2016-12-05 Nr. AB-22975-3-61-3-02134-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1338-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02134-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 20 d. skundu, kurį 2013 m. rugpjūčio 26 d. ir 2013 m. rugsėjo 19 d. patikslino (b. l. 1–5, 31–33, 53), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1D-5673(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už 2011 m. lapkričio mėn. neišmokėtus 128,91 Lt (37,33 Eur), už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. neišmokėtą 745,20 Lt (215,83 Eur) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir nuo 2012 m. birželio 1 d. po 199,87 Lt (57,89 Eur) kas mėnesį iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį; 3) įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VRM sprendimu jam nuo 2011 m. lapkričio 9 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri buvo perskaičiuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau VRM 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1D-5673(11) jo prašymo netenkino. Pareiškėjas teigė, kad susidariusi teisinė situacija nėra aiški, manė, kad valstybė turi pareigą pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų, o asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas, garantuoti pensinį aprūpinimą. Susidariusios valstybinės pensijos dalies nepriteisimas, pareiškėjo manymu, diskriminuotų jį kitų pensininkų atžvilgiu, nes kitų kategorijų pensininkams pensijos yra atstatytos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, tuo pačiu atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–19, 50–51).

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo ribojama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, todėl VRM 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1D-5673(11), atsakydama į pareiškėjo prašymą išmokėti pensijos nepriemoką, pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo jo tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjo J. R. skundą atmetė (b. l. 73–76).

Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) pagrindu taikytas valstybinių pensijų ribojimas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija šiais pagrindais buvo mažinama teisėtai. Nurodė, kad iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateikto aiškinimo seka, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nepagrįstas, todėl buvo atmestas.

Teismas konstatavo, kad šis VRM sprendimas iš esmės pagrįstas ir teisėtas. Nagrinėjamoje byloje, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo teisėtas, taigi analogiška VRM išvada yra pagrįsta ir teisėta. Sprendė, kad pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą VRM 2013 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1D-5673 nėra.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (b. l. 80–83).

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjas pažymi, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia (be kita ko) reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. X11-92 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 bei 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas. Nurodė, kad tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutinka su apeliaciniu skundu (b. l. 89).

Atsiliepime nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Šiuo įstatymu įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymi, jog pareiškėjas šiuo atveju reikalauja kompensuoti valstybinės pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo, kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016 ir kt.). Kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 bei 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, kas, pareiškėjo teigimu, reikštų pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu, atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Dėl to negalima teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius