2022-03-30 Nr. AB-8031-3-61-3-05009-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1809-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05009-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Q. M. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Q. M. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. Q. M. H. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38842 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 6K‑2246 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Nurodė, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis yra (duomenys neskelbtini), ir dėl savo religinės priklausomybės negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga, jis bijo persekiojimo ir negali sugrįžti į savo kilmės šalį.

2.2. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenimis teigė, jog (duomenys neskelbtini) veikla 2020 m. (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo, jie atakavo (duomenys neskelbtini) kaimus bei šių genčių lyderius. Pagal EPPB 2021 m. ataskaitą, (duomenys neskelbtini) buvo įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Pareiškėjo vertinimu, jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą suteikti prieglobstį, todėl nebuvo pagrindo juo netikėti ir jo duotus paaiškinimus vertinti kritiškai. Informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį, smurtą ir karinius veiksmus jo kilmės šalyje patvirtino atsakovo tyrimo duomenys.

2.3. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, duomenų apie jo kokius nors pažeidimus nebuvo, todėl nebuvo ir objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo nustatytas maksimalus draudimas atvykti buvo neproporcingas.

2.4. Pareiškėjas prašė užtikrinti jo tiesioginį ir betarpišką išklausymą, jo teisė būti išklausytam negalėjo būti paneigta nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra buvo ikiteisminė. Pareiškėjas taip pat manė, jog Migracijos departamento Komisija neteisingai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo visas teisingam sprendimui reikalingas aplinkybes, todėl jis nesutiko su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos, jam grįžus į kilmės šalį grėstų mirtis ir susidorojimas.

3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis bėgo nuo (duomenys neskelbtini), 7 metus gyveno pabėgėlių stovykloje, patyrė eilinį genocidą, tačiau asmeniškai nebuvo patyręs persekiojimo veiksmų.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės buvo susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė dėl jo išpažįstamos religijos yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. EPPB ataskaitoje nurodoma, jog net būnant (duomenys neskelbtini), ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas gyveno teritorijoje ((duomenys neskelbtini) gubernijoje), kurios nevaldo (duomenys neskelbtini), jis nėra pažeidžiamas asmuo. Atsakovas sprendė, jog surinkta kilmės šalies informacija nepatvirtino, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu grėstų persekiojimas (duomenys neskelbtini).

4.2. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas, todėl, atsakovo vertinimu, prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, jis gali pasislėpti. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nėra pateikęs prašymo savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, jis dėl to gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

4.3. Pareiškėjas nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini), tik nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir atvykti į Lietuvos Respubliką. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdino jo elgesio kaip sąžiningo. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, juos išdėstė taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ bei atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad:

6.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. liepos 27 d. sulaikė nelegaliai Lietuvos Respublikos sieną kirtusį pareiškėją. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, buvo atlikta pirminė jo apklausa. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką atvyko dėl to, jog (duomenys neskelbtini) yra persekiojami, žudomi kilmės šalyje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jis jau 7 metus slapstėsi, kol pasitaikė proga pabėgti. 2021 m. lapkričio 4 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), gyveno kaime pavadinimu (duomenys neskelbtini), jam kilo grėsmė kilmės valstybėje. Pareiškėjas teigė, kad po 2014 m. genocido jam teko palikti namus ir gyventi labai pavojingomis sąlygomis, turėjo užsiiminėti atsitiktiniais darbais. Pareiškėjas paaiškino, jog, dėl priklausymo (duomenys neskelbtini), negali prekiauti, turėti darbo. Atsakydamas į klausimą dėl patirtų grasinimų, pareiškėjas nurodė, kad asmeniškai jų nėra patyręs. Pareiškėjas pažymėjo, jog anksčiau išvykti negalėjo dėl finansinių priežasčių, turėjo sunkiai dirbti, kad užsidirbtų pinigų išvykimui, todėl tikėjosi, jog jo padėtis taps geresnė. Pareiškėjas taip pat teigė, kad grįžti į savo miestą jis negali, nes ten viskas sugriauta, vyksta konfliktai. Pareiškėjas nurodė, jog yra susituokęs ir turi vieną vaiką, jo šeima liko kilmės valstybėje, čia atvyko su mama.

6.2. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo bei įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, apskundė jį Komisijai, kuri pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, įvertinęs Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V‑131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, pareiškėjo pasakojimus ir apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

8. Teismas nurodė, jog pareiškėjo pagrindinė priežastis, dėl kurios jis nenori grįžti į kilmės šalį, yra bendra šalyje esanti situacija bei ekonominė. Teismo vertinimu, sunki bendra padėtis (duomenys neskelbtini) ir ekonominio pobūdžio (darbų trūkumas) priežastys nėra tapačios persekiojimui, o bendra saugumo padėtis nesuponavo individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

9. Teismo vertinimu, Migracijos departamento atliktas tyrimas buvo išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, analizuoti jo nurodyti argumentai, atsižvelgta į pareiškėjo asmenybę bei į jo kilmės valstybę, be kita ko, teismas, remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairių informacija, nurodė, kad šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nerado, o pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, jog šiai dienai (duomenys neskelbtini) būtų persekiojami ar diskriminuojami, jiems būtų sudėtingiau rasti darbą, be to, pareiškėjas kilmės šalyje buvo sukūręs šeimą, turi gyvenimo patirties, dirbo tam tikrus darbus. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta bendro pobūdžio bei istorinė informacija nebuvo susieta su aktualia kilmės šalies informacija bei jo paties individualia padėtimi.

10. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nebuvo susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas rėmėsi naujausiomis tiek EPPB, tiek kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose, surinkta informacija, teismo vertinimu, buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, tinkamai išnagrinėti.

11. Teismas nurodė, kad, atsakovo pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar padarė dar kokių nors teisės pažeidimų. Todėl teismas pakeitė draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų nuo jo išsiuntimo dienos, taip pat pakeitė ir perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi terminą iki 2 metų nuo jo išsiuntimo dienos. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė, nes nenustatė pagrindų panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

13.2. Pareiškėjas yra religinei mažumai priklausantis asmuo, jis neprivalo konkrečiai įvardyti persekiotoją. (duomenys neskelbtini) yra susidūrę su prievarta ir genocidu, o kilmės šalyje iki šiol nesukurta efektyvi (duomenys neskelbtini) apsaugos sistema, todėl pareiškėjo išsakyta baimė grįžti į savo kilmės šalį yra pagrįsta.

13.3. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas taip pat nepasisakė apie tai, kad kilmės šalyje vis dar vyksta išpuoliai.

13.4. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, surinkta informacija taip pat neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja, kad Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjo individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai. Tyrimo metu atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, kad pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nenurodė kokiu būdu jį asmeniškai diskriminavo, ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui. Pareiškėjas visą gyvenimą praleido kilmės šalyje, jis pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Taigi, atsakovo vertinimu, nebuvo nustatyta ir aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui grėstų pavojus dėl beatodairiško smurto, ar kankinimai / mirties bausmė, todėl jis neatitiko ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21S38842, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 6K‑2246 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki 2 metų bei taip pat pakeitė ir perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi terminą iki 2 metų nuo pareiškėjo išsiuntimo dienos.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

22. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).‏‏‎

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

24. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

25. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

26. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

27. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

28. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

29. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

31. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad jis yra (duomenys neskelbtini), o jiems kilmės šalyje nuolat kyla grėsmė, sunku rasti darbą. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, kuri EPPB priskiriama prie galinčių susidurti su padidinta rizika patirti smurtą, tačiau net patenkant į šią grupę, ne visi susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą; be kita ko, būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), į kitas aktualias aplinkybes.

Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gyveno provincijoje, kur (duomenys neskelbtini) nevaldo teritorijos, be to, jis nėra pažeidžiamas asmuo (pagal kitus kriterijus, pvz., lytis, turimi asmens dokumentai). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nedetalizavo jam individualiai gresiančios grėsmės gyvybei – pateikė viešą informaciją, kad 2014 m. (duomenys neskelbtini) vykdė genocidą, tačiau apie dabartinį laikotarpį pasakodamas neišsiplėtė, taip pat apklausų metų teigė, kad asmeniškai persekiojimo, grasinimų nepatyrė.

Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo paaiškinimas, jog iš kilmės valstybės jis išvyko dėl grėsmės (duomenys neskelbtini), nėra įtikinamas, nes:

1) nuo 2014 m. genocido iki išvykimo iš kilmės valstybės praėjo nemažas laiko tarpas;

2) nuo 2017 m. buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini) pralaimėjimą;

3) nors (duomenys neskelbtini) ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, tačiau jų veikla pastaruoju metu apima atsitiktinius išpuolius. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas nevertino jo nurodytų aplinkybių, su šiuo argumentu teismas neturi pagrindo sutikti – pareiškėjas, iš esmės, atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje (dėl netinkamo elgesio su (duomenys neskelbtini)), jų nesiedamas su individualia situacija, nepateikdamas konkrečių pavyzdžių, kada būtent pareiškėjas susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus.

Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, atsakovas aptarė sprendime, įvertinęs situaciją pareiškėjo kilmės šalyje. Be to, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Šių argumentų kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1380/2009).

Atsižvelgiant, be kita ko, į Migracijos departamento pateiktą medžiagą bei į EPPB ataskaitą, pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis ginkluotas konfliktas, tačiau, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi atsakovas Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apklausos metu nenurodė, jog būtų tiesiogiai susidūręs su persekiojimu ar kitais neigiamais veiksmais. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento surinktą medžiagą, pareiškėjo teiktus paaiškinimus, nurodo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui, dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) negresia persekiojimas ir susidorojimas, o pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio, nepatvirtinta ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

34. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., (duomenys neskelbtini) įstatymais, tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis) ir pareiškėjo situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo tinkamai išnagrinėti ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. Q. M. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė