2016-06-02 Nr. AB-11934-3-61-3-01017-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1947-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01017-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ūrus“ ir Ko (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Aplinkos apsaugos agentūra, Agentūra, atsakovas) 2015 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis, vykdydamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, Įstatymas) 11 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469 patvirtintos Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 punkto reikalavimą, pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui (toliau – ir Utenos RAAD) įgytą praplėstą bendrosios civilinės atsakomybės draudimą BCA Nr. 00008781 (toliau – ir Draudimas). Pareiškėjo teigimu, jo pateiktas Draudimas yra lygiavertis Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytai laidavimo draudimo sutarčiai ar banko garantijai. Kadangi Utenos RAAD Draudimo nepripažino kaip atitinkančio Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos 5 punkte nurodytiems dokumentams, Agentūra Sprendimu panaikino 2008 m. birželio 13 d. pareiškėjui išduotą Pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000392 (toliau – ir Licencija). Pareiškėjas nurodė, kad nėra aišku, dėl kokių priežasčių kontroliuojančioms institucijoms netinka pareiškėjo pateiktas Draudimas.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nurodyti pažeidimai nėra ir negali būti laikomi licencijuojamos veiklos reikalavimų pažeidimais, todėl Sprendimas nepagrįstai ir neteisėtai grindžiamas Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punktu. Pareiškėjo teigimu, dėl tų pačių jo veiksmų, t. y. banko garantijos ar laidavimo draudimo sutarties nepateikimo, Utenos RAAD 2012 metais buvo panaikinęs pareiškėjui išduotą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą (toliau – ir TIPK leidimas), tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-105-320/2013, kuris yra įsiteisėjęs, šį Utenos RAAD sprendimą pripažino neteisėtu bei nepagrįstu ir panaikino. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-26-643/2014 panaikino Agentūros 2012 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. (2.3)-A4-838 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“.

Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo pažeista jo teisė būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą dėl Licencijos panaikinimo. Sprendime nėra nurodyta, kokiais nustatytais faktais yra grindžiamas pareiškėjui išduotos Licencijos panaikinimas. Pareiškėjas nurodė, kad priimant Sprendimą nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) nustatytų taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Agentūra panaikino Licenciją ne dėl daromų aplinkai kenksmingų poveikių, o tik dėl to, kad pareiškėjas neva nepateikė laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos, nors Utenos RAAD buvo pateiktas Draudimas, kuriame aiškiai numatyta, jog draudimo objektu pagal draudimo apsaugos sąlygą Nr. 201 laikoma draudėjo (pareiškėjo) civilinė atsakomybė dėl žalos, padarytos trečiųjų asmenų turtui, sveikatai, gyvybei dėl šios draudėjo vykdomos veiklos – pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimas, vežimas, saugojimas, eksportas, šalinimas ar naudojimas, įmonės veikla arba neveikimas, kai įmonė neįgyvendino ar netinkamai įgyvendino atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytas priemones pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme Nr. 469 nustatytą tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 39 straipsnį sustabdyti net aplinkai kenksmingą įmonės veiklą draudžiama, kai toks sustabdymas galėtų sukelti visuomenės interesams didesnę žalą nei veiklos tęsimas. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad atliekos yra tvarkomos netinkamai, todėl gali kilti pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad jis, įvertinęs tai, jog pareiškėjas pažeidė licencijuojamos veiklos reikalavimus, pažeidimai yra trunkamojo pobūdžio ir pareiškėjas per nurodytą laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų pašalinti nurodytus pažeidimus, 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. (15.11)-A4-98 sustabdė Licencijos galiojimą ir nustatė pareiškėjui terminą (iki 2015 m. sausio 27 d.) pažeidimams pašalinti, t. y. pareiškėjui buvo duotas protingas terminas pasitaisyti ir įvykdyti reikalavimus. Atsakovo teigimu, Sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjas toliau nesilaiko licencijuojamos veiklos sąlygų, t. y. pareiškėjas iki 2015 m. sausio 27 d. Utenos RAAD nepateikė garanto, užtikrinančio atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų (neįvykdytas 2014 m. lapkričio 27 d. privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-70).

Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnį, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikytos poveikio priemonės motyvuotos. Atsakovo teigimu, bendrosios civilinės atsakomybės draudimas nėra tapatus draudimo laidavimo sutarčiai ar banko garantijai, o Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatyta, jog per privalomajame nurodyme nustatytą laikotarpį nepašalinus pažeidimų, licencija panaikinama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Ūrus“ ir Ko skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjui buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. 12-KE-10, kuriame nurodyta: sudaryti laidavimo draudimo sutartį (arba gauti banko garantą), užtikrinančią UAB „Ūrus“ ir Ko atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų; užtikrinti, kad Dičiūnų aikštelėje vykdoma veikla nepažeistų TIPK leidimo Nr. TU(2)-65 26 punkte nustatytų sąlygų – visas pavojingas atliekas laikyti tik uždarose patalpose. Pareiškėjas šį privalomąjį nurodymą skundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. birželio 12 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-99-283/2015 pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 27 d. buvo surašytas pakartotinis privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-70, kuriame nurodyta, jog UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdė 2014 m. rugpjūčio 5 d. privalomojo nurodymo Nr. 12-KE-10 pateikti laidavimo draudimo sutartį arba banko garantą, ir pareiškėjas pakartotinai įpareigotas iki 2015 m. sausio 27 d. juos pateikti. 2014 m. lapkričio 27 d. taip pat buvo surašytas kitas pakartotinis privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-71, kuriame nurodyta, kad UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdė 2014 m. rugpjūčio 5 d. privalomojo nurodymo Nr. 12-KE-10 užtikrinti, kad pavojingos atliekos būtų laikomos tik uždarose patalpose, ir pareiškėjas įpareigotas iki 2015 m. sausio 27 d. šiuos nurodymus įvykdyti. 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. (15.11)-A4-98 atsakovas informavo pareiškėją apie Licencijos galiojimo sustabdymą ir įpareigojo pašalinti privalomuosiuose nurodymuose Nr. (11-KE)-70 ir Nr. (11-KE)-71 nurodytus pažeidimus iki 2015 m. sausio 27 d. Atsakovas, konstatavęs, kad pareiškėjas iki nustatyto termino neįvykdė privalomojo nurodymo Nr. (11-KE)-70, priėmė ginčijamą Sprendimą.

Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad jis inter alia yra grindžiamas 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. (15.11)-A4-98 ir privalomuoju nurodymu Nr. (11-KE)-70 bei priimtas vadovaujantis inter alia Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punktu. Teismas sprendė, kad atsakovo priimti sprendimai yra nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais, todėl jie laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra šios administracinės bylos vertinimo dalyku. Teismas pažymėjo, kad privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-70 yra grindžiamas 2014 m. rugpjūčio 5 d. privalomuoju nurodymu Nr. 12-KE-10, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra jau įvertintas Panevėžio apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu.

Teismas nustatė, kad Draudimas nėra lygiavertis laidavimo draudimo sutarčiai arba banko garantui, nes iš Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies matyti, jog šių garantijų tikslas yra užtikrinti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų, o pareiškėjo pateiktas Draudimas apima tik garantijas dėl žalos, padarytos tretiesiems asmenims pareiškėjui vykdant veiklą, tačiau neapima srities, su kuria Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis sieja laidavimo draudimo sutarties arba banko garanto reikalingumą.

Teismas konstatavo, kad Licencija buvo sustabdyta 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. (15.11)-A4-98 pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir pareiškėjas įpareigotas pateikti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, tačiau pareiškėjas šio reikalavimo neįvykdė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad atsakovo reikalavimai nėra susiję su Įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytu licencijuojamos veiklos reikalavimų pažeidimu, išeina už šios administracinės bylos ginčo ribų, nes šie motyvai yra susiję su atsakovo 2015 m. sausio 7 d. rašto Nr. (15.11)-A4-98 teisėtumu ir pagrįstumu, kuris nėra šios administracinės bylos dalyku. Teismas pažymėjo, kad atsakovo 2015 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. (15.11)-A4-98, kuriame yra išdėstyta jo apskundimo tvarka ir terminai, nėra nuginčytas įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais, nes šia tvarka pareiškėjas įstatyme nustatytais terminais ir tvarka nepasinaudojo. Vertinimas, ar laidavimo draudimo sutarties arba banko garanto reikalavimas yra licencijuojamos veiklos reikalavimas, išeina iš šios bylos nagrinėjimo ribų, nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko, todėl nenagrinėtinas.

Įvertinęs Įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog egzistavo visos Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos panaikinti Licencijos galiojimą: Licencija buvo sustabdyta pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punktą; buvo nustatytas terminas pareiškėjui pašalinti pažeidimus; nustatytu terminu pažeidimai nebuvo pašalinti. Teismo vertinimu, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

III. Pareiškėjas UAB „Ūrus“ ir Ko apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 28 d. patikslintame skunde išdėstytų argumentų ir formaliai, t. y. be jokios išsamios analizės, pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Draudimas nėra lygiavertis laidavimo draudimo sutarčiai arba banko garantui, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog vertinimas, ar laidavimo draudimo sutarties arba banko garantijos reikalavimas yra licencijuojamos veiklos reikalavimas, išeina iš šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl nenagrinėtinas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas bylą privalėjo patikrinti tiek, kiek to buvo prašoma skunde ir patikslintame skunde, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą turėjo išnagrinėti tinkamai, sprendime privalėjo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl kiekvieno skundo argumento, nes teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ta apimtimi, kiek to buvo prašoma pareiškėjo skunde, todėl nepagrįstai konstatavo, jog egzistavo visos Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos panaikinti Licencijos galiojimą. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė licencijuojamos veiklos reikalavimų esmės ir neanalizavo Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkto taikymo sąlygų.

Pareiškėjo teigimu, iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, ar laidavimo draudimo sutarties arba banko garantijos reikalavimas yra licencijuojamos veiklos reikalavimas ir dėl kokių priežasčių pareiškėjo pateiktas Draudimas nėra lygiavertis laidavimo draudimo sutarčiai arba banko garantui. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų bei įrodymų, patvirtinančių tinkamą Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies reikalavimų įvykdymą, iš esmės neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Draudimas yra lygiavertis Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytai laidavimo draudimo sutarčiai ar banko garantijai ir kad Sprendimas negalėjo būti pagrįstas Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punktu, todėl laikytinas neteisėtu, nepagrįstu ir naikintinas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis skunde nurodė, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame nėra nurodyta, kokiais nustatytais faktais yra grindžiamas pareiškėjui išduotos Licencijos panaikinimas, t. y. iš Sprendimo nėra aišku, kokie objektyvūs duomenys ar aplinkybės lėmė būtent tokį atsakovo sprendimo pobūdį. Pareiškėjo teigimu, vien tik formaliųjų kriterijų taikymas nagrinėjamu atveju neatitinka viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir gero administravimo (atsakingo valdymo). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Sprendimas yra akivaizdžiai nemotyvuotas, neproporcingas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas. Be to, Sprendime visiškai nebuvo vertinamas padaryto pažeidimo pobūdis ir pavojingumo mastas, nors dėl formaliųjų reikalavimų pažeidimų nebuvo susiklosčiusi pavojinga situacija, kuriai sureguliuoti atsirado būtinybė taikyti ekonomines sankcijas, t. y. atsakovo pasirinkta sankcija (Licencijos panaikinimas) yra neproporcinga konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo atveju egzistavo visos Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos panaikinti Licencijos galiojimą, nes pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar banko garantijos ar laidavimo draudimo sutarties nepateikimas prilyginamas licencijuojamos veiklos reikalavimų pažeidimui. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė nei licencijuojamos veiklos reikalavimų esmės, nei analizavo Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkto taikymo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, Sprendime nurodyti pažeidimai nėra ir negali būti licencijuojamos veiklos reikalavimų pažeidimai, nes pareiškėjo veiksmai prilyginami TIPK leidime Nr. TU(2)-65 nurodytų sąlygų pažeidimui, o tai nėra tapatu licencijuojamos veiklos reikalavimų pažeidimui, t. y. Licencija panaikinta nesant Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punkte įtvirtinto pagrindo.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo 2015 m. sausio 7 d. raštas Nr. (15.11)-A4-98 buvo tik tarpinis Licencijos galiojimo panaikinimo procedūros dokumentas, t. y. jis negalėjo būti savarankiškas ginčo administracinėje byloje dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, privalėjo įvertinti, ar laidavimo draudimo sutarties arba banko garantijos reikalavimas yra licencijuojamos veiklos reikalavimas.

Atsakovas prieš priimdamas pareiškėjui nepalankų sprendimą dėl Licencijos panaikinimo nesuteikė galimybės pareiškėjui pareikšti savo nuomonę dėl numatomo priimti sprendimo, todėl akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio pažeidimo nepasisakė. Pareiškėjo teigimu, visi atsakovo sprendimai buvo nukreipti išimtinai tik į ekonominių sankcijų taikymą, o ne į proporcingą ir teisingą situacijos vertinimą ar bendradarbiavimą su pareiškėju. Aplinkos apsaugos ministerija ir Agentūra 2011 metais yra nurodžiusios, kad laidavimo draudimo sutartis ir draudimo liudijimas (polisas) yra identiški dokumentai, skirti veiklos nutraukimo plane numatytoms priemonėms finansuoti. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kad draudimo bendrovės ir bankai neteikia atsakovo reikalaujamų laidavimo draudimų ar banko garantijų, tačiau dėl šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Pareiškėjas pažymi, kad ginčo atveju pareiškėjas nevykdė jokios kenksmingos aplinkai veiklos, bet vykdė teigiamą aplinkai veiklą – pavojingų atliekų tvarkymą. Panaikinus Licenciją pareiškėjas bus priverstas nutraukti atliekų tvarkymo veiklą, ir taip bus neabejotinai pažeidžiamas viešasis interesas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjui toliau vykdant ūkinę veiklą būtų daroma žala gamtai. Pareiškėjo teigimu, savalaikis ir nenutrūkstamas atliekų tvarkymas, nesant jokių objektyvių duomenų apie žalos kilimo grėsmę, labiau saugo viešąjį interesą negu veiklos sustabdymas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-662-11/2013 pateiktu išaiškinimu, kad įmonės veikla, neturint Įstatyme nustatytos garantijos ar draudimo, pati savaime nėra laikoma aplinkai kenksminga veikla.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, ir pažymi, jog Agentūra, priimdama Sprendimą, įvertino nustatytas faktines aplinkybes, vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo ir Taisyklių nuostatomis bei Sprendime aiškiai nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė licencijuojamos veiklos sąlygų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime pagrįstai nustatyta, kad Agentūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad Agentūra pareiškėjui išduotos Licencijos galiojimą panaikino tik po to, kai Licencija buvo sustabdyta pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir buvo nustatytas terminas pareiškėjui pašalinti pažeidimus, tačiau pažeidimai per nustatytą terminą nebuvo pašalinti.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino raštu Nr. (15.11)-A4-98 priimto sprendimo dėl pareiškėjo Licencijos galiojimo sustabdymo, tačiau atsakovas akcentuoja, jog šiuo raštu priimtu sprendimu pareiškėjui buvo taikyta teisinio poveikio priemonė, kuri sukėlė pareiškėjo vykdomai pavojingų atliekų tvarkymo veiklai teisines pasekmes, t. y. buvo sustabdytas pareiškėjo Licencijos galiojimas ir dėl to pareiškėjas negalėjo vykdyti pavojingų atliekų tvarkymo veiklos, dėl kurios Licencija buvo išduota. Vadovaujantis Taisyklių 45 punktu, pareiškėjas turėjo teisę apskųsti Agentūros raštu Nr. (15.11)-A4-98 priimtą sprendimą, tačiau tokia teise nepasinaudojo ir neginčijo Agentūros raštu Nr. (15.11)-A4-98 priimto sprendimo teisėtumo, nors šiame rašte buvo aiškiai nurodyta apskundimo tvarka ir terminai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas vertino ir Agentūros raštu Nr. (15.11)-A4-98 priimtą sprendimą, ir Sprendimą, todėl konstatavęs, kad Agentūros Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, kartu konstatavo, jog ir Agentūros raštu Nr. (15.11)-A4-98 priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl teisės būti išklausytam principo pažeidimo atsakovas nurodo, kad jis motyvus ir argumentus dėl VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir bendravimo su pareiškėju pateikė atsiliepime į skundą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Draudimą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo Draudimas apima tik garantijas dėl žalos, padarytos tretiesiems asmenims pareiškėjui vykdant veiklą, tačiau neapima srities, su kuria Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis sieja laidavimo draudimo sutarties arba banko garanto reikalingumą, t. y. užtikrinti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų, todėl jis nėra lygiavertis laidavimo draudimo sutarčiai arba banko garantui. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, priimtas išnagrinėjus visus byloje teiktus įrodymus ir nustačius bylai reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. birželio 13 d. pareiškėjui buvo išduota Pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000392, suteikianti teisę rinkti, saugoti, šalinti ir naudoti pavojingas atliekas. 2014 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjui buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. 12-KE-10, kuriame nurodyta iki 2014 m. rugsėjo 5 d.: 1) sudaryti laidavimo draudimo sutartį (arba gauti banko garantą), užtikrinančią UAB „Ūrus“ ir Ko atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų; 2) užtikrinti, kad pareiškėjo Dičiūnų k., Utenos r., esančioje pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo aikštelėje vykdoma veikla nepažeistų TIPK leidimo Nr. TU(2)-65 26 punkte nustatytų sąlygų – visas pavojingas atliekas laikyti tik uždarose patalpose. Šį privalomąjį nurodymą Nr. 12-KE-10 pareiškėjas skundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-99-283/2015 pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad šiame privalomajame nurodyme išdėstyti nustatyti pažeidimai yra pagrįsti ir teisėti.

2014 m. lapkričio 27 d. surašytas pakartotinis privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-70, kuriame nurodyta, kad UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdė 2014 m. rugpjūčio 5 d. privalomojo nurodymo Nr. 12-KE-10 pateikti laidavimo draudimo sutartį arba banko garantą, ir pareiškėjas pakartotinai įpareigotas iki 2015 m. sausio 27 d. juos pateikti. 2014 m. lapkričio 27 d. taip pat buvo surašytas kitas pakartotinis privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-71, kuriame nurodyta, kad UAB „Ūrus“ ir Ko neįvykdė 2014 m. rugpjūčio 5 d. privalomojo nurodymo Nr. 12-KE-10 užtikrinti, kad pavojingos atliekos būtų laikomos tik uždarose patalpose, ir pareiškėjas įpareigotas iki 2015 m. sausio 27 d. šiuos nurodymus įvykdyti.

Agentūra, vadovaudamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. (15.11)-A4-98 sustabdė Licencijos galiojimą ir įpareigojo pareiškėją pašalinti privalomuosiuose nurodymuose Nr. (11-KE)-70 ir Nr. (11-KE)-71 nurodytus pažeidimus iki 2015 m. sausio 27 d. Utenos RAAD 2015 m. sausio 28 d. raštu privalomojo nurodymo Nr. (11-KE)-71 (užtikrinti, kad pavojingos atliekos būtų laikomos tik uždarose patalpose) vykdymas buvo pratęstas iki 2015 m. vasario 17 d., tačiau pareiškėjo prašymas atidėti privalomo nurodymo Nr. (11-KE)-70 įvykdymo terminą netenkintas.

Iš Sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punktu ir nustačius, jog Agentūros 2015 m. sausio 7 d. raštu Nr. (15.11)-A4-98 buvo sustabdytas Licencijos galiojimas, nes pareiškėjas pažeidė licencijuojamos veiklos reikalavimus, per 2014 m. lapkričio 27 d. privalomajame nurodyme Nr. (11-KE)-70 nustatytą laikotarpį (iki 2015 m. sausio 27 d.) nepašalino pažeidimo, t. y. nepateikė laidavimo draudimo sutarties ar banko garantijos, užtikrinančios atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų.

Pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnyje yra reglamentuotos atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo sąlygos, o 12 straipsnyje – pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimas. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Pavojingas atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė bei įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų (Įstatymo 11 str. 3 d.). Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 469 patvirtintos Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos 5 punkte. Dokumentai, patvirtinantys laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, pateikiami kartu su atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planu pagal aplinkos ministro įsakymu Nr. 469 patvirtintą Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarką. Pagal šios Tvarkos 13 bei 14 punktus garantija turi būti suteikta sumai, ne mažesnei, negu nurodyta suderinto plano priemonių įgyvendinimo sąmatoje regiono aplinkos apsaugos departamento (garantijos gavėjo) naudai. Garantijoje turi būti numatyta, kad bankas ar draudimo bendrovė, gavę raštišką garantijos gavėjo reikalavimą ir šios Tvarkos 26 punkte nurodytus dokumentus, įsipareigoja šios Tvarkos 25 punkte nurodytu atveju (-ais), išskyrus šios Tvarkos 26 punkte nurodytą atvejį, garantijos gavėjui sumokėti jo nurodytą sumą, tačiau ne didesnę negu garantijoje nurodyta suma. Iš pareiškėjo parengto ir atsakovui pateikto Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano matyti, kad šiame plane numatytų priemonių įvykdymo išlaidos yra 387 161,30 Lt.

Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pabrėžti tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymas nustato bendruosius teisinius visų gamybos atliekų tvarkymo reikalavimus, taip pat išskiria pavojingų atliekų ir kai kurių specifinių atliekų tvarkymo ypatumus. Vienas iš bendrųjų atliekų tvarkymo reikalavimų yra tai, kad įmonė turi parengti atliekų naudojimo ir šalinimo veiklos nutraukimo planą tam, kad nutraukiant veiklą ir ją nutraukus neatsirastų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai. Būtent dėl to teisės aktuose yra įtvirtinta, kad tiek pavojingas atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė, tiek įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Pavojingas atliekas tvarkančioms įmonėms yra numatyti ir specialūs reikalavimai, t. y. gauti licenciją, kurioje turi būti nurodytos pavojingų atliekų, kurias licencijos turėtojas gali tvarkyti, rūšys ir tų atliekų tvarkymo būdai, licencija yra išduodama įmonei, kurios veikla yra apdrausta draudimo kompanijoje; kt. Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje yra nurodyta, kad pavojingas atliekas tvarkančios įmonės apdraudžia savo civilinę atsakomybę už žalą, kuri, vykdant tokią veiklą, gali būti padaryta tretiesiems asmenims ir (ar) jų turtui bei aplinkai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo šioje byloje teikiamus argumentus dėl Draudimo, akcentuoja, kad civilinės atsakomybės draudimo sutartis nėra laidavimo draudimo sutartis ar banko garantija, užtikrinanti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi 2015 m. vasario 3 d.) 2 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Vadovaujantis šia teisės norma, taip pat Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi 2015 m. vasario 3 d.) 2 straipsnio 15 punktu bei 96 straipsniu, draudikui pareiga išmokėti draudėjui ar kitam trečiajam asmeniui draudimo išmoką atsiranda tik įvykus įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytam draudžiamajam įvykiui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga, tačiau ji nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2012 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014; kt.).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, iš kurių matyti, kad pareiškėjas laikosi nuostatos, jog jo pateiktas „If P&C Insurance AS“ filialo draudimo polisas BCA Nr. 00008781, kuriame nurodyta draudėjo (pareiškėjo) civilinė atsakomybė dėl žalos, padarytos trečiųjų asmenų turtui, sveikatai, gyvybei dėl šios draudėjo vykdomos veiklos – pavojingų ir nepavojingų atliekų surinkimas, vežimas, saugojimas, eksportas, šalinimas ar naudojimas, dėl įmonės veiklos arba neveikimo, kai įmonė neįgyvendino ar netinkamai įgyvendino atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytas priemones pagal 2003 m. rugsėjo 25 d. aplinkos ministro įsakyme Nr. 469 nustatytą Tvarką, yra dokumentas, patvirtinantis, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, jog yra sudaręs laidavimo draudimo sutartį ar turi banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Iš pareiškėjo pateikto draudimo poliso matyti, kad tai yra bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (polisas), draudimo objektas – civilinė atsakomybė, nurodytos draudimo sumos yra susijusios tik su atsakomybe dėl padarytos žalos aplinkai ir dėl jos likvidavimo; su įmonės veiklos atsakomybe; su atsakomybe, naudojant savaeiges darbo mašinas, transporto priemones; su žala, padaryta draudėjo turtui; su produkto / paslaugos atsakomybe. Poliso grafos „Papildomos sąlygos ir informacija“ 2 punkte yra nurodyta, kad nuostata dėl įmonės veiklos arba neveikimo, kai įmonė neįgyvendino ar netinkamai įgyvendino atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytas priemones pagal 2003 m. rugsėjo 25 d. aplinkos ministro įsakyme Nr. 469 nustatytą Tvarką, negali būti traktuojama kaip laidavimo draudimas.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, kad draudimo bendrovės ir bankai neteikia atsakovo reikalaujamų laidavimo draudimų ar banko garantijų, yra nepagrįsti įrodymais. Be to, pareiškėjui atsakovas buvo nurodęs pateikti Atliekų tvarkymo įstatyme nurodytus dokumentus.

Pagal bylos duomenis pareiškėjas, teikdamas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą, buvo pateikęs BTA draudimo laidavimo draudimo raštą, kuris galiojo nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 22 d. Iš byloje pateikto draudimo įmonės ERGO rašto matyti, kad yra išduodami draudimo laidavimo raštai, įvertinus kiekvienu atveju individualiai draudiko prisiimamą riziką. BTA Insurance Company pareiškėjui nurodė, kad galėtų laiduoti už atliekų tvarkymo planą 378 000 Lt sumai tik su pareiškėjo 100 proc. rizikos padengimu, nes yra viršijimas limitas pagal išduotų polisų bendrą draudimo sumą. Draudimo įmonė „Gjensidige Baltic“ nurodė, kad minėtiems įsipareigojimams ir laiduojamai 387 161 Lt sumai laidavimo rašto išduoti negalės, tačiau nenurodytos priežastys, t. y. nėra nurodyta, kad ši draudimo įmonė visiškai nesudaro laidavimo draudimo sutarčių. Iš Nordea banko atsakymo pareiškėjui matyti, kad banko garantija gali būti išduota, tačiau pareiškėjas privalo 100 proc. užtikrinti šią garantiją. Tai, kad draudimo įmonės „If P&C Insurance AS“, Seesam Insurance AS, Lietuvos draudimas nurodė, jog neišduoda laidavimo draudimo sutarčių, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui buvo nustatytas nepagrįstas ir neteisėtas reikalavimas, kurio pareiškėjas dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių negalėjo įvykdyti.

Be to, šioje byloje ypač svarbi teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-99-283/2015 jau yra išnagrinėtos ir nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su atsakovo reikalavimo pateikti laidavimo sutarties draudimą ar banko garantiją pagrįstumu ir teisėtumu. Šiame teismo sprendime nustatyta, kad 2012–2014 metais šalyje veikė draudimo bendrovės, kurios turėjo teisę sudaryti ir sudarydavo su įmonėmis, vykdančiomis atliekų tvarkymo veiklą, laidavimo draudimo sutartis, užtikrinančias atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų, bei nenustatyta, kad objektyvios ir nuo pareiškėjo valdymo organų priimtų valinių sprendimų nepriklausančios priežastys užkirto kelią pareiškėjui sudaryti laidavimo draudimo sutartį. Sprendime taip pat nustatyta faktinė aplinkybė, kad bankai (pvz., Danske Bank A/S Lietuvos filialas, akcinė bendrovė „Citadele” bankas, AS „UniCredit Bank” Lietuvos skyrius, akcinė bendrovė Swedbank, akcinė bendrovė SEB bankas ir kt.) teikė banko garantijas, tačiau kėlė tam tikras sąlygas, kuriomis siekė užtikrinti atgręžtinio reikalavimo teisę. Sprendime yra įvertintos bylos faktinės aplinkybės, susijusios su apeliaciniame skunde akcentuojamu Aplinkos apsaugos agentūros 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. (2.3)-A4-2463.

Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas sustabdomas, kai paaiškėja, kad licencijos turėtojas pažeidė licencijuojamos veiklos reikalavimus. Sprendimas dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimo sustabdymo panaikinamas, kai licencijos turėtojas per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų privalomajame nurodyme nustatytą terminą pašalina Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nurodytus pažeidimus (Įstatymo 12 str. 8 d.). Pagal Įstatymo 12 straipsnio 9 dalies 4 punktą pavojingų atliekų tvarkymo licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu sustabdžius licencijos galiojimą per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų privalomajame nurodyme nustatytą laikotarpį nepašalinami Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nurodyti pažeidimai.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neginčijo šioje byloje atsakovo 2015 m. sausio 7 d. rašto Nr. (15.11)-A4-98, kuriuo buvo sustabdyta pareiškėjo Licencija pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies 1 punktą ir pareiškėjas įpareigotas pateikti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją, laikėsi pozicijos, jog vertinimas, ar laidavimo draudimo sutarties arba banko garantijos reikalavimas yra licencijuojamos veiklos reikalavimas, išeina iš šios bylos nagrinėjimo ribų, nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko, todėl nenagrinėtinas. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina. Šioje byloje turi būti nagrinėjamos pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis nepažeidė licencijuojamos veiklos reikalavimų ir dėl atsakovo nustatyto pažeidimo (kuris aptartas yra pirmiau), nepašalinto per privalomajame nurodyme nustatytą terminą, negali būti panaikinta Licencija, nes būtent šioje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai yra panaikinta Licencija.

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vertinimas, ar laidavimo draudimo sutarties arba banko garanto reikalavimas yra licencijuojamos veiklos reikalavimas, išeina iš šios bylos nagrinėjimo ribų, nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko, todėl nenagrinėtinas, sprendimą grindė tuo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog pavojingas atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė bei įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino ir pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo panaikinti Licenciją tuo pagrindu, jog pareiškėjas nepažeidė licencijuojamos veiklos reikalavimų, ir laikėsi pozicijos, kad dėl atsakovo nustatyto pažeidimo buvo faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti Licenciją.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo Sprendime nurodytas pažeidimas (laidavimo draudimo sutarties arba banko garantijos nepateikimas) nėra ir negali būti licencijuojamos veiklos pažeidimas, kurio nepašalinus, panaikinama Licencija, pažymi, kad pareiškėjo licencijuojama veikla – rinkti, saugoti, šalinti, naudoti pavojingas atliekas (žr. Pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000392, išduotą pareiškėjui 2008 m. birželio 13 d.), o Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje būtent ir yra nustatytas reikalavimas – įmonė, vykdanti tokią veiklą, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Pareiškėjo pateiktas Atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planas apima ir pavojingų atliekų tvarkymo veiklą, o jame yra nurodyta, kad pavojingų atliekų veiklos nutraukimo planas parengtas pagal Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimą, kad po veiklos nutraukimo (įmonės bankroto atveju, jeigu būtų sustabdomas ar panaikinamas įmonei išduoto leidimo galiojimas) neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. Taigi šiuo atveju pareiškėjas, vykdydamas minėtą licencijuojamą veiklą, privalėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, tačiau šio Įstatyme nustatyto bendrojo pavojingų atliekų tvarkymo veiklai nustatyto reikalavimo nesilaikė, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas pažeidė licencijuojamos veiklos reikalavimus.

Pažymėtina, kad aplinkos apsaugos politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kuriais siekiama, kad neigiamas poveikis ar žala aplinkai apskritai neatsirastų, o imantis prevencinių priemonių turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol jie atsiras, ir tada šalinti. Pakanka to, kad žala ar pavojus apskritai yra galimi ir kad pasirinkta apsaugos priemonė yra tinkama keliui tam užkirsti. Jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, bus pateisinami. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad pagal minėtus principus Bendrijai ir valstybėms narėms kyla pareiga imtis tinkamų priemonių, kurios leistų išvengti rizikos, užkirstų kelią žalai atsirasti ten, kur yra jos šaltinis, leistų sumažinti galimą pavojų arba kiek įmanoma jį išvis pašalinti (žr. 1999 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-175/98 ir 177/98).

Šiuo atveju pareiškėjas nesilaikė įpareigojančios teisės normos, kuri nustatyta tam, kad nekiltų pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai dėl to, kad įmonė bankrutuoja ar dėl kitų priežasčių nutraukiama jos veikla ir ji neturi sukaupusi lėšų, reikalingų užtikrinti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytoms priemonėms finansuoti, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo nustatytas pažeidimas yra formalus, o taikyta ekonominė sankcija nėra proporcinga dėl to, jog šis pažeidimas nėra tiesiogiai susijęs su aplinka ar jos apsauga ir jokio neigiamo poveikio aplinkai tiesiogiai nedaro, nesukelia neigiamų pasekmių; panaikinus Licenciją pareiškėjas bus priverstas nutraukti veiklą ir tokiu būdu bus pažeistas viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, pažymi, kad individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009; kt.). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; kt.).

Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Be to, su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

Išanalizavus Sprendimo turinį matyti, kad šiame individualiame administraciniame akte nurodytos nustatytos ir ištirtos faktinės aplinkybės bei taikomos teisės normos, dėl kurių būtent buvo nuspręsta panaikinti Licenciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo teigia, kad jis nebuvo išklausytas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad su pareiškėju buvo bendraujama, jam buvo sudarytos galimybės teikti atsikirtimus į atsakovo reiškiamus reikalavimus, kai pareiškėjas gavo atsakovo sprendimą dėl Licencijos sustabdymo ir nurodymo pateikti dokumentus, patvirtinančius laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą. Pareiškėjui atsakovas taip pat pateikė 2015 m. vasario 6 d. raštą Nr. (15.11)-A4-1160, kuriame atsakė į pareiškėjo 2015 m. sausio 12 d. raštą.

ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kurias teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, nurodė konkrečius ir teisiškai pagrįstus motyvus, dėl kurių nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindė savo reikalavimą, kokiais teisės aktais vadovaudamasis nustatė teisiškai reikšmingas šiai bylai aplinkybes (ABTĮ 87 str. 4 d.); išnagrinėjo ir įvertino visus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 57 ir 86 straipsnių reikalavimų, sudarė galimybes bylos šalims teikti įrodymus, kad būtų nustatytos ir išsiaiškintos teisiškai reikšmingos aplinkybės.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai; teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 2003 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Kuznecov ir kiti prieš Rusiją; 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją; kt.). Taigi teismas turi pareigą atsakyti į pagrindinius asmens klausimus, kurie yra svarbūs ir turi įtakos bylos baigčiai, t. y. teismas turi išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie yra svarbūs sprendimui priimti. Akcentuotina, kad teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir yra pagrįstos atitinkamomis normomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas tik tada, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų, t. y. atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, sprendime padarytos išvados dėl ginčo esmės yra tinkamai motyvuotos, pagrįstos byloje nustatytų faktų ir taikytų teisės normų analize, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas nemotyvuotu ir panaikintas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi pagal pareiškėjo prašymą buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, sustabdytas Agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, pirmosios instancijos teismo sprendimas įsigalioja nuo šios nutarties priėmimo, šioje byloje taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė panaikinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15.11)-A4-1014 „Dėl licencijos galiojimo panaikinimo“ galiojimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė