2013-08-22 Nr. AB-4308-3-61-3-03624-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1153/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03624-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.3.1; 6.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja E. M. 2010 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu (I. t., b. l. 1–24), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius) 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (11.5.3)3-68539 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijų mokėjimo“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7383 „Dėl pensijos dydžio“; 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas našlės ir valstybinio socialinio draudimo pensijų dalis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių nutraukti sumažintos našlės ir senatvės pensijos mokėjimą ir įpareigoti mokėti visą paskirtą našlės ir senatvės pensiją; 5) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 5 proc. metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, 1 000 Lt neturtinę žalą; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, 1 000 Lt neturtinę žalą; 8) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2010 m. ji gavo sumažintą našlės (93,55 Lt) ir valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (1 255,86 Lt), nors 2009 m. kiekvieną mėnesį gaudavo 99,67 Lt našlės pensijos ir 1 502,35 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos. Teigė, kad jos senatvės pensija sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pažeidžiant jos teises ir interesus.

Teisė gauti pensiją – svarbi socialinė teisė, kuri kartu su kitomis socialinėmis teisėmis yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnyje ir ne kartą buvo analizuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje (1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 18 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. sausio 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2003 m. liepos 4 d. ir kt.). Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias išėjusiems iš darbo asmenims, kurie atitinka našlių ir senatvės pensijos sąlygas, senatvės pensijos amžių, turi socialinio pensijų draudimo stažą, sąžiningai mokėjo socialinio draudimo įmokas, mokama sumažinta našlių ir senatvės pensijos dalis, prieštarauja Konstitucijai.

Jai, kaip našlei ir pensininkei, atitinkančiai įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė įvykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Sumažintos našlių ir senatvės pensijos gali būti mokamos laikinai, t. y. kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, tačiau ir tokiais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Įstatymu nustačius, kad tam tikri asmenys dėl jų darbo ir amžiaus turi teisę į senatvės pensiją, valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys, jiems paskyrus senatvės pensiją, gautų nustatyto dydžio pinigines išmokas.

Pareiškėja, remdamasi Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, teigė, kad teisė į pensiją yra svarbus nuosavybės teisės komponentas ir svarbiausias daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis, todėl pensijų mažinimas ir jos negrąžinimas yra ne tik žmogaus teisių diskriminacija, bet ir Konstitucijos nuostatų nepaisymas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (I. t., b. l. 37–40) pažymėjo, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tol, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą. Iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokėta 2009 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 11-17-5724 nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta senatvės pensija ir VSDFV Vilniaus skyriaus 5-ojo pensijų skyriaus 2005 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1922 nuo 2005 m. balandžio 22 d. paskirta našlių pensija, kurių dydžiai 2009 m. gruodžio mėn. buvo atitinkamai 1 402,68 Lt ir 99,67 Lt. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokamos senatvės ir našlių pensijos perskaičiuotos ir sudaro atitinkamai 1 255,86 Lt bei 93,55 Lt. Atsakovo veiksmai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas yra teisėti, nes jis negalėjo veikti kitaip, nei nustatyta šio įstatymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą (I. t., b. l. 49–53) su skundo reikalavimais ir jame išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 14 d. sprendimu (I. t., b. l. 154–160) pareiškėjos E. M. skundą atmetė.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjai E. M. VSDFV Vilniaus skyriaus 5-ojo pensijų skyriaus 2005 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1922 nuo 2005 m. balandžio 22 d. paskirta 99,67 Lt per mėnesį valstybinio socialinio draudimo našlių pensija (b. l. 43), o VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 11-17-5724 nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta 1 402,68 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 41). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokamos senatvės ir našlių pensijos perskaičiuotos ir sumažintos atitinkamai iki 1 255,86 Lt bei 93,55 Lt (b. l. 29–30, 46–48).

Pareiškėja E. M. 2010 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių (b. l. 44) su prašymu nurodyti, kokiu teisės aktu remiantis jai sumažinta senatvės bei našlių pensija ir kokia mažinimo apskaičiavimo formulė. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2010 m. spalio 19 d. raštu Nr. (11.5.1)3-68539 (b. l. 45) atsakė pareiškėjai, kad pensijos perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, bei pateikė pensijos perskaičiavimo formulę. Nesutikdama su minėtu atsakymu, pareiškėja 2010 m. lapkričio 4 d. jį apskundė VSDFV (b. l. 54), kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. (6.50) I-7383 atsakė, kad pareiškėjos senatvės pensijos dydis viršija Laikinojo įstatymo nustatytą ribinį dydį, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstai ir teisingai perskaičiavo senatvės ir našlių pensijas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai E. M. mokėtų valstybinio socialinio draudimo senatvės bei našlių pensijų perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsniais, pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą Nr. XI-537, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) nuo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Įstatymo leidėjas Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI -537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalyje įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) patvirtinti Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1783 (Žin., 2009, Nr. 158-7169) buvo papildyti XIV skyriumi, kurio 146 punkte taip pat įtvirtinta, jog jeigu asmeniui paskirtos senatvės pensijos dydis viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, pensija perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka. Laikinojo įstatymo (priimto 2009 m. gruodžio 9 d., įsigaliojusio nuo 2010 m. sausio 1 d., Žin., 2009, Nr. 152-6820) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis – 650 litų.

Pareiškėjos paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo nustatytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pareiškėjai paskirtas senatvės ir našlių pensijas.

Nagrinėjamoje byloje teismas 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams; 2) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams; 3) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI -537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“ tiek, kiek nėra įstatymu nustatytas sumažintų pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Išnagrinėjęs, be kitų, ir minėtą prašymą, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime (b. l. 99–130), kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai, neprieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime, tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, nes įstatymų leidėjas laikėsi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų tokį teisinį reguliavimą nustatyti laikinai, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, paisant konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų. Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje pasiūlęs Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų senatvės pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, įstatymų leidėjas įsipareigojo įstatyme nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus; tai padaryti įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas, kad nebelikus ypatingos situacijos praradimai, atsiradę dėl senatvės pensijų mažinimo, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė, tačiau pensija negali būti sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad įstatymų leidėjas, nustatęs, jog asmenims, kurių senatvės pensijos po perskaičiavimo tapo mažesnės nei 650 Lt, jos mažinamos ne daugiau kaip iki 650 Lt arba išvis nemažinamos, jei iki perskaičiavimo neviršijo nustatytų 650 Lt (t. y. nustatęs, kad šiems asmenims jų gaunamos pensijos mažinamos mažiau nei kitiems), nepažeidė konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjai valstybinio socialinio draudimo senatvės ir našlės pensijos perskaičiuotos teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas našlės ir valstybinio socialinio draudimo pensijų dalis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atmestinas.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (11.5.3)3-68539 bei VSDFV 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7383, kuriais jai atsisakyta išmokėti negautą pensijos dalį, teismas pažymėjo, kad atsakovas, perskaičiuodamas pareiškėjai pensijų dydžius, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, kad pareiškėjos ginčijami sprendimai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisės normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl minėtų sprendimų panaikinimo.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia, valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms, iš jų ir valstybinėms socialinio draudimo senatvės pensijoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgęs į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių nutraukti sumažintos našlės ir senatvės pensijos mokėjimą ir įpareigoti mokėti visą paskirtą našlės ir senatvės pensiją.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas akcentavo tai, kad iki šiol nėra sukurtas mechanizmas dėl sumažintos pensijos dalies kompensavimo, todėl teismas turėtų užpildyti šią spragą ir patenkinti pareiškėjos skundą (žr. priedą prie bylos su kompiuterine laikmena). Dėl šio teiginio Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išaiškino, kad, pagal Konstituciją, inter alia, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Konstitucinis Teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Teismas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 968 2 punktu pavedė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai kartu su 2012 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektu parengti ir iki 2011 m. spalio 15 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pagal šiuo nutarimu patvirtintos Koncepcijos nuostatas parengtą įstatymo projektą, kuriuo būtų reglamentuojama valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarka, taip pat pateikti siūlymai, kaip proporcingai kompensuoti praradimus dėl sumažintų valstybinių pensijų. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai ar trečiasis suinteresuotas asmuo yra atsakingi už tai, kad nėra parengto sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, taigi pareiškėjos atstovo argumentai atmestini.

Netenkinęs pareiškėjos pagrindinių reikalavimų (nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nes atsakovas perskaičiuodamas pareiškėjai pensiją įgyvendino įstatymą, kuris, kaip paaiškėjo Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, Konstitucijai neprieštaravo), pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinių reikalavimų dėl neturtinės žalos, palūkanų ir delspinigių priteisimo. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, ji neturi pagrindo iš kitos šalies gauti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėja E. M. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 170–190) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes nėra atsakyta į kiekvieną proceso dalyvio argumentą. Nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, jog pareiškėjos ginčyti sprendimai yra teisėti bei pagrįsti ir kad pareiškėjai pagrįstai buvo mokama sumažinta našlės ir valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Mokant jai sumažintas našlės ir socialinio draudimo senatvės pensijas, buvo pažeista jos teisė į nuosavybę. Taip pat teigia, kad valstybė, nenustatydama sumažintos pensijos grąžinimo mechanizmo, elgėsi neteisėtai. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos socialinės chartijos nuostatomis, Europos socialinių teisių komiteto išvadomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos išaiškinimais (pvz. bylos Nūller prieš Austriją (Nr. 5849/72), X prieš Nyderlandus (Nr. 6852/74), Szrabjet ir Clarke prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 27004/95, 27011/95), Gaygusuz prieš Austriją (Nr. 17371/90), Willis prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 36042/97)). Taip pat pažymi, jog jau 4 metai nėra parengtas ir patvirtintas sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašas. Tokie veiksmai negali būti konstituciškai pateisinami. Pareiškėja nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jai dėl aptartų veiksmų nebuvo padaryta žala. Teigia, kad jos patirta neturtinė žala, kurios ji tiksliai negali vertinti pinigais, turi būti atlyginta. Taip pat mano, kad turi teisę reikalauti sumokėti ir 5 proc. metinių palūkanų nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (II. t., b. l. 6–8) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis, kuriomis grindžiamas sprendimas atmesti pareiškėjos skundą. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pareiškėja turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismui pripažinus, kad atsakovas, perskaičiuodamas pareiškėjos senatvės ir našlių pensijas vadovavosi pensijų perskaičiavimo metu galiojusiomis Konstitucijai neprieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus veiksmai negali būti laikomi neteisėtais, todėl pareiškėja neturi teisės į neturtinės žalos, nuostolių ir palūkanų priteisimą. Pareiškėja neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II. t., b. l. 1–5) nurodo, kad su apeliacinio skundo reikalavimais ir jame išdėstytais argumentais taip pat nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis bei 6 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. mokėjo pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei 6 straipsnio 1 dalį perskaičiuotas našlių ir senatvės pensijas. Pareiškėja nepagrįstai apeliaciniame skunde vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu. Pareiškėjai 2010–2011 metais buvo perskaičiuotos (laikinai sumažintos) valstybinės socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijos, tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime neprieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, tiek, kiek įstatymu nėra nustatyti sumažintų valstybinių socialinių draudimo senatvės pensijų esminiai kompensavimo elementai. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų dėl neturtinės žalos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai E. M. VSDFV Vilniaus skyriaus 5-ojo pensijų skyriaus 2005 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1922 nuo 2005 m. balandžio 22 d. paskirta 99,67 Lt per mėnesį valstybinio socialinio draudimo našlių pensija (b. l. 43), o VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 11-17-5724 nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta 1 402,68 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (I t., b. l. 41). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokamos valstybinės socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijos buvo perskaičiuotos ir sumažintos atitinkamai iki 1 255,86 Lt bei 93,55 Lt (I t., b. l. 29–30, 46–48).

Pareiškėja E. M. 2010 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių (b. l. 44) su prašymu nurodyti, kokiu teisės aktu remiantis jai sumažinta senatvės bei našlių pensija ir kokia mažinimo apskaičiavimo formulė. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2010 m. spalio 19 d. raštu Nr. (11.5.1)3-68539 (b. l. 45) atsakė pareiškėjai, kad pensijos perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, bei pateikė pensijos perskaičiavimo formulę. Nesutikdama su minėtu atsakymu, pareiškėja 2010 m. lapkričio 4 d. jį apskundė VSDFV (I t., b. l. 54), kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2010 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. (6.50) I-7383 atsakė, kad pareiškėjos senatvės pensijos dydis viršija Laikinojo įstatymo nustatytą ribinį dydį, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. pagrįstai ir teisingai perskaičiavo senatvės ir našlių pensijas.

Nesutikdama su minėtaisiais valstybinės socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijos sumažinimais, pareiškėja kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir teismo prašė: 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2010 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (11.5.3)3-68539 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijų mokėjimo“; 2) panaikinti VSDFV 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)1-7383 „Dėl pensijos dydžio“; 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas našlės ir valstybinio socialinio draudimo pensijų dalis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių nutraukti sumažintos našlės ir senatvės pensijos mokėjimą ir įpareigoti mokėti visą paskirtą našlės ir senatvės pensiją; 5) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 5 proc. metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus, atlyginti 1 000 Lt neturtinę žalą; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, atlyginti 1 000 Lt neturtinę žalą; 8) priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–22, 58–78). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjos E. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 154–160).

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai E. M. mokėtų valstybinio socialinio draudimo senatvės bei našlių pensijų perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsniais, teisėtumo bei pagrįstumo.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą Nr. XI-537, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) nuo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo (priimto 2009 m. gruodžio 9 d., įsigaliojusio nuo 2010 m. sausio 1 d., Žin., 2009, Nr. 152-6820) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato socialinių išmokų: valstybinių pensijų ir kitų išmokų, išvardytų šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo ir šių išmokų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarką, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), nedarbo socialinio draudimo pašalpų, motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo ir kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymo tvarką, išmokos vaikui mokėjimo sąlygas ir dydžius.

To paties straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad Laikinasis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems, be kita ko, valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas ir valstybines socialinio draudimo našlių pensijas, paskirtas ir (arba) mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir įvertinusi ginčo santykių teisinio reguliavimo specifiką, sprendžia, jog apygardos administracinis teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, todėl naikinti jo priimto sprendimo nėra pagrindo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Pabrėžtina, jog Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai paskirtos valstybinio socialinio draudimo našlės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos socialinio draudimo našlės pensijos neigiamas pokytis (99,67 Lt x 0,9385 = 93,55 Lt; t. I, b. l. 29–30, 43, 46–48) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjos teisės, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus, susijusius su neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo našlės pensijos dalies priteisimu.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjos skunduose teismui taip pat keliamas klausimas ir dėl pareiškėjai E. M. mokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu. Patikrinusi šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei konstatuoja, kad nagrinėjant ginčo dalį dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama. Analogiškos praktikos, susijusios su Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu bei taikymu perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, laikomasi ir aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1104/2013).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Virgilijus Valančius