2016-07-19 Nr. AB-14676-3-61-3-04321-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-2593-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04321-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. individualios įmonės skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. D. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–11), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 69-91; 2) atnaujinti mokestinį ginčą dėl 2014 m. birželio 2 d. patikrinimo akto Nr. (4.65)-FR0680-411 (toliau – ir Patikrinimo aktas) bei su juo susijusių Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo ir VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo; 3) įpareigoti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą; 4) įpareigoti Vilniaus AVMI grąžinti išieškotus 35 807,57 Eur arba 25 273,08 Eur, kurie buvo sumokėti pagal civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

Pareiškėjas paaiškino, kad centriniam mokesčių administratoriui pateikė prašymą atnaujinti mokestinio ginčo procesą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 160 straipsnio 2 dalies 2 bei 7 punktais. Prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-365-932/2015 (toliau – ir Nuosprendis) įsiteisėjo 2015 m. balandžio 21 d. Šiuo Nuosprendžiu Įmonės vadybininkas T. D. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, o Įmonės savininkas ir direktorius V.

D. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nustatyta, kad dėl T. D. veiksmų valstybė patyrė 87 262 Lt žalą, kurią jis, pagal Vilniaus AVMI ieškinį ikiteisminiame tyrime, atlygino, 2014 m. spalio 27 d. pervesdamas 87 262 Lt į VMI biudžeto surenkamąją sąskaitą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pareiškėjas tvirtino, kad Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0680-411 bei VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 69-159, kuriais buvo patvirtintos pareiškėjui apskaičiuotos 31 761,47 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 3 751,41 Eur PVM delspinigių ir 9 528,5 Eur PVM baudos sumos, priimti nepagrįstai.

Tačiau VMI 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 69-91 atsisakė atnaujinti mokestinio ginčo procesą. Šiame kontekste pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVMI, atlikusi Įmonės mokestinį patikrinimą, 2014 m. birželio 2 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo papildomai apskaičiavo pareiškėjui 109 666 Lt PVM. Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir papildomai apskaičiavo pareiškėjui 12 952,87 Lt delspinigių bei skyrė 32 900 Lt baudą. VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą.

Be to, VMI iniciavo baudžiamąjį procesą ir 2014 m. rugsėjo 9 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00049-14, o 2014 m. spalio 31 d. surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. priėmė Nuosprendį, kuriuo T. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus tiesiogine tyčia iš savanaudiškų paskatų. Pareiškėjas paaiškino, kad T. D. dirbo Įmonės vadybininku ir buvo atsakingas už darbo priemonių, statybinių medžiagų ir reikmenų suradimą bei nupirkimą, bet nebuvo atsakingas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą.

T. D. vykdė neteisėtas veikas, susijusias su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Raimsta“ bei UAB „Somina“, jis susitarė su nenustatytu asmeniu, kad šis už 15 proc. nuo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos atlygį pateiks Įmonei PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai parduotas prekes; laikė ir gabeno žinomai netikrus dokumentus, veikdamas per V. D., nežinojusį apie nusikalstamą veiką; pagamino netikrus UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ dokumentus bei suklastojo tikrus dokumentus – Įmonės 2012 m. kovo, gegužės, birželio, liepos, rugsėjo, lapkričio mėn., 2013 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn. PVM deklaracijas ir dėl to buvo padaryta 87 262 Lt turtinė žala.

Tuo tarpu V. D. buvo kaltinamas tik dėl to, kad nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl aplaidumo neįsitikino sandorių tarp Įmonės ir UAB „Raimsta“ bei UAB „Somina“ tikrumu, pasirašė T. D. pateiktus netikrus dokumentus. Taigi, Patikrinimo akte ir vėlesniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės dėl Įmonės veiklos neatitinka baudžiamajame procese procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių, kadangi apmokestinamasis ir jį atstovaujantis asmuo nežinojo apie T. D. veiksmus.

Atitinkamai T. D. atlyginus žalą, Vilniaus AVMI, papildomai apskaičiuodama pareiškėjui mokėtiną 87 262 Lt PVM, nepagrįstai šią sumą antrą kartą išieškojo iš pareiškėjo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad Nuosprendyje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti mokestinio ginčo procesą, kadangi įsiteisėjus Nuosprendžiui, akivaizdu, kad Įmonei nepagrįstai buvo panaikinta teisė į PVM atskaitą. Nuosprendyje nustatyta, kad sukčiavo ne apmokestinamasis asmuo, o savanaudiškus tikslus įgyvendinantis asmuo, kuris apgaulės būdu pateikė suklastotus dokumentus įtraukti į buhalterinę apskaitą, taip pridengdamas sumanymą pasipelnyti, įsigyjant prekes ūkinei veiklai pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir gaunant 15 proc. pelno sau.

Be to, Įmonės savininko V. D. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo nutrauktas, o tai reiškia, kad mokestinis subjektas ir atsakingi asmenys nėra kalti dėl darbuotojo nusikalstamų savanaudiškų tikslų ir veiksmų. Todėl, pareiškėjo manymu, VMI 2015 m. birželio 30 d. nepagrįstai realizavo sprendimą išieškoti iš Įmonės sąskaitos 87 262 Lt (25 272,82 Eur), nenustačius Įmonės ir jos savininko kaltų veiksmų dėl 87 262 Lt sukčiavimo, kuriuos įvykdė Įmonės vadybininkas T. D., taip pat nepagrįstai šią sumą įtraukė apskaičiuojant baudos dydį.

Pareiškėjas tvirtino, kad T. D. atlyginus žalą, jos dydžiu privalo būti sumažintina bendra pareiškėjui papildomai apskaičiuota 109 666 Lt suma ir tik nustačius mokesčių mokėtojo nepagrįstą atskaitą į likusią PVM dalį, nuo 22 404 Lt sumos apskaičiuoti delspinigiai. Taigi, mokestinis ginčas galimas tik dėl 22 404 Lt sumos. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad Vilniaus AVMI civiliniame ieškinyje nenurodė jokių įmokos kodų, jie nurodyti sprendimuose, pagal mokesčių administratoriaus konsultaciją, T. D. pavedime nurodė įmokos kodą 1001, kitokio išskaidymo negali būti.

Kadangi Vilniaus AVMI gavo žalos atlyginimą iš T. D. iki patvirtinant Patikrinimo aktą, Vilniaus AVMI buvo žinoma ir jos paskirtis, todėl šios sumos paskirstymas įvairioms pareiškėjos nepriemokoms padengti yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 102–104) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI paaiškino, kad buvo inicijuotas Įmonės PVM mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 112 650 Lt pirkimo PVM bei 2 984 Lt padidino pardavimo PVM. Patikrinimo akte buvo papildomai apskaičiuota 109 666 Lt PVM. Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, papildomai apskaičiavo 12 952,87 Lt PVM delspinigių bei skyrė 32 900 Lt PVM baudą. VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu patvirtino minėtą Vilniaus AVMI sprendimą.

Šiame kontekste nurodė, kad 87 262 Lt PVM buvo apskaičiuotas nustačius, jog Įmonė nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. atskaitė 80 604 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Raimsta“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias tariamai įsigijo statybinių medžiagų. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad ūkinė operacija įvyko, tačiau ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, UAB „Raimsta“ negalėjo parduoti pareiškėjui PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių. Taip pat Įmonė 2012 m. kovo–lapkričio mėn. į PVM atskaitą įtraukė 6 658 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Somina“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Tačiau patikrinimo metu buvo konstatuota, kad ūkinė operacija įvyko ne tomis sąlygomis, nes UAB „Somina“ negalėjo parduoti pareiškėjui prekių, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose. Baudžiamojoje byloje T. D. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, kadangi panaudodamas netikrus UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ dokumentus, apgaule panaikino Įmonės 87 262 Lt PVM prievolę. Tuo tarpu Nuosprendyje nebuvo konstatuota konkrečių aplinkybių dėl sandorių realumo.

Nuosprendyje konstatuota, kad aptariami dokumentai buvo padirbti. Taigi, Nuosprendis nepaneigia mokesčių administratorių konstatuotų faktų, kuriais grindžiamas PVM apskaičiavimas. Be to, VMI pažymėjo, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie Įmonei lėmė mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra mokestinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę.

Šie veiksmai mokesčio mokėtojui galėtų sudaryti prielaidas reikalauti atlyginti žalą arba šie asmenys galėtų mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už įmonę (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-59/2008). Taigi, VMI teigimu, Nuosprendis neeliminuoja pareiškėjo mokestinės atsakomybės. Tuo tarpu proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra. Mokestinio ginčo procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu materialinės teisės normos pažeidimas, padarytas ją taikant, yra esminis.

Tačiau nagrinėjamu atveju Įmonė nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog mokesčių administratorius padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Šiuo aspektu VMI pabrėžė, jog pareiškėjui patikrinimo metu buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 31 761 Eur PVM, iš kurių 25 272,82 Eur PVM buvo apskaičiuoti konstatavus, jog Įmonė buvo nesąžininga, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvauja į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, kadangi UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos įvyko ne tomis sąlygomis, kokios atvaizduotos, o sukčiavimo sąvoka apima ne tik žinojimą apie kito asmens sukčiavimą PVM, tačiau ir turėjimą tai žinoti.

Pasisakydama dėl T. D. 87 262 Lt įmokos, VMI paaiškino, jog ši įmoka buvo įskaityta įvairioms pareiškėjo nepriemokoms padengti pagal bendras įskaitymo taisykles, kadangi pavedime nebuvo nurodyti konkretūs įmokų kodai, kokiems mokesčiams suma turi būti įskaityta. Todėl Įmonei neapskundus centrinio mokesčių administratoriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo, jis įsiteisėjo ir buvo pradėtas išieškojimas. VMI kartu akcentavo, kad pareiškėjas atsako už savo darbuotojų neteisėtais veiksmais sukeltas mokestines prievoles, todėl PVM bauda buvo apskaičiuota nuo visos 109 666 Lt sumos.

Be to, VMI nesutiko, kad T. D. veikė savanaudiškais tikslais, o ne Įmonės naudai, kadangi pareiškėjui dėl T. D. veiksmų sumažėjo mokestinės prievolės dydis, o Įmonei laiku nesumokėjus į biudžetą 109 666 Lt, valstybės biudžetas laiku negavo lėšų, todėl nuo visos sumos turėjo būti apskaičiuoti delspinigiai.

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 168–172) su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.

Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą iš esmės palaikė atsakovo VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją. Papildomai pažymėjo, kad mokėtojo nurodyme, kuriuo į VMI biudžeto lėšų surenkamąją sąskaitą sumokėta 87 262 Lt, mokėtoju nurodytas T. D., tačiau grafoje „Kliento kodas gavėjo IS“ nurodytas Įmonės kodas, įmokos kodas 1001, todėl ši įmoka užfiksuota Įmonės vardu ir, vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių 9.1 punktu, pirmiausia buvo padengtos to įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės, įskaitymą pradedant nuo anksčiausiai pagal mokėjimo prievolės sumokėjimo datą susidariusių prievolių. Vilniaus AVMI atkreipė dėmesį, kad Mokesčių apskaitos informacinė sistema pagal įmokų kodus atlieka įskaitymus ir nėra galimybės priskirti įmoką vėliau suformuotai prievolei, jeigu yra ankstesnių neįvykdytų prievolių. Tuo tarpu dėl to, kad sumokėta suma buvo sugretinta su ankstesnėmis pareiškėjo prievolėmis, Įmonė turėjo tik naudą, nes nuo ankstesnių prievolių, kurios buvo sugretintos su sumokėta suma, po to nebuvo skaičiuojami delspinigiai. Vilniaus AVMI kartu pabrėžė, kad Įmonei neapskundus VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo, jis įsiteisėjo ir buvo pradėtas išieškojimas, o išieškota suma yra pareiškėjo mokestinė nepriemoka, todėl VMI ją pagrįstai išieškojo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu (I t., b. l. 189–196) bylą dalyje dėl įpareigojimo Vilniaus AVMI grąžinti išieškotus 35 807,57 Eur arba 25 273,08 Eur, kurie buvo sumokėti pagal civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI, atlikusi Įmonės mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nustatė, jog pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 112 650 Lt pirkimo PVM bei 2 984 Lt padidino pardavimo PVM, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 64 straipsnio 1 ir 9 dalių, 58 straipsnio 1 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vilniaus AVMI 2014 m. birželio 2 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-411 Įmonei buvo papildomai apskaičiuota 109 666 Lt PVM. Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (4.65)-FRO682-554 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 109 666 Lt PVM, taip pat apskaičiavo 12 952,87 Lt PVM delspinigių bei skyrė 32 900 Lt PVM baudą. VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 69-159 šį Vilniaus AVMI sprendimą patvirtino.

Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros trečiasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2014 m. spalio 17 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą įtariamojo V. D. atžvilgiu dėl sukčiavimo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos, kadangi nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Taip pat buvo nutarta tęsti ikiteisminį tyrimą V. D. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 22 d. civiliniame ieškinyje Vilniaus apygardos prokuratūros prašė pripažinti ją civiline ieškove dėl 87 262 Lt žalos atlyginimo, civilinį ieškinį nagrinėti kartu su baudžiamąja byla ir, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, solidariai iš atsakovų V. D. ir T. D. priteisti valstybei 87 262 Lt PVM, tačiau T. D. 2014 m. spalio 27 d. sumokėjus 87 262 Lt, civilinio ieškinio atsisakė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. nuosprendyje pripažino T. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Nuosprendyje V. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi V. D. gynėjo apeliacinį skundą atmetė.

Įmonė su 2015 m. liepos 2 d. prašymu kreipėsi į VMI, prašydama atnaujinti mokestinį ginčą dėl Patikrinimo akto ir su juo susijusių Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo bei VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo panaikinimo ar pakeitimo. Prašymas buvo grindžiamas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu bei MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktais. Tačiau VMI 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 69-91 mokestinio ginčo procesą atsisakė atnaujinti. Šiame kontekste teismas nurodė, kad mokestinių ginčų bylų proceso atnaujinimo klausimus reglamentuoja MAĮ 160 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalį, procesas gali būti atnaujinamas, kai:

1) naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos asmenų veikos nagrinėjant mokestinį ginčą;

4) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą;

5) mokesčių mokėtojas buvo neveiksnus ir nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą;

6) mokestinį ginčą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės;

7) pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą;

8) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas;

9) būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija (MAĮ 160 str. 4 d.). Teismas pabrėžė, kad aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog pagal MAĮ nuostatas mokesčių mokėtojo iniciatyva įsiteisėjusių ir teismui neapskųstų sprendimų, priimtų mokestinių ginčų bylose, peržiūrėjimas galimas tik tenkinus mokesčių mokėtojo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Neapskųstų sprendimų mokestinio ginčo byloje procesas gali būti atnaujinamas tik išimtiniu atveju, t. y. esant MAĮ 160 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams, kadangi įgyvendinant įsigaliojusiame sprendime nustatytas teises ir pareigas, formuojasi nauji teisiniai santykiai, kuriuose dalyvauja asmenys, nesusiję su išnagrinėta byla ir dėl to, pakeitus įsigaliojusį sprendimą, gali būti pažeisti naujųjų santykių dalyvių teisėti lūkesčiai ir interesai. Kita vertus, procesinius teisinius santykius būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje.

Taigi, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, konkuruoja teisingo bylos išsprendimo siekis bei poreikis vengti kišimosi į pasibaigusius teisinius santykius.

Atsižvelgęs į tai, kad Įmonė 2015 m. liepos 2 d. prašymą dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo motyvavo MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktais, teismas pažymėjo, jog pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punktą, mokestinio ginčo bylos procesas gali būti atnaujinamas kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Tuo tarpu MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, jog mokestinio ginčo bylos procesas gali būti atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Atitinkamai, pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju atliekant mokestinį patikrinimą, taip pat Vilniaus AVMI bei VMI sprendimuose nustatytos aplinkybės dėl Įmonės veiklos neatitinka Nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, kadangi pareiškėjo vadovas nežinojo apie vadybininko T. D. veiksmus. Šiomis aplinkybėmis grindžiama ir teisės taikymo klaidos padarymo aplinkybė. Pareiškėjo manymu, remiantis Nuosprendžiu, nusikalstamus veiksmus atliko ne Įmonės savininkas, o jos vadybininkas, todėl paaiškėjusios aplinkybės keičia taikytinas materialinės teisės normas.

Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad iš Nuosprendžio matyti, jog T. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) bei 300 straipsnio 3 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), kadangi panaudodamas netikrus UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ dokumentus ir apgaule panaikino pareiškėjo 87 262 Lt PVM prievolę. Be to, teismas pažymėjo, kad atlikus mokestinį patikrinimą buvo konstatuota, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Raimsta“ bei UAB „Somina“ įvyko ne tomis sąlygomis, kurios užfiksuotos PVM sąskaitose faktūrose, o minėtos bendrovės Įmonei negalėjo parduoti prekių, nurodytų sąskaitose faktūrose.

VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime taip pat detaliai išanalizuoti Įmonės veiksmai ir konstatuota, kad santykiuose su UAB „Raimsta“ bei UAB „Somina“ pareiškėjas veikė nesąžiningai mokestine prasme ir dėl šio nesąžiningumo prarado teisę į PVM atskaitą. Taigi, mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvavo į kito asmens sukčiavimą įtrauktame sandoryje. Tuo tarpu tam, kad Nuosprendžiu nustatytos aplinkybės atitiktų MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jos turėtų paneigti aplinkybę, kad Įmonė buvo nesąžininga mokestine prasme, tačiau tokių duomenų Nuosprendyje nėra.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konstatuojama, kad teismas nustatė, jog T. D. veikė per nieko apie nusikalstamą sumanymą nežinojusį tėvą, šiam pasirašant dokumentus ir įtraukiant juos į įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau Nuosprendyje nėra analizuojama, ar Įmonė bei jos vadovas V. D. galėjo ir turėjo žinoti apie sukčiavimą PVM srityje. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius atsiliepime į pareiškėjo skundą teisingai nurodė, kad dėl nusikalstamų T. D. veiksmų naudos turėjo pati Įmonė, kadangi jai buvo padidinta PVM atskaita.

Kadangi Įmonė yra individuali įmonė, naudos iš to turėjo ir T. D. tėvas. Be to, per trumpą laiką PVM atskaita padidinta labai ženklia suma, taigi Įmonės vadovui šis faktas turėjo kelti abejones ir versti elgtis rūpestingai bei atsakingai, t. y. domėtis gaunamos naudos priežastimi. Teismas kartu pabrėžė, kad tai, jog V. D. nebuvo nuteistas, nereiškia, kad jo individuali įmonė nėra atsakinga mokestine prasme, kadangi abiejų pažeidimų kaltės formos yra skirtingos. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Nuosprendyje bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartyje nebuvo paneigti Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendime bei VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime konstatuoti faktai, kuriais grindžiamas papildomai mokėtinų PVM sumų apskaičiavimas.

Teismo vertinimu, Įmonės vadybininko T. D. kaltės nustatymas neeliminuoja Įmonės kaltės. T. D. nėra mokestinių teisinių santykių subjektas, todėl jo veiksmai yra aktualūs išimtinai kaip mokesčių mokėtojo atstovo veiksmai. Tuo tarpu prievolė mokėti mokesčius išlieka Įmonei, ji T. D. neperkeliama. Taigi, teismas padarė išvadą, kad įsiteisėjusiu Nuosprendžiu nebuvo nustatyti žinomai melagingi mokestinio patikrinimo duomenys, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinti remiantis MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestines prievoles PVM sąskaitomis faktūromis, kurių kaip netikrų dokumentų pagaminimu, apkaltintas T. D., nesirėmė, todėl jos įtakos mokestiniame ginče neturėjo.

Pasisakydamas dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, teismas nurodė, jog šis punktas reikalauja, kad būtų pateikti akivaizdūs esminio materialinės teisės normų pažeidimo įrodymai. Tačiau nagrinėjamu atveju pateiktais dokumentais nėra paneigtos aplinkybės dėl Įmonės sukčiavimo PVM apmokestinamoje veikloje, t. y. nėra akivaizdžiai įrodyta, jog Įmonė negalėjo žinoti apie neteisėtą PVM atskaitą, o Nuosprendžiu mokestiniam patikrinimui reikšmingos aplinkybės nenustatytos, todėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių negalima pripažinti lemiančiomis akivaizdžios teisės taikymo klaidos padarymą.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad mokesčių administratorius netinkamai paskaičiavo baudos ir delspinigių dydį, nes neatsižvelgė į tai, jog dalis nepriemokos buvo sumokėta T. D., taip pat nesąžiningai elgdamasis įvykdė sprendimą ir iš Įmonės sąskaitos išieškojo 82 676 Lt ekvivalentą eurais, teismas pabrėžė, kad PVMĮ 123 straipsnio 12 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda.

Delspinigių skaičiavimą reglamentuojančio MAĮ 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį) (1 punktas), už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje) (2 punktas) bei už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos) (3 punktas).

Šiuo aspektu teismas nurodė, kad baudžiamojoje T. D. byloje Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 22 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl 87 262 Lt žalos atlyginimo iš atsakovų V. D. ir T. D.. T. D. 2014 m. spalio 27 d. sumokėjo 87 262 Lt. Tuo tarpu Vilniaus AVMI sprendimas buvo priimtas 2014 m. rugsėjo 11 d., t. y. iki T. D. sumokant pinigus. Taigi, pinigų sumokėjimo faktas teritoriniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą nebuvo įvykęs, todėl negalėjo būti žinomas ir negalėjo būti aptariamas. Tačiau mokestinio ginčo nagrinėjimo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ir centriniam mokesčių administratoriui priimant 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą 87 262 Lt sumokėjimas jau turėjo būti žinomas, o iš VMI kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą teismui pateiktų dokumentų matyti, jog mokesčių administravimo kompiuterinėje sistemoje T.

D. sumokėti pinigai buvo gauti ir paskirstyti. Teismo vertinimu, VMI turėjo šį faktą kaip reikšmingą mokestiniam ginčui aptarti savo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas mokesčių paskaičiavimo remiantis Patikrinimo aktu teismui neskundė ir šiuo metu Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas yra galiojantis. Todėl šioje byloje pasisakytina tik dėl galimybės atnaujinti mokestinės bylos nagrinėjimą, bet ne dėl ankstesnių mokestinių sprendimų teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo priėmimo metu buvo akivaizdžios visos abejonės dėl sumos, nuo kurios buvo paskaičiuoti delspinigiai ir bauda, todėl savo argumentus jis galėjo išdėstyti skunde teismui.

Tuo tarpu laikyti baudos paskaičiavimo aplinkybes akivaizdžia teisės taikymo klaida negalima, nes šios aplinkybės yra ginčytinos, o ginčytinų aplinkybių traktavimas kaip teisės klaidos leistų bet kuriam asmeniui, kuris laiku neapskundė administracinio sprendimo, imtis veiksmų sprendimą peržiūrėti taikant atnaujinimo institutą pagal MAĮ 160 straipsnį, tačiau tai neatitiktų šio instituto išimtinumo. Be to, kaip nurodė mokesčių administratorius, T. D. sumokėti 87 262 Lt buvo įskaičiuoti kitų Įmonės mokestinių nepriemokų padengimui.

VMI viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių 9.1 punkte nustatyta, kad pirmiausiai šių taisyklių III skyriuje nurodyta tvarka padengiamos:

1) Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka priimtu procesiniu dokumentu paskirtos už administracinius teisės pažeidimus mokėtinos baudos suma, jei mokesčių mokėtojas mokėjimo nurodyme nurodo ROIK ar ATP identifikacinį numerį;

2) po to padengiamos mokėjimo nurodyme nurodyto įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka priimtu procesiniu dokumentu paskirtos už administracinius teisės pažeidimus baudos mokėtina suma, kai mokesčių mokėtojas mokėjimo nurodyme nėra nurodęs ROIK ar ATP identifikacinio numerio ir t. t. Atitinkamai mokėjimo nurodyme, kuriuo į VMI biudžeto lėšų surenkamąją sąskaitą sumokėta 87 262 Lt, mokėtoju nurodytas T. D., grafoje „Kliento kodas gavėjo IS“ nurodytas Įmonės kodas, įmokos kodas nurodytas 1001, paskirtyje nurodytas ikiteisminio tyrimo numeris, o pareiškėjas neginčijo T.

D. sumokėtos sumos paskirstymo, paduodamas atskirą skundą mokesčių administratoriui, nors pagal MAĮ 144 straipsnį turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Taigi, šioje byloje pinigų įskaitymo klausimo teisėtumas nagrinėtinas tik MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkto aspektu, o ne kaip atskiras ginčas dėl mokesčių administratoriaus veiksmų. Teismo vertinimu, klausimas dėl to, ar centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo turėjo spręsti klausimą dėl T.

D. sumokėtų pinigų paskirstymo teisingumo, negali būti aiškinamas kaip akivaizdi materialios teisės taikymo klaida, kadangi teisiškai reikšmingos aplinkybės ir jų kvalifikavimas nėra akivaizdžios. Todėl teismas padarė išvadą, kad ginčas dėl pinigų paskirstymo galėjo būti sprendžiamas atskira tvarka, pareiškėjui paduodant skundą MAĮ 144 straipsnio nustatyta tvarka, o Patikrinimo akto pagrindu kilusio mokestinio ginčo išsprendimui mokesčių paskirstymo aplinkybė reikšmės neturi. Bet koks mokesčių paskirstymas gali būti tikslinamas sprendimų dėl mokestinio ginčo vykdymo procese.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo mokestinio ginčo bylos procesą atnaujinti remiantis MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punktu.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Vilniaus AVMI grąžinti išieškotus 35 807,57 Eur arba 25 273,08 Eur, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tokio reikalavimo mokesčių administratoriui nėra kėlęs ir atskiras administracinis sprendimas dėl to nėra priimtas, todėl tiesiogiai toks ginčas teisme nenagrinėjamas (MAĮ 144 str., 145 str. 1 d.). Taigi, teismas bylą šioje dalyje nutraukė kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą dėl Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (4.65)-FRO682-554 bei VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 69-159 panaikinimo arba pakeitimo. Teismo vertinimu VMI tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o jos priimtas 2015 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. 69-91 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Atitinkamai, pripažinus prašomą panaikinti sprendimą teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinamas ir Įmonės skundo reikalavimas atnaujinti mokestinį ginčą dėl Patikrinimo akto bei su juo susijusių Vilniaus AVMI bei VMI sprendimų. Taigi, teismas pareiškėjo skundą atmetė (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–4), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir VMI 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 69-91 bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą. Pareiškėjas mano, kad tiek skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek VMI 2015 m. liepos 23 d. sprendimas Nr. 69-91 yra neteisėti ir nepagrįsti, o mokestinis ginčas atnaujintinas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 53–57) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą nepakeistą. VMI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. VMI atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 59–63) prašo jo netenkinti. Vilniaus AVMI atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2015 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 69-91, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 69-159, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo procesą pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 ar 7 punktą, todėl skundžiamas VMI sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą grindė MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas (2 p.), ir kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (7 p.).

Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą iš esmės argumentavo tuo, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-365-932/2015 Įmonės vadybininkas T. D. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) ir 300 straipsnio 3 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), o Įmonės savininkas ir direktorius V. D. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (aplaidus apskaitos tvarkymas).

Tačiau nei Įmonė, nei ją atstovaujantis vadovas V. D. nežinojo apie T. D. veiksmus, dėl kurių valstybė patyrė 87 262 Lt žalą, kurią T. D. atlygino 2014 m. spalio 27 d. pervesdamas nurodytą sumą į VMI biudžeto surenkamąją sąskaitą. Šiame kontekste, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog proceso atnaujinimas nėra vien tik pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio teisės aktų nustatyta tvarka įsigaliojusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatymais šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta mokestinio ginčo nagrinėjimo stadija, o tai akivaizdžiai prieštarautų MAĮ įvirtinto proceso atnaujinimo mokestinių ginčų bylose instituto tikslams (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1917/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo pagrindui analogiško ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindo („kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas“) yra pažymėjęs, jog šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jei esti abi sąlygos: pirma, pateikiamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė; ir antra, teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybe teismas rėmėsi ir ji lėmė atitinkamos išvados padarymą (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-125/2010).

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš Nuosprendžio matyti, jog T. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) bei 300 straipsnio 3 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), kadangi panaudodamas netikrus UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ dokumentus ir apgaule panaikino pareiškėjo 87 262 Lt PVM prievolę. Atitinkamai atlikus mokestinį patikrinimą buvo konstatuota, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „Raimsta“ bei UAB „Somina“ įvyko ne tomis sąlygomis, kurios užfiksuotos PVM sąskaitose faktūrose, o minėtos bendrovės Įmonei negalėjo parduoti prekių, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose.

VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime taip pat konstatavo, kad santykiuose su UAB „Raimsta“ bei UAB „Somina“ pareiškėjas veikė nesąžiningai mokestine prasme ir dėl šio nesąžiningumo prarado teisę į PVM atskaitą. Taigi, mokesčių administratorius sprendė, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvavo į kito asmens sukčiavimą įtrauktame sandoryje. Nors pareiškėjas, prašydamas atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą, nurodo, kad įsiteisėjusiu Nuosprendžiu nustatyta, jog T. D. veikė per nieko apie nusikalstamą sumanymą nežinojusį tėvą, Įmonės vadovą V.

D., pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Nuosprendyje nėra analizuojama, ar Įmonė bei jos vadovas V. D. galėjo ir turėjo žinoti apie sukčiavimą PVM srityje. Be to, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui mokestines prievoles, nesirėmė PVM sąskaitomis faktūromis, kurių suklastojimu baudžiamajame procese buvo kaltinamas T. D., todėl jos įtakos mokestiniame ginče neturėjo. Taigi, kaip minėta, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytu įsiteisėjusiu Nuosprendžiu nebuvo nustatyti žinomai melagingi mokestinio patikrinimo duomenys, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas, todėl nėra pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.

Aiškindamas MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintam mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo pagrindui analogišką ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindą („jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį“), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartįs administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą.

Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).

Šiuo atveju, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjo nurodytu įsiteisėjusiu Nuosprendžiu nebuvo paneigtos aplinkybės dėl Įmonės sukčiavimo PVM apmokestinamoje veikloje, t. y. nėra akivaizdžiai įrodyta, jog Įmonė neturėjo ir negalėjo žinoti apie sukčiavimą PVM srityje, todėl pareiškėjo prašyme atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą ir skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių negalima pripažinti įrodančiomis, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl mokesčių administratoriaus sprendimų dėl T. D. sumokėtos sumos – 87 262 Lt – paskirstymo kitų Įmonės mokestinių nepriemokų padengimui, taip pat dėl nurodytos sumos papildomo išieškojimo iš Įmonės sąskaitos ir delspinigių apskaičiavimo bei baudos skyrimo nuo visos pareiškėjui papildomai apskaičiuotos mokėtinos PVM sumos, teisėtumo ir pagrįstumo nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Pabrėžtina, kad šioje byloje spręstinas klausimas, ar egzistuoja pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą, ir atitinkamai, ar VMI 2015 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 69-91 pagrįstai bei teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Vilniaus AVMI 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir VMI 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 69-159. Todėl minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje reikšmingos tik MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktų taikymo aspektu, sprendžiant dėl pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo procesą. Tačiau, kaip minėta, teisėjų kolegija, visapusiškai ir išsamiai įvertinusi byloje esančius duomenis, tokių aplinkybių nenustatė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė