5b6701ef-bb29-46cf-bca4-a8ed17a2cd1f · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1414/2011

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.3; 9.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei Indrei Ignotienei,

viešame teismo posėdyje

apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A. G. apeliacinį skundÄ dėl

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo A. G. skundÄ atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neiÅ¡mokėtos iÅ¡eitinės kompensacijos dalies priteisimo.

      Teisėjų kolegija n u s t a t ė:

I.

PareiÅ¡kėjas – A. G. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) su skundu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) neiÅ¡mokėtÄ iÅ¡eitinės kompensacijos dalį – 5 110,68 Lt (penkis tÅ«kstančius vienÄ Å¡imtÄ deÅ¡imt litų ir Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt aÅ¡tuonis centus). PareiÅ¡kėjo skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais.

1. PareiÅ¡kėjas Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Ukmergės r. PK) virÅ¡ininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 88-TE-160 2008 m. rugsėjo mėn. 30 d. atleistas iÅ¡ vidaus tarnybos – Ukmergės r. PK Personalo grupės vyresniojo specialisto pareigų, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktÅ«rinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigÅ«nas nesutinka eiti jam pasiÅ«lytų pareigų) bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-297 „Dėl Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų naikinamų pareigybių sÄ rašų patvirtinimo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 5-V-297).

2. PareiÅ¡kėjÄ atleidžiant iÅ¡ vidaus tarnybos, jo vidaus tarnybos stažas ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas buvo 27 metai ir 4 dienos, todėl, remiantis Statuto 57 straipsnio 2 dalimi, pareiÅ¡kėjui buvo apskaičiuota Å¡eÅ¡ių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio iÅ¡eitinė kompensacija – 21 294,48 Lt, tačiau iÅ¡mokėta 16 183,38 Lt, kadangi iÅ¡ apskaičiuotos iÅ¡eitinės kompensacijos buvo iÅ¡skaičiuotas ir pervestas į biudžetÄ 24 procentų gyventojų pajamų mokestis – 5 110,68 Lt.

3. PareiÅ¡kėjas buhalterinių, finansinių žinių neturi ir pagrindo netikėti darbdavio specialistų paaiÅ¡kinimu, kad iÅ¡skaičiuoti gyventojų pajamų mokestį iÅ¡ iÅ¡eitinės kompensacijos privaloma, neturėjo, tačiau neseniai sužinojo, jog kitiems asmenims, atleistiems iÅ¡ vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ buvo iÅ¡mokėta visa iÅ¡eitinė kompensacija, neiÅ¡skaičiuojant gyventojų pajamų mokesčio.

4. Vilniaus apskrities VPK Finansų skyrius, atsakydamas į pareiÅ¡kėjo 2010 m. vasario 25 d. praÅ¡ymÄ dėl nesumokėtos iÅ¡eitinės kompensacijos dalies – 5 110,68 Lt iÅ¡mokėjimo, 2010 m. kovo 1 d. raÅ¡te Nr. 10-S-3765 „Dėl iÅ¡eitinės iÅ¡mokos dalies grÄ Å¾inimo“ (toliau – ir raÅ¡tas Nr. 10-S-3765) atsisakė sumokėti iÅ¡skaičiuotÄ iÅ¡eitinės kompensacijos dalį ir nurodė, kad dėl to pareiÅ¡kėjas gali kreiptis į teismÄ .

5. Atsakovas, iÅ¡skaičiavęs gyventojų pajamų mokestį iÅ¡ apskaičiuotos iÅ¡eitinės kompensacijos ir po pateikto praÅ¡ymo atsisakęs sumokėti iÅ¡skaičiuotÄ iÅ¡eitinės kompensacijos dalį, pasielgė neteisėtai. Darbdavys – Ukmergės r. PK, atleisdamas pareiÅ¡kėjÄ pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ , vadovavosi įsakymu Nr. 5-V-297, todėl neturėjo galimybės pareikÅ¡ti savo valios, neturėjo pasirinkimo teisės bei negalėjo savarankiÅ¡kai nuspręsti leisti toliau tęsti tarnybos santykius ar ne, nes atsiradus tokiam atleidimo pagrindui privalėjo atleisti jį, A. G., iÅ¡ tarnybos ir negalėjo pasielgti kitaip. Darbdavys Å¡iuo atveju yra saistomas faktinės situacijos ir negali iÅ¡reikÅ¡ti savo valios, todėl iÅ¡eitinė kompensacija yra neapmokestinamosios pajamos, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

6. Pasak pareiÅ¡kėjo, dėl analogiÅ¡ko ginčo Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-939-423/09 pareiÅ¡kėjo skundÄ dėl iÅ¡eitinės kompensacijos dalies priteisimo patenkino.

Atsakovas – Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ nurodė, kad pareiÅ¡kėjui iÅ¡mokėta visa priklausanti kompensacija bei pagrįstai iÅ¡ apskaičiuotos kompensacijos iÅ¡skaičiuoti socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčiai, taip pat nurodo, jog su pareiÅ¡kėjo skundu nesutinka, prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , pateikė tokius argumentus:

1. PareiÅ¡kėjas Ukmergės r. PK virÅ¡ininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 88-TE-160 „Dėl komisaro inspektoriaus A. G. atleidimo iÅ¡ vidaus tarnybos“ (toliau – ir įsakymas Nr. 88-TE-160) nuo 2008 m. rugsėjo 30 d. atleistas iÅ¡ Ukmergės r. PK personalo grupės vyresniojo specialisto pareigų, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, ir pareiÅ¡kėjui buvo iÅ¡mokėta Statuto 57 straipsnyje numatyta kompensacija. IÅ¡eitinei kompensacijai, iÅ¡mokamai pagal Statuto 57 straipsnį (Å¡iuo atveju atleidžiant pareigÅ«nÄ pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ ), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo

17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi bÅ«ti apmokestinama iÅ¡mokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. PareiÅ¡kėjas atleistas iÅ¡ vidaus tarnybos ne jo valia, o darbdavio valia dėl policijos įstaigų reorganizavimo. Nagrinėjant pareiÅ¡kėjo atleidimo pagrindÄ , pažymėtina, kad darbdavys priima sprendimÄ panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktÅ«rinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Darytina iÅ¡vada, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas tarnybos santykių nutrÅ«kimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, bÅ«tent darbdavio sprendimas sÄ lygoja atleidimo teisinio pagrindo atsiradimÄ , o ne objektyvios priežastys.

Anot atsakovo, bÅ«tų klaidinga manyti, kad aptariamas tarnybos santykių nutraukimo teisinis pagrindas priklauso nuo darbuotojo valios, nes Å¡iuo atveju darbuotojas iÅ¡reiÅ¡kia savo valiÄ ne dėl atleidimo, o dėl noro užimti siÅ«lomas kitas pareigas. Jeigu pareiÅ¡kėjas bÅ«tų atleistas jo valia, jam bÅ«tų taikytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Statute nėra numatyta, kad atleidžiant pareigÅ«nÄ iÅ¡ vidaus tarnybos jo praÅ¡ymu yra iÅ¡mokama iÅ¡eitinė kompensacija. IÅ¡eitinės kompensacijos yra priskirtinos prie garantinių iÅ¡mokų rÅ«Å¡ių, kurių tikslas yra užtikrinti tam tikrÄ laikÄ minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių.

Atleidžiant asmenį iÅ¡ pareigų bÅ«tina laikytis atleidimo iÅ¡ pareigų tvarkos, tinkamai įspėti, siÅ«lyti kitas pareigas toje darbovietėje. Å iuo atveju nereikalaujama suteikti, siÅ«lyti darbuotojui lygiaverčių pareigų. Administracija turėtų pasiÅ«lyti valstybės tarnautojui kitÄ darbÄ , atsižvelgdama į jo profesijÄ , specialybę, kvalifikacijÄ . Jeigu tokio darbo nėra, administracija turi pasiÅ«lyti kokį nors kitÄ darbÄ , kurį darbuotojas pagal savo gebėjimus ir sveikatos bÅ«klę galėtų dirbti.

Pažymėtina, kad pradinis atleidimo pagrindas priklausė nuo darbdavio: struktÅ«rinių pertvarkymų tikslas buvo sudaryti teisines ir vadybines prielaidas teritorinių policijos įstaigų veiklÄ organizuoti taip, kad optimaliais žmogiÅ¡kaisiais, finansiniais bei materialiais iÅ¡tekliais laiku ir kokybiÅ¡kai bÅ«tų užtikrintas kiekvienai policijos įstaigai priskirtų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, dėl policijos pajėgų nevienodo iÅ¡dėstymo nustatyti optimalų valdymÄ iÅ¡ vieno centro ir sukoncentruoti Vilniaus apskrities VPK administravimo funkcijas, atsisakyti valdymo piramidės,

sumažinti valdančių pareigūnų skaičių, didinti „darbinių“ pareigūnų skaičių,

panaikinti policijos valdymo funkcijų dubliavimÄ ir kt., todėl buvo priimtas sprendimas sumažinti valdančių pareigÅ«nų skaičių, Å¡iuo atveju ir panaikinti kai kurias policijos komisariatų virÅ¡ininkų pavaduotojų pareigybes, taip iÅ¡reiÅ¡kiant valiÄ dėl jų galimo atleidimo arba perkėlimo į kitas pareigas. Taigi, įstaigos struktÅ«riniai pertvarkymai yra teisėta priežastis nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva, t. y. iÅ¡reiÅ¡kiant darbdavio valiÄ .

2. Dėl gyventojų pajamų mokesčio

iÅ¡skaičiavimo atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ akivaizdu,

kad atsakovas privalėjo iÅ¡ pareiÅ¡kėjui apskaičiuotos iÅ¡eitinės kompensacijos iÅ¡skaičiuoti gyventojų pajamų mokestį, nes pareiÅ¡kėjas iÅ¡ vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo. Prie neapmokestinamų kompensacijų, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali bÅ«ti priskiriamos kompensacijos, iÅ¡mokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Ä®statyme nėra įtvirtintas imperatyvas, kada turi bÅ«ti atleistas darbuotojas, nėra imperatyvo, kad darbuotojas privalomai turi bÅ«ti atleistas, o tik nustatytas leidimas, teisinis pagrindas, teisinė galimybė tokiu atveju atleisti darbuotojÄ . Statuto 53 straipsnyje reglamentuoti atleidimo iÅ¡ vidaus tarnybos pagrindai nėra diferencijuoti pagal Å¡alių valinį pobÅ«dį. Kiekvienu atskiru atveju turi bÅ«ti nustatyta, ar darbdavio valia buvo iÅ¡reikÅ¡ta, ar ne.

3. Dėl teismų praktikos atsakovas pažymėjo, jog teismų praktikoje Statuto 57 straipsnis minimas tik ta

apimtimi, kiek tai susiję su 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-139/2010 darytina iÅ¡vada, kad iÅ¡eitinei kompensacijai, iÅ¡mokamai pagal Statuto 57 straipsnį, kai pareigÅ«nas atleidžiamas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ , Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir iÅ¡eitinė kompensacija turi bÅ«ti apmokestinama iÅ¡mokėjimo momentu galiojančiu gyventojų pajamų mokesčio tarifu.

Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Ä® juridinių faktų sudėtį, atleidžiant darbuotojÄ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį, visuomet įeina darbdavio iniciatyva, kuri įstatyme numatytais atvejais turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡ta Darbo kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44).

Kadangi atleidimas pagal Darbo kodekso 129 straipsnį sietinas su svarbiomis priežastimis bei situacija, kai darbuotojo palikimas darbe iÅ¡ esmės pažeistų darbdavio interesus, darbdavys, spręsdamas atleidimo klausimÄ , įvertina Å¡ias priežastis ir apsisprendžia, ar jos pakankamai svarbios ir iÅ¡ esmės pažeis darbdavio interesus; tiek Darbo kodekso 129 straipsnio bei minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos sisteminė analizė, tiek analogiÅ¡kų Statuto nuostatų analizė pagrindžia faktÄ , kad nagrinėjamu atveju darbdavys tikrai galėjo iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ , o todėl pareiÅ¡kėjo teiginiai dėl imperatyvaus įpareigojimo atleisti pareigÅ«nÄ yra klaidingi ir neatitinkantys tikrovės. Jeigu tuo pačiu pagrindu atleidžiant darbuotojÄ , dirbantį darbo sutarties pagrindu, ir valstybės tarnautojÄ , pareigÅ«nÄ bÅ«tų taikomos skirtingos teisės normos, skirtingų grupių darbuotojai (pareigÅ«nai, valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai), kurių darbo santykiai baigiasi ne dėl jų kaltės, atsidurtų skirtingoje socialinėje padėtyje, jiems bÅ«tų taikoma skirtinga apmokestinimo tvarka.

Valstybės tarnautojų, kurių darbo santykiams taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, ir darbuotojų, kurių darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, iÅ¡eitinės iÅ¡mokos bÅ«tų apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, o pareigÅ«nų, kuriems taikomas Statutas, analogiÅ¡kÄ paskirtį turinčios pajamos nebÅ«tų apmokestinamos; taigi, tokiu atveju bÅ«tų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ nurodė, kad, vadovaudamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pozicija dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo bei susiformavusia administracinių teismų praktika, su pareiÅ¡kėjo skundu sutinka, pateikia tokius argumentus.

1. Statuto 53 straipsnyje reglamentuoti atleidimo iÅ¡ vidaus tarnybos pagrindai nėra diferencijuoti pagal Å¡alių valinį pobÅ«dį. Taigi, darbdavys – Ukmergės r. PK, atleisdamas pareigÅ«nÄ pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ , neturi galimybės pareikÅ¡ti savo valios, neturi pasirinkimo teisės bei negali savarankiÅ¡kai nuspręsti, ar leisti toliau tęsti tarnybos santykius tokiam pareigÅ«nui ar ne.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006 dėl iÅ¡eitinės kompensacijos dalies priteisimo, kai pareigÅ«nas atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ , konstatavo, jog atleidimÄ Å¡iuo pagrindu, kaip taisyklė, sÄ lygoja objektyvios priežastys, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigÅ«no valios nepriklauso; pareigÅ«nas negali eiti tarnybos dėl sveikatos bÅ«klės, o darbdavys privalo tokį pareigÅ«nÄ atleisti iÅ¡ tarnybos, nes tai padaryti darbdavį įpareigoja teisės normos.

 Kadangi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato pareigÅ«no atleidimo atvejį, kuris nepriklauso nuo darbdavio valios, iÅ¡eitinė kompensacija, iÅ¡mokama atleidžiant pareigÅ«nÄ pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ , laikytina neapmokestinamosiomis pajamomis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktÄ , kuriame numatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, iÅ¡skyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ atmetė kaip nepagrįstÄ .

Teismas konstatavo, jog pareiÅ¡kėjas iÅ¡ vidaus tarnybos, kuriÄ atliko Ukmergės r. PK, atleistas nuo 2008 m. rugsėjo 30 d., Ukmergės r. PK virÅ¡ininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 88-TE-160 „Dėl komisaro inspektoriaus A. G. atleidimo iÅ¡ vidaus tarnybos“, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktÅ«rinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiÅ«lytų pareigų) ir pareiÅ¡kėjui buvo iÅ¡mokėta kompensacija, numatyta Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje. Darbdavio veiksmai iki įsakymo Nr. 88-TE-160 priėmimo ir įsakymas Nr. 88-TE-160 nėra ginčijami. IÅ¡ to seka, jog pareiÅ¡kėjas pripažįsta atleidimo procedÅ«ras teisingomis. PareiÅ¡kėjas iÅ¡ vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Nagrinėjamu atveju darbdavys priėmė sprendimÄ panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktÅ«rinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Å iuo atveju tarnybos santykių nutrÅ«kimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, darbdavio sprendimas sÄ lygoja Å¡io atleidimo teisinio pagrindo atsiradimÄ .

 Teismas laikėsi nuostatos, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo, nepaisant to, kad pareiškėjas buvo atleistas Ukmergės r. PK viršininko 2008 m. rugsėjo 19 d.

įsakymu Nr. 88-TE-160 „Dėl komisaro inspektoriaus A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos“, o pareigybės

buvo naikintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-297 „Dėl Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų naikinamų pareigybių sÄ rašų patvirtinimo“. Teismo nuomone, negalima aiÅ¡kinti, esÄ , Ukmergės r. PK neturėjo valios atleisti pareiÅ¡kėjÄ : faktiÅ¡kai gal ir galėjo bÅ«ti Ukmergės r. PK „noras“ neatleisti pareiÅ¡kėjo, bet valstybiniu lygiu (visos valstybės administracijos lygiu) toks „noras“ yra prieÅ¡ingas jo valiai atleisti. Tokia pozicija yra iÅ¡dėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A822-139/2010. Teismas pažymėjo, kad analogiÅ¡ka situacija yra tuomet, kai, pavyzdžiui, akcinės bendrovės akcininkai įpareigoja bendrovės direktorių atleisti darbuotojus, reorganizuojant bendrovę pagal Darbo kodekso

129 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės“ 2 dalį, nors bendrovės direktorius to „nenori“.

Teismas pabrėžė, kad egzistuoja ir skirtinga paminėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutarčiai, priimtai administracinėje byloje Nr. A822-139/2010, praktika (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009). Tačiau pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad „Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu.

Taip pat atsižvelgtina į precedento sukÅ«rimo laikÄ ir į kitus turinčius reikÅ¡mės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusiÄ teismų praktikÄ , ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumÄ ; į sprendimÄ priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamÄ sprendimÄ priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikÅ¡ta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikÅ¡mingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamÄ precedento reikÅ¡mę turintį teismo sprendimÄ , ir kt.“, teismo požiÅ«riu, Å¡ioje byloje taikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-139/2010, nes ji yra laiko požiÅ«riu naujausia, o taip pat tiksliausiai argumentuota.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimÄ , iÅ¡skyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

 Vadinasi, prie neapmokestinamųjų kompensacijų, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali bÅ«ti priskiriamos tokios kompensacijos, kai jos iÅ¡mokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡eitinei kompensacijai, iÅ¡mokamai pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį (Å¡iuo atveju atleidžiant pareigÅ«nÄ iÅ¡ vidaus tarnybos pagal Å¡io Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ ), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas, ir ji turi bÅ«ti apmokestinama iÅ¡mokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Teismo nuomone, atsakovas privalėjo iÅ¡ pareiÅ¡kėjo kompensacijos iÅ¡skaičiuoti pajamų mokestį, nes pareiÅ¡kėjas iÅ¡ vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo. Atsižvelgdamas į

išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo – A. G. skundas dėl neišmokėtos išeitinės

kompensacijos dalies priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

           Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėjas A. G. praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ jo skundÄ tenkinti.

           Apeliaciniame skunde nurodo, jog buvo atleistas iÅ¡ vidaus tarnybos ne darbdavio valia. Pasak pareiÅ¡kėjo, Ukmergės rajono policijos komisariatas atleisdamas jį iÅ¡ vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ , buvo saistomas įstatyminėmis nuorodomis ir negalėjo iÅ¡reikÅ¡ti savo valios. PareiÅ¡kėjo atleidimas iÅ¡ vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu nesietinas ir su jo kalte. AtleidimÄ Å¡iuo pagrindu sÄ lygojo objektyvios priežastys, kurios nuo Ukmergės rajono policijos komisariato, kaip darbdavio, nepriklausė. Apelianto manymu, jo atleidimas iÅ¡ vidaus tarnybos nepriklausė nuo darbdavio valios, nes tai padaryti darbdavį įpareigojo Lietuvos Respublikos Seimo priimti sprendimai, todėl atleidžiant iÅ¡ vidaus tarnybos iÅ¡mokėta iÅ¡eitinė kompensacija priskirtina neapmokestinamoms pajamoms.

 Apeliantas pažymi ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu tretysis suinteresuotas asmuo - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, - administruojanti gyventojų mokesčių pajamų surinkimÄ , pripažino jo reikalavimÄ pagrįstu ir teisėtu, į kÄ teismas neatsižvelgė ir to nevertino. Atitinkamai, Vilniaus apygardos administracinis teismas, padaręs nepagristas iÅ¡vadas dėl Ukmergės rajono policijos komisariato valios atleisti pareiÅ¡kėjÄ iÅ¡ tarnybos buvimo ir tariamai teisėto gyventojų pajamų mokesčio iÅ¡skaitymo, nepagrįstai nusprendė, kad dėl to negali bÅ«ti tenkinamas ir pareiÅ¡kėjo skundas.

           Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ nurodo, kad su Å¡iuo skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ .

           Atsiliepime pabrėžia, jog Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnis numato, kad atleidžiant pareigÅ«nÄ iÅ¡ vidaus tarnybos pagal Å¡io Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, iÅ¡mokama jo dviejų mėnesių vidutinio užmokesčio dydžio iÅ¡eitinė kompensacija. Aprobuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Statuto 57 straipsnis minimas tik ta apimtimi, kiek, kad susijęs su straipsnyje įtvirtintu vienu iÅ¡ pagrindu, esant kuriam iÅ¡mokama iÅ¡eitinė kompensacija (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tuo tarpu aprobuotos praktikos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo apimtimi nėra.

Todėl darytina iÅ¡vada, kad iÅ¡eitinei kompensacijai, iÅ¡mokamai pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį (Å¡iuo atveju atleidžiant pareigÅ«nÄ iÅ¡ vidaus tarnybos pagal Å¡io Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ ) Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi bÅ«ti apmokestinama iÅ¡mokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-139/2010.

           Atsiliepime į apeliacinį skundÄ tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, jog su Å¡iuo skundu sutinka.

 Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pozicija dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo bei susiformavusia administracinių teismų praktika, laikytina, kad pareiškėjo skundas pagrįstas.

           Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl  Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 88-TE-160, kuriuo jis nuo  2008 m. rugsėjo mėn. 30 d. atleistas iš vidaus tarnybos – Ukmergės r. PK Personalo grupės vyresniojo specialisto pareigų, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto

53 straipsnio 1 dalies 11 punktu. (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Šiuo įsakymu pareiškėjui taip pat buvo apskaičiuota šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija – 21 294,48 Lt, iš šios kompensacijos išskaičiuojant 24 procentų gyventojų pajamų mokestį – 5 110,68 Lt.

PareiÅ¡kėjas, savo reikalavimÄ grįsdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nesutinka su padarytu gyventojų pajamų mokesčio (5 110,68 Lt.) iÅ¡skaičiavimu iÅ¡ iÅ¡eitinės kompensacijos.

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija  (2006 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr.X-885 redakcija) nustatė, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimÄ , iÅ¡skyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.

Nagrinėjamo ginčo atveju aktuali yra ta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kuri susijusi su išimtimi dėl apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, kai „darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia“.

Å iuo atveju

pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statute teisinė sÄ voka„darbo sutarties ar jos esmę atitinkančios sutartiesÂ

nutraukimas darbdavio valia“, yra neapibrėžta. Todėl sprendžiant klausimÄ ar Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostata patenka į minėtos teisinės sÄ vokos reguliavimo sritį, taikytinos teisės normos, kurios reglamentuoja panaÅ¡ius teisinius santykius (ABTÄ® 4 str. 5 d.). Tokia teisės norma yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kurio 129 straipsnis, nustato atvejus kada darbo sutartis gali bÅ«ti nutraukta darbdavio  iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį darbo sutartis minėtu pagrindu gali bÅ«ti nutraukta <...> „dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktÅ«rinių pertvarkymų ir dėl panaÅ¡ių svarbių priežasčių.“

Minėta, kad pareiÅ¡kėjas iÅ¡ tarnybos buvo atleistas pagal Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ , kuris nustato, kad „PareigÅ«nas atleidžiamas iÅ¡ vidaus tarnybos <...> jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktÅ«rinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiÅ«lytų pareigų.“

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto

53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatytas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, pagal reguliuojamų teisinių santykių turinį, atitinka Lietuvos

Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ darbo sutarties nutraukimÄ darbdavio  iniciatyva, kai nėra darbuotojo

kaltės, pagrindÄ .

Å i iÅ¡vada savo ruožtu lemia, kad tarnybos santykių nutraukimas minėtu Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, nepatenka į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto reguliavimo sritį, t. y., gautos kompensacijos dėl atleidimo iÅ¡ tarnybos pagal Lietuvos Respublikos  vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktÄ , nėra priskiriamos nepamokestinimų gyventojų pajamų mokesčio pajamoms. Å iuo atveju pažymėtina, kad tokios minėtų teisės normų aiÅ¡kinimo bei taikymo praktikos yra laikomasi ir kitose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-139/2010; Nr. A438-1822/2011).

Visa tai apibendrinus darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai iÅ¡aiÅ¡kino ir pritaikė materialines teisės normas, reguliuojančias Å¡ios bylos ginčo dalykÄ bei priėmė teisingÄ sprendimÄ , dėl ko tenkinti apeliacinį skundÄ jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

 n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o pareiÅ¡kėjo A. G. apeliacinį skundÄ atmesti.

Â

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Laimutis

AlechnavičiusÂ

                                                                                              Irmantas

Jarukaitis

                                                                                              Romanas

Klišauskas