2017-11-15 Nr. AB-21728-3-61-3-01938-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3001-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 m. kovo 7 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas. Pareiškėjas teigė, kad kamerose ilgą laiką buvo laikomas vienas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna. Nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta, buvo pelėsių. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Kamerose buvo buitinių parazitų. Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Dušų būklė buvo netinkama. Nebuvo sąlygų nemokamai skalbti drabužius ir išdžiovinti paties išskalbtus drabužius. Maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, nors pareiškėjas neįgalus, jam nebuvo užtikrinamas pagerintas maistas, dalintojai maistą dalindavo be higieninių pirštinių. Nebuvo užtikrinami ilgalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas nebuvo etapuotas į motinos laidotuves. Sulaikymo metu buvo sužeistas, todėl pareiškėjui paskirta II invalidumo grupė, tačiau neįgalumo pensija nėra mokama, pareiškėjas negauna jokių lengvatų ir privilegijų, negali nemokamai skambinti artimiesiems. Pareiškėjo sąskaita yra areštuota, antstolis nurašo visas į ją patenkančias lėšas. Lietuvoje nėra numatyta teisė nuteistajam iki gyvos galvos būti kada nors paleistam į laisvę, todėl pareiškėjui atimta teisė į viltį kada nors būti paleistam į laisvę. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs dvasinių išgyvenimų, diskomfortą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmeti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikomas nuo 1996 m. kovo 7 d. iki skundo surašymo dienos (2016 m. balandžio 30 d.). Atsakovas prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau patys suimtieji ar nuteistieji juos dažnai sugadina. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Suteikiama galimybe ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Atsakovas nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus nuteistiems iki gyvos galvos nesuteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus, taip pat nesuteikiama galimybė išvykti į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigos ribų. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo lėšas sąskaitoje areštavo antstolė Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pareiškėjas turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu, tačiau teisės aktai nenumato teisės skambinti nemokamai. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį teismas atmetė. Teismas netenkino atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas per visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, jog atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2016 m gegužės 10 d., todėl teismas laikė, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos dėl galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. atlyginimo. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra objektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš galimai netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. atlyginimo priteisimo, taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė, o byloje nagrinėjo pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. balandžio 30 dienos.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjui teko nuo 3,95 kv. m iki 7,94 kv. m kameros ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu pažeistas nebuvo, todėl pareiškėjo skundo teiginius dėl jo laikymo Lukiškių TI-K neužtikrinant teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymų ar skundų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nepateikė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose ir jam tokia galimybė nebuvo suteikta. Todėl pareiškėjo teiginius, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių tenkinti socialinius poreikius ir dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 165 straipsnio 4 dalimi nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų prašęs jį apgyvendinti su kitais nuteistaisiais, kad kiti nuteistieji būtų išreiškę tokį sutikimą. Be to, pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas ne vienas. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, tam tikrą laiką pareiškėją laikydami kamerose vieną, atliko neteisėtus veiksmus.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje iš kamerų nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius ir neturėjo pagrindo pripažinti, jog dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kuomet jis turėjo nuteistojo statusą, jam buvo sudaryta galimybė pusantros valandos pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių kiemelių ir galimų pažeidimų padarymo laiko, teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu teismas atmetė kaip neįrodytus.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna, buvo pelėsių, kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai, per langus, todėl pripažino, kad kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu dėl laikymo sąlygų su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas, ilgą laiką laikomas dviejose kamerose, dėl šių kamerų neatitikimo higienos normoms būtų kreipęsis į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Teismas pripažino, kad šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl kamerų neatitikimo minėtoms higienos normoms, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kamerų ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio, netinkamo apšvietimo ir temperatūros atmetė kaip neįrodytus.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jis buvo netinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, kada čiužiniai buvo netinkamos būklės, kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas dėl to su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jų būklės teismas laikė abstrakčiais ir neįrodytais.

14. Teismas nustatė, kad atsakovas nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo tuo metu, kai jis buvo laikomas kameroje su kitu asmeniu. Dėl atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo reikalavimų teismas rėmėsi HN 76:2010 2 punktu, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo veikianti įstaiga, o atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniuose mazguose įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šis higienos normų reikalavimas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Teismas pažymėjo, kad veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) įrengimas Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nereikalauja esamų patalpų rekonstrukcijos, todėl šie reikmenys turėjo būti įrengti. Teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K kamerose tokių reikmenų įrengta nebuvo.

15. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), pateikė sudarytas sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, todėl pareiškėjo skundo teiginius dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu teismas atmetė kaip neįrodytus.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šilto vandens nebuvimo ir galimybės nusiprausti nesudarymo, netinkamos dušų būklės nesikreipė. Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl šilto vandens nebuvimo, galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu nesudarymo ir netinkamos dušų būklės atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, todėl atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio teiginius. Teismas juos laikė neįrodytais.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjui dėl jo sveikatos būklės buvo skirtas specialus maitinimas ar jis būtų jo pageidavęs, nėra. Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų higienos pažeidimų dalinant maistą įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip neįrodytus.

19. Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsniu ir pareiškėjo skundo argumentus dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų atmetė kaip nepagrįstus.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad jis nebuvo etapuotas į motinos laidotuves, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomas tariamas teisės aktų pažeidimas galimai padarytas anksčiau nei prieš tris metus iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, todėl šią skundo dalį dėl praleisto ieškinio senaties termino atmetė.

21. Teismas rėmėsi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 14 straipsniu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 18 straipsniu ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija ar pareigūnai nepriima jokių sprendimų dėl pensijų ar išmokų, susijusių su pareiškėjui nustatytu darbingumo (nedarbingumo) lygiu, skyrimo. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pensijos ar išmokos skyrimo dėl jam nustatyto 45 proc. darbingumo lygio.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais nesikreipė, nėra duomenų, kad būtų skundęsis dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, nenurodė, kokio pobūdžio lengvatos ar privilegijos jam turėjo būti, bet nebuvo suteiktos. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo skundo aspektais dėl negaunamos netekto darbingumo pensijos, jam nesuteiktų lengvatų ar privilegijų atliko neteisėtus veiksmus.

23. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo fakto, jog Lukiškių TI-K paskambinti telefonu jam buvo leidžiama. Kadangi teisės aktai nenumato galimybės pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems skambinti nemokamai, teismas neturėjo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

24. Teismas nurodė, kad vykdymo veiksmus, įskaitant piniginių lėšų fizinių asmenų sąskaitose areštą, pagal teismų išduotus vykdomuosius raštus atlieka antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Skundai dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiami antstoliui ir bendrosios kompetencijos teismui Civilinio proceso kodekso 510 straipsnyje ir 512 straipsnyje nustatyta skundo padavimo tvarka ir terminais. Kadangi pareiškėjas iš esmės nesutinka su antstolio veiksmais, o Lukiškių TI-K pareigūnai jokių veiksmų, susijusių su pareiškėjo piniginių lėšų areštu neatliko, be to, jokių išskaičiavimų iš pareiškėjo sąskaitos nebuvo atlikta, teismas pareiškėjo skundo reikalavimus šiuo aspektu atmetė.

25. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jam atimta teisė į viltį kada nors būti paleistam į laisvę, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu ir akcentavo, kad klausimai, susiję su paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, o ne administraciniame teisme. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl, jo nuomone, netinkamo teisinio reguliavimo, o ne iš konkrečių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, susijusių su jų administravimo veikla, todėl teismas šių pareiškėjo skundo argumentų, kaip nepriskirtų jo kompetencijai, nenagrinėjo.

26. Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu (iš viso 70 dienų) pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo įrengta veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), todėl pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Teismo vertinimu, dėl tokių kalinimo sąlygų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 50 Eur sumos priteisimas.

27. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimais į skundą pateikė 136 lapus su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš dalies yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Teismas atsakovo atstovo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas 8,16 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmetė.

III. 28. Pareiškėjas S. R. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti, netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti iš atsakovo 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

29. Pareiškėjas nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, kad ji nėra adekvati. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Pareiškėjas pažymi, kad senaties terminas taikytas nepagrįstai, nurodo, kad yra teisiškai neišsilavinęs, nekalba lietuviškai, neturi aukštojo išsilavinimo, jo sąskaita areštuota, socialiniai ryšiai nutrūkę, yra neįgalus, gali paskambinti tik vieną kartą per savaitę 15 min., pinigų pokalbiams neturi. Pareiškėjas nurodo, kad nėra sporto kiemelio, reabilitacijos programos nepakankamos. Pareiškėjas pabrėžia, kad kreipimasis į Lukiškių TI-K administraciją yra teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjas teigia, kad yra jo prašymai gyventi kartu su kitu asmeniu. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje, dušo patalpose nėra iškvietimo mygtukų. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, pelėsių, drėgmės, apšvietimo, šildymo gyvenamojoje kameroje, tinkamo aprūpinimo patalyne, apranga, higienos priemonėmis, sanitarinio mazgo privatumo neužtikrinimo, buitinių parazitų kamerose, šilto vandens duše nebuvimo, viršutinių drabužių plovimo, tinkamo maisto neužtikrinimo, patalpų ilgalaikiams pasimatymams nebuvimo, nemokamų telefoninių pokalbių neužtikrinimo.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovo manymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo teigimu, nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui S. R., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo netinkamo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad 2013 m. gegužės 9 d. – 2016 m. gegužės 9 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo. Likusią pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

34. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su dalimi pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų dėl jo nurodytų pažeidimų, taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu.

35. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis).

36. Teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, todėl ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su minimalaus ploto neužtikrinimu, jo nuteisimu iki gyvos galvos ir viltimi būti kada nors paleistam į laisvę, neetapavimu į laidotuves, invalidumo pensijos nemokėjimu, lėšų nuo jo sąskaitos nuskaitymu. Atsižvegdama į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir dėl tų aspektų, kuriais pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė, nepasisako.

37. Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje byloje taikyti senaties terminą.

38. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

39. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).

40. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

41. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (pvz., 1985 m. gegužės 28 d. EŽTT sprendimas A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22083/93).

42. Pareiškėjas skundu žalos atlyginimo siekė už 1996-03-07 – 2016-04-30 d. laikotarpį, (t. I, b.l. 3). Į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi 2016 m. balandžio 30 d. Kadangi atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, o teismas nenustatė ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų, buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neturi aukštojo ar teisinio išsilavinimo, yra rusų tautybės, jo sąskaita areštuota, socialiniai ryšiai nutrūkę, turi invalidumą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo senaties terminą atnaujinti.

44. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, nuo jo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo minėti pažeidimai padarė jam žymią žalą, taigi, jis privalėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeistos. Pareiškėjas nenurodė, kaip minėtos aplinkybės sukliudė kreiptis į teismą. Iš bylos mrdžiagos matyti, kad pareiškėjas pats pateikė skundą, jis nepaaiškino, kuo situacija pasikeitė, kodėl jo nurodytos aplinkybės nesukliudė jam skundą pateikti 2016 m. Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir pagrįstai jo neatnaujino. Todėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

45. Pareiškėjas apeliacinime skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl socialinės reabilitacijos programų neįgyvendinimo, pasivaikščiojimų ir kiemelių būklės, higienos normų (pelėsių, drėgmės, apšvietimo, oro temperatūros) kamerose pažeidimo, graužikų ir parazitų kamerose, maisto tinkamumo neužtikrinimo.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiais aspektais konstatavo, jog pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją (t. I, b.l. 52), iš byloje pateiktų įrodymų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

47. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu minėtais klausimais sutinka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, minėtais klausimais teikia iš esmės abstrakčius nesutikimo motyvus. Kadangi pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų nėra pateikta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo ir jų iš naujo nekartoja. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Šiuo aspektu pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu įrodinėjimo naštos paskirstymu. Turint galvoje tai, kad pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais, išsamiai nenurodė su jo mimimais pažeidimais susijusių aplinkybių, toks įrodinėjimo naštos paskirstymas byloje vertinamu atveju laikytinas tinkamu. Vien aplinkybė, kad administraciniai teismai tam tikrais laikotarpiais dėl kitų asmenų yra konstatavę neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ar neveikimą, savaime neleidžia daryti analogiškų išvadų šioje byloje.

48. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl graužikų ir kenkėjų naikinimo, iš byloje esančių sutarčių (pvz., t. I, b.l. 98) matyti, kad jomis susitarta kenkėjų naikinimo darbus atlikti 4 kartus per mėnesį. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad tokių sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Kiek tai susiję su maisto kokybe, pareiškėjas nenurodė aplinkybių (pvz., svorio kritimas, su maisto kokybe sietinos sveikatos problemos), iš kurių, nesant pareiškėjo skundų Lukiškių TI-K ar valstybės institucijoms, būtų galima spręsti buvus jo nurodytus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ar neveikimą. Byloje esantys įrodymai (t. I, b.l. 168) rodo, kad pareiškėjęs ginčo laikotarpiu buvo atsisakęs maisto, bet nusiskundimų nereiškė. Kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis, pareiškėjas nurodo Vilniaus sveikatos centro patikrinimo aktus (t. II, b.l. 21), tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtuose patikrinimo aktuose buvo vertintas 2012 m. laikotarpis.

49. Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu higienos reikmenų nepakankamu išdavimu, EŽTT praktikoje sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas traktuojamas kaip nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje EŽTT yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Be to nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Šiuo aspektu pareiškėjas neteigia, kad apskritai nebuvo suteikiami higienos reikmenys, nurodo, kad jų buvo išduodama per mažai. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas būtų skundęsis šiuo aspektu, prašęs jam išduoti daugiau higienos priemonių. Nesant tokių įrodymų pagrindo konstatuoti neteisėtą atsakovo atstovo neveikimą byloje vertinamu atveju nėra

50. Kiek tai susiję su galimybe pasinaudoti dušu ir nusimaudyti šiltu vandeniu, pareiškėjas pateikė Seimo kontrolieriaus 2015 m. gegužės 29 d. pažymą (t. II, b.l. 67-69), kuriame yra konstatuota faktinė aplinkybė, jog nuo 2014-08-27 iki 2014-09-04 ir nuo 2014-10-08 iki 2014-10-15 Lukiškių TI-K nebuvo tiekiamas karštas vanduo ir, atitinkamai, visi tuo metu buvę nuteistieji ir suimtieji neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši aplinkybė nustatyta šiai bylai aktualiu laikotarpiu, todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai pripažįstami pagrįstais ir minėtais laikotarpiais konstatuotinas neteisėtas atsakovo atstovo neveikimas.

51. Kiek tai susiję su viršutinių drabužių skalbimu, pareiškėjas su skundu pateikė Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 1 d. pažymą (t. II, b.l. 52-59), kurioje buvo, be kita ko, pripažinta, jog atsakovo atstovas šiai bylai aktualiu metu galimai neužtikrino viršutinių drabužių skalbimo dažnio. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks konstatavimas, atsižvelgiant į bendrą pažymos pobūdį, sudaro pagrindą konstatuoti buvus neteisėtą atsakovo atstovo neveikimą ir pareiškėjo atžvilgiu. Todėl ši apeliacinio skundo dalis taip pat pripažįstama pagrįsta.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo argumentai abstraktūs, jis nepateikė argumentų, kad dėl tokio trūkumo būtų kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nors pareiškėjas remiasi LVAT praktika tokio pobūdžio bylose, pažymėtina, kad skiriasi šios ir jo nurodytų bylų faktinės aplinkybės. Kadangi nei skunde, nei apeliaciniame skunde argumentų dėl padarytos žalos nėra, ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

53. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis neteisėtai buvo laikomas vienas, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog, viena vertus, vertinamu metu faktiškai buvo laikotarpių, kuomet pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, kita vertus, pagal BVK 165 straipsnį asmenys, nuteisti kalėti iki gyvos galvos, kamerose laikomi po vieną, o jų sutikimu – po du. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių aplinkybių neneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teisės normos nėra pagrindo aiškinti kaip suteikiančios pareiškėjui absoliučią subjektinę teisę jo pasirinkimu visuomet kalėti su kitu kaliniu. Nors pareiškėjas skunde nurodė 2014 m. liepos 8 d. EŽTT sprendimą Harakchiev ir Tomulov prieš Bulgariją (pareišk. Nr. 1518/11 ir 61199/12), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skiriasi šios ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės, kadangi, kaip minėta, nėra ginčo dėl pirmosios instancijos nustatytos faktinės aplinkybės, kad vertinamu laikotarpiu pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas vienas. Pareiškėjas taip pat teikia argumentus dėl jo perkėlimo į pataisos namus praėjus 10 metų nuo bausmės atlikimo pradžios. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkeipia dėmesį, kad pagal BVK 165 straipsnio 1 dalį, tokio perkėlimo klausimą sprendžia bendrosios kompetencijos teismas (apylinkės teismas), tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Todėl ši apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

54. Kiek tai susiję su ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimu teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje (pvz., 2013 m. liepos 9 d. EŽTT sprendimas Varnas prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 42615/06); 2016 m. lapkričio 25 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-343-858/2016) laikomasi nuostatos, jog kai kuriais atvejais ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimas gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas. Vis dėlto pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių (pvz., teikė prašymus, su kokiais konkrečiai artimaisiais susitikti jo teisė buvo apribota) iš kurių būtų galima spręsti, kad nesuteikdamas ilgalaikių pasimatymų atsakovo atstovas būtų pažeidęs jo teisę į privatų gyvenimą. Priešingai pareiškėjas apeliaciniame skunde tiesiogiai nurodė, kad jo socialiniai ryšiai yra nutrūkę (t. II, b.l. 155). Todėl ši apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

55. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo teisės skambinti telefonu nemokamai, remiasi Europos kalinių taisyklėmis. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. Rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 24.1 punktu valstybėms narėms ištikrųjų rekomenduojama užtikrinti kaliniams galimybę skambinti telefonu, tačiau tokia galimybė nėra besąlyginė, nes 24.2 punkte įtvirtinti jos ribojimo pagrindai, taip pat šiose Taisyklėse nėra įtvirtinta nuostata, jog valstybės narės turi pareigą sudaryti kaliniams galimybę skambinti telefonu nemokamai. Todėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

56. Pareiškėjas taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Tokio požiūrio laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., LVAT 2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

57. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, atsižvelgus į nustatytų pažeidimų pobūdį, yra pagrindas konstatuoti neteisėtą atsakovo atstovo neveikimą ir pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

58. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimų, susijusių su pareiškėjo teise skalbti viršutinius drabužius ir teise nusiprausti po šiltu vandeniu. Be to, būtina atsižvelgti į nustatytos teisės į privatumą neužtikrinant naudojimąsi sanitariniu mazgu trukmę. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija įvertina administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgia į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.). Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Kostadinov prieš Bulgariją, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą S. D. prieš Bulgariją, taip pat LVAT 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pažeistos teisės (teisės į privatumą) pobūdį, taip pat atkreipia dėmesį į faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, taigi jo privatumo pažeidimo mastas tokiais laikotarpiais buvo mažesnis nei esant kameroje su kitais asmenimis. Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia sprendžia, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus kriterijus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą pakeisti ir išdėstyti taip: priteisti pareiškėjui S. R. (S. R.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė