2013-05-02 Nr. AB-2739-3-64-3-00995-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1024/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00995-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. prašymą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą ir skundu prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) viršininko 2012 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 40-S-14004 „Dėl vaiko priežiūros atostogų nutraukimo ir išmokos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas) įformintą administracinio sprendimo dalį, kuria atsisakoma jai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d.; priteisti iš atsakovo negautą išmokos sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (bet ne ilgiau nei iki 2013 m. rugsėjo 2 d.) – po 49,09 Lt už kiekvieną šio laikotarpio darbo dieną; įpareigoti atsakovą paskirti ir nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki 2013 m. rugsėjo 2 d. jai mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką – po 49,09 Lt už kiekvieną šio laikotarpio darbo dieną.

Nurodė, kad Šiaulių AVPK viršininko 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 40-TE-597 jai buvo numatyta suteikti vaiko priežiūros atostogas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. (imtinai), t. y. iki vaikui sukaks dveji metai. Savo 2012 m. rugpjūčio 7 d. prašyme ji prašė nutraukti jai suteiktas vaiko priežiūros atostogas ir nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. grąžinti ją į užimamas pareigas. Taip pat prašė iki jos dukrai sukaks dveji metai, t. y. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., mokėti jai 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką.

Šiaulių AVPK viršininkas 2012 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu, išdėstytu rašte Nr. 40-S-14004 „Dėl vaiko priežiūros atostogų nutraukimo ir išmokos mokėjimo“, sutiko nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. grąžinti ją į tarnybą, tačiau atsisakė tenkinti jos prašymą dėl 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimo laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki vaikui sukaks dveji metai. Manė, kad skundžiamo Sprendimo dalis dėl išmokos nemokėjimo yra nepagrįsta bei neteisėta, todėl turėtų būti panaikinta, o atsakovas įpareigotas paskirti ir mokėti jai nurodytą išmoką.

Nurodė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto) 41 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pažymėjo, kad šiame punkte taip pat yra numatyta šios sąlygos išimtis – nurodyta, jog įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju ši sąlyga netaikoma. Ši išimtis, suteikianti teisę asmenims gauti motinystės (tėvystės) išmoką net ir nebesant vaiko priežiūros atostogose, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta priėmus 2007 m. gruodžio 4 d.

įstatymą Nr. X-1338 (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) (Žin., 2007, Nr. 132-5346). Nurodė 2007 m. rugsėjo 4 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 18 , 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto nuostatas. Taip pat nurodė nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojančią Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakciją. Pažymėjo, kad ši Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio dalis kalba apie pašalpos dydžio mažinimą draudžiamųjų pajamų dydžiu tik tuo atveju, kai asmuo yra ar buvo išleistas vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks vieneri metai.

Tačiau nėra jokių nuostatų, susijusių su pašalpos mokėjimu draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, esantiems ar buvusiems vaiko priežiūros atostogose iki vaikui sukaks dveji metai. Pastebėjo, kad šie aspektai yra aptarti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 18, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Nurodė, kad sistemiškai aiškinant Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad pagal skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusį (ir šiuo metu tebegaliojantį) teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa mokama tik jei asmuo yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, išskyrus atvejus, kai:

1) jis nutraukia vaiko priežiūros atostogas, suteiktas iki vaikui sueis vieneri metai, ir jo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydis neviršija gaunamos pašalpos dydžio – tokiu atveju jam mokamas pašalpos ir gaunamų draudžiamųjų pajamų skirtumas;

2) atostogas, suteiktas iki vaikui sueis dveji metai, jis nutraukia antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – tokiu atveju mokama visa priklausanti pašalpos suma, nemažinant jos gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu. Manė, kad išmokos už vaiko priežiūros atostogas mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams trukmė turėtų būti nustatoma vadovaujantis aukščiau aptarta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojanti dalies redakcija, Žin., 2010, Nr. 157-7977) įtvirtinta taisykle, t. y.

šią išmoką mokant ne tik vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, bet taip pat tęsiant jos mokėjimą ir tuo atveju, jei iki vaikui sukaks dveji metai suteiktos vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos anksčiau nei vaikui sukanka dveji metai. Tokiu atveju nuo atostogų vaikui prižiūrėti nutraukimo (bet ne anksčiau nei vaikui sukanka vieneri metai) iki vaikui sukanka dveji metai mokama analogiško dydžio išmoka, kokia turėjo būti mokama asmeniui tuo atveju, jei jis vaiko priežiūros atostogų nebūtų nutraukęs. O šios išmokos mažinimas gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu būtų galimas tik tuo atveju, jei vaiko priežiūros atostogos būtų asmeniui suteiktos iki vaikui sueis vieneri metai ir nutrauktos anksčiau nei numatyta jų trukmė.

Kadangi šiuo atveju jai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sukaks dveji metai ir šias atostogas ji nutraukė antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, manė, kad nėra jokio teisinio pagrindo jai nemokėti priklausančios išmokos ar mažinti ją jos gaunamų draudžiamųjų pajamų (šiuo atveju – darbo užmokesčio) dydžiu. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, jog atsakovo priimtame Sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių atsisakoma tęsti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimą, neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo ir yra visiškai nepagrįsti.

Nurodė, kad teisė į motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas (išmokas) kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio. Manė, kad ankščiau jos pateiktas Statuto 41 straipsnio 3 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies aiškinimas bei taikymas atitiktų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijas bei konstitucinį teisinės valstybės principą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 27 d. nutarimu. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju Statuto 41 straipsnio 3 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas, kaip numatančių iš esmės skirtingą mokėjimo už vaiko priežiūros atostogas sąlygas bei mokėjimo trukmę nei numatytoji Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 21 straipsnio 4 dalyje (ir yra taikoma ankščiau aprašytu būdu ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustiems asmenims), jos nuomone, lemia skirtingą iš esmės vienodos socialinės garantijos taikymą atskiroms socialinėms grupėms, tarp kurių, jos nuomone, motinystės (tėvystės) apsaugos aspektu nėra tiek ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai nulemtų būtinybę vidaus tarnybos sistemos pareigūnams netaikyti garantijos gauti išmoką Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytais vaiko priežiūros atostogų nutraukimo atvejais.

Manė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą nemokėti jai 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos, pažeidė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 21 straipsnio 4 dalį, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo (diskriminavimo draudimo) principą, 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad dėl tokio netinkamo Statuto 41 straipsnio 3 dalies bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies aiškinimo bei taikymo nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. (vaiko priežiūros atostogų nutraukimo diena) jai nėra mokama, jos nuomone, nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. jai priklausanti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

Teigė, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalis įtvirtina blanketinę teisės normą, numatančią, jog vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu pareigūnui mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis ir mokėjimo trukmė yra nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Tai reiškia, kad statutiniams valstybės tarnautojams nėra mokama pašalpa iš Socialinio draudimo fondo biudžeto, o yra mokama tam tikra konkretaus pareigūno vidutinio darbo užmokesčio dalis. Šios vidutinio darbo užmokesčio dalies dydis, kaip nurodyta Statuto 41 straipsnio 3 dalyje, nustatomas vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

Nurodė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Taip pat pažymėjo, kad mokėtinos pašalpos (išmokos) dydžiai nuo 2011 m. liepos 1 d. buvo sumažinti tiek statutiniams valstybės tarnautojams, tiek ir Ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims. Nurodė iki 2011 m. liepos 1 d. galiojusią Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakciją. Pareiškėjos nuomone, abiems socialinėms grupėms mokamos išmokos dydis buvo sumažintas ir suvienodintas, tačiau pareigūnams šie dydžiai buvo sumažinti didesniu mastu nei ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims – atitinkamai 30 procentų ir 45 procentais pirmaisiais ir antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais, o ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims šis dydis buvo sumažintas atitinkamai 20 procentų ir 35 procentais.

Nurodė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIP-2239) aiškinamojo rašto nuostatas. Pareiškėja nurodė, kad nagrinėjamu atveju ji buvo pasirinkusi gauti išmoką iki vaikui sukaks dveji metai, todėl pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais jai buvo mokama 70 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. 2012 m. rugsėjo 2 d. jos vaikui sukako vieneri metai. Kadangi ji buvo pasirinkusi gauti išmoką iki jos vaikui sukaks dveji metai, pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais gavo atitinkamai mažesnę išmoką (70 procentų vidutinio darbo užmokesčio vietoje 100 procentų).

Todėl manė, kad likusi išmokos dalis (40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio) turėtų būti jai mokama toliau iki jos vaikui sukaks dveji metai, nepaisant to, kad ji atostogas vaikui prižiūrėti nutraukė ir dėl to gauna draudžiamųjų pajamų. Taip pat nurodė, kad atsakovo pateiktoje 2012 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje Nr. 40-S-14296 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta, kad jos vienos dienos vidutinis darbo užmokestis (pagal kurį jai buvo mokama išmoka už vaiko priežiūros atostogas) yra 122,73 Lt. O kadangi nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. jai turėjo būti mokama 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, darytina išvada, kad nuo šios dienos jai turėjo būti paskirtas [122,73 x 40 % =] 49,09 Lt dydžio išmokos mokėjimas už kiekvieną darbo dieną ir tokio dydžio išmoka mokama iki 2013 m. rugsėjo 2 d.

Atsakovas ankščiau nurodytoje pažymoje taip pat yra apskaičiavęs, kad bendras šios išmoks dydis turėtų būti 1 035,84 Lt, t. y. tokia būtų bendra išmokos suma už visą ginčijamą laikotarpį.

Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos reikalavimais ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu. Pažymėjo, kad vidaus tarnybos santykiai patenka į administracinės teisės reguliavimo sritį, o administracinė teisė yra viešoji teisė, kurioje galioja imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, t. y. viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Teigė, jog galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys vidaus tarnybos santykius, nenumato motinystės pašalpos mokėjimo pareigūnui, kuris nėra vaiko priežiūros atostogose, tuo pagrindu ir nebuvo tenkintas pareiškėjos prašymas ta apimtimi, kuria prašė papildomai mokėti 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., t. y. iki jos vaikui sueis dveji metai.

Pareiškėja yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnė. Nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kuriame ir yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas, nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas nustato Vidaus tarnybos statutas. Atsižvelgiant į Statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, pareigūnų tarnybos santykius pirmiausia reglamentuoja Statutas, Valstybės tarnybos įstatymas, o kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas.

Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamų išmokų numato, kad nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis. Mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis.

Teigė, jog Statute yra įtvirtinta blanketinė teisės norma, nurodanti į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, kurios turi būti taikomos kartu, tai yra su Statutu turėtų būti taikomos tik tos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, kurios reglamentuoja tik tuos atvejus (aspektus), į kuriuos nukreipia Statutas, pats jų nereglamentuodamas. Atsakovo nuomone, Statutas nustato laiką, kada pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis, t. y. nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos turi būti taikomos tik nustatant mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę.

Nurodė, kad atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas, Šiaulių AVPK Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 9 dalį ir pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kuriame ir yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas, nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Nurodė Statuto 41 straipsnį. Pažymėjo, kad galima teigti, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę į socialinio draudimo ligos ir motinystės pašalpas (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 str. 1 d. (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1245 redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, (toliau – ir Nuostatai) dalis, detalizuojanti minėtas įstatymo nuostatas (Nuostatų 43.2 p. (2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 redakcija)), nėra taikomos nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę, atitinkamai – ginčijamas atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, taip pat nėra pagrindo pareiškėjai priteisti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.

Teismo vertinimu, nurodyti teiginiai, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, pagal kurį, skirtingai nei apdraustieji ligos ir motinystės socialiniu draudimu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai laikotarpiu, kai jie (pareigūnai) turi teisę į vaiko priežiūros atostogas, grįžę į darbą, be gaunamo darbo užmokesčio, negali gauti vidutinio darbo užmokesčio dalies, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 2 dalį ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrįsti, atitinkamai – teismui nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Aplinkybė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teisės aktais nėra nustatyta garantija, numatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, savaime nereiškia, kad jie yra diskriminuojami kitų darbuotojų ar valstybės tarnautojų atžvilgiu, kadangi jiems nustatytos garantijos, kurių neįgyja kiti, pvz., teisė į valstybinę pensiją ir pan.

III. Pareiškėja A. J. apeliaciniu skundu (b. l. 75-80) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, taip pat teigia, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, teisingai pacitavęs Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatą, konstatavo priešingai nei numato ši teisės norma, t. y. nutarė, jog nustatant laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamo darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos netaikytinos.

Mano, kad tokia išvada yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta. Teigia, kad su vaiko priežiūros atostogų išmokų mokėjimo trukme susijusios nuostatos taikytinos taip pat ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atžvilgiu. Priešingas šių teisės normų aiškinimas bei taikymas sudaro prielaidas pažeisti asmenų lygiateisiškumo principą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir ligos bei motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims taikytina skirtinga apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas tvarka, lygiateisiškumo principo pažeidimo neįžvelgė.

Su šia išvada nesutinka. Išdėsto argumentus, susijusius su vaiko priežiūros atostogų paskirtimi. Mano, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad mažesnė nei darbuotojams mokama išmoka už vaiko priežiūros atostogas yra kompensuojama valstybine pensija ar kitomis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams suteikiamomis garantijomis. Teigia, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo vidaus tarnybos sistemos pareigūnus ir pagal darbo sutartis dirbančius bei ligos ir motinystės socialiniu draudimo draudžiamus darbuotojus traktuoti skirtingai bei aiškinti teisės aktus, kaip nustatančius šioms socialinėms grupėms skirtingą apmokėjimo už vaiko priežiūros atostogas tvarką, t. y. skirtingus išmokų dydžius bei jų mokėjimo trukmę.

Juo labiau, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. tiek vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, tiek ligos ir motinystės socialiniu draudimo draudžiamų asmenų gaunamų išmokų dydžiai buvo sumažinti ir tarpusavyje suvienodinti. Tačiau pažymi, jog pareigūnams šie dydžiai buvo sumažinti didesniu mastu nei Ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims. Mano, jog yra nesąžininga ir neteisinga tiek ligos ir motinystės socialiniu draudimu draudžiamiems asmenims, tiek vidaus tarnybos sistemos pareigūnams taikyti tuos pačius išmokos dydžius, bet vidaus tarnybos sistemos pareigūnams netaikyti kompensuojant išmokų sumažinimą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 21 straipsnio 4 dalyje numatytos garantijos.

Be to, mano, kad nei konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, nei įstatymų leidėjo valios neatitinka teismo sprendime pateiktas Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas bei taikymas.

Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsiliepimo į pareiškėjos skundą motyvais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina A. J. skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, taip pat atsiliepimo motyvų perrašymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Vienu iš pagrindiniu teisės normų taikymo veiklos subjektu yra teisminės valdžios institucijos. Todėl teismas kaip svarbiausias teisės normų taikymo veiklos subjektas, nagrinėdamas konkrečią bylą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas teisės aktais nustatytų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimas bei priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, o ne pasirinkti lengviausią būdą – perrašyti bylos faktines aplinkybes ir atsiliepimo į skundą motyvus, visiškai nesigilinant į ginčo teisinio reguliavimo aspektus bei ginčo išsprendimui taikytinų teisės normų ypatumus. Būtent teismui tenka pareiga atlikti faktinės situacijos juridinę kvalifikaciją, kurios metu parenkama ir analizuojama/aiškinama konkrečiu atveju taikytina teisės norma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė, kokia teisės norma taikytina šiuo konkrečiu atveju, o apsiribojo teiginiu, kad teisės aktai (Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai) nėra taikomi nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę ... >. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime neanalizavo šiai bylai aktualaus teisinio reguliavimo. Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė