2018-04-18 Nr. AB-7792-3-61-3-00945-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2429-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00945-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Č. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos administraciniams teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 11 550 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–9).

2. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš kalinimo sąlygų, kurios, pareiškėjo teigimu, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo per mažas. Sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų, jis nebuvo atskirtas nuo likusios kameros dalies, o klozetas sudaužytas ir užkimštas, juo naudotis nebuvo galimybės. Kadangi kamera vėdinama netinkamai, buvo priverstas kvėpuoti cigarečių dūmais, nors pats yra nerūkantis. Dėl neveikiančios ventiliacijos buvo jaučiama didelė drėgmė, čiužiniai puvo, veisėsi parazitai. Buvo laikomas vienutėje, kurioje nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, jaučiama drėgmė, šaltis. Pasivaikščiojimui skirtas laikas buvo nepakankamas, nes turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore tik 1 val. per dieną. Vedant nusiprausti tik vieną kartą per savaitę, negalėjo užtikrinti savo higienos. Kameroje nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūrali dienos šviesa silpnai pateko į kamerą per langus. Lukiškių TI-K kamerose taip pat buvo šalta, buvo tarakonų. Nebuvo užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė, per maža energetinė maisto vertė. Dėl šių aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, miego sutrikimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–23).

4. Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis bei stengiasi nepažeisti mandagumo principų. Kameros duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis priežiūros postų pareigūnų funkcijoms atlikti. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Reikalavimas įrengti vidines lango grotas ar metalinius tinklus nustatytas teisės aktuose. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Nuteistieji turi teisę kasdien po valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina.

II. 1. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

2. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

3. Teismas nustatė, kad atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

4. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir pareiškėjo nurodyto pažeidimo pobūdį, vertino, kad pareiškėjas visą nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės yra pažeidžiamos, tačiau skundą teismui pateikė tik 2017 m. kovo 22 d., todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. ir skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 5. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti, jo skundą patenkinti ir priteisti 11 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 48).

6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundas turi būti tenkinamas, nes skundo reikalavimui taikytinas bendras 10 metų senaties terminas ir jo reikalavimas yra pagrįstas.

7. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nesupažindino jo su teisės aktais (Europos Žmogaus Teisių konvencija, Europos kalinimo taisyklės) reglamentuojančias įkalinimo sąlygas, todėl negalėjo žinoti, kad jo teisės yra pažeistos.

8. Pareiškėjas nurodo, kad anksčiau į teismą nesikreipė, nes buvo bandoma atnaujinti jo baudžiamąją bylą, todėl tikėjosi išeiti į laisvę. Be to, išėjęs į laisvę, norėjo pamiršti įkalinimo sąlygas. Tačiau dėl įkalinimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, pablogėjo jo sveikatos būklė, jis prarado pasitikėjimą teisine sistema.

9. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d.

11. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, ją pritaikęs, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, tvirtindamas, jog šiuo atveju taikytinas 10 metų senaties terminas, jis nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais įkalinimo sąlygas. Be to, į teismą laiku nesikreipė, nes buvo bandymų atnaujinti jo baudžiamąją bylą, dėl ko tikėjosi išeiti į laisvę.

13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo). Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

14. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pasisako, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

16. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 14-15) prašė taikyti ieškinio senatį.

17. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

18. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

19. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį ir į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Lukiškių TI-K administracijos. Akcentuotina ir tai, jog teisės aktai nenumato pareigos tardymo izoliatoriui-kalėjimui supažindinti jame laikomų asmenų su viešai skelbiamais teisės aktais. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. priteisimo.

20. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

21. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Č. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys