2024-11-13 Nr. AB-16545-3-61-3-07223-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2249-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07223-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2023 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. P-944 „Dėl J. K. grąžinimo į pareigas“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. pareiškėjas 2021 m. liepos 30 d. pradėjo eiti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas; nuo 2023 m. sausio 1 d. – Tarnyba) Veiklos organizavimo skyriaus patarėjo pareigas. Vykdant Kalėjimų departamento reorganizacijos pirmąjį etapą, Kalėjimų departamento direktoriaus 2022 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-242 pareiškėjas buvo perkeltas eiti Kalėjimų departamento Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigas nuo 2022 m. liepos 1 d. Vykdant Kalėjimų departamento reorganizacijos antrąjį etapą, Kalėjimų direktorius 2022 m. lapkričio 15 d. įspėjimu Nr. LV-6594 informavo pareiškėją apie tai, kad Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigybė bus panaikinta nuo 2023 m. sausio 1 d. ir kad pareiškėjui atskiru pranešimu bus siūloma eiti kitas lygiavertes ar žemesnes jo kvalifikaciją atitinkančias pareigas Tarnyboje, bet, atsisakius pasiūlytų pareigų, jis 2023 m. sausio 15 d. bus atleistas iš užimamų pareigų. Tarnybos direktorius 2023 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. P-65 atleido pareiškėją iš Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigų nuo 2023 m. sausio 15 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023 panaikino minėtą 2023 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. P-65 ir įpareigojo Tarnybą grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas pareigas, o, nesant tokios galimybės, – į kitas lygiavertes pareigas. Ir pareiškėjas, ir atsakovas apskundė šį teismo sprendimą apeliacine tvarka. Tarnybos direktorius 2023 m. birželio 15 d. priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo grąžino pareiškėją į Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d.;

2.2. atsakovas priėmė Įsakymą, 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimui dar neįsiteisėjus ir nesuėjus apeliacinio skundo padavimo terminui (žr. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 str. 1 d., 132 str. 1 d.), taip pat pareiškėjui nepateikus prašymo jį grąžinti į pareigas arba sutikimo. Taigi, Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.);

2.3. pareiškėjas nebuvo informuotas apie ketinimą priimti Įsakymą. Įsakymas priimtas po darbo valandų ir išsiųstas pareiškėjui el. paštu 2023 m. birželio 15 d. 20.35 val., jis nebuvo pasirašytinai supažindintas su šiuo dokumentu. Nepaisant to, Įsakymu pareiškėjas buvo grąžintas į eitas pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d. ir jam nurodyta 2023 m. birželio 16 d. 8.00 val. atvykti į darbo vietą. Šiuo aspektu taip pat buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.);

2.4. Įsakymas buvo pasirašytas 17.36 val. ir įregistruotas 20.31 val., bet Tarnybos direktoriaus V. K. ir Tarnybos Personalo valdymo skyriaus vedėjos D. K., kurie, atitinkamai, pasirašė ir įregistravo Įsakymą, darbo laikas baigėsi 17.00 val. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos kalėjimų tarnybos darbo reglamento ir kitų teisės aktų nuostatas, nustatančias darbo sąlygas, taip pat ABTĮ 65 straipsnio 5 dalį, jų veiksmai, atlikti ne tarnybinio darbo laiko metu, yra laikytini neteisėtais, todėl nesukeliančiais pareiškėjui teisėtų teisinių pasekmių. Be to, po Kalėjimų departamento reorganizacijos, tokio administracinio sprendimo įregistravimas yra priskirtinas išimtinai tik Tarnybos Dokumentų valdymo skyriaus kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Įsakymas buvo priimtas ir įregistruotas ultra vires (viršijant nustatytos kompetencijos ribas), pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalies reikalavimu;

2.5. Įsakymas nėra pagrįstas nei teisiniais, nei faktiniais pagrindais, jis yra nemotyvuotas, o jame nurodytas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Įsakymas yra nepagrįstas ir neaiškus (VAĮ 3 str. 1 d. 5 p.), neatitinkantis VAĮ 10 straipsnio 1 dalyje (ankstesnėje redakcijoje – 8 ir 34 str.) nustatytų imperatyvių reikalavimų ir teismų praktikos;

2.6. prielaida, kad šiuo atveju vadovautinasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 279 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, yra klaidinga. ABTĮ normų sisteminis aiškinimas patvirtina, kad civilinio proceso nuostatos yra taikomos tik civilinėse bylose, o administracinių bylų proceso nuostatos – administracinėse bylose. Pareiškėjo reikalavimas grąžinti jį į eitas pareigas buvo išvestinis reikalavimas, bet ne savarankiškas reikalavimas. Be to, ta aplinkybė, jog nei pareiškėjas, nei atsakovas neginčija 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalies, kurioje nuspręsta panaikinti Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. P-65, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje numatyta teise peržengti apeliacinio skundo ribas, negali panaikinti ir šios teismo sprendimo dalies bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

3. Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą, taip pat skirti pareiškėjui baudą arba apmokestinti skundą žyminiu mokesčiu.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. nei pareiškėjas, nei atsakovas neapskundė apeliacine tvarka 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalies, kurioje teismas panaikino Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. P-65 ir įpareigojo Tarnybą grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, o, nesant tokios galimybės, – į kitas lygiavertes pareigas. Tai sudarė pagrindą teigti, jog ši teismo sprendimo dalis tenkino abi šalis. Tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į tai, priėmė Įsakymą, kuriuo grąžino pareiškėją į eitas Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d., tačiau pareiškėjas be pateisinamų priežasčių atsisakė grįžti į minėtas pareigas ir, vietoj to, vėl kreipėsi į teismą;

4.2. administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023 pareiškėjas skunde teismo prašė įpareigoti Tarnybą grąžinti jį į eitas Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigas, o, nesant tokios galimybės, – į kitas lygiavertes pareigas, ir teismo posėdyje išreiškė pageidavimą baigti ginčą taikos sutartimi, grąžinant jį į darbą Tarnyboje, todėl manytina, kad minėta 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalis turėtų būti vykdoma skubiai, siekiant atkurti teisingumą dėl pareiškėjo ir užtikrinti jam pragyvenimo šaltinį. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, taip pat atsižvelgė į viešąjį interesą ir siekė kuo efektyviau naudoti valstybės biudžeto lėšas, pavyzdžiui, nedidinti priverstinės pravaikštos laiko. Dėl šių priežasčių Įsakymas, kuriuo atnaujinti darbo santykiai su pareiškėju, buvo priimtas nelaukiant, kol bus išnagrinėti apeliaciniai skundai, nesusiję su 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalimi dėl pareiškėjo grąžinimo į pareigas;

4.3. Tarnybos Personalo valdymo skyriaus vedėja D. K. 2023 m. birželio 14 d. telefonu susisiekė su pareiškėju ir pranešė, kad jis bus grąžintas į eitas pareigas ir apie tai bus informuotas atskiru raštu (el. paštu). Kai pareiškėjas savo iniciatyva 2023 m. birželio 14 d. atvyko į Tarnybą, D. K. jį informavo, jog planuojama grąžinimo į pareigas data – 2023 m. birželio 16 d. Tą pačią dieną pareiškėjui el. paštu buvo atsiųstas susipažinti jo pareigybės aprašymas. Įsakymas pareiškėjui buvo išsiųstas el. paštu 2023 m. birželio 15 d. Taigi, kaip matyti, pareiškėjas dar 2023 m. birželio 14 d. sužinojo apie savo darbo pradžią, t. y. 2023 m. birželio 16 d., ir iki darbo pradžios jis buvo susipažinęs su visa reikiama informacija bei dokumentais (t. y. Tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 14 d. raštu Nr. 7S-278 „Dėl grąžinimo į pareigas“, pareigybės aprašymu ir Įsakymu). VAĮ nėra įtvirtinta prievolė su asmeniui skirtu sprendimu supažindinti pasirašytinai;

4.4. pareiškėjas 2023 m. birželio 16 d. pateikė prašymą dėl skubaus neteisėto įsakymo galiojimo sustabdymo. Tarnyba, išnagrinėjusi šį prašymą, 2023 m. birželio 21 d. rašte Nr. 7S-279, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, nusprendė netenkinti šio prašymo bei informavo pareiškėją, kad, jam neatvykus į darbą, bus žymimos pravaikštos;

4.5. pareiškėjas atsisako sugrįžti į pareigas ir atkurti darbo santykius, jis nenurodo jokių objektyvių priežasčių, trukdančių tai padaryti. Atsakovui visiškai nesuprantama pareiškėjo pozicija dėl darbo santykių atkūrimo procedūrų vilkinimo ir nesutikimo grįžti į pareigas. Pareiškėjas visais įmanomais būdais stengiasi išvengti savo pažeistų teisių atkūrimo, o skunde pateikia deklaratyvius teiginius dėl Įsakymo neteisėtumo (pvz., kad Įsakymas buvo pasirašytas ir įregistruotas po darbo valandų, taip pat įregistruotas netinkamo asmens);

4.6. Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimu, su kuriuo pareiškėjas yra susipažinęs. Šis teismo sprendimas yra Įsakymo teisinis ir faktinis pagrindas, jis yra neatskiriama Įsakymo dalis. Įsakymas atitinka jam keliamus reikalavimus, jame yra VAĮ nurodyti elementai;

4.7. pareiškėjo argumentai leidžia daryti prielaidą apie sistemingą pareiškėjo piktnaudžiavimą savo teisminės gynybos teise. Pareiškėjas pradėjo dirbti Tarnyboje 2021 m. liepos 30 d. ir nuo to laiko iki šios administracinės bylos iškėlimo pateikė teismui 9 skundus, kuriuose atsakovu yra nurodyta Tarnyba. Šiuo metu tik vienas jo skundas buvo patenkintas (t. y. minėtoje administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023). Be to, kaip minėta, pareiškėjo pozicija šioje byloje atsakovui nėra suprantama, o jo elgesys leidžia teigti, kad pareiškėjas tikslingai siekia pailginti priverstinės pravaikštos laiką. Manytina, kad, nepritaikius pareiškėjui net minimalių sankcijų, jis ir toliau piktnaudžiaus teise į teisminę gynybą.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. K. skundą.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Tarnybos direktorius 2023 m. sausio 13 d. priėmė įsakymą Nr. P-65, kuriuo atleido pareiškėją iš Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigų nuo 2023 m. sausio 15 d., pasibaigus įspėjimo dėl šios pareigybės naikinimo terminui;

6.2. pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, ginčydamas Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. P-65 teisėtumą ir pagrįstumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023 tenkino skundą, t. y. panaikino Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. P-65; įpareigojo Tarnybą grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas Tarnybos Personalo valdymo skyriaus, karjeros valstybės tarnautojo, pareigas (pareigybės grupė 7.1, pareigybės lygmuo – VIII), o nesant galimybės, grąžinti į kitas lygiavertes pareigas; priteisė pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (išskaičiuojant pareiškėjui su jo atleidimu susijusias išmokėtas išmokas); priteisė pareiškėjui iš Tarnybos 3 120 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti;

6.3. pareiškėjas ir atsakovas padavė apeliacinius skundus dėl 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo;

6.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (išskaičiuojant pareiškėjui su jo atleidimu susijusias išmokėtas išmokas), ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą;

6.5. Tarnybos direktorius 2023 m. birželio 15 d. priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo grąžino pareiškėją į Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo, kurį pateikė 2023 m. birželio 15 d. (teisme gautas 2023 m. birželio 16 d.) prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną po 110,25 Eur nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, išskaičiuojant pareiškėjui sumokėtą 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę, taip pat įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, susidariusią už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2023 m. sausio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo visas jo patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas. Atsakovas apeliaciniame skunde, kurį pateikė 2023 m. birželio 14 d., prašė pakeisti 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą ir sumažinti pareiškėjui priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį arba panaikinti 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui buvo priteista visa prašoma (3 120 Eur) suma, ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Teismas akcentavo, jog nei pareiškėjas, nei atsakovas neteikė apeliacinio skundo dėl 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalių dėl Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. P-65 panaikinimo bei įpareigojimo Tarnybai grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas pareigas, o, nesant tokios galimybės, – į kitas lygiavertes pareigas. Vadovaujantis CPK 279 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimo dalys dėl anksčiau minėtų savarankiškų reikalavimų, jų neapskundus, įsiteisėjo 2023 m. birželio 16 d. (30 dienų apskundimo terminas suėjo 2023 m. birželio 15 d.). Teismas pritarė pareiškėjo teiginiams, kad atsakovas Įsakymą priėmė viena diena anksčiau nei įsiteisėjo minėtas teismo sprendimas, tačiau, teismo vertinimu, akivaizdu, jog atsakovas 2023 m. birželio 16 d. teismo sprendimo dalies dėl pareiškėjo grąžinimo į darbą neskundė apeliaciniam teismui ir sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo grąžinimo į Tarnybą. Pareiškėjas minėtose teismo sprendimo dalyse negalėjo teikti apeliacinio skundo, kadangi teismo sprendimas buvo jam palankus. Įsakymo priėmimas 2023 m. birželio 15 d. (o ne kitą dieną) nagrinėjamu atveju nėra esminis pažeidimas, galintis sudaryti pagrindą panaikinti Įsakymą.

9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teigė, jog jis Įsakymą gavo el. paštu 2023 m. birželio 15 d. 20.35 val. Atsakovas nurodė, kad jis dėl sistemos gedimų negalėjo Įsakymo išsiųsti anksčiau, o apie ketinimą įvykdyti teismo sprendimo dalį ir 2023 m. birželio 16 d. grąžinti pareiškėją į darbą pareiškėjui buvo žinoma nuo 2023 m. birželio 14 d., kadangi apie tai pareiškėją informavo Tarnybos Personalo valdymo skyriaus vedėja. Pareiškėjas teismo posėdyje neginčijo fakto, jog jis 2023 m. birželio 14 d. nuvyko į Tarnybą ir bendravo su minėto skyriaus vedėja, tačiau jis tvirtino, kad pokalbio metu „buvo kalbama apie kitus dalykus“. Anot pareiškėjo, Tarnybos Personalo valdymo skyriaus vedėja jį informavo, jog Tarnybos Teisės skyrius dar nėra apsisprendęs, kokia apimtimi teiks apeliacinį skundą, direktorius dar sprendžia, ar grąžinti pareiškėją į pareigas. Teismas tokius pareiškėjo samprotavimus laikė jo gynybine pozicija ir bandymu klaidinti teismą, kadangi Tarnyba 2023 birželio 14 d. jau buvo pateikusi apeliacinį skundą, t. y. pareiškėjo atvykimo į Tarnybą dieną jau buvo aiški apeliacinio skundo teikimo apimtis ir Tarnybos pozicija dėl jo grąžinimo į darbą. Be to, į bylą yra pateiktas rašytinis įrodymas – Tarnybos raštas „Dėl grąžinimo į pareigas“, kuriame aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas bus grąžintas į pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d. Teismas taip pat pastebėjo, jog pareiškėjas 2023 m. birželio 16 d. neatvyko į Tarnybą, nors, pagal Įsakymo 1 punktą, jis buvo grąžinamas į darbą nuo 2023 m. birželio 16 d. Pareiškėjui tą dieną neatvykus į darbo vietą, tai jam nesukėlė iš esmės jokių teisinių pasekmių, pavyzdžiui, Tarnyba nepradėjo tarnybinio patikrinimo, neinicijavo tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui.

10. Teismas nusprendė nepasisakyti dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, nes laikė juos neturinčiais reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

11. Teismas, nagrinėdamas atsakovo prašymą įpareigoti pareiškėją sumokėti žyminį mokestį arba nubausti jį bauda, pažymėjo, kad, atsakovo teigimu, pareiškėjo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis pasireiškė ne tik tuo, kad jis vien tik dėl Tarnybos padavė 9 skundus, bet ir tuo, kad Tarnyba, vykdydama teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023 ir siekdama atkurti teisingumą dėl pareiškėjo, geranoriškai skubiai įvykdė sprendimą, bet pareiškėjas atsisako tęsti darbinius santykius su Tarnyba ir nori formaliai bylinėtis. Pareiškėjas tvirtino, kad tai yra ne piktnaudžiavimas teise, o siekis ginti savo teises. Teismo vertinimu, aptariamas pareiškėjo elgesys – skundo dėl jam palankaus sprendimo įvykdymo teikimas teismui – neatitinka administracinio proceso tikslų, nes nepadeda atkurti teisinės taikos tarp ginčo šalių, todėl pareiškėjo veiksmai laikytini turinčiais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į išimtinį CPK 95 straipsnio nustatytos baudos taikymo pobūdį bei į tai, kad šios baudos skyrimas, net ir pripažinus šalį piktnaudžiavus procesu, yra teismo teisė, o ne pareiga, nutarė apsiriboti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių konstatavimu. Be to, pažymėta, jog nagrinėjama byla yra priskirtina tarnybinių ginčų kategorijai, kuri žyminiu mokesčiu nėra apmokestinama (ABTĮ 36 str. 4 p.), todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti pareiškėją sumokėti žyminį mokestį.

12. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo skundas yra atmestinas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjui nepriteistinas.

III. 13. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o, netenkinus pastarojo reikalavimo, priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, taip pat iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti konstatuotus pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymius bei priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

14.1. bylą nepagrįstai išnagrinėjo viena teisėja, o ne trijų teisėjų kolegija. Įsakymo priėmimo metu pareiškėjas nebuvo valstybės tarnautojas ar pareigūnas, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas Įsakymu buvo neteisėtai grąžintas į pareigas, nesuteikia pagrindo šią bylą priskirti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytai bylų dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, kategorijai. Tokią poziciją yra išdėstęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-993-1047/2024);

14.2. teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 279 straipsnio 1 dalimi. ABTĮ 99 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimo vykdymą, nėra tiesioginės nuorodos į CPK 279 straipsnio 1 dalį, o CPK 282 straipsnio 2 dalies 6 punktas, pagal kurį teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimus ir nutartis dėl neteisėtai atleisto, perkelto ar nušalinto darbuotojo grąžinimo į darbą, pagal suformuotą administracinių teismų praktiką, yra taikomas ne atskirai, o subsidiariai su Statuto 7 straipsnio 3 dalimi arba sistemiškai su Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu. Be to, teismo sprendimo ar jo dalies nenukreipus vykdyti skubiai, pateikus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Nagrinėjamu atveju teismas 2023 m. gegužės 16 d. sprendime nenurodė šį sprendimą ar jo dalį vykdyti skubiai, to neprašė ir ginčo šalys;

14.3. nors nei pareiškėjas, nei atsakovas neapskundė 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalių dėl Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. P-65 panaikinimo bei įpareigojimo Tarnybai grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas pareigas, o, nesant tokios galimybės, – į kitas lygiavertes pareigas, tačiau tai nereiškia, kad Įsakymo priėmimo metu apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 2 dalimi, negalėjo peržengti apeliacinių skundų ribų ir panaikinti kitą minėto teismo sprendimo dalį ar visą sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės;

14.4. Įsakymas neatitinka imperatyvių VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, nes kaip Įsakymo pagrindas yra nurodytas tik skubiai nevykdomas ir neįsiteisėjęs 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas;

14.5. teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes būtent atsakovas privalėjo įrodyti, kad pareiškėjas žinojo apie jo grąžinimą į darbą nuo 2023 m. birželio 16 d., o ne pareiškėjas turėjo įrodyti, kad jis to nežinojo. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo atvykimo į Tarnybą dieną jau buvo aiški atsakovo apeliacinio skundo apimtis ir jo pozicija dėl pareiškėjo grąžinimo į darbą, nes atsakovo apeliacinis skundas dėl 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo buvo užregistruotas 2023 m. birželio 14 d. 16.00 val., ir pareiškėjas galėjo jį pamatyti tik kitą dieną. Pareiškėjui iki 2023 m. birželio 15 d. 17.00 val. nebuvo išsiųstas joks įsakymas dėl jo grąžinimo į tarnybą, o 2023 m. birželio 16 d. buvo penktadienis, todėl pareiškėjas pagrįstai manė, jog jis nebus grąžintas į darbą 2023 m. birželio 16 d. Teismas tinkamai neįvertino su tuo susijusių įrodymų bei pareiškėjo paaiškinimų;

14.6. teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymius ir nukrypo nuo teismų praktikos panašiose bylose dėl pareiškėjo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-433-525/2022, 2021 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3436-815/2021). Šiuo atveju atsakovas veikė neteisėtai ir iš esmės paspendė pareiškėjui spąstus tam, kad galėtų vėl jį atleisti, todėl paties atsakovo veiksmuose akivaizdžiai yra nesąžiningų veiksmų ir piktnaudžiavimo požymių.

15. Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir papildomai nurodo:

16.1. vadovaujantis ABTĮ 43 straipsnio 1 dalimi ir 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, šią bylą galėjo nagrinėti vienas teisėjas. Pareiškėjas Įsakymu buvo grąžintas į Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigas (priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, tenkinant jo skundo reikalavimus), o Įsakymas yra laikomas teisėtu ir galiojančiu iki jo panaikinimo, todėl pareiškėjas yra traktuojamas kaip valstybės tarnautojas ir ginčas šioje byloje kilo iš valstybės tarnybos santykių;

16.2. pareiškėjo argumentai, jog nagrinėjamu atveju netaikytinos CPK 279 straipsnio 1 dalies nuostatos, yra nepagrįsti. Tarnyba priėmė Įsakymą, siekdama kuo skubiau atkurti pažeistas pareiškėjo teises ir atsižvelgdama į tai, kad nutartys dėl neteisėto atleidimo yra vykdytinos skubiai;

16.3. pareiškėjo teiginiai, kad teismas netinkamai įvertino Įsakymo priėmimo laiką ar pareiškėjo nežinojimą apie jo darbo Tarnyboje pradžios laiką, yra atmestini. Pareiškėjas buvo aiškiai informuotas apie minėtas aplinkybes, be to, jis žinojo apie jo reikalavimų patenkinimą administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023. Nepaisant to, pareiškėjas dėl nesuprantamų priežasčių atsisakė atvykti į darbo vietą 44 darbo dienas;

16.4. įstatymas numato galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį. Šiuo atveju pareiškėjas padavė 18 skundų, kuriuose atsakovu nurodė Tarnybą, bet tik vienoje byloje skundas buvo patenkintas (t. y. minėta administracinė byla Nr. eI3-4524-595/2023). Šios faktinės aplinkybės patvirtina pareiškėjo nuolatinį, sistemingą ir piktavališką piktnaudžiavimą teismine gynyba. Teismas teisingai pripažino, kad pareiškėjo veiksmuose yra piktnaudžiavimo požymių, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui proporcingą baudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. P-944 „Dėl J. K. grąžinimo į pareigas“ teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.). Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, įskaitant tai, ar byla nebuvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles (1 p.).

19. ABTĮ 43 straipsnio 1 dalyje (2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. XII-2655 redakcija) buvo nurodyta, kad administraciniuose teismuose bylas, nurodytas šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, 131 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bylas dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų, susijusių su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, bylas dėl administracinių ginčų komisijų ir kitų kolegialių išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, taip pat šio įstatymo 99 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Tam tikrais atvejais teismo pirmininko ar jo paskirto teisėjo nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Kai teismas yra sudarytas iš teismo rūmų, teisėjų kolegija sudaroma iš teisėjų, kurie paskirti į tuos pačius teismo rūmus. ABTĮ 43 straipsnio 1 dalies redakcijoje, įsigaliojusioje 2024 m. sausio 1 d. (t. y. 2022 m. lapkričio 24 d. įstatymo Nr. XIV-1571 redakcija), pradžioje formuluotė „administraciniuose teismuose“ pakeista į formuluotę „Regionų administraciniame teisme“, kitais aspektais pacituotos teisės normos liko nepakeistos.

20. ABTĮ 17 straipsnyje yra išvardytos bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai, tarp jų – bylos dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, taip pat ginčų, kylančių dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (17 str. 1 d. 5 p.).

21. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo, kuris išnagrinėjo šią administracinę bylą ir priėmė tikrinamą procesinį sprendimą, sudėtį, akcentuoja, kad Tarnybos direktorius 2023 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. P-65 atleido pareiškėją iš valstybės tarnautojo pareigų. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. P-65, įpareigojo Tarnybą grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas Tarnybos Personalo valdymo skyriaus, karjeros valstybės tarnautojo, pareigas (pareigybės grupė 7.1, pareigybės lygmuo – VIII), o, nesant tokios galimybės, – į kitas lygiavertes pareigas, bei priteisė pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (išskaičiuojant pareiškėjui su jo atleidimu susijusias išmokėtas išmokas) ir 3 120 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė pakeisti 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą – priteisti iš atsakovo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną po 110,25 Eur nuo pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, išskaičiuojant pareiškėjui sumokėtą 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę, bei įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, susidariusią už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2023 m. sausio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė pakeisti 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą – sumažinti pareiškėjui priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį arba panaikinti 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui buvo priteista visa prašoma (3 120 Eur) suma, ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2023 m. birželio 15 d. priimtą Įsakymą, kuriame Tarnybos direktorius nusprendė, be kita ko, grąžinti pareiškėją į Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo (7.1 karjeros valstybė tarnautojų pareigybių grupė, VIII pareigybės lygmuo) pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d.

Pareiškėjo nuomone, Įsakymas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (pvz., Įsakymas buvo priimtas per anksti, nesulaukus 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo, pareiškėjas nebuvo laiku informuotas apie jo grąžinimą į pareigas). Taigi, kaip matyti, pareiškėjo grąžinimas į valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje atitinka pareiškėjo valią, bet pareiškėjas ginčija tai, kada ir kokiu būdu tai buvo padaryta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat į tai, kad pasikreipimo į teismą metu pareiškėjas turėjo valstybės tarnautojo statusą, sprendžia, jog ši byla pagrįstai buvo išnagrinėta vienasmeniškai (ABTĮ 43 str. 1 d. ir 17 str. 1 d. 5 p.).

Tokia teisėjų kolegijos išvada neprieštarauja pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-993-1047/2024 išdėstytai pozicijai, nes pastarosios administracinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, jos skiriasi iš esmės, t. y. administracinėje byloje Nr. eA-993-1047/2024 kilo ginčas dėl pareiškėjo buvusio darbdavio (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) atsakymo į pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo, kuris (pareiškėjo prašymas) buvo pateiktas ir išnagrinėtas jau nutrūkus valstybės tarnybos santykiams tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo momento, pažymi, kad administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato ABTĮ (ABTĮ 1 str. 1 d.). Pagal šio įstatymo 2 dalį, nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Akcentuotina, kad atskirų administracinių bylų kategorijų teiseną gali reglamentuoti ir kiti įstatymai (ABTĮ 1 str. 3 d.). Administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu (ABTĮ 4 str. 5 d.). Jeigu yra prieštaravimų tarp šio įstatymo normų ir kitų įstatymų (išskyrus specialiuosius įstatymus), teismas turi vadovautis šio įstatymo normomis (ABTĮ 4 str. 6 d.).

23. ABTĮ 98 straipsnyje nurodyta, kad neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui (1 d.). Apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą (2 d.). Teismo sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo naujo sprendimo priėmimo dienos (3 d.).

24. Regionų administracinio teismo sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 132 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, be kita ko, įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas) (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.) ir apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas) (ABTĮ 134 str. 2 d. 7 p.).

25. Pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 4) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 5) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės.

26. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad apeliacinis skundas gali būti paduodamas ne tik dėl viso pirmosios instancijos teismo sprendimo, bet ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Pastaruoju atveju apeliacinės instancijos teismas, atitinkamai, tikrina apeliaciniu skundu apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), ir atsiranda procesinės prielaidos įsiteisėti pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, kuri nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tokį apeliacinį skundą, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, bei tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.), savaime nėra procesinė kliūtis įsigalioti pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, kuri nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas šiame kontekste nepažeidė administracinių bylų teisenos proceso taisyklių (be kita ko, ABTĮ 1 str. 2 d.), atsižvelgdami į CPK 279 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kuriame apeliacine tvarka neapskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (jo dalies) įsiteisėjimo tvarka yra atskleista išsamiau. CPK 279 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Šio Kodekso numatytais atvejais byloje priimtas sprendimas ar nutartis, kurie negali būti skundžiami apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nagrinėjamoje byloje aktualią teisės normą, yra pažymėjęs, kad, vadovaujantis šia teisės norma ir jos suformuota kasacinio teismo aiškinimo ir taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2013), teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Priešingas aiškinimas darytų šią normą realiai netaikomą ir neįgyvendinamą bei sukurtų proceso šalims pagrindą vilkinti sprendimo vykdymą, apskundžiant tik itin mažą dalį sprendimo (pvz., taupant žyminį mokestį), tačiau išvengiant visos skolos išieškojimo (žr. 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019).

28. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023 tenkino pareiškėjo pagrindinį skundo reikalavimą, t. y. panaikino Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. P-65, ir su minėtu savarankišku reikalavimu susijusį išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigojo Tarnybą grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas Tarnybos Personalo valdymo skyriaus, karjeros valstybės tarnautojo, pareigas (pareigybės grupė 7.1, pareigybės lygmuo – VIII), o, nesant tokios galimybės, grąžinti į kitas lygiavertes pareigas, ir nei pareiškėjas, nei atsakovas neginčijo šios teismo sprendimo dalies. Pareiškėjas kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, nesutikdamas su 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo patenkintas kitas išvestinis jo skundo reikalavimas, t. y. pareiškėjui iš Tarnybos priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (išskaičiuojant pareiškėjui su jo atleidimu susijusias išmokėtas išmokas), o atsakovas – nesutikdamas su 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalimi, kurioje pareiškėjui iš atsakovo priteista visa jo prašoma bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma (3 120 Eur). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalis dėl Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. P-65 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovui grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, kuri nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu, įsigaliojo 2023 m. birželio 16 d. ir galėjo būti vykdoma nuo šios dienos.

29. Primintina, kad pareiškėjas prašo panaikinti 2023 m. birželio 15 d. priimtą Įsakymą, kuriame Tarnybos direktorius nusprendė, be kita ko, grąžinti pareiškėją į Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo (7.1 karjeros valstybė tarnautojų pareigybių grupė, VIII pareigybės lygmuo) pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad teismo sprendimo dalis, kurioje sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos (t. y. Tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. P-65) buvo panaikintas ir Tarnyba buvo įpareigota grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, įsiteisėjo 2023 m. birželio 16 d., sprendžia, kad šios individualios bylos faktinių aplinkybių kontekste atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti Įsakymą, kuriuo grąžino pareiškėją į eitas pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d. Ta aplinkybė, kad Įsakymas buvo priimtas dar nepasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nekeičia tokio teisėjų kolegijos vertinimo, nes minėta 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalis ir po Įsakymo priėmimo nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2022-629/2023 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, t. y. panaikino 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė iš Tarnybos pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos (2023 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (išskaičiuojant pareiškėjui su jo atleidimu susijusias išmokėtas išmokas), ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo argumentus dėl jo (ne)tinkamo informavimo apie Įsakymo priėmimą, pažymi, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 5 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-156-822/2018).

31. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-165-556/2019, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1560-556/2019).

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 14 d. buvo atvykęs į Tarnybą ir kalbėjosi su Tarnybos Personalo valdymo skyriaus vedėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė įtikinamais pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje, kad Tarnybos Personalo valdymo skyriaus vedėja jį informavo, jog Tarnybos Teisės skyrius dar nėra apsisprendęs, kokia apimtimi teiks apeliacinį skundą, o Tarnybos direktorius dar sprendžia, ar grąžinti pareiškėją į pareigas. Remiantis Įsakymo metaduomenų lentele, ginčijamas Įsakymas, kuriuo, primintina, pareiškėjas buvo grąžintas į eitas pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d. ir įpareigotas atvykti į darbo vietą 2023 m. birželio 16 d. 8.00 val., buvo pradėtas derinti 2023 m. birželio 14 d., galutinai suderintas ir pasirašytas 2023 m. birželio 15 d. 17.36 val. Šis Įsakymas buvo tą pačią dieną išsiųstas pareiškėjui el. paštu. Atsakovas apeliacinį skundą dėl 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo dalies padavė 2023 m. birželio 14 d. (tai, kada pareiškėjas galėjo susipažinti su atsakovo apeliaciniu skundu, šiame kontekste neturi esminės reikšmės, nes nustatinėjama faktinė aplinkybė yra apie tai, kokią informaciją pats atsakovas perdavė pareiškėjui 2023 m. birželio 14 d.). Be to, Tarnyba 2023 m. birželio 14 d. rašte Nr. 7S-278 pareiškėjui aiškiai nurodė, jog, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023, jis yra grąžinamas į eitas pareigas nuo 2023 m. birželio 16 d., ir pateikė susipažinti Tarnybos Personalo valdymo skyriaus patarėjo pareigybės aprašymą. Taigi, byloje esantys objektyvūs duomenys sudaro prielaidas pritarti atsakovo atsiliepime į skundą nurodytai aplinkybei, kad, kai pareiškėjas 2023 m. birželio 14 d. 14.35 val. atvyko į Tarnybą, Tarnybos Personalo valdymo skyriaus vedėja jį informavo apie planuojamą grąžinimo į pareigas datą – 2023 m. birželio 16 d., todėl pareiškėjo pretenzijos, jog jis laiku nebuvo informuotas apie jo grąžinimą į eitas pareigas (be kita ko, prieš priimant Įsakymą), yra atmetamos.

33. Akcentuotina, jog VAĮ 3 straipsnio 5 punktas nustato išsamumo principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimus, taikytinus administraciniam sprendimui. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, įsigaliojusios 2020 m. lapkričio 1 d., 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

35. Šiuo atveju Įsakymo pradžioje nurodyta: „Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinę bylą Nr. eI3-4524-595/2023 inicijavo tas pats pareiškėjas, kuris prašė, be kita ko, panaikinti minėtą 2023 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. P-65 ir įpareigoti Tarnybą grąžinti jį į prieš tai eitas pareigas, todėl 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimo turinys ir esmė pareiškėjui buvo žinomi nuo šio sprendimo priėmimo bei paskelbimo 2023 m. gegužės 16 d. Be to, Įsakymą pasirašė Tarnybos direktorius, kuriam yra suteikti įgaliojimai, be kita ko, priimti į pareigas ar atleisti iš jų Tarnybos pareigūnus, karjeros valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis (Lietuvos kalėjimų tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1R-303, 23.7 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad Įsakymas atitinka VAĮ įtvirtintus reikalavimus, jo turinys pareiškėjui turėjo būti aiškus ir suprantamas.

36. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė esminių trūkumų, priimant Įsakymą, dėl kurių ginčijamas Įsakymas galėtų būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pasisakė dėl esminių bylos aspektų ir pagrindinių pareiškėjo argumentų. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos aplinkybių vertinimu, savaime nesudaro pagrindo šias aplinkybes vertinti kitaip.

37. Teisėjų kolegija, susipažinusi su kita tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, pažymi, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 36 str. 4 d.). Be to, administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą (ABTĮ 83 str. 1 d. 6 p.). Pagal ABTĮ 83 straipsnio 2 dalį, administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams ir juridiniams asmenims, jų atstovams iki 300 Eur, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams – iki 600 Eur už kiekvieną pažeidimo atvejį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą atvejį. Nušalinimo teise piktnaudžiaujančiam asmeniui teismas turi teisę skirti iki 1 500 Eur baudą. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties skirti baudą gali būti duodamas atskirasis skundas.

38. Pastebėtina, kad atsakovas atsiliepime į skundą teismo prašė skirti pareiškėjui baudą arba apmokestinti skundą žyminiu mokesčiu, nes pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise: pareiškėjas pradėjo dirbti Tarnyboje 2021 m. liepos 30 d. ir nuo to laiko iki šios administracinės bylos iškėlimo pateikė teismui 9 skundus, kuriuose atsakovu yra nurodyta Tarnyba, o šiuo metu tik vienas jo skundas buvo patenkintas (t. y. minėtoje administracinėje byloje Nr. eI3-4524-595/2023); pareiškėjo elgesys leidžia teigti, kad pareiškėjas tikslingai siekia pailginti priverstinės pravaikštos laiką. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio atsakovo prašymo, bet nurodė, kad toks pareiškėjo elgesys, t. y. teikimas teismui skundo dėl jam palankaus sprendimo įvykdymo, neatitinka administracinio proceso tikslų, nes nepadeda atkurti teisinės taikos tarp ginčo šalių, todėl pareiškėjo veiksmai laikytini turinčiais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Atsakovas nepateikė apeliacinio skundo dėl tikrinamo teismo sprendimo, bet pareiškėjas savo apeliaciniame skunde prašo iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti konstatuotus pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymius.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo išvados, jog pareiškėjo veiksmai, pasikreipiant į teismą dėl jam palankaus teismo sprendimo vykdymo, yra laikytini turinčiais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pareiškėjo veiksmai, manant, jog siekiant įvykdyti jam palankų teismo sprendimą atlikti veiksmai yra netinkami, kreipiantis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos, turėtų būti laikomi objektyviai nesąžiningais, nukreiptais prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, o jo skundas – akivaizdžiai nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad toks pareiškėjo elgesys, t. y. teikimas teismui skundo dėl jam palankaus sprendimo įvykdymo, neatitinka administracinio proceso tikslų, nes nepadeda atkurti teisinės taikos tarp ginčo šalių, todėl pareiškėjo veiksmai laikytini turinčiais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, yra šalinti iš tikrinamos teismo sprendimo motyvų.

40. Kita vertus, pareiškėjo argumentai šioje apeliacinio skundo dalyje yra nepagrįsti. Pareiškėjo teiginys, jog būtent Tarnybos veiksmuose yra akivaizdžiai nesąžiningų veiksmų ir piktnaudžiavimo požymių, nes ji neteisėtai pradėjo vykdyti 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą ir, pareiškėjui nieko nežinant, priėmė neteisėtą Įsakymą, neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymius pareiškėjo veiksmuose, neleistinai nukrypo nuo teismų praktikos, tačiau pareiškėjo nurodytų bylų faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-433-525/2022 vertino situaciją, kai pareiškėjas, kitoje byloje ginčydamas Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pretendentų vertinimo komisijos priimtą sprendimą dėl konkurso laimėtojo, kreipėsi į teismą dėl rašto, kuriuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsakė į pareiškėjo prašymą pateikti minėto konkurso pretendentų vertinimo komisijos posėdžio protokolą, garso ir vaizdo įrašus, panaikinimo ir informacijos gavimo iš viešojo administravimo institucijos; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3436-815/2021 vertino situaciją, kai pareiškėjas, kitoje byloje prašydamas įpareigoti Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikti jam pageidaujamą informaciją, kreipėsi į teismą dėl Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašto panaikinimo ir tos pačios informacijos gavimo iš viešojo administravimo institucijos.

41. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju likę pareiškėjo ir atsakovo argumentai yra mažareikšmiai ir nekeičia teismo išvadų, daugelis jų nėra susiję su konkrečiais pagrindais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (pvz., 2023 m. gegužės 16 d. teismo sprendimas ar atitinkama jo dalis nebuvo nurodyti vykdyti skubiai, todėl su skubiu vykdymu susiję ginčo šalių argumentai nėra aktualūs; šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjui pritaikytų tarnybinių nuobaudų ar kitų priemonių, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su administracinės bylos dalyku), todėl teisėjų kolegija plačiau jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti Įsakymą, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo veiksmai laikytini turinčiais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinant šias išvadas.

43. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra iš dalies pareiškėjo naudai, jis įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Nustatyta, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 200 Eur išlaidų (už apeliacinio skundo parengimą). Pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atitinka realumo, pagrįstumo ir būtinumo reikalavimus, prašomos priteisti sumos neviršija pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 7 ir 8 punktus apskaičiuotų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte išvardytais kriterijais, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo materialieji skundo reikalavimai nebuvo patenkinti ir kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių pareiškėjo veiksmuose sudaro mažiau nei pusę puslapio, taip pat vadovaudamasi bendraisiais teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis yra mažintinas iki 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 19 d. sprendimą pakeisti, nustatant, jog iš 2024 m. birželio 19 d. sprendimo motyvuojamosios dalies šalinamos išvados, kad pareiškėjo veiksmai laikytini turinčiais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių.

Priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis