismo vertinimu, tai, kad sprendimas, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvą, buvo priimtas pirmiau nei sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neleidžia spręsti, kad jis yra nepagrįstas.

15. Teismas nurodė, kad trečiasis skundo reikalavimas laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 2, todėl konstatavus Sprendimo Nr. 2 teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

16. Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl procedūrinės teisės normos, kuria remiantis pareiškėja buvo tik informuojama apie priimtą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundas teismo buvo priimtas, todėl teisė kreiptis į teismą nebuvo pažeista. Teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos nurodytų nuostatų konstitucingumo.

III. 17. Pareiškėja R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba pareiškėjos skundą tenkinti – panaikinti atsakovo Sprendimus ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

18.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas bei nepagrįstai apriboja pareiškėjos ir jos šeimos teisę į privatų gyvenimą, ES gyventojo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą ES. Sprendimu nevertinti pareiškėjos nurodyti argumentai dėl jos šeimos narių – Lietuvos Respublikos piliečio, teisės į šeimą ir privatų gyvenimą, nepilnamečių vaikų interesų prioriteto. Migracijos departamentui neatlikus tinkamo tyrimo šiais aspektais, nėra galima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, juo labiau, ar taikytos priemonės – atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvoje ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką – yra būtinos siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes (valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika), konstituciškai svarbius tikslus, taip pat, ar tokie apribojimai yra proporcingi individualioje situacijoje.

18.2. Pareiškėja yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narys. Ginčijamuose sprendimuose nėra motyvų, kodėl ir kaip pareiškėjos ar tokio asmens kaip pareiškėja atvykimas į šalį gali kelti grėsmę valstybės saugumui tiek, kad būtų pagrįstas pusiausvyros tarp siekiamo tikslo ir taikomų priemonių protingumas. Pareiškėja skunde nurodė, kad jai turėtų būti taikomos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB, Direktyva) nuostatos, suteikiančios teisę laisvai judėti ir gyventi valstybėse narėse, tačiau teismas šio argumento neįvertino, turėjo taikyti, tačiau netaikė ES teisės normų.

18.3. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, Sąjungos piliečio turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas, jei dėl to, kad ES piliečio šeimos nariui nesuteikiama teisė gyventi ES valstybėje narėje, jis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos ir iš jo būtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nedraudžiama susijungti su šeima kitoje Šengeno valstybėje, negali būti pagrindu neleisti Lietuvos Respublikos piliečiui susijungti su šeima jo paties kilmės šalyje, ES valstybėje narėje. Skundžiamu sprendimu iš esmės apribojama pareiškėjos sutuoktinio, Lietuvos piliečio, konstitucinė teisė grįžti į Lietuvą. Pareiškėjos sutuoktiniui sukeliamos tokios pasekmės, dėl kurių Lietuvos piliečiui tektų priverstinai išvykti iš Lietuvos Respublikos tam, kad išsaugotų šeimą. Teismas šių pareiškėjos argumentų nevertino.

18.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, paneigiančią galimybę apriboti teisę atvykti į Lietuvos Respubliką bendrosios prevencijos pagrindu asmeniui, kurio sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024; 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024; 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024; 2025 m. sausio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-982-463/2025; 2025 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1616-602/2025). Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

18.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms, todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, jis turi kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Nagrinėjamoje byloje kyla Direktyvos 2004/38/EB aiškinimo klausimas. Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų. Nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar leidžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis remiantis, minėta Direktyva nebūtų taikoma asmenims, kurių keliama grėsmė identifikuojama bendrosios prevencijos pagrindu, t. y. nenustačius jokių individualių faktinių aplinkybių, dėl kurių užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nesikreipus į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, esant akivaizdžiam ES teisės vienodo aiškinimo nesilaikymui, būtų pažeista pareiškėjos teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

18.6. Nestabdant bylos nagrinėjimo, pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo atitinka Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisminės gynybos principui, VAĮ nuostatoms įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą ir ABTĮ nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomai akcentuoja, kad ginčijami Sprendimai nėra priimti bendrosios prevencijos pagrindu (tuo pagrindu, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė). Pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui yra grindžiama jos realiai atliktais veiksmais VSD surinktos informacijos kontekste, atlikus individualų pareiškėjos vertinimą, ginčijami Sprendimai yra proporcingi. Migracijos departamento Sprendimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1934-815/2024; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023). Pareiškėjos darbo pobūdis Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjos dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo). Migracijos departamentas sistemiškai įvertino visas aktualias su pareiškėja susijusias aplinkybes, todėl Migracijos departamento išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką – pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė yra reali.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:

22.1. Pareiškėja niekada negyveno Lietuvos Respublikoje, neturėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o tai, jog ji sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, nesuteikia jai ir jos vaikams teisės tikėtis, kad be išlygų bus suteikta teisė atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečių šeimos susijungimo pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik pareiškėjo ryšiai, susiklostę Lietuvos Respublikoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Taigi, pareiškėjos ir jos vaikų teisės nėra pažeistos, o pareiškėjos sutuoktiniui, Lietuvos Respublikos piliečiui, teisė judėti nei po ES, nei po trečiąsias šalis nėra apribota.

22.2. Pareiškėja buvo Rusijos Federacijos vyriausybės, kuri daro šiurkščius tarptautinės teisės pažeidimus, valdomos institucijos tarnautoja. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, pagrįstai nesuabejojo jos lojalumu Rusijos Federacijos valdžiai, pagrįstai konstatavo jos galimą grėsmę valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, priešingai – atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą.

22.3. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose susiklosčiusios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Analogiškos pozicijos dėl užsieniečių teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikomasi aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-552/2024; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1398-552/2024; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 25S181617, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), ir 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. 25S188046, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovui iš naujo išnagrinėti pareiškėjos ir jos vaikų prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Migracijos departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

28. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir / ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos sujungimo pagrindu (Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Migracijos departamentas ginčijamus Sprendimus priėmė, padaręs išvadą, jog VSD išvadoje pateikta informacija, susijusi su pareiškėjos klausimyne nurodytų aplinkybių (t. y., kad ji 2009–2018 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“, 2019–2020 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“) vertinimu sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023). Atliekant tokį vertinimą, svarbu takyti proporcingumo principą, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius konkretaus užsieniečio teisinei padėčiai.

32. Pareiškėja skundą pirmosios instancijos teismui grindė, be kita ko, argumentais, kad, Migracijos departamentui priimant Sprendimus, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos ir jos šeimos narių interesus ir nesilaikyta proporcingumo principo, neįvertintos pasekmės pareiškėjos sutuoktiniui (Lietuvos Respublikos piliečiui) bei jos nepilnamečiams vaikams, Rusijos Federacijos piliečiams, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

33. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino pareiškėjos argumentų, susijusių su teise į privatų ir šeimos gyvenimą, nenurodė, ar šiuo atveju buvo atliktas tyrimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. ar tarp pareiškėjos ir jos sutuoktinio, Europos Sąjungos piliečio, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjos sutuoktinis būtų priverstas lydėti pareiškėją ir išvykti iš Sąjungos teritorijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nepasisakė dėl pareiškėjos papildomai į bylą pateiktų įrodymų (pareiškėjos nepilnamečiams vaikams išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) reikšmės byloje kilusiame ginče, nors 2025 m. spalio 20 d. teismo posėdyje šie įrodymai buvo pridėti prie bylos ir nutarta juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendime liko neįvertinti pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai ir argumentai dėl Migracijos departamento Sprendimų įtakos Lietuvoje gyvenantiems pareiškėjos nepilnamečiams vaikams.

34. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

35. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne iš esmės nagrinėti šią administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

36. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

37. Kadangi byloje nagrinėjant pareiškėjos skundą galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas, šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė