2020-11-18 Nr. AB-21657-3-61-3-02959-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-744-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02959-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) vykdomosios institucijos administracijos direktorių nuo teismo sprendimo priėmimo dienos per 7 dienas priimti potvarkį dėl 5220 kv. m gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise, kuris savo lėšomis apmokėjo jų statybą, arba atlyginti žalą natūra; 2) kitu atveju, jeigu teismo sprendimas atlyginti žalą natūra per nustatytą terminą nevykdomas, suteikti pareiškėjui teisę išieškoti iš Vilniaus miesto savivaldybės 13 050 000 Eur žalą.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytus skundui keliamus reikalavimus, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. iki 2020 m. rugsėjo 24 d. tinkamai suformuluoti skundo reikalavimus; skunde išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai, ir pridėti įrodymus; sumokėti žyminį mokestį arba pateikti prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo; pateikti įrodymus, kada gautas skundžiamas aktas.

Pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė: 1) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės vykdomosios institucijos administracijos direktorių nuo teismo sprendimo priėmimo dienos per 7 dienas priimti potvarkį dėl 5000 kv. m gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise, kuris savo lėšomis apmokėjo jų statybą; 2) jeigu teismo sprendimas per nustatytą terminą nebus įvykdytas, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę atlyginti pareiškėjui 12 500 000 Eur nuostolių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas pirmuoju skundo reikalavimu prašė perduoti jam 5000 kv. m ploto gyvenamųjų patalpų namus, butus asmeninės nuosavybės teise, tačiau nenurodė, kokioje konkrečioje vietovėje ar objekte turėtų būti reikalaujamos patalpos, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas reikalavimo tiksliai nesuformulavo, skundo trūkumų nepašalino. Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė tuo atveju, jeigu atsakovas nevykdytų reikalavimo perduoti jam 5 000 kv. m gyvenamojo ploto, atlyginti žalą (12 500 000 Eur). Teismas vertino, kad toks reikalavimas negali būti priimtas, nes iš esmės prašoma taikyti sankciją už tai, jog nevykdomas teismo sprendimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo, turėtų nurodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, kilusią žalą, priežastinį ryšį tarp jų. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas žalą kildina iš galimai ateityje atsirasiančio neteisėto veiksmo (t. y. to, kad atsakovas neįvykdys teismo sprendime nurodyto veiksmo).

Teismas akcentavo, kad, pareiškėjo teigimu, tuometinė Vilniaus miesto valdyba turėjo prievolę perduoti jam 5220 kv. m gyvenamojo ploto. Tokią prievolę pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas). Įvertinęs minėto nutarimo nuostatas, teismas vertino, kad tikėtina, jog pareiškėjas remiasi aplinkybe, kad tam tikras namas, į kurio plotą jis pretendavo, buvo pastatytas, tačiau nenurodė jokių duomenų nei apie konkretų namą, nei kada jis buvo (ar buvo) pastatytas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“ 2.2 punktą namų statyboje naudojant gyventojų lėšas turėjo būti sudaryta notariškai patvirtinta sutartis, kurioje turėjo būti nurodyta namo, buto, statybos ir atsiskaitymo už statybos kaštus tvarka ir terminai, taip pat sąlygos, kuriomis statomas namas, butas pereis asmens, savo lėšomis dalyvaujančio namo statyboje, nuosavybėn. Pareiškėjas nenurodė, ar tokia sutartis buvo sudaryta.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde reikalavimus taip pat siejo su Vilniaus miesto savivaldybės galimu vilkinimu neatliekant veiksmų dėl nekilnojamojo turto jam perdavimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie namo pastatymo datą, taip pat nenurodė, ar prieš kreipdamasis į teismą jis kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl skunde nurodomo turto perdavimo pagal 1992 m. sandorį, ar reikalavo jį įvykdyti, kada kreipėsi į atsakovą ir ar buvo gautas atsakymas, ar priimtas sprendimas.

Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl teisės į jo lėšomis apmokėtą gyvenamąjį plotą, taip pat su gyvenamojo ploto neperdavimu susijusios žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės buvo išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2A-365-516/2019 (proceso Nr. 2-68-3-01194-2017-5), pasibaigusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi. Šia nutartimi paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo ieškinys atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadas, kad ginčo objektus įsigijo UAB „Dieona“, o ne pareiškėjas. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo keliami klausimai ne kartą jau buvo išnagrinėti teismuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartimi byloje Nr. A-665/2005). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad pirmoji ieškovo inicijuota byla buvo 2008 m., kai ieškovas skundė Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, reikalavo žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto, taigi, teismo vertinimu, vėliausiai 2008 m. ieškovas turėjo sužinoti apie galimai jo pažeistas teises ir praleido ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas „Liteko“ duomenimis nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimais Vilniaus miesto savivaldybei įskaityti jo įmokėtas lėšas, priimti potvarkį dėl 5220 kv. m ir 74 kv. m gyvenamojo ploto perdavimo jam nuosavybėn, tačiau 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi teismas atsisakė priimti jo skundą, remdamasis tuo, kad pareiškėjas reikalavimą kildino iš privatizavimo sandorio, kuris yra civilinis sandoris, ir ginčas kilęs dėl civilinių teisinių santykių, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartį paliko nepakeistą (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01764-2019-3).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas remiasi prievolėmis, atsiradusiomis dėl dalyvavimo savo lėšomis statybose. Taigi iš esmės pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teises į gyvenamąsias patalpas, kurias kildina iš to, kad buvo sumokėjęs pinigus už jų statybą, t. y. iš civilinių sandorių. Teismas pabrėžė, kad ginčai dėl civilinių teisių įgijimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (Civilinio proceso kodekso 1, 22 straipsniai).

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pirmasis pareiškėjo skundo reikalavimas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas vertino, kad antrasis pareiškėjo reikalavimas – atlyginti žalą, jeigu nebus įvykdyta prievolė natūra, yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo, todėl ir šis reikalavimas nenagrinėtinas administraciniame teisme.

Įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo jis turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą (Laisvės pr. 79A, Vilnius) arba Vilniaus apygardos teismą (Gedimino pr. 40, Vilnius) (priklausomai nuo ginčo sumos), jeigu tapatus ginčas nėra išnagrinėtas bendrosios kompetencijos teismuose.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo nuomone, teismas dėl jo 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikto skundo pirmojo ir antrojo reikalavimų teisėtumo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatydamas skundo trūkumus peržengė bylos nagrinėjimo ribas, todėl 2020 m. rugsėjo 29 d. priėmė nutartį, kuri iš esmės prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir ABTĮ 1 straipsnio 2, 3 dalies, 5 straipsnio 1,2,3 dalies tikslui.

Pareiškėjo teigimu, skundžiama teismo nutartis užkerta jam kelią ginti savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo patikslintas skundas neatitinka ABTĮ 24, 25, 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, tokia išvada pažeidžia ABTĮ 3 straipsnyje įtvirtintą teisę inicijuoti ginčą, kildinamą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1, 2, 3 punktų nuostatų. Teismas, neteisingai įvertinęs pareiškėjo patikslinto skundo pirmąjį ir antrąjį reikalavimus, padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal ABTĮ 25 ir 35 straipsnius pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų. Pareiškėjas kartu su skundu pateikė rašytinius įradimus, kurie iš esmės patvirtina pareiškėjo skundo pirmajame ir antrajame reikalavimuose išdėstytas aplinkybes, ir sumokėjo žyminį mokestį, nors žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti veiksmus, kas patvirtina ABTĮ 25 ir 35 straipsnių reikalavimų įvykdymą. Teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 24 straipsnio 6, 7, 8 punktų reikalavimų, kai yra skundžiamas konkretus atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neveikimas.

Pareiškėjo įsitikinimu, jis įstatymo nustatyta tvarka turi teise išieškoti iš Vilniaus miesto savivaldybės savo lėšomis pastatytą 5220 kv. m gyvenamąjį plotą bet kurioje Vilniaus miesto teritorijoje, kitu atveju, reikalauti atlyginti nuostolius, jeigu atsakovas dėl tam tikrų priežasčių negali įvykdyti įstatymų jam priskirtos pareigos. Pareiškėjas mano, kad skundžiamos teismo nutarties išvados pažeidžia jo reikalavimo teisę išreikalauti iš atsakovo dalinio dalyvavimo būdu savo lėšomis pagamintą naują daiktą, t. y. 5220 kv. m gyvenamąsias patalpas, butus.

Pareiškėjo teigimu, teismo išvados dėl Vilniaus miesto valdybos dalinio dalyvavimo būdų statomiems gyvenamiesiems namams, butams naudojant pareiškėjo lėšas (1044000 rublių), įneštas į ūkio subjekto UAB „Dieona“ kasą, atsiradusio delikto, pažeidžia CK 1,63 straipsnio 3,4 dalies vienašalio sandorio teisinių pagrindų teisę, kadangi iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui, t. y. Vilniaus miesto valdybai. Šiuo atveju Vilniaus miesto valdyba pastačiusi dalinio dalyvavimo būdu gyvenamuosius namus, butus dėl pareiškėjo įmokėtų į UAB „Dieona“ kasą lėšų (1044000 rublių) panaudojimo tvarkos, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1 punktą turi įskaityti šias lėšas kaip pareiškėjo įmoką už pastatytus Vilniaus mieste gyvenamuosius namus butus. Tai reiškia, kad atsakovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 2 punkte nustatytą pareigą, vilkina priimti potvarkį dėl 5220 kv. m gyvenamojo ploto (namo), butų perdavimo nuosavybės teise pareiškėjui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą.

Pareiškėjo teigimu, jo 2020 m. rugsėjo 2 d. pateiktas skundas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“, pagal kurį klausimo išsprendimo laikas iki šiol nėra pasibaigęs. CK 6.53 straipsnio 1, 2 dalies įtvirtintos teisės pagrindu, kai prievolės įvykdymo terminas nenustatytas ir neapibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, kreditorius (pareiškėjas) turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas (atsakovas) turi teisę bet kada ją įvykdyti. Prievolės, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. Taigi šiuo atveju pareiškėjo patikslintas skundas iš esmės atitinka ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad jo skundas yra priskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, kadangi viešojo administravimo subjektas – Vilniaus miesto savivaldybės vykdomosios institucijos administracija – vilkina atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu jis nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia argumentais, kad jis pašalino teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus. Šiuo apsektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, kad pareiškėjo skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, kai per teismo nustatytą terminą skundo trūkumai nepašalinami. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimai yra kildinami iš civilinių sandorių, o ginčai dėl civilinių teisių įgijimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Taigi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl skundo trūkumų pašalinimo nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas pirmuoju patikslinto skundo reikalavimu iš esmės siekia įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, į kurio statybą, pareiškėjo teigimu, jis buvo investavęs savo pinigines lėšas. Taigi ginčas dėl pirmojo patikslinto skundo reikalavimo kyla iš civilinių teisinių santykių, kai pareiškėjas, jo teigimu, investavo savo pinigus į nekilnojamojo turto statybą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas yra kildinamas iš civilinių sandorių, o ginčai dėl civilinių teisių įgijimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Tai, kad pareiškėjas siekia įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę, t. y. subjektą, kuris vykdo ir viešojo administravimo funkcijas, suteikti jam nuosavybes teisę į nekilnojamąjį turtą, savaime nepaneigia minėtos išvados, kad tai yra civilinio pobūdžio ginčas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Todėl teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pirmąjį pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nepriėmus pirmojo patikslinto skundo reikalavimo, nėra pagrindo priimti ir išvestinį antrąjį pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakęs priimti pareiškėjo skundą nepažeidė jo teisių į teisminę gynybą, nes pareiškėjas turi teisę dėl šio ginčo išsprendimo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė