5b68fb1e-a79e-455f-9710-da7bf66e06f9 · Vilniaus apygardos teismas

                                                                      Nuorašas:                                                     Teikimas Nr. T-147-315-2018                                                         Baudžiamoji byla Nr. 1-42-98                                                              Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.17. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2018 m. liepos 13 d.

Vilnius              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Vladislavo Lenčiko, ArÅ«no Kisieliaus (kolegijos pirmininko), Jurgitos Kolyčienės,teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo nuteistojo R. S. praÅ¡ymÄ dėl teisinės padėties palengvinimo, suÅ¡velninant jam Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtÄ bausmę, parenkant kitÄ bausmės rūšį, ir nustatė:

I.Priimto sprendimo esmėR. S. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal 1961 m. baudžiamojo kodekso 105 straipsnio 2, 7, 12 papunkčius, 234 straipsnio 1 dalį, 278 straipsnio 2 dalį, ir jam, vadovaujantis 1961 m. baudžiamojo kodekso 42 straipsniu, 24 straipsniu, paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.II. Skundo argumentai ir praÅ¡ymaiVilniaus apygardos teisme 2018 m. birželio 18 d. gautas R. S. praÅ¡ymas palengvinti jo teisinę padėtį, suÅ¡velninant jam Vilniaus apygardos teismo 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-98 paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.

R. S. pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 12 d. laiÅ¡ku informavo Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie nuteistųjų iki gyvos galvos pareiÅ¡kimus ir pareikalavo pateikti savo pozicijÄ dėl jų priimtinumo ir esmės bei nurodė atsakyti į teismo pateiktus klausimus, iÅ¡ kurių svarbiausias buvo: „Ar kiekvieno ieÅ¡kovo atžvilgiu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos, kai jų nuteisimas iki gyvos galvos yra netrumpinamas (MatioÅ¡aitis ir kiti prieÅ¡ LietuvÄ ).

R. S. nuomone, Å¡io praÅ¡ymo apimtyje aktuali yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicija, pateikta 2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės, kiek tai susiję su jo nuteisimu. Pastabose Vyriausybė ne tik nurodė, jog pareiÅ¡kėjai galėjo ir gali pasinaudoti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje M. ir kiti prieÅ¡ LietuvÄ , bet ir tai, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių neiÅ¡naudojimas, sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių Europos Žmogaus Teisių Teismo procese.Nuteistasis nurodo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galiÄ , negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip reiÅ¡kianti, esÄ Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas, negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (iÅ¡skyrus KonstitucijÄ ) nustato tokį teisinį reguliavimÄ , kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi bÅ«ti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. 2012 m. rugsėjo 5 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai). Be to, 2016 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo sprendime Nr. KT12-S5/2016 taip pat konstatuota, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galiÄ .

Å i doktrininė nuostata negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip reiÅ¡kianti, esÄ Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas yra kitoks negu nustatytasis tarptautinėse R. S. pažymi, kad Europos žmogaus teisių konvencijos normos turi bÅ«ti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas taip, esÄ valstybės įstatymai numato kÄ kita. Valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymÄ savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. iÅ¡vada).

Be to, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas, negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys Å¡ios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po Å¡ios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Taigi, nuteistojo manymu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3621 straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimÄ , turi bÅ«ti taikomas plačiau.

R. S. atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimÄ , kuriame konstatuota, kad visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams teisės spragÄ užpildyti ad hoc, jeigu tokie teismų įgaliojimai bÅ«tų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiÄ jÄ teisę - KonstitucijÄ , priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkÅ«ros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas jie galėtų iÅ¡spręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkÅ«ros bÅ«du.

Tuomet reikėtų konstatuoti, kad spręsdami bylas teismai taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiÄ jÄ teisę - KonstitucijÄ , o tik įstatymÄ (apibendrinta Å¡ios sÄ vokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumÄ pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali bÅ«ti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkÅ«ros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiÅ¡kai arba juos teisiÅ¡kai sureguliuoja nepakankamai intensyviai.

Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi ir reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.Nuteistasis pažymi, kad nacionaliniai teismai yra daug kartų pasisakę tiek dėl tiesioginio Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, tiek dėl tiesioginio Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos taikymo. Teigia, jog efektyviai teisės spraga buvo užpildyta priimant teismų sprendimus bylose, kuriose pareiškėjai yra laimėję bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme.

Vis dėlto įstatymų leidėjas nėra priėmęs tokio teisinio reguliavimo, kuris paÅ¡alintų konstatuotus Konvencijos pažeidimus. R. S. nurodo, kad Vyriausybės Pastabose pasisakoma, kad po Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje M. ir kiti prieÅ¡ LietuvÄ galima teigti apie teisinę spragÄ , kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos pareiÅ¡kėjai. Teismams nepasinaudojus suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas.

Nuteistasis pažymi, jog po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje M. ir kiti prieÅ¡ LietuvÄ praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nesureguliavo baudžiamojo įstatymo taip, kad Å¡is įstatymas atitiktų KonvencijÄ ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikÄ . R. S. nuomone, Å¡iuo atveju teisės spraga užpildytina ad hoc nuteistojo iki gyvos galvos, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 3621 straipsnio pagrindais ir tvarka, kadangi minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje M. ir kiti prieÅ¡ LietuvÄ laikytinas Å¡velninančiu bausmę teisiniu reguliavimu, pagal savo teisinę galiÄ ne tik prilygstančiu įstatymui, bet net ir virÅ¡ijančiu įstatymo teisinę galiÄ .

Atsiliepimų į nuteistojo R. S. praÅ¡ymÄ negauta.          III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimaiNuteistojo R. S. praÅ¡ymas netenkinamas.R. S., atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimÄ byloje M. ir kiti prieÅ¡ LietuvÄ , praÅ¡o palengvinti jo teisinę padėtį, suÅ¡velninant jam Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtÄ bausmę, parenkant kitÄ bausmės rūšį.BPK 3621 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymÄ , panaikinantį veikos nusikalstamumÄ , Å¡velninantį bausmę arba kitokiu bÅ«du lengvinantį veikÄ padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo praÅ¡ymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylÄ pirmÄ ja instancija.

Pažymėtina, jog pagal esamÄ Ä¯statymo leidėjo valiÄ , įtvirtintÄ baudžiamajame įstatyme, asmeniui, nuteistam iki gyvos galvos, yra tik dvi galimybės palengvinti jo teisinę padėtį: Seimui priėmus amnestijos aktÄ (BK 78 straipsnis) arba Respublikos Prezidentui patenkinus nuteistojo malonės praÅ¡ymÄ (BK 79 straipsnis). Nors tokios galimybės, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. priimtu sprendimu byloje M. ir kiti prieÅ¡ LietuvÄ , pripažintos neveiksmingomis galimybėmis kreiptis dėl bausmės suÅ¡velninimo nuteistiesiems iki gyvos galvos, tačiau tai savaime nesuponuoja pareigos teismui suÅ¡velninti R.

S. atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1998 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtÄ bausmę, parenkant kitÄ bausmės rūšį.Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas, analogiÅ¡koje byloje nagrinėdamas nuteistojo A. B. skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties, kuria netenkintas gynėjos praÅ¡ymas nuteistajam paskirtÄ laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti į terminuotÄ 25 metų laisvės atėmimÄ , konstatavo, jog baudžiamosiose bylose teisingumÄ vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teisėjai, vykdydami teisingumÄ , veikia neÅ¡aliÅ¡kai ir klauso tik įstatymų. Baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos vieÅ¡osios teisės Å¡akoms, jų normos yra apsauginės, reguliavimo metodas – imperatyvus. VieÅ¡ojoje teisėje, kitaip nei privatinės teisės atveju, vadovaujamasi principu, kad draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama.

Tai reiÅ¡kia, kad baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jos negali bÅ«ti pakeičiamos Å¡alių susitarimu, jų privaloma laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1S-69-495/2018).Taigi Lietuvos Respublikos Seimui neįgyvendinus Europos Žmogaus Teisių teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo ir nepakeitus Lietuvos Respublikos įstatymų, nėra galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas, netgi kai malonės ir amnestijos institutai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, pagal tarptautinių teismų praktikÄ laikytini neveiksmingomis galimybėmis suÅ¡velninti bausmę asmenims, įkalintiems iki gyvos galvos.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti nuteistojo R.

S. praÅ¡ymÄ nėra teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3621 straipsnio 5 dalimi, 364 straipsniu,n u t a r ė:Nuteistojo R. S. praÅ¡ymo netenkinti.Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali bÅ«ti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos teismÄ . Teisėjai                                                                                                                ArÅ«nas Kisielius                                                                                                                                   Vladislavas Lenčikas                                                                                                                                               Jurgita Kolyčienė NuoraÅ¡as tikras:Kolegijos pirmininkas                                             ArÅ«nas Kisielius