2020-09-09 Nr. AB-16140-3-65-3-00419-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4509-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00419-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Panevėžio apylinkės teismui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą (toliau – ir sprendimas) ir priimti naują sprendimą, į pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaičiuoti laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), kuriuo pareiškėjas dirbo Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, po reorganizacijos – Lietuvos banko Kauno skyriuje, I kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigose; nustatyti, kad 2017 m. lapkričio 21 d. pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas yra 16 metų 17 dienų; įpareigoti atsakovą Panevėžio apylinkės teismą (toliau – ir atsakovas) nuo pareiškėjo prašymo padavimo dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 21 d., mokėti jam didesnį pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, skaičiuoti papildomas atostogas, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareiginio atlyginimo priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir apskaičiuoti bei suteikti galimybę pasinaudoti nesuteiktomis atostogomis nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki prašymo padavimo dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 21 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis šiuo metu dirba Panevėžio apylinkės teismo teisėjo pareigose. Nuo 1990 m. birželio 13 d. jis dirbo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir TSRS) butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje I kategorijos juristu. Lietuvos socialinio banko Kauno skyrius nuo 1990 m. gruodžio 31 d. buvo reorganizuotas į Lietuvos banko Kauno skyrių. Pareiškėjas 1991 m. balandžio 18 d. buvo paskirtas Lietuvos banko Kauno skyriaus I kategorijos juristu, 1991 m. balandžio 26 d. paskirtas vyresniuoju juristu, o 1991 m. gegužės 28 d. paskirtas vyriausiuoju juriskonsultu, kuriuo dirbo iki 1992 m. vasario 21 d.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su prašymu perskaičiuoti jo tarnybos Lietuvos valstybei stažą, įtraukiant laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko 2017 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. TV-84 „Dėl komisijos sudarymo“ sudaryta Komisija ginčijamu 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo dėl darbo stažo patikslinimo motyvuodama tuo, kad jis nepateikė vidaus dokumentų arba nenurodė tuo metu galiojusių teisės aktų, kuriuose būtų apibrėžtas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialiųjų vidurinį) išsilavinimą einant juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juristo pareigas.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, pažymėjo, kad Lietuvos bankas nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei, Lietuvos banko veikla buvo reglamentuojama Lietuvos banko statutu bei kitais teisės aktais. Nors Lietuvos bankas laikotarpiu nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. nebebuvo TSRS valstybinio banko struktūros dalimi ir jam nebegaliojo TSRS valstybinio banko veiklą reglamentuojantys įstatymai, tačiau Rusijos Federacijos Centrinio banko pateikti duomenys patvirtina, kad TSRS valstybinio banko respublikinių, krašto, srities, miestų įstaigų aparatuose dirbančių juriskonsulto ar vyresniojo juriskonsulto pareigas galėjo užimti tik specialistai su aukštuoju išsilavinimu. Lietuvos banko Personalo skyrius 2016 m. balandžio 20 d. pažymoje nurodė, jog ginčo laikotarpiu Lietuvos banko Kauno skyriuje nebuvo patvirtintų pareiginių nuostatų, tačiau pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą jo eitos pareigos Lietuvos banko Kauno skyriuje prilyginamos pareigoms, kurioms būtinas aukštasis išsilavinimas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui 1990–1992 metais einant pareigas buvo būtinas aukštasis išsilavinimas. Pareiškėjas aukštąjį įsilavinimą įgijo 1990 m. liepos 1 d., taigi atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.2 punkto sąlygas.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą, vadovavosi Taisyklių 6.2 punktu, kuriame nustatytos dvi būtinosios sąlygos tam, kad būtų galima priskirti eitas pareigas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo: eitos pareigos institucijose ir įstaigoje turėjo būti išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų; toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą turi būti išdėstytas tuo metu galiojusiuose teisės aktuose arba vidaus dokumentuose. Nagrinėjamu atveju nekilo abejonių dėl Lietuvos banko, kuriame pareiškėjas dirbo, išlaikymo iš Lietuvos valstybės biudžeto, tačiau kilo klausimų dėl kitos sąlygos reikalavimų tenkinimo.

7. Atsakovas pažymėjo, jog nors pareiškėjas rėmėsi Rusijos Federacijos Centrinio banko raštu, tačiau tiek Lietuvos valstybinis socialinis bankas, tiek Lietuvos bankas pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo TSRS valstybinio banko struktūros dalimi, todėl negalėjo būti vadovaujamasi TSRS valstybinio banko priimtais įsakymais, nustatant reikalavimus banko specialistams (tarnautojams). Lietuvos banko 2016 m. balandžio 20 d. pažymoje nurodyta, kad jis neturi aktualiu laikotarpiu patvirtintų pareiginių nuostatų, kuriuose būtų nustatytas reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą einant juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juriskonsulto pareigas, taip pat duomenų (dokumentų), ar toms pareigoms eiti Lietuvos banko Kauno skyriuje buvo būtinas aukštasis išsilavinimas. Tik pagal dabartinę patvirtintą Lietuvos banko struktūrą pareiškėjo Lietuvos banko Kauno skyriuje eitos pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms šiuo metu taikomas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjas neįrodė, kad aktualiu laikotarpiu nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d., jam dirbant TSRS butų komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje ir nuo 1990 m. gruodžio 31 d. reorganizuotame Lietuvos banko Kauno skyriuje juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juristo pareigose, buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas, tai yra jis nepateikė vidaus dokumentų arba nenurodė tuo metu galiojusių teisės aktų, kuriuose būtų apibrėžtas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialiųjų vidurinį) išsilavinimą, todėl pareiškėjui nebuvo patikslintas darbo stažas Lietuvos valstybei, o į tarnybos stažą nebuvo įskaičiuotas laikotarpis nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 27 d. nutartimi, iš dalies tenkinęs pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino; Panevėžio apylinkės teismo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikino; įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ dalį dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo ir į jį įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, po reorganizacijos – Lietuvos banko Kauno skyriuje, I kategorijos juristu, vyresniuoju juristu ir vyriausiuoju juriskonsultu; įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. prašymo „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ dalį dėl didesnio priedo mokėjimo, neišmokėto priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir išmokėjimo bei papildomų atostogų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir suteikimo.

11. Teismas nurodė, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo mokėti didesnį pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei suteikti papildomas atostogas.

12. Teismas, išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo, A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms buvo priskiriamos pareigos, kurios turėjo atitikti dvi būtinąsias sąlygas: 1) eitos pareigos institucijose ir įstaigose turėjo būti išlaikomos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, valstybės įsteigtų fondų; 2) toms pareigoms eiti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjo darbo knygelės ir Lietuvos banko 2016 m. balandžio 20 d. pažymos Nr. (3.20-0300)-20-21 duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 1990 m. birželio 13 d. pradėjo dirbti tuometinio TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje I kategorijos juristu; nuo 1991 m. balandžio 18 d. buvo perkeltas į Lietuvos banko Kauno skyrių I kategorijos juristu; nuo 1991 m. balandžio 1 d. – paskirtas vyresniuoju juristu; nuo 1991 m. birželio 1 d. – vyriausiuoju juriskonsultu; pareiškėjas iš darbo Lietuvos banko Kauno skyriuje atleistas 1992 m. vasario 21 d.

14. Teismas iš ginčijamo Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo nustatė, kad Komisija, remdamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimu ir 1990 m. rugsėjo 4 d. patvirtinto Lietuvos banko statuto, galiojusio nuo 1990 m. rugsėjo 4 d. iki 1994 m. gruodžio 23 d., nuostatomis, padarė išvadą, kad Lietuvos socialinis bankas ir Lietuvos bankas buvo išlaikomi iš Lietuvos valstybės biudžeto. Teismas atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-465-756/2020 pateiktą išvadą, jog atsakovas, t. y. Panevėžio apylinkės teismas, pripažino, jog įstaiga, kurioje ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėjas, buvo išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Teismas su šia išvada sutiko ir konstatavo, jog Lietuvos socialinis bankas ir Lietuvos bankas buvo išlaikomi iš Lietuvos valstybės biudžeto, t. y. pareiškėjo ginčo laikotarpiu eitos pareigos atitiko pirmąją būtinąją sąlygą, keliamą tam, kad būtų galima pripažinti pareiškėjo eitas pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų priskiriamoms pareigoms.

15. Teismas nurodė, kad atsakovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo eitos pareigos neatitiko antrosios būtinosios sąlygos, t. y. jog pareiškėjo užimtoms pareigoms (juristo, vyresniojo juristo ir vyriausiojo juriskonsulto) pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Atsakovas savo poziciją grindė Komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo teiginiu, kad Lietuvos socialinis bankas, kuriame nuo 1990 m. birželio 13 d. pradėjo dirbti pareiškėjas, ginčo laikotarpiu nebuvo TSRS valstybinio banko struktūrine dalimi, todėl sprendžiant dėl specialistams (tarnautojams) keliamų reikalavimų nėra pagrindo remtis buvusios TSRS institucijos priimtais įsakymais.

16. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nenustatė jokių ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų, įskaitant ir Lietuvos banko vidaus dokumentus, nustačiusių I kategorijos juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto pareigybėms keliamus privalomus reikalavimus išsilavinimui.

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas 2016 m. balandžio 20 d. pažymoje Nr. (3.20‑03330)-20-21 ir 2018 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. (3.20-0300)-20-40 pripažino, jog nėra duomenų ir dokumentų apie po TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriaus reorganizavimo sukurtų Lietuvos banko įstaigų struktūrą ir darbuotojų pareiginius nuostatus. Lietuvos bankas šiose pažymose nurodė, kad pagal dabartinę Lietuvos banko struktūrą ginčo laikotarpiu Lietuvos banko Kauno skyriuje pareiškėjo eitos pareigos prilyginamos pareigoms, kurioms šiuo metu taikomas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą.

18. Teismas pažymėjo, kad atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I‑14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kuriuo buvo sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas (1 punktas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (2 punktas) ir nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 1990 m. liepos 1 d. išduotas aukštojo mokslo diplomas patvirtina, jog Vilniaus universiteto Valstybinė egzaminų komisija 1990 m. birželio 21 d. nutarimu suteikė jam teisininko kvalifikaciją. Pareiškėjas pateikė Rusijos Federacijos Centrinio banko 2017 m. spalio 26 d. pažymą Nr. 10-2-2/10203, kurioje nurodyta, jog pagal tuometinio TSRS valstybinio banko 1984 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 238 „Dėl pareigybių, kurias gali užimti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys specialistai TSRS valstybinio banko sistemos įstaigose, įmonėse ir organizacijose, tipinės nomenklatūros“ buvusio TSRS valstybinio banko respublikinių, krašto, srities, miesto įstaigų aparatuose dirbančių vyresniojo juriskonsulto, juriskonsulto pareigas galėjo užimti aukštąjį išsilavinimą 1801 „Jurisprudencija“ turintys specialistai.

20. Iš to teismas padarė išvadą, kad nors atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybės institucijos ir Lietuvos bankas nebuvo priėmę teisės aktų, nustačiusių reikalavimą asmenims, siekiantiems bankų įstaigų sistemoje užimti juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto pareigybes, turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) teisinį išsilavinimą, tačiau ginčo laikotarpiu, remiantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, turėjo būti taikomas tuometinio TSRS valstybinio banko 1984 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 238 „Dėl pareigybių, kurias gali užimti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys specialistai TSRS valstybinio banko sistemos įstaigose, įmonėse ir organizacijose, tipinės nomenklatūros“, nustatęs šiuos reikalavimus.

21. Apibendrindamas teismas sprendė, jog Komisijos išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo eitoms I kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigoms negalėjo būti buvo taikomas reikalavimas turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą, nėra pagrįsta teisės normų aiškinimu. Teismas panaikino Komisijos priimtą sprendimą, kaip individualų administracinį teisės aktą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas nurodė, kad panaikinus individualų administracinį aktą, atsakovas turi pareigą teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateikto 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo dalį dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo patikslinimo, įpareigojant atsakovą į šį stažą įskaityti pareiškėjo nurodytą laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d.

22. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, jog atsakovas būtų išnagrinėjęs kitus pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašyme „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ suformuluotus prašymus, kurie nepriskirti Komisijos kompetencijai, ir dėl jų priėmęs sprendimą bei jį įforminęs individualiu administraciniu aktu. Teismas nurodė, kad pagal Taisyklėse įtvirtintas nuostatas Komisijai tėra suteikti įgaliojimai spręsti ginčus, kilusius tarp valstybės arba savivaldybės institucijos ar įstaigos ir valstybės tarnautojo, valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno dėl tarnybos stažo skaičiavimo. Dėl šios priežasties teismas įpareigojo atsakovą, atsižvelgus į Komisijos priimtą naują sprendimą dėl teisėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo, nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo „Dėl darbo stažo valstybei patikslinimo“ dalį dėl didesnio priedo mokėjimo, neišmokėto priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir išmokėjimo bei papildomų atostogų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą apskaičiavimo ir suteikimo bei priimti dėl šios dalies sprendimą.

III. 23. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24. Atsakovas nurodo, kad pagrindinis kriterijus skaičiuojant valstybės tarnybos stažą laikotarpiu nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1999 m. liepos 30 d. asmenims, kurie teikė A ir B lygių paslaugas, yra tas, kad įstaiga būtų išlaikoma iš valstybės biudžeto ir būtų nustatytas išsilavinimo reikalavimas. Lietuvos bankas nebuvo išlaikomas iš valstybės biudžeto, jam tik buvo skirta 500 mln. rublių suma pagrindiniam kapitalui formuoti, tačiau vėliau Lietuvos bankas savo veiklą finansavo iš savo lėšų.

25. Atsakovas pažymi, kad nei pagal ginčo laikotarpiu galiojusius teisės aktus, nei pagal Lietuvos banko vidaus dokumentus pareiškėjo Lietuvos banke užimtoms pareigoms nebuvo keliamas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas buvo priimtas į darbą TSRS butų ir komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje nuo 1990 m. birželio 13 d., nors aukštojo juridinio išsilavinimo įrodymas (diplomas) jam buvo įteiktas tik 1990 m. liepos 1 d. Ši aplinkybė patvirtina, jog tuo metu pareiškėjo darbui nebuvo keliamas aukštojo išsilavinimo reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepasisakė, t. y. pažeidė proceso teisės normas ir neišnagrinėjo bylos visapusiškai ir objektyviai.

26. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino, ar pareiškėjo darbas TSRS butų ir komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje buvo susijęs su valstybės tarnyba Lietuvos valstybei, taip pat kiek jo vykdytos funkcijos Lietuvos banko Kauno skyriuje buvo susijusios su valstybės tarnybos institutu. Tokiu būdu teismas vėlgi pažeidė proceso teisės normas ir neišnagrinėjo bylos visapusiškai ir objektyviai.

27. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jam dirbant teisėju Kaišiadorių rajono apylinkės teisme laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2006 m. rugsėjo 19 d., jo darbo stažas, įgytas dirbant Lietuvos banke, buvo įskaitomas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pareiškėjo įsitikinimu, jam atliekant tas pačias teisėjo funkcijas skirtinguose teismuose, negali būti taikomi skirtingi kriterijai.

29. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas sąmoningai ignoruoja Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Šio įstatymo 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Pareiškėjas nurodo, kad iš Rusijos Federacijos Centrinio banko Administracinio departamento direktoriaus pavaduotojo J. B. M. 2017 m. spalio 26 d. rašto Nr. 10-2-2/10203 matyti, jog visuose Respublikiniuose TSRS Centrinio banko padaliniuose galiojo reikalavimas banko juristui turėti aukštąjį juridinį išsilavinimą. Šis reikalavimas galiojo iki pat atskirų Lietuvos Respublikos bankų veiklą reglamentuojančių teisės aktų priėmimo. Šiuo metu Lietuvos banko juristui taip pat taikomas privalomas išsilavinimo cenzas.

30. Pareiškėjas teigia, kad teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis buvo pateikęs savo darbovietei iš Universiteto gautą pažymėjimą apie aukštojo mokslo baigimą ir įgytą teisės magistro laipsnį, todėl buvo priimtas į darbą anksčiau nei gavo diplomą.

31. Pareiškėjas paaiškina, kad jam, kaip Lietuvos banko darbuotojui, teko labai atsakingos pareigos. Iš pradžių darbovietėje buvo vienas juristas, kuris rūpinosi banko struktūros pertvarkymu, pareiginių instrukcijų kūrimu ir tobulinimu, tarpbankiniais struktūriniais pakeitimais. Vėliau į darbą buvo priimti dar du juristai, o pareiškėjas buvo paskirtas banko vyriausiuoju juriskonsultu. Šios aplinkybės buvo aptariamos teismo posėdyje, kuriame atsakovo atstovas nedalyvavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 32. Byloje kilo ginčas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, t. y. dėl laikotarpio nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 21 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą mokėti atitinkamai didesnį pareiginio atlyginimo priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei suteikti papildomas atostogas.

33. Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. rugsėjo 13 d. dekretu Nr. 748 pareiškėjas, dirbęs teisėju Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, buvo perkeltas dirbti į Panevėžio miesto apylinkės teismą; Prezidento dekretas įsigaliojo nuo 2006 m. rugsėjo 20 d.

34. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su prašymu patikslinti tarnybos Lietuvos valstybei stažą nuo darbo Panevėžio miesto apylinkės teisme dienos (2006 m. rugsėjo 20 d.), į jį įskaitant laikotarpį nuo 1990 m. liepos 1 d. iki 1992 m. vasario 2 d. (1 m. 7 mėn. ir 20 d.), kai pareiškėjas dirbo Lietuvos socialinio banko Kauno skyriuje, vėliau reorganizuotame į Lietuvos banko Kauno skyrių, I kategorijos juristo, vyresniojo juristo bei vyriausiojo juriskonsulto pareigose; apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 2007 m. lapkričio 18 d. iki sprendimo priėmimo dienos; suteikti galimybę pasinaudoti papildomomis atostogomis už naujai apskaičiuotą tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

35. Panevėžio miesto apylinkės teisme sudaryta Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisija 2017 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 21 d. prašymo dėl darbo stažo Lietuvos valstybei patikslinimo.

36. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 11 d.) 6.2 punkte nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

37. Tai reiškia, kad tam, jog iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms būtų priskiriamos atitinkamos pareigos, jos turėjo atitikti dvi būtinąsias sąlygas: 1) pareigos turėjo būti einamos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų; 2) toms pareigoms eiti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

38. Atsakovas ginčijamame sprendime pripažino, kad egzistuoja pirmoji būtina sąlyga, tačiau nesutiko su antrosios sąlygos egzistavimu, t. y. jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo eitoms pareigoms pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo eitoms pareigoms pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

40. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbui buvo keliamas aukštojo išsilavinimo reikalavimas, taip pat teismas nevertino, ar pareiškėjo darbas TSRS butų ir komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje buvo susijęs su valstybės tarnyba Lietuvos valstybei, taip pat kiek jo vykdytos funkcijos Lietuvos banko Kauno skyriuje buvo susijusios su valstybės tarnybos institutu. Atsakovas pažymi, jog iš tiesų neegzistuoja ir pirmoji sąlyga.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

42. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybės institucijos ir Lietuvos bankas nebuvo priėmę teisės aktų, nustačiusių reikalavimą asmenims, siekiantiems bankų įstaigų sistemoje užimti juristo, vyresniojo juristo, vyriausiojo juriskonsulto pareigybes, turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) teisinį išsilavinimą, tačiau ginčo laikotarpiu, remiantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, turėjo būti taikomas tuometinio TSRS valstybinio banko 1984 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 238 „Dėl pareigybių, kurias gali užimti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys specialistai TSRS valstybinio banko sistemos įstaigose, įmonėse ir organizacijose, tipinės nomenklatūros“, nustatęs, jog buvusio TSRS valstybinio banko respublikinių, krašto, srities, miesto įstaigų aparatuose dirbančių vyresniojo juriskonsulto, juriskonsulto pareigas galėjo užimti aukštąjį išsilavinimą 1801 „Jurisprudencija“ turintys specialistai, t. y. teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo eitoms pareigoms pagal tuo metu galiojusius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad atsakovas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

44. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad, kaip jau buvo konstatuota prieš tai, ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbui buvo keliamas aukštojo išsilavinimo reikalavimas. Šios išvados teisingumo nepaneigia aplinkybė, jog pareiškėjui aukštojo mokslo diplomas buvo įteiktas keliomis dienomis vėliau nei kad jis buvo įdarbintas ginčo pareigose. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas davė teismui išsamius paaiškinimus teismo posėdyje, t. y. paaiškino, kad jis buvo pateikęs savo darbovietei iš Vilniaus universiteto gautą pažymėjimą apie aukštojo mokslo baigimą ir įgytą teisės magistro laipsnį, todėl buvo priimtas į darbą anksčiau nei gavo diplomą. Be to, ir pats atsakovas ginčijamame sprendime pažymėjo, jog yra svarbu nustatyti, „kad įstaiga būtų išlaikoma iš valstybės biudžeto ir būtų nustatytas išsilavinimo reikalavimas. Taigi, aplinkybė, kada pareiškėjas įgijo aukštąjį išsilavinimą, nėra svarbi.“

45. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjo darbas TSRS butų ir komunalinio ūkio ir socialinio vystymo banko Kauno skyriuje buvo susijęs su valstybės tarnyba Lietuvos valstybei, taip pat kiek jo vykdytos funkcijos Lietuvos banko Kauno skyriuje buvo susijusios su valstybės tarnybos institutu, taip pat nurodo, kad iš tiesų neegzistuoja ir pirmoji sąlyga, t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėjo pareigos turėjo būti einamos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, tačiau taip nebuvo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra ginčijamo Komisijos sprendimo (jo teisinio ir faktinio pagrindo) teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Prieš tai nurodytomis aplinkybėmis atsakovas ginčijamo sprendimo negrindė, jos nesudarė šios sprendimo faktinio pagrindo, todėl minėtų aplinkybių tyrimas iš esmės išeitų už nagrinėjamos administracinės bylos ribų, todėl jų pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai netyrė ir nevertino.

46. Akcentuotina ir tai, kad teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, pagrįstai apgynė jo pažeistą teisę – įskaičiuoti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą tarnybos Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d. einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas laikotarpį. Ši pareiškėjo teisė kilo iš Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos teisinio reguliavimo raidos aspektų, susijusių su valstybės tarnybos stažu, kuriuos nagrinėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo“.

47. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai buvo skirstomi į viešojo administravimo (tarp jų – statutinius valstybės tarnautojus) ir paslaugų tarnautojus. Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 7 straipsnyje „Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos“ buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojų, inter alia paslaugų tarnautojų, pareigybės skirstomos į 4 lygius: A lygį – pareigybes, kurioms būtinas aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygintas išsilavinimas; B lygį – pareigybes, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas; C lygį – pareigybes, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija; D lygį – pareigybes, kurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas.

48. Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) buvo nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris turėjo būti mokamas inter alia A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojams; į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pagal šio straipsnio 3 dalį turėjo būti įskaičiuojamas tarnybos Lietuvos valstybei nuo 1990 m. kovo 11 d. inter alia einant A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas laikotarpis.

49. 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymą išdėsčius nauja redakcija, paslaugų valstybės tarnautojų nebenumatyta, t. y. Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvusios nustatytos paslaugų valstybės tarnautojų pareigos nebėra priskiriamos valstybės tarnybai.

50. Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime akcentavo vieną iš neabejotinų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos teisinio reguliavimo raidos aspektų, susijusių su valstybės tarnybos stažu: <...> valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaičiuojamas ir laikotarpis einant Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, kurios, kaip minėta, nuo 2002 m. liepos 1 d. nėra priskiriamos valstybės tarnybai. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo šis reguliavimas išplėstas, t. y. pareiga taikyti šią nuostatą atsirado ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Panevėžio apylinkės teismo apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan