2016-01-06 Nr. AB-491-3-61-3-05672-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-28-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05672-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija 2015 m. gruodžio 1 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. lapkričio 19 d. vertinimo išvadą Nr. 4S-3840; 2) įpareigoti Viešųjų pirkimų tarnybą paskelbti vertinimo išvadoje nurodytos informacijos paneigimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti Ūkio ministerijos skundą, grąžino Ūkio ministerijai 2015 m. gruodžio 1 d. sumokėtą 21 Eur žyminį mokestį ir nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 5 str., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p.). ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nurodytos nuostatos patvirtina, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Sisteminis ABTĮ nuostatų aiškinimas, sudaro pagrindą konstatuoti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (2010 m. balandžio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartis adm. byloje Nr. AS62-180/2011; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-336/2012).

Pareiškėja siekia iškelti ginčą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. lapkričio 19 d. viešųjų pirkimų vertinimo išvados Nr. 4S-3840, kuria konstatuota, kad Ūkio ministerija pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, teisėtumo. Kita vertus, pareiškėjos ginčijamoje išvadoje nėra suformuluoti jokie privalomi įpareigojimai ar nurodymai, kurie sukeltų jai realias teisines pasekmes ir darytų įtaką jos teisių bei pareigų apimčiai.

Pozicijos, kad Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kuriose įvertinama viešųjų pirkimo procedūrų ar sudarytų sandorių atitiktis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams, tačiau nenustatomi jokie privalomi įpareigojimai, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku laikomasi ir LVAT praktikoje (2012 m. gegužės 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-336/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-395/2012).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada kad pareiškėjo ginčijama Viešųjų pirkimų tarnybos viešųjų pirkimų vertinimo išvada nesukelia jam teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, viešojo administravimo subjektų kreipimaisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis, žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Dėl to Ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 1 d. sumokėtas 21 Eur žyminis mokestis grąžintinas.

III. Pareiškėjas Ūkio ministerija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad skundžiama vertinimo išvada nesukelia teisinių pasekmių, nes joje nėra nustatyta privalomų įpareigojimų ar nurodymų. Ši išvada, pareiškėjo manymu, neatitinka protingumo principo. Šiuo atveju skundžiama vertinimo išvada Ūkio ministerijai sukėlė realias neigiamas teisines pasekmes: išvada pažeidė gerą dalykinę pareiškėjo reputaciją, nes vertinimo išvada ir joje išdėstyta informacija buvo paviešinta paskelbiant ne tik oficialiame tarnybos interneto tinklalapyje, bet ir visuomenės informavimo priemonėse. Be to, neigiamų pasekmių pareiškėjas patirs ir dėl to, kad Viešųjų pirkimų tarnybos vertintas pirkimas buvo vykdytas pagal projektą „Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2007-2013 m. laikotarpiu administruojamos Europos Sąjungos struktūrinės paramos viešinimas ir informavimas“, finansuojamą Europos Sąjungos techninės paramos lėšomis. Ūkio ministerija yra šio projekto vykdytojas, VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra – Įgyvendinančioji institucija. Atsižvelgiant į tai, kad vertinimo išvadą Viešųjų pirkimų tarnyba pateikė ir agentūrai, agentūra inicijuos įtariamo pažeidimo tyrimą, kurį atlikus, jeigu bus nustatytas pažeidimas, Ūkio ministerijai gali tekti grąžinti gautas projekto finansavimo lėšas. Taigi, vertinimo išvada sudaro prielaidas labai rimtoms neigiamoms finansinėms pasekmėms Ūkio ministerijai.

2. Vertinimo išvada, kurioje oficialiai konstatuotas viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimas, o Ūkio ministerija įvardinta kaip pažeidėja, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte apibrėžtą administracinio sprendimo sąvoką. Vertinimo išvada yra Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimas, kuriuo išreikšta tarnybos valia konstatuoti, kad Ūkio ministerija, atlikdama pirkimą, pažeidė įstatymą. Vertinimo išvada įforminta pagal įforminimo reikalavimus, nustatytus Viešųjų pirkimų procedūrų vertinimų atlikimo ir rezultatų įforminimo taisyklėse, patvirtintose Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1S-90. Išvada patvirtinta Viešųjų pirkimų tarnybos antspaudu ir Ūkio ministerijai įteikta Viešųjų pirkimų tarnybos raštu pasirašytu šios tarnybos direktorės, kas taip pat liudija apie tai, kad tai yra oficialus tarnybos dokumentas, kuriuo išreikšta šios institucijos valia. Vertinimo išvados gramatinė analizė rodo, jog išvados formuluotė „Ūkio ministerija pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą ir įstatymo 24 straipsnio 8 dalies nuostatas“ yra konstatuojamojo/imperatyvaus pobūdžio. Išvadoje neišreikšta abejonių, nedaroma prielaidų, leidžiančių pateiktus vertinimus traktuoti kaip negalutinę bei neįpareigojančią nuomonę.

3. Vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika, Viešųjų pirkimų tarnyba, atlikdama jai teisės aktų priskirtas pirkimų vertinimo funkcijas, vertinimo išvadose gali dėstyti bet kokius teiginius ir išvadas, ir už tai neturėti jokios atsakomybės, kadangi vertinimo išvados apskųsti teismui neįmanoma, jeigu joje nėra privalomų įpareigojimų ar nurodymų.

4. Teismas nenurodo, koks teisės aktas nustato, kad galimybę aktą skųsti teismui lemia tai, ar skundžiamame akte yra nustatyti privalomi įpareigojimai ir nurodymai. Tokia situacija nesuderinama su teisinės valstybės principu, kurio elementas yra teisė į teisminę gynybą, nes Ūkio ministerija dėl išvadoje konstatuoto pažeidimo patyrusi savo teisės į gerą dalykinę reputaciją pažeidimą negali pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą ir apskųsti šios išvados teismui.

5. Be to, pirmosios instancijos teismas, nutaręs nepriimti skundo, nenurodė, į kokią instituciją Ūkio ministerija gali kreiptis su skundu, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatą, nustatančią, kad nutartyje atsisakyti priimti skunda (prašymą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria teismas, konstatavęs, jog ginčijamas aktas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo prašė panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos 2015 m. lapkričio 19 d. viešųjų pirkimų vertinimo išvadą Nr. 4S-3840.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Atsižvelgusi į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nagrinės, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiama išvada negali būti administracinės bylos dalyku.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-560/2010).

Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1669/2008; 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-278/2006). Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr. LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį adm. byloje Nr. AS525-435/2010).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais teisės aktais remdamasis daro išvadą, kad ginčijama Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimo išvada nesukelia jam jokių teisinių pasekmių, nes šioje išvadoje pareiškėjui nėra nustatyta privalomų įpareigojimų ar nurodymų. Atsakydama į minėtą atskirojo skundo argumentą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad šią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė įvertinęs LVAT praktiką, kurioje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį adm. byloje Nr. AS62-180/2011).

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad skundžiama Viešųjų pirkimų tarnybos išvada surašyta vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 82 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1S-90 patvirtintų Viešųjų pirkimų procedūrų vertinimo atlikimo ir rezultatų įforminimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis.

Įstatymo 82 straipsnio 1 dalies 2 punktu numatyta viena iš Viešųjų pirkimų tarnybos funkcijų – vykdyti šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, kontroliuoti, kaip laikomasi šių teisės aktų reikalavimų ir sudarytų pirkimo sutarčių sąlygų įsigyjant reikalingų prekių, paslaugų ar darbų ir kaip užtikrinamas tinkamas pirkimų planavimas, pirkimo sutarčių vykdymas, taip pat vertinti pirkimo sutarčių įvykdymo rezultatus.

Viešųjų pirkimų įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje nustatytos Viešųjų pirkimų tarnybos teisės, be kita ko, ir teisė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukti administracinėn atsakomybėn šį įstatymą pažeidusius ir Viešųjų pirkimų tarnybos reikalavimų ar sprendimų nevykdančius asmenis (8 p.); nustačius šio įstatymo pažeidimus ar galimus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, galimas korupcijos apraiškas, medžiagą tolesniam tyrimui perduoti teisėsaugos institucijoms ar kitoms valstybės institucijoms nagrinėti pagal kompetenciją (9 p.); nustačius šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo (10 p.). Vadovaujantis Taisyklių 27 punktu vertinimo metu nustačius Viešųjų pirkimų įstatymo ir (ar) su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus ar galimus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, galimas korupcijos apraiškas, vertinimą atlikęs darbuotojas per 3 darbo dienas nuo vertinimo išvados išsiuntimo parengia ir teikia Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriui pasirašyti raštus dėl medžiagos perdavimo teisėsaugos institucijoms ar kitoms valstybės institucijoms nagrinėti pagal kompetenciją.

Pagal Taisyklių 28 punktą, jeigu vertinimo išvadoje nurodoma, kad yra nustatyti Viešųjų pirkimų įstatymo ir (ar) su jo įgyvendinimu susijusių kitų teisės aktų pažeidimai ir pateikiami įpareigojimai perkančiajai organizacijai, šioje išvadoje turi būti įrašoma, kad perkančioji organizacija, nesutikusi su vertinimo išvada Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 ir 15 straipsniuose nustatyta tvarka gali apskųsti Tarnybos vertinimo išvadą teismui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas 2015 m. lapkričio 19 d. viešųjų pirkimų vertinimo išvadoje Nr. 4S-3840 nustatė, kad Ūkio ministerija pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą ir Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 8 dalies nuostatą, kad pirkimo dokumentai turi būti tikslūs ir aiškūs. Įvertinusi pareiškėjo skundžiamą viešųjų pirkimų vertinimo išvadą Nr. 4S-3840, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokie įpareigojimai pareiškėjui nagrinėjamu atveju skundžiamoje išvadoje nesuformuluoti (vertinimo išvadoje Viešųjų pirkimų tarnyba nurodė, kad nagrinėjamu atveju „apsiriboja vertinimu“).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo išvada pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundžiama viešųjų pirkimų vertinimo išvada gali būti pagrindu atsakovui priimti sprendimą, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes ir galėtų būti skundžiamas teismui, arba toks sprendimas skundžiamos vertinimo išvados pagrindu gali būti priimtas kitos kompetentingos institucijos (pats pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad vertinimo išvada, vykdant teisės aktų reikalavimus, pateikta VšĮ Centrinei projektų valdymo agentūrai, kuri, pagal kompetenciją gali imtis tolesnių veiksmų).

Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl skundžiamos išvados pagrindu jam kilusių ir/ar kilsiančių teisinių pasekmių šiame proceso etape grindžiamos prielaidomis, todėl ABTĮ taikymo požiūriu šie teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu teismui konstatuoti pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimą ir teisės kreiptis gynybos į teismą ribojimą.

Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Taigi skundžiama Viešųjų pirkimų tarnybos išvada nelaikytina ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d.).

Tokia išvada, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 7 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-326/2012; 2012 m. gegužės 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-336/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-395/2012; 2015 m. balandžio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. eAS-185-822/2015) (ABTĮ 13 str. 1 d.)).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė