2020-03-18 Nr. AB-5735-3-61-3-00374-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3514-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00374-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Vilniaus paukštynas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 6-15-2129 (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5 (toliau – ir VSDFV sprendimas), taip pat įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčijamų sprendimų dalis, kuriomis pareiškėjai įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalis, kuria 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjai įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, taip pat VSDFV sprendimo dalį, kuria minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

4. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2016 m. gegužės 12 d., 11 val., jai darbe pasidarė silpna, ji krito ant grindinio ir susitrenkė galvą. Bendradarbės, radusios ją nukritusią, iškvietė greitąją medicinos pagalbą (toliau – ir GMP). Tą pačią dieną ji buvo operuota. 2016 m. liepos 26 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 11 (toliau – ir Aktas) nurodyta, kad įvykis įvyko darbe, įvykio metu pareiškėjai sužalota galva, smegenys, kaukolės nervai bei kraujagyslės. Akte taip pat nurodyta, kad sveikatos pakenkimo diagnozė yra galvos smegenų sumušimas ir kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) nedarbingumo lygio pažymoje DLN-2 Nr. 3902 „Dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos“ (toliau – ir Nedarbingumo lygio pažyma) nurodyta jos netekto darbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe.

5. Pareiškėja nesutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad ji traumą patyrė ne darbe, o anksčiau buityje. Atsakovas, pripažindamas sunkų nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu, rėmėsi jos bendradarbių, kurios neneigė kritimo fakto bei tos aplinkybės, kad nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, paaiškinimais. Bendradarbių paaiškinimai, kad ji prašė vaistų nuo galvos skausmo, nėra reikšmingi, nes ši aplinkybė nėra susijusi su įvykiu. Sprendimas, kuriuo atsisakyta mokėti draudiminę kompensaciją vien todėl, kad jos bendradarbės nematė įvykio ir kad ji prašė vaistų nuo galvos skausmo, yra neadekvatus ir nepagrįstas. Pareiškėja nesirgo jokiomis ligomis, kurios galėjo būti susijusios su įvykiu. Atsakovas tokių duomenų nerinko ir nepagrindė Draudimo įstatymo taikymo, todėl tokio ginčijamo sprendimo priėmimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjos įsitikinimu, įvykęs įvykis, remiantis faktinėmis aplinkybėmis, nėra susijęs su jokia buvusia jos liga, todėl traktuotinas kaip nelaimingas atsitikimas darbe, tą patvirtina Nedarbingumo lygio pažyma.

6. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus skyriaus pateiktoje pareiškėjos nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiagoje (Akte ir prie jo pridėtuose dokumentuose), taip pat papildomai gautuose dokumentuose (VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau – ir Ligoninė) patikrinimo pažymoje, nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, VDI Vilniaus skyriaus 2016 m. spalio 14 d. rašte SD-37-12714) nebuvo objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. darbe patyrė traumą, todėl VSDFV Vilniaus skyrius ginčijamu sprendimu pareiškėjai įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažino nedraudiminiu įvykiu.

Nors VDI Vilniaus skyriaus surašytame Akte nurodyta, jog pareiškėja traumą patyrė darbe, tačiau Aktas buvo surašytas neturint jokių šią aplinkybę pagrindžiančių objektyvių duomenų. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas pats savaime nėra pagrindas priimti sprendimą, kuris būtinai turi atitikti šiame akte padarytas išvadas. Atsakovas įvertino tai, kad su pareiškėja kartu dirbusi R. A. 2016 m. gegužės 12 d. dar eidama į darbą matė, kad prieš ją einanti pareiškėja keistai svirduliavo; kad niekas nematė, jog pareiškėja būtų patyrusi traumą darbe; kartu su ja dirbusios darbuotojos nurodė, kad kolegė skundėsi galvos skausmu dar gegužės 11 d., ši informacija nurodyta ir AB „Vilniaus paukštynas“ 2016 m. gegužės 30 d. rašte Nr. S/202;

Ligoninės 2016 m. birželio 1 d. pažymoje Nr. 2016/11319 ir 2016 m. birželio 9 d. pažymoje Nr. 2016/11319-4S-774 nurodyta, kad duomenų, jog trauma įvyko darbe, nėra, krešulys atsirado dėl galvos traumos, kurios tikslus laikas nežinomas (1–3 dienos); Ligoninės 2016 m. gegužės 27 d. išraše iš medicininių dokumentų (ligos istorija Nr. 2016/11319) nurodyta, kad traumos aplinkybės nevisai aiškios, pacientės motina nurodė, kad pacientei keletą dienų skaudėjo galvą, mirguliavo akyse, 2016 m. gegužės 13 d. dėl šių nusiskundimų ji ruošėsi kreiptis į polikliniką, pacientės sūnus teigė, kad minėti nusiskundimai reiškiami nuo 2016 m. gegužės 11 d., todėl padarė išvadą, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėja traumą patyrė darbe.

Net ir atsižvelgiant į VDI Vilniaus skyriaus prielaidą, kad pareiškėja traumą patyrė darbe, akivaizdu, jog ji įvyko dėl apdraustosios bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų, kurių nelėmė atliekamas darbas ar nesaugios darbo sąlygos.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Nurodė, kad nors pareiškėjai sveikata sutriko darbo vietoje ir darbo laiku, tačiau nei Akte bei prie jo pridėtuose dokumentuose, nei pareiškėjos medicininiuose dokumentuose nėra informacijos, jog ji darbo vietoje ir darbo metu būtų patyrusi traumą. Aktas surašytas neturint objektyvių duomenų, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjai įvyko darbe. Liudytojų (bendradarbių ir šeimos narių) teigimu, ji blogai jautėsi (stipriai skaudėjo galvą, pykino ir vėmė) kelias dienas iki tol, kol 2016 m. gegužės 12 d., 11 val., buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Nedarbingumo pažymėjimai pareiškėjai nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. spalio 26 d., kai ji Gydytojų konsultacinės komisijos buvo nukreipta į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, buvo išduoti ir tęsti taip pat dėl traumos buityje, o ne dėl nelaimingo atsitikimo darbe.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime nurodė, kad jis negali lemti VSDFV teritorinių skyrių priimamų sprendimų dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudžiamuoju įvykiu. VDI inspektoriui patvirtinus, kad darbuotojo sveikatai buvo pakenkta darbo laiku ir darbo vietoje, Akte nurodytos aplinkybės nesudaro teisinių prielaidų VSDFV teritoriniam skyriui nepripažinti įvykio draudžiamuoju. Nelaimingų atsitikimų darbe, nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo pripažinimas/nepripažinimas draudžiamaisiais įvykiais nepriskiriamas VDI kompetencijai, todėl VDI nepasisakė dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Vilniaus paukštynas“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

13. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 22 bei 24 punktais, nustatė, jog nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra išskirtas kaip dokumentas, kuriuo VSDFV teritorinis skyrius, atlikdamas nelaimingo atsitikimo tyrimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu procedūrą, turi vadovautis kiekvienu atveju. Tokiu teisiniu reguliavimu pabrėžta, kad priimant sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu turi būti atsižvelgiama į kompetentingos institucijos, kuriai įstatymų leidėjo suteikti įgaliojimai ištirti ir įvertinti įvykio darbe aplinkybes ir priežastis bei pateikti išvadas šiais klausimais, t. y. VDI, priimtus sprendimus.

14. Teismas nustatė, kad nelaimingo atsitikimo darbe akte, surašytame 2016 m. liepos 26 d., nurodyta, jog 2016 m. gegužės 12 d., 11 val. (praėjus 3 valandoms nuo darbo pradžios AB „Vilniaus paukštynas“ darbuotojai J. S. įvyko nelaimingas atsitikimas. Sveikatos pakenkimo diagnozė: galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu. Atsižvelgiant į tai, kad AB „Vilniaus paukštynas“ Mėsos pusgaminių cecho darbuotojai, dirbę kartu su nukentėjusiąja, nematė ir nežino, kada ir kokiomis aplinkybėmis jų kolegė patyrė traumą, o pati J. S. dėl patirtos traumos prarado atmintį ir negali duoti paaiškinimo, bei remiantis tuo, kad Ligoninės nurodytame patirtos traumos intervale yra nukentėjusiosios darbo dienos (pagal grafiką gegužės 11 d. J. S. dirbo nuo 8.00 val. iki 21.00 val., o gegužės 12 d. – nuo 8.00 val.), traktuotina, kad ji galbūt darbo aplinkoje neaiškiomis aplinkybėmis patyrė galvos traumą.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nelaimingo atsitikimo metu pagal 2016 m. balandžio 27 d. darbo sutartį Nr. 6240 buvo darbo teisiniuose santykiuose su AB „Vilniaus paukštynas“, dirbo Mėsos pusgaminių cecho darbininke, t. y. buvo apdraustoji Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra.

16. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėjos darbdavys AB „Vilniaus paukštynas“ 2016 m. gegužės 30 d. raštu Nr. S/202 pranešė VDI Vilniaus skyriui apie pareiškėjos patirtą sveikatos sutrikimą darbo metu, t. y. 2016 m. gegužės 12 d., tarp 8 val. ir 11 val. Pranešime nurodyta, jog 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėja apie 7.30 val. atėjo į darbą. Apie 7.40 val. mėsos pusgaminių cecho technologė R. A., pamačiusi pareiškėją rūbinėje, pagalvojo, kad ji yra apsvaigusi nuo alkoholio, nes sunkiai laikė pusiausvyrą. Tačiau įtarimai nepasitvirtino, nes nebuvo kitų apsvaigimo alkoholiu požymių (alkoholio kvapo, nerišlios kalbos). Apie 8 val., gavusi darbo užduotį, pareiškėja nuėjo į savo darbo vietą ceche, kurią paliko apie 8.30 val., išeidama į rūbinę. Darbuotojai, kurių pamaina prasideda 9 val., atėję į darbą, pamatė pareiškėją, sėdinčią rūbinėje. Ji skundėsi, kad skauda vieną galvos pusę ir negali dirbti. Meistrė I. A. pamatavo pareiškėjos kraujospūdį, davė širdies lašų ir pasakė, kad vyktų namo bei pasitikrintų sveikatą. Po 15 min. užėjusi į rūbinę ir čia pamačiusi pareiškėją, I. A. iškvietė GMP. Pareiškėja dar 2016 m. gegužės 11 d. skundėsi stipriu galvos skausmu, sakė, kad blogai miegojo, nes skaudėjo galvą ir visą naktį pykino. Pareiškėja teigė, kad vartoja tabletes „Citramon“, kurios jai nepadeda, ir prašė išleisti ją į namus anksčiau, nes galvos skausmas nepraėjo. Pareiškėja apie tai, kad krito ar kitaip patyrė traumą, nei meistrės, nei vadovės neinformavo, liudytojai teigė nematę, kad pareiškėja kristų.

17. Teismas nurodė, kad AB „Vilniaus paukštynas“ 2016 m. gegužės 30 d. rašte nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys AB „Vilniaus paukštynas“ darbuotojų bei iš dalies pačios pareiškėjos artimųjų paaiškinimai. Taip pat nė viena iš teisme apklaustų liudytojų nepatvirtino, jog pareiškėja darbe parkrito. Priešingai, visos liudytojos ją matė sėdinčią valgykloje, o vėliau – persirengimo kambaryje. Teismas pažymėjo, kad ir Akte pripažinta, jog kartu su pareiškėja dirbę asmenys nematė ir nežino, kada ir kokiomis aplinkybėmis jų kolegė patyrė traumą. Teisme apklausta liudytoja I. A. patvirtino, jog iškvietusi greitąją medicinos pagalbą, padėjo pareiškėjai persirengti, jos drabužiai buvo švarūs.

18. Teismas nurodė, kad remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog AB „Vilniaus paukštynas“ darbuotojos 2016 m. gegužės 12 d. su pareiškėja bendravo. Būdama sąmoninga, pareiškėja nė vienai iš jų nenurodė, kad ji parkrito ar kitaip susižalojo darbe. Liudytojos teisme patvirtino, kad J. S. skundėsi tik galvos skausmais, kurie, pastarosios teigimu, tęsėsi kelias dienas. Teismas nenustatė pagrindo netikėti liudytojų parodymais. Visų liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi.

19. Teismas pažymėjo, kad liudytojų parodymus patvirtina ir GMP kvietimo kortelėje esantys duomenys. GMP kvietimo kortelėje nurodyta, jog GMP kvietimo priežastis – „sutriko kalba“, prie kvietimo rezultato nurodyta, kad skauda galvą, vemia, sutriko kalba; preliminari diagnozė – (duomenys neskelbtini).

20. Teismas iš Ligoninės duomenų nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. buvo pristatyta į priėmimo skyrių, kur jai diagnozuotas galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu. Ligoninės dokumentuose nurodyta, jog nėra duomenų, kad trauma įvyko darbe. Pareiškėjos motina ir sūnus pateikia skirtingą informaciją dėl galvos skausmų atsiradimo – nuo 1 dienos iki kelių dienų. Krešulys – dėl galvos traumos, tačiau traumos laikas nežinomas (1–3 dienos).

21. Gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. 2016/11319 yra gydytojo G. Š. įrašas, kad pacientės sūnus darė spaudimą, jog būtų pažymėta, kad pacientė traumą patyrė darbe. Teismas nurodė, kad dėl gydytojo užimtumo jam nepavyko apklausti gydytojo G. Š., nors teismas ir ėmėsi tam priemonių. Teismas nenustatė pagrindo abejoti minėtu gydytojo įrašu. Juolab, kad pati pareiškėja niekada nei raštu, nei žodžiu nėra nurodžiusi, kokiomis aplinkybėmis ji patyrė traumą, o tuo labiau, jog ji traumą patyrė 2016 m. gegužės 12 d. darbe. Akte pripažįstama, kad pati pareiškėja dėl patirtos traumos prarado atmintį ir negalėjo duoti paaiškinimo. Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. SP Nr. 4069 patvirtina, kad J. S. iki 2019 m. spalio 23 d. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko dėl sveikatos būklės. Kaip nurodė pareiškėjos atstovas, pareiškėja dėl patirtos traumos nekalba ir nerašo. Ši aplinkybė nurodyta ir 2019 m. balandžio 16 d. išraše iš medicinos dokumentų.

22. Teismas akcentavo, jog Ligoninės Neurochirurgijos centro – Neurologijos su smegenų kraujotakos sutrikimais skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. paciento apžiūros protokole (apžiūros laikas 12.00 val.) įrašyta, kad J. S. nusiskundimų neišsako dėl kalbos sutrikimo, 2.2 punkte „ligos anamnezė“ įrašyta, kad apie 11 val. darbe sutriko kalba, pradėjo vemti. Paciento apžiūros protokole, surašytame tą pačią dieną 12.30 val., 2.1 punkte „Nusiskundimai“ nurodyta: „bloga“, skauda galvą; 2.2 punkte „Ligos anamnezė“ įrašyta:

„anamnezė neaiški, kalbos sutrikimas, šiandien apie 11 val. sutriko kalba, GMP atvežta į RVUL“. Ligoninės 2016 m. birželio 9 d. pažymoje Nr. 2016/11319-4S-774 nurodyta, kad J. S. gydėsi Ligoninės Reanimacijos ir neurochirurgijos skyriuje nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 27 d., diagnozė: galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu. Pažymoje prie išvadų ir pasiūlymų įrašyta: „nėra anamnezinių duomenų, jog trauma darbe. Pacientės giminės (motina ir sūnus) pateikia skirtingą informaciją dėl galvos skausmų atsiradimo – nuo 1 dienos iki kelių dienų (žr. išrašą iš ligos istorijos).

Krešulys – dėl galvos traumos, tačiau traumos laikas nežinomas (1‑3 dienos). Ligoninės 2016 m. gegužės 27 d. išduotame išraše iš medicininių dokumentų, be kita ko, nurodyta: „traumos aplinkybės ne visai aiškios. 2016 m. gegužės 12 d. apie 11 val. darbe pasidarė bloga, nugriuvo, po to sutriko kalba. Pacientės motina atžymi, kad keletą dienų skaudėjo galvą, buvo mirguliavimo akyse, 2016 m. gegužės 13 d. dėl šių nusiskundimų ruošėsi kreiptis į polikliniką. Pacientės sūnus teigia, kad minėti nusiskundimai nuo 2016 m. gegužės 11 d.

Atvežus į RVUL sąmoninga, sensomotorinė afazija, vykdo elementarias komandas, galviniai nervai n. y., galūnes judina simetriškai. Skubos tvarka atlikta kompiuterinė tomografija: kairėje apie 8 mm subdurinė hematoma, vidurio struktūrų dislokacija 6 mm, temporaliai ir okcipitaliai nedideli kontūriniai židiniai. Smegenų edema.“ Taigi medicininiai duomenys objektyviai patvirtina, kad J. S. į ligoninę buvo pristatyta prieš 1–3 dienas patyrusi galvos traumą (galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu).

Šie objektyvūs duomenys taip pat paneigia Akto išvadas, kad J. S. traumą patyrė 2016 m. gegužės 12 d. darbe.

23. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, padarė išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja traumą patyrė 2016 m. gegužės 12 d. darbe.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundo argumentas, jog jai 2016 m. gegužės 12 d., 11 val., darbe pasidarė silpna, dėl ko ji krito ant grindinio ir susitrenkė galvą, o bendradarbės, radusios ją nukritusią, iškvietė GMP, bylos duomenimis nepatvirtintas. Tokių paaiškinimų pati pareiškėja niekada nėra davusi. Teisme liudytoju apklaustas pareiškėjos sūnus V. S. (V. S.) nurodė, jog apie tai, kad mama nukrito darbe, jis žino iš medikų, nors medicininiuose dokumentuose ši aplinkybė nėra užfiksuota. Kaip jau buvo nurodyta, būtent pareiškėjos artimieji darė poveikį gydytojui, jog pastarasis pareiškėjos patirtą traumą fiksuotų kaip patirtą darbe.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. spalio 26 d. išduotuose nedarbingumo pažymėjimuose pacientės nedarbingumo priežastimi nurodytas nelaimingas atsitikimas buityje. Tai, kad pareiškėja traumą galbūt patyrė buityje, teisme nurodė ir liudytojos V. L., R. A..

26. Teismas teigė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotose pažymose esantis įrašas, jog darbingumo lygio priežastis – 27.3 nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe, jokiu būdu negali patvirtinti, kad pareiškėja traumą patyrė darbe. Aplinkybė, kad pareiškėja dėl pablogėjusios sveikatos būklės į gydymo įstaigą buvo išvežta iš darbo, nesant kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių patirtą traumą darbe, nėra besąlyginis pagrindas išvadai, kad pareiškėja traumą patyrė darbe.

27. Teismas įvertino, kad vien Aktas, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja galbūt darbo aplinkoje neaiškiomis aplinkybėmis patyrė galvos traumą, negali būti pakankamas įrodymas, pagrindžiantis, jog pareiškėja galvos traumą patyrė darbe. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-207/2014, kurioje konstatuota, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo aktas yra tik vienas iš įrodymų, neturintis prioritetinės galios ir nenuneigiantis kitų įrodymų, šis aktas pats savaime nėra besąlyginė vada atsakovui pripažinti tirtą nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu.

28. Teismas konstatavo, kad remiantis byloje esančių įrodymų visuma nėra pagrindo pripažinti, jog nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, pareiškėjai dirbant draudėjo nustatytu darbo laiku, darbo sutartyje sulygtą darbą, už kurį buvo mokamas darbo užmokestis, todėl konstatavo, kad neegzistuoja Draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Tai reiškia, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai ginčijamu 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 6-15-2129 pareiškėjai 2016 m. gegužės 12 d. įvykusį sunkų nelaimingą atsitikimą darbe pripažino nedraudiminiu įvykiu Draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl tiek šis sprendimas, tiek VSDFV 2017 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (11.1)I-5 yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti nėra jokio pagrindo. Netenkinus pagrindinių skundo reikalavimų panaikinti ginčijamus administracinius aktus, išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat negali būti tenkinamas.

III. 29. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė tik į darbdavio, t. y. suinteresuoto asmens, ir su juo susijusių arba jam pavaldžių asmenų – darbuotojų liudijimus, kurie šioje byloje buvo nepagrįstai prilyginti specialistams, įvertinusiems pareiškėjos būklę. Aplinkybė, kad nė vienas liudytojas nematė, kaip pareiškėja nukrito, įrodo tik tai, jog jie to nematė, o ne tai, kad ji nenukrito ir nesusitrenkė galvos, nes nė vienas liudytojas nebuvo su ja nuolat. J. S. į darbą atvyko pati vairuodama automobilį, ir jau vien šis faktas rodo, kad ji jautėsi normaliai, iki įvykio nebuvo sužalota ar susižalojusi.

31. Pareiškėja remiasi 2016 m. liepos 26 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 11, kuriame nurodyta, jog įvykis įvyko darbe; Nedarbingumo lygio pažyma, kurioje kaip pareiškėjos netekto darbingumo priežastis nurodytas nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe; taip pat VDI atstovo teismo posėdžio metu išdėstyta pozicija (į kurią teismas neatsižvelgė), kad pareiškėjai įvykęs įvykis yra nelaimingas atsitikimas darbe.

32. Teismo sprendime tik atkartota atsakovų pozicija, kad pareiškėja traumą patyrė ne darbe, o ankščiau galbūt buityje, tačiau tinkamų argumentų ar faktų, kuriais remdamasis teismas padarė tokias išvadas, sprendime nėra pateikta, išskyrus toje pačioje įstaigoje dirbančių asmenų parodymus, kurie yra tam tikra prasme suinteresuoti, bei į Ligoninės 2016 m. birželio 9 d. pažymą Nr. 2016/11319-4S-774, kurioje nurodyta, kad krešulio atsiradimo laikas nėra žinomas. Tačiau ne pareiškėja turi įrodyti, kada krešulys susidarė, o atsakovas.

33. Teismas nepagrįstai rėmėsi nedarbingumo pažymėjimu, kuriame nurodyta nedarbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas buityje, nes nėra aišku, dėl kokios priežasties toks įrašas buvo padarytas, tačiau nesirėmė Nedarbingumo lygio pažyma, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos netekto darbingumo priežastis – nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe.

34. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko buityje, nes remiantis faktinėmis aplinkybėmis pareiškėja krito būdama savo darbo vietoje, todėl šioje situacijoje įvykio aplinkybes traktuoti kitaip nei nelaimingą atsitikimą darbe nėra faktinio pagrindo.

35. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-101-552/2016, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog nelaimingiems atsitikimams darbe priskiriami nelaimingi atsitikimai, įvykę darbo metu, t. y. vykdant konkrečias darbo funkcijas, numatytas darbo sutartyje, arba fiziškai būnant darbe; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1097/2010, kurioje nurodyta, jog nedraudiminiu įvykiu, remiantis Draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 4 punktu ir Išmokų nuostatų 13.4 punktu, gali būti nustatytas tik toks nelaimingas atsitikimas darbe, kai tarp asmens ligos, nesusijusios su darbu, ir nelaimingo atsitikimo kilimo yra nustatytas priežastinis ryšys, t. y. būtina neginčijamais įrodymais pagrįsti, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko būtent dėl to, kad asmuo sirgo su darbu nesusijusia liga, o ne dėl kitų nuo jo ligos nepriklausančių aplinkybių, pvz., dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų.

36. Pareiškėja nesirgo jokiomis ligomis, kurios susijusios su įvykusiu įvykiu. Atsakovas nerinko duomenų, siekdamas pagrįsti savo teiginius, nemotyvavo ir negrindė Draudimo įstatymo taikymo, todėl tokio sprendimo priėmimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

37. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

38. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino ne tik AB „Vilniaus paukštynas“ darbuotojų, bet ir pareiškėjos artimųjų (motinos ir sūnaus) paaiškinimus, taip pat Greitosios medicinos pagalbos kortelėje ir pareiškėjos medicininiuose dokumentuose (Ligoninės išduotuose dokumentuose bei gydymo stacionare istorijoje) esančius duomenis. Teismas pagrįstai vertino, kad visų liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl netikėti jais nėra pagrindo. AB „Vilniaus paukštynas“ darbuotojai paaiškinimus, kuriais vadovavosi teismas, davė ir nagrinėjant bylą teismo posėdyje, prieš tai pasirašę priesaikos tekstą ir įspėti dėl teisinės atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą.

39. Pažymi, kad pareiškėjos motinos 2016 m. birželio 23 d. paaiškinimas paneigia apeliacinio skundo teiginį, jog aplinkybė, kad pareiškėja į darbą vyko vairuodama automobilį, įrodo, kad ji jautėsi normaliai.

40. Darbingumo lygis dėl nelaimingo atsitikimo darbe nustatomas asmeniui pateikus nelaimingo atsitikimo darbe aktą, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nesiaiškina nelaimingo atsitikimo aplinkybių ir priežasčių. Taigi, minėta pažyma neįrodo, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. darbe patyrė traumą, ir nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų. Be to, skundžiamame sprendime teismas visiškai pagrįstai vertino, kad vien tik Aktas, t. y. dokumentas, kurio remiantis ir buvo surašyta minėta tarnybos pažyma, nagrinėjamoje byloje negali būti pakankamas įrodymas, pagrindžiantis, jog pareiškėja galvos traumą patyrė darbe.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog vien ta aplinkybė, kad anksčiau nukentėjusiajam nebuvo nustatyti kokie nors bendro pobūdžio sveikatos sutrikimai, nepaneigia galimybės, kad tokie sveikatos sutrikimai galėjo atsirasti bet kuriuo metu (žr., pvz., 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-207/2014).

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

43. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, patvirtinančia, kad pareiškėja galvą susitrenkė ne darbe. Šioje byloje nenustatyta, kad darbdavys neužtikrino saugių ir tinkamų darbo sąlygų.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime nurodo, kad nelaimingų atsitikimų darbe, nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo pripažinimas/nepripažinimas draudžiamaisiais įvykiais nėra priskirtas VDI kompetencijai, todėl VDI dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo ir teismo sprendimo teisėtumo bei dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamų reikalavimų pagrįstumo nepasisako ir prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

45. Nurodo, kad VDI inspektorė, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes (nukentėjusiosios sveikata darbui rizikos veiksnių poveikyje patikrinta tik apie tris savaites iki įvykio, nukentėjusioji į darbą atvyko nuosavu automobiliu, kurį pati vairavo, sveikatos pakenkimai identifikuoti darbo laiku būnant darbo vietoje), įvertinusi įvykio darbe tyrimo ribotumą nukentėjusiosios naudai, vadovaudamasi teisės normų nuostatomis, pripažino įvykį nelaimingu atsitikimu darbe ir 2016 m. liepos 26 d. surašė N-1 formos aktą Nr. 11. Šį aktą be pastabų pasirašė AB „Vilniaus paukštynas“ darbuotojų saugos ir sveikatos specialistė V. L., darbuotojų atstovė T. C., generalinis direktorius G. M..

46. Akcentuoja, kad ginčo nagrinėjimo Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžiuose metu nebuvo nustatyta kitų nei VDI atlikto nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo eigoje nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių įvykio darbe aplinkybių.

47. Pagrindas pripažinti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe atsiranda tuomet, kai konstatuojama, kad įvykis darbe įvyko darbuotojui vykdant funkcijas arba esant aplinkybių, jog įvykis įvyko darbo laiku darbo vietoje, sutapčiai. Įvykio darbe priežastinio ryšio su darbu nustatymas yra būtina ir pakankama sąlyga pripažinti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe ir užbaigti įvykio darbe tyrimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 48. Ginčas šioje byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimo Nr. 6-15-2129, kuriuo 2016 m. gegužės 12 d. pareiškėjai įvykęs sunkus nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, taip pat dėl Valdybos Sprendimo Nr. (11.1)I-5, kuriuo minėtas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių - 2016 m. gegužės 12 d., 11 val. AB „Vilniaus paukštynas“ darbuotojai J. S. darbo metu ir būnant darbo vietoje įvyko nelaimingas atsitikimas, pablogėjus sveikatai pareiškėja buvo GMP išvežta į gydymo įstaigą. Pareiškėjai buvo nustatyta sveikatos pakenkimo diagnozė: galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu. Šalys nesutaria dėl to, kaip šios faktinės aplinkybės turi būti vertinamos - ar šis nelaimingas atsitikimas turi būti pripažintas draudiminiu įvykiu Draudimo įstatymo 6 straipsnio prasme.

50. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pripažino skundžiamus aktus teisėtais ir pagrįstais, akcentavęs tai, jog vien Aktas, kuriame padaryta išvada, kad pareiškėja galbūt darbo aplinkoje neaiškiomis aplinkybėmis patyrė galvos traumą, negali būti pakankamas įrodymas, pagrindžiantis, jog pareiškėja galvos traumą patyrė darbe ir ši trauma susijusi su darbu.

51. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas įrodymus vertino selektyviai, įrodinėjimo pareigą perkėlė pareiškėjai.

52. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

53. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

54. Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės laikėsi.

55. Draudimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi pareiškėjai įvykusio nelaimingo atsitikimo metu) 3 straipsnio 11 dalis nelaimingą atsitikimą darbe apibrėžė kaip įvykį darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtą ir pripažintą nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina).

56. Be to, kad nelaimingas atsitikimas darbe būtų pripažintas draudiminiu įvykiu, jis turi atitikti Draudimo įstatymo 6 straipsnyje numatytas sąlygas, o Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato išimtis, kurioms esant nelaimingi atsitikimai darbe, kurie nors atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau nėra pripažįstami draudiminiais įvykiais. Viena iš tokių išimčių numatyta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punkte – kai apdraustasis sirgo liga, nesusijusia su darbu. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas šiuo atveju neatskyrė lėtinių ligų ir ūmių sveikatos sutrikimų, tačiau nurodė esminį tokių ligų požymį - sąsajumo su darbu nebuvimą. Tokiais atvejais nelaimingo atsitikimo kvalifikavimui teisinę reikšmę įgyja ne mirties ar sveikatos sutrikimo vieta arba laikas, o tik tai, ar liga buvo susijusi su darbu tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Taigi tais atvejais, kai asmuo miršta arba patiria sveikatos sutrikimus dėl ligos, nelaimingi atsitikimai darbe pripažintini draudiminiais įvykiais tik tada, kai nustatoma, jog ligą ar mirtį iššaukė atliekamas darbas, betarpiškai darbo aplinkoje esantys sveikatai kenksmingi veiksniai.

57. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjai nustatytas sveikatos sutrikimas buvo sąlygotas jos ankstesnės sveikatos būklės arba buityje patirtų sveikatai kenksmingų veiksnių. Tai įrodo pačios pareiškėjos, jos šeimos narių paaiškinimai apie blogą pareiškėjos savijautą kelios dienos iki įvykio; medicininių dokumentų duomenys apie neaiškų patirtos traumos ir galvos smegenų (duomenys neskelbtini) laiką, pareiškėjos bendradarbių paaiškinimai. Jokių objektyvių duomenų, kad šį sveikatos sutrikimą sukėlė darbo aplinkoje ir darbo metu esantys veiksniai, byloje nėra surinkta. Net ir Inspekcijos Vilniaus skyriaus Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo akte, kuriuo prašo vadovautis apeliantė, nurodyta, kad ištyrus įvykį, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta, akcentuojama, kad pareiškėja galimai darbo aplinkoje neaiškiomis aplinkybėmis patyrė traumą. Taigi, nesant jokių objektyvių įrodymų, jog patirtas sveikatos sutrikimas buvo tiesiogiai susijęs su darbu, išskyrus šio sutrikimo pasireiškimo ar paūmėjimo laiką ir vietą, atsakovas pagrįstai nepripažino jo draudiminiu įvykiu.

58. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi aktualia administracinių teismų praktika, tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Apeliantės nurodyti teismų precedentai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, nes šios bylos ir nurodytų bylų ratio decidendi skiriasi. Apeliantės minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje byloje Nr. A-101-552/2016 buvo tik sprendžiamas klausimas, ar darbuotojui darbo metu ir darbo vietoje patyrus traumą, nors ir tiesiogiai nesusijusią su darbu, privaloma surašyti nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą. Kitoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1097/2010 buvo sprendžiami panašūs klausimai, bet joje teismas padarė išvadą, jog nepakanka įrodymų, jog patirta trauma buvo dėl ligos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

59. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

60. Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjai ir jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius