2013-04-25 Nr. AB-1336-3-61-3-01679-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-113/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01679-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. S. (I. S.) (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. birželio 25 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas; Lukiškių TI-K), 45 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. gegužės 10 d., kai buvo laikomas Lukiškių TI-K, jam nebuvo sudarytos normalios suėmimo sąlygos. Paaiškino, kad minimalus plotas vienam asmeniui areštinėje ar kameroje yra 3,6 m2, tačiau pareiškėjas buvo laikomas 8 m2 kameroje dar su 3 asmenimis, be to, kameroje taip pat turėjo tilpti tualetas, kriauklė, lovos ir kiti baldai. Pasak pareiškėjo, dėl tokių nepakenčiamų laikymo sąlygų nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, skaudėjo galvą, nuolat kildavo konfliktai, be to, jam skaudėjo galvą, jis tapo irzlus ir nervingas. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau, esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, minėtomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. liepos 16 d. pareiškėjas nebuvo Lukiškių TI-K, nes buvo išvykęs į Kybartų pataisos namus. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos padarymo fakto. Be to, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, jog ginčas dėl tinkamų buitinių sąlygų laisvės atėmimo vietose užtikrinimo ir žalos atlyginimo su Departamento veiksmais bei teisėmis ir pareigomis tiesiogiai nėra susijęs. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik praėjus nemažam laiko tarpui, po to, kuomet jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kreipėsi į teismą siekdamas apginti savo tariamai pažeistas teises, kas rodo, jog jis nepatyrė stiprių neigiamų išgyvenimų arba tie neigiami išgyvenimai praėjus ilgam laikui galutinai išblėso, ir pareiškėjas tiesiog nusprendė galimai pasipelnyti, reikalaudamas jo naudai priteisti neturtinę žalą. Pabrėžė, jog iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad jis daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais, bet nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pažymėjo, jog neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, o neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, tačiau ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Departamentas taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsniu, 6.248 straipsniu, 6.249 straipsniu, 6.250 straipsniu ir 6.271 straipsniu. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999), pagal kurią buvo nustatyta, jog kalėjimo kameros plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 m2. Atkreipė dėmesį, jog HN 76:1999 neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, tačiau Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto.

Išdėstė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. gegužės 21 d. ir nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gegužės 10 d., taigi nagrinėjamu atveju yra aktualus HN 76:1999 reikalavimų laikymasis. Pažymėjo, jog nagrinėjamo ginčo atveju byloje pateikti duomenys (b. l. 13–17) patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 5 m2 gyvenamojo ploto kameroje, taigi darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. gegužės 21 d. ir nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gegužės 10 d., kalint Lukiškių TI-K, buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m2 kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Apžvelgė CK 6.250 straipsnio taikymo praktiką, inter alia – tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, kas reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (rėmėsi bylomis Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (rėmėsi 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

Teismas taip pat rėmėsi CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog pareiškėjo teisės pažeidimas truko nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. gegužės 21 d. ir nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gegužės 10 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. birželio 20 d., todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dalyje praleido įstatymo nustatytą terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, todėl gali būti sprendžiamas klausimas tik dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 20 d. iki 2010 m. birželio 20 d. Atkreipė dėmesį, jog aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gegužės 10 d.

Apibendrindamas konstatavo, jog pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 5 m2 ploto, buvo pažeistos, todėl, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę (299 dienos), bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, jog pareiškėjui priteistina 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 64 – 66), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde pakartoja motyvus, iš esmės jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Taip pat akcentuoja, jog Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 m2 vienam asmeniui), tačiau nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta.

Priduria, jog 2011 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Nurodo, jog, teikdamas atsiliepimą, pateikė teismui duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų kiekis. Atkreipia dėmesį, jog minėtų duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų.

Tikino, jog dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Pažymi, jog esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei.

Pareiškėjas nepateikė ir jokių papildomų įrodymų, kad jis kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pabrėžia ir tai, jog nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Mano, jog abstraktūs teiginiai, kuriais pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pabrėžia, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

Priduria ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisimas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pabrėžia, kad kai kuriose bylose remiantis suformuota LVAT praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl mano, jog pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 64 – 66) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis priimtas neteisingai interpretuojant ir aiškinant suformuotą teismų praktiką. Tikina, jog LVAT, išnagrinėjęs analogišką bylą, dėl nuteistųjų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje neatitikimo Higienos normos HN 76:1999 6.15 punktui bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktui savo 2012 m. liepos 9 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 konstatavo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). LVAT nustatė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, kurių pirmosios instancijos teisme nekonkretizavo (neapibrėžė Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo datomis, vieta ir kitais požymiais), o tik pareiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė įrodymais, todėl LVAT padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjo patirtą neturtinę žalą priteisiant 300 Lt neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįstos.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 19 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., su skundu kreipėsi tik 2012 m. birželio 20 d., t. y. praėjus 2 metams ir 1 mėnesiui nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Be to, pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą pareiškėjas grindė abstrakčiais argumentais, kurių nekonkretizavo, o tik pareiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nepagrįsdamas jų įrodymais, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, remiantis kuo būtų galima spręsti apie įtaką jo sveikatos būklei, neužtikrinant pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių papildomų įrodymų, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamentą. Be to, pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, nėra nustatyta. Pažymi ir tai, jog LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A-619/2008, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, nustatė, kad esant tam tikrai situacijai – objektyvioms aplinkybėms trukdant užtikrinti kalinimo sąlygas, praėjus ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo, teismas gali taikyti asmens teisių gynimo būdą ne nustatant pareigą mokėti neturtinę žalą, bet apsiribojant asmens teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. Pažymi, jog šioje nutartyje taip pat atkreiptas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių saugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 74) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė gavęs iš atsakovo duomenis apie kamerose laikomą asmenų kiekį, o ne remdamasis prielaidomis. Teigia, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, kad asmenų kiekis kamerose kinta po keletą kartų per dieną, nes tai vyksta kartą per dieną. Mano, jog konkrečiu atveju nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, nes apelianto minimose bylose, kur buvo apsiribota pažeidimo pripažinimu, šis pripažinimas suponavo teigiamus pokyčius. Tuo tarpu šiuo atveju atsakovas menkina jo patirtus išgyvenimus, kurių nebūtų buvę, jei atsakovas būtų veikęs pagal įstatymus, t. y. pagal Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalį. Teigia, jog jam priteista piniginė išmoka yra skirta kompensuoti visas neigiamas emocijas, kurių vien pažeidimo konstatavimas konkrečiu atveju nekompensuotų. Pabrėžia ir tai, jog atsakovo pažeidimas buvo tęstinis, o pirmosios instancijos teismas ir taip per menkai įkainojo jo patirtą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas I. S. (I. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kildina iš to, kad jam nuo 2008 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. gegužės 10 d., kai buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjo naudai priteisė 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su minėtu teismo sprendimu, argumentuodamas, jog iš pareiškėjo pateiktų duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti apie jam padarytą neturtinę žalą, jog jis neįrodė dėl netinkamo kalinimo sąlygų jo sveikatai kilusios žalos, nepagrindė savo teiginių įstatymo leistinais įrodymais, vietoje to dėstydamas abstrakčius teiginius. Taip pat nurodo, jog kartais ir konkretaus pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant už tai žalos atlyginimo, yra pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2009 m. gegužės 21 d. ir nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gegužės 10 d.) pagal Higienos normos HN 76:1999, kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 m2 kameros ploto. 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų reikalavimus bei nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui 299 dienas nebuvo visiškai tinkamai užtikrinta teisė kalėti nustatyto gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė pareiškėjui esminių nepatogumų, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė pagrįstą išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje.

Pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, patikrinusi bylą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, ir analizuojamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija pareiškėjui. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidimą nepagrįstai vertino kaip intensyvų ir tęstinį, nes kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nuolat kito, dėl to kito ir jiems tenkanti ploto dalis, nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį naikinti. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu atsakovas nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, įtikinamai įrodančių padarytą pažeidimą, savo samprotavimus grįsdamas abstrakčiais teiginiais. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys (b. l. 13 – 17) apie pareiškėjo laikymą konkretaus dydžio kameroje buvo pakankamai tikslūs, idant būtų galima konstatuoti minėtąjį pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat pastebėtina, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.), todėl atsakovo išdėstyti praktiniai sunkumai, su kuriais jis tariamai susiduria, siekdamas užtikrinti savo funkciją vykdyti teismų nutartis ir sprendimus, aukščiau išdėstytų išvadų nepaneigia. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į pažeidimo trukmę bei Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, jog pareiškėjui konkrečiu atveju priteistina 500 Lt suma už jo patirtą neturtinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo neįrodo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atsiliepime išsakyti teiginiai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į teismą kreipėsi praėjus ilgam laiko tarpui. Pažymėtina, jog iš fakto, kad pareiškėjas dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipėsi praėjus kuriam laikui neišplaukia (non sequitur), kad jis neturtinės žalos išvis nepatyrė. Priešingai – minėta aplinkybė (nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas) gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti, ką konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir pritaikė, neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui klausimą išspręsdamas tik už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2010 m. gegužės 10 d, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.

Pridurtina, jog atsakovas, pagrįsdamas savo apeliaciniame skunde dėstomus teiginius, taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėmis bylomis Nr. A525-2017/2012 ir A146-1527/2012), kuri, pasak atsakovo, rodo, kad reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Analizuojamu atveju skiriasi šios ir atsakovo nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės. Būtent – administracinėje byloje Nr. A525-2017/2012 neturtinės žalos buvo prašoma priteisti ne už kalinimą numatyto ploto neatitinkančioje kameroje, bet už kitokio pobūdžio aplinkybes, sukėlusias pareiškėjui nemalonių išgyvenimų – avarinę kameros būklę, drėgmę ir pan. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 buvo konstatuota, jog atitinkamo kameros ploto trūkumas nebuvo nustatytas įrodymais. Taigi, taikyti minėtose bylose atitinkamai suformuluotą teismo poziciją nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius