2020-08-05 Nr. AB-14497-3-61-3-02865-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1130-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02865-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (komisijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) neužtikrinant privatumo naudojantis dušu. Pareiškėjas teigė, jog dušo patalpose, kuriose buvo įrengta 10 vietų praustis, iki 2018 m. birželio mėn. nebuvo pertvarų, tarpai tarp dušų buvo maži. Maudydamasis tokiomis sąlygomis jausdavosi nejaukiai ir nesaugiai, dėl to ne kartą nutraukė maudymąsi. Taip pat teigė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti dušu du kartus per savaitę, kaip tai numatyta Europos kalinimo taisyklėse. Prausykloje nuprausti visą kūną sąlygų nebuvo, maudydavosi tik kartą per savaitę, dėl šių kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kuriame gyveno pareiškėjas, įrengtos dušinės atitinka galiojantį teisinį reguliavimą. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktuose konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti nėra nustatyta. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vilniaus PN laikomiems nuteistiesiems nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Atsakovo atstovas pabrėžė, jog siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengiami dušai, kurie yra atskirti sienelėmis. Atsakovo atstovas teigė, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra grįstos abstrakčiais teiginiais, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas aptarė Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punktą, nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su skundais ar prašymais dėl prausimosi duše būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, pareiškėjas neneigia, kad galėjo praustis po dušu vieną kartą per savaitę, ir nurodė, kad pareigos laisvės atėmimo vietų įstaigoms užtikrinti galimybę nuteistiesiems praustis dažniau teisės aktai nenumato. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

7. Teismas nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenustato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Kadangi sienelių (pertvarų) dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenustato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika privatumo užtikrinimo aspektu, atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame teigiama, kad siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengta dušų su sienelėmis, ir vertino tai, kad atsakovo atstovas teismui nepateikė objektyvių įrodymų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi dušo patalpomis, kuriose įrengtos pertvaros ir nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu. Teismas iš pateiktų fotonuotraukų nustatė, kad dalyje dušo patalpų nėra pertvarų, užtikrinančių asmenų privatumą, pareiškėjas nurodė, kad pertvaros dušuose įrengtos 2018 m. birželio mėn., todėl darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu galėjo būti pažeistas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.

8. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybę, jog pareiškėjas tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į privatumą, teismas pripažino pagrindu neturtinės žalos atlyginimui ir priteisė pareiškėjui 100 Eur.

III. 9. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų – apsiriboti jo teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

10. Atsakovo atstovas nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose, t. y. visos Vilniaus PN patalpos įrengtos vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu. Atsakovo atstovas teigia, kad patalpų įrengimui ir remontui skiriamas papildomas finansavimas, tad atsižvelgiant į tai, kad pertvarkų įrengimas dušuose nereglamentuotas jokiuose nacionaliniuose teisės aktuose, ginčo laikotarpiu pertvaroms įrengti finansavimas nebuvo numatytas ir nebuvo skirtas.

11. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad pateiktose dušo patalpų fotonuotraukose matyti, kad dalis prausimosi vietų dušo patalpose atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, dalis ne, tad nuteistieji turi teisę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį naudojosi dušu nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad dėl privatumo naudojantis dušu (pertvarų dušo patalpoje įrengimo) nėra suvienodintos teismų praktikos. Atsakovo atstovas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais ir teigia, kad daugelyje jų teismas konstatuoja, kad pertvarų neįrengimas dušuose savaime nesuponuoja privatumo pareiškėjams neužtikrinimo ir neturtinės žalos atsiradimo.

13. Atsakovo atstovas remiasi EŽTT praktika (2001 m. liepos 24 d. sprendimu V. prieš Lietuvą), kurioje nustatyta, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo, tačiau tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš komuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą ir teigia, kad teismas nenustatė jokių ypač prastų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, visus kitus pareiškėjo reikalavimus dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų atmetė.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad neturtinės žalos priteisimas pareiškėjui pinigais yra nepagrįstas, nes visuma aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendime nurodomi galimai patirti tam tikri nepatogumai pareiškėjui realiai negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, todėl net ir nustačius, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, turi būti apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. R. kildino iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio mėn., neužtikrinant jam privatumo naudojantis dušu ir ribojant pareiškėjo teisę juo naudotis, atlyginimo priteisimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Vilniaus PN 98,71 savaites nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas įrengti pertvaras dušo patalpose, byloje nenustatytos ypač prastos pareiškėjo kalinimo sąlygos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovas pažymi, kad nustačius, jog pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus, jo teisių pažeidimo pripažinimas turėtų būti pakankama satisfakcija.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir jos motyvais, kad pareiškėjo atžvilgiu tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pasirinko netinkamą neturtinės žalos atlyginimo būdą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga papildyti ir pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).

22. Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

23. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).

24. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN kai kurie dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, tačiau tuo metu, kai pareiškėjas naudojosi dušais be pertvarų (laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.), jis galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių nepatogumų ir tuo metu jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas.

25. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

26. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

27. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (ne visą ginčo laikotarpį neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, daugiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai nesiskundė), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais (100 Eur), nes šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeistas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 10 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., tačiau nepagrįstai už šį laikotarpį tenkino pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui V. R. priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 (vienas šimtas) eurų neturtinės žalos atlyginimo, pakeisti. Pripažinti, kad pareiškėjo V. R. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė