5b1b974077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-112/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02649-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“ (toliau – ir Kredito unija, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 241-83 „Dėl Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ inspektavimo rezultatų“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas Kredito unija 2012 m. lapkričio 16 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-83 „Dėl Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ inspektavimo rezultatų“ galiojimą.

Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad, nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, nebus įmanoma atstatyti Kredito unijos mokumo, susigrąžinti atsiimtų terminuotų indėlių sumų. Pareiškėjas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. indėlių suma Kredito unijoje sumažėjo 2 422 502,08 Lt suma. Pagal pareiškėjo skaičiavimus, iki 2012 m. gruodžio 31 d. bus atsiimti indėliai, kurių suma 3 057 609,72 Lt, todėl pareiškėjos turimų terminuotų indėlių suma sumažės 16,2 proc., t. y. nuo 33 799 870 Lt iki 28 319 758,2 Lt. Pažymėjo, jog, tęsiantis tokiai tendencijai, pareiškėjas praras didelę dalį apyvartinių lėšų ir taps nemokus. Teigė, kad po ginčijamo Sprendimo priėmimo išstojančių iš Kredito unijos bei atsiimančių pajus padaugėjo daugiau kaip keturis kartus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1, 3 dalimis, 92 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005; 2005 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, administracinės bylos Nr. AS525-242/2009, Nr. AS858-922/2011, Nr. AS63-799/2011).

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasunkėsiančios finansinės padėties ar galimo nemokumo nesudaro pagrindo tenkinti jo prašymą ir laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą. Teismas nustatė, jog reikalavimas sustabdyti Sprendimo galiojimą grindžiamas subjektyvaus pobūdžio argumentais, kad dėl Kredito unijai taikomų apribojimų bus nutrauktos ar nebus pratęstos terminuotojų indėlių sutartys, taip pabloginant jos finansinę būklę. Teismas pažymėjo, jog kredito unijos besiversdamos finansinių paslaugų teikimu prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, t. y. turi įvertinti, kad indėlių sutarčių sudarymas, nutraukimas, pratęsimas ar nepratęsimas ir jų turimos apyvartinės lėšos priklauso išimtinai nuo rinkos dalyvių valios. Sprendė, jog ginčijamo Sprendimo galiojimas savaime nelemia to, kad per pareiškėjo nurodomą laikotarpį dalis pasibaigusių indėlių sutarčių nebuvo pratęstos ar buvo nutrauktos. Nustatė, kad pats pareiškėjas nurodė, jog per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. buvo pratęstos ir naujai sudarytos 68 indėlių sutartys, kurių suma 1 359 443,45 Lt. Pareiškėjo pateiktas prognozes apie sutarčių nutraukimo mastą iki 2012 m. gruodžio 31 d. teismas vertino kaip prielaidas, nes Kredito unija negali iš anksto įvertinti ir nuspėti klientų elgesio, spręsti dėl asmenų, kurie nėra jos klientai, veiksmų. Konstatavo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl išstojusių Kredito unijos narių skaičiaus nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl masinio pajų atsiėmimo.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės iki ginčo išsprendimo buvusi padėtis pablogės taip, kad pasunkės ar taps negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Konstatavo, kad pareiškėjo argumentai grindžiami prielaidomis, kurios nevertintinos kaip objektyvios, įrodomąją reikšmę turinčios aplinkybės, leidžiančios nustatyti ginčijamo sprendimo galiojimo įtaką busimam teismo sprendimui įvykdyti.

III. Pareiškėjas Kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“ padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos, sustabdyti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-83 „Dėl kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ inspektavimo rezultatų“ galiojimą.

Atskirajame skunde nurodo, jog skundžiama nutartis, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pažeidžia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Pareiškėjas teigia, kad Kredito unija jau šiuo metu privalo vykdyti ir vykdo ginčijamu Sprendimu jai pritaikytus nurodymus.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ginčijamas Sprendimas yra susijęs su ypač dinamiška ir nuolat kintančia Kredito unijos veikla labai jautrioje finansų rinkoje. Nurodo, jog ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pritaikyti rašytiniai nurodymai ir rinkoje esanti situacija objektyviai lemia, kad absoliuti dauguma pareiškėjo esamų indėlininkų nepratęsinėja terminuotųjų indėlių sutarčių arba net jas nutraukia nesuėjus sutarties pabaigos terminui, o nauji potencialūs indėlininkai renkasi kitas kredito unijas ar finansų įstaigas. Pažymi, jog pateikti objektyvūs duomenys patvirtina, kad tokia terminuotųjų indėlių atsiėmimo (nepratęsimo) tendencija tęsis ir toliau, pareiškėjas susidurs su apyvartinių lėšų trūkumu, likvidumo problemomis. Nurodo, jog šių pareiškėjo argumentų ir pateiktų įrodymų, kurie objektyviai įrodo, kokia yra realiai susiklosčiusi padėtis kredito unijų rinkoje, pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino, dėl jų nepasisakė, todėl teismo išvada, kad rinkos dalyvių valią ir pasirinkimą lemią tik subjektyvūs veiksniai, yra visiškai nepagrįsta, padaryta neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos. Pabrėžia, jog teismas nevertino, kad per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. buvo nutrauktos ar pasibaigė ir nebuvo pratęstos net 168 sutartys už bendrą 3 769 358,26 Lt sumą, o nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. indėlių suma kredito unijoje sumažėjo 2 422 502,08 Lt. Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog prognozės apie tolesnį terminuotų indėlių atsiėmimą iš Kredito unijos paremtos tik prielaidomis.

Daro išvadą, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju nebebus jokių realių galimybių atstatyti iki ginčijamo sprendimo įvykdymo buvusią padėtį, be to, dėl Kredito unijos veiklos specifikos ir ypatumų, susijusių su labai jautria finansų rinka, pareiškėjui objektyviai bus nebeįmanoma susigrąžinti atsiimtų terminuotų indėlių sumų ir atkurti savo mokumo.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas nepagrindė, jog yra reali grėsmė, kad netaikant šios reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimą Nr. 241-83 iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas.

Pabrėžia, jog pareiškėjo nurodyta grėsmė realiai neegzistuoja. Pažymi, kad kredito unijos laisvų apyvartinių lėšų kiekį parodo kredito unijos likvidumo rodiklis, o Lietuvos banko valdybos 1995 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 105 nustatyta, jog likvidumo rodiklis yra kredito unijos likvidžiojo turto santykis su kredito unijos įsipareigojimais kiekvienu pareikalavimu, kuris turi būti ne mažesnis kaip 30 proc. Teigia, kad, įvertinus pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktų Turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitų duomenis (Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ likvidumo rodiklį), nėra grėsmės, jog Kredito unija gali pritrūkti apyvartinių lėšų, juo labiau turėti likvidumo problemų. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog terminuotųjų indėlių suma mažėja būtent dėl apribotų indėlių palūkanų normų.

Atsakovas atsiliepime teigia, jog Lietuvos banko priimami sprendimai vienaip ar kitaip sukelia tam tikras pasekmes prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais yra būtinybė stabdyti jų galiojimą. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-103/2009, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-651/2012). Pažymi, kad nagrinėjamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo šioje byloje yra glaudžiai susijęs su viešuoju interesu turėti saugią ir patikimą kredito unijų sistemą. Mano, jog skundžiamo Sprendimo sustabdymas šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei šio Sprendimo vykdymas ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius 2012 m. rugsėjo 25 d. priėmė sprendimą Nr. 241-83 „Dėl Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ inspektavimo rezultatų“ (t. II, b. l. 20–22), kuriuo patvirtino 2012 m. liepos 17–20 d. atlikto inspektavimo metu nustatytus Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ veiklos trūkumus ir teisės aktų pažeidimus. Be kita ko, Sprendimo 3 punkte nuspręsta taikyti Kredito unijai šias poveikio priemones: nurodyti, kad Kredito unija neturi teisės sudaryti (arba pratęsti) terminuotųjų indėlių priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių sutarčių (t. y. sutarčių, kuriose būtų nustatyta Kredito unijos pareiga išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui), pagal kurias būtų mokama didesnė palūkanų norma nei Lietuvos banko interneto tinklalapyje paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų ir namų ūkių naujų indėlių palūkanų normos litais ir eurais (3.2 lentelė) pridedant 0,5 proc. punkto. Indėlių kita užsienio valiuta palūkanų normos neturi būti didesnės už indėlių eurais palūkanų normas. Lietuvos banko paskelbtos nurodytų indėlių palūkanų normos taikomos ne vėliau kaip trečią darbo dieną nuo paskelbimo dienos (Sprendimo 3.1 punktas). Kredito unija taip pat neturi teisės sudaryti skolinimo sandorių su Kredito unijos nariais (fiziniais asmenimis), jei Kredito unijos turimų skolininkui piniginių reikalavimų ir (ar) įsipareigojimų suma viršija (ar sudarius sandorį viršys) 30 tūkst. Lt sumą <...> (Sprendimo 3.2 punktas).

Ginčydamas nurodyto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą, kartu pateikdamas prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti ginčijamo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-83 galiojimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi, be kita ko, netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Minėta nutartis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi palikta nepakeista.

Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 16 d. dar kartą padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi netenkinus šio prašymo, pareiškėjas skundžia minėtą nutartį atskiruoju skundu. Pažymėtina, jog pareiškėjas neįrodė, kad nagrinėjamu momentu situacija yra taip pasikeitusi, jog yra atsiradęs pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, Nr. AS5-230/2005).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti ginčijamo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. 241-83 galiojimą.

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, nebus įmanoma atstatyti Kredito unijos mokumo, susigrąžinti atsiimtų terminuotų indėlių sumų. Taigi pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą iš esmės sieja su savo finansinės padėties pablogėjimu.

Pabrėžtina, jog teismų praktikoje yra suformuota pozicija, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tokiais atvejais galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Lietuvos banko valdybos 1995 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 105 patvirtintuose Kredito unijų veiklos riziką ribojančiuose normatyvuose yra numatyta, kad vienas iš kredito unijų veiklos riziką ribojančių normatyvų yra likvidumo normatyvas. Nustatyta, kad kredito unijos likvidžiojo turto santykis su kredito unijos įsipareigojimais kiekvienu pareikalavimu turi būti ne mažesnis negu 30 procentų. Iš byloje pateiktų Turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitų, matyti, kad Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ likvidumo rodiklis 2012 m. rugsėjo 30 d. buvo 65,74 proc., 2012 m. spalio 31 d. – 63,61 proc., 2012 m. lapkričio 30 d. – 62,38 proc. (t. II, b. l. 52–57). Tai įvertinus, darytina išvada, jog nėra pagrindo šiuo konkrečiu metu konstatuoti, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki, kad jis gali pritrūkti apyvartinių lėšų ar kad yra kilusi grėsmė dėl pareiškėjo likvidumo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad per trumpą laikotarpį buvo nutraukta dalis pareiškėjo sudarytų terminuotų indėlių sutarčių, nepatvirtina, jog Kredito unijai gali trūkti apyvartinių lėšų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog ginčijamas Sprendimas yra susijęs su ypač dinamiška ir nuolat kintančia Kredito unijos veikla labai jautrioje finansų rinkoje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė, jog kredito unijos besiversdamos finansinių paslaugų teikimu prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, t. y. turi įvertinti, kad indėlių sutarčių sudarymas, nutraukimas, pratęsimas ar nepratęsimas ir jų turimos apyvartinės lėšos priklauso išimtinai nuo rinkos dalyvių valios. Taigi pirmosios instancijos teismas nutartyje įvertino, kad terminuotųjų indėlių sutarčių sudarymas, pratęsimas ir nutraukimas yra dinamiškas reiškinys.

Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prognozės apie tolesnį terminuotų indėlių atsiėmimą iš Kredito unijos paremtos tik prielaidomis; teigia, kad indėlių atsiėmimo prognozė (t. I, b. l. 161–164) padaryta remiantis objektyviais 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. laikotarpio duomenimis, kurie rodo aiškią tendenciją, jog galiojant ginčijamam Sprendimui, kuriuo nustatyti rašytiniai nurodymai pareiškėjui, terminuotųjų indėlių atsiėmimas tęsis ir per kelis mėnesius tai sukels pareiškėjui likvidumo problemų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas sustabdyti Sprendimo galiojimą grindžiamas subjektyvaus pobūdžio argumentais, pažymi, jog teismas pagrįstai vertino pareiškėjo pateiktą prognozę apie sutarčių nutraukimo mastą iki 2012 m. gruodžio 31 d. kaip prielaidas dėl galimos įvykių eigos. Šie pareiškėjo samprotavimai nepagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis.

Pažymėtina, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ginčijamu Sprendimu poveikio priemonės pritaikytos kredito įstaigai, kuriai įstatymuose ir kituose teisės aktuose keliami aukšti veiklos patikimumo standartai. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kredito unija – kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius ir turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš šiame įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų šiame įstatyme nustatytų finansinių paslaugų teikimu šio įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Neprofesionalių rinkos dalyvių, kuriems Kredito unija teikia finansines paslaugas, interesų apsauga priskirtina viešajam interesui, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumo bei proporcingumo.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju daro išvadą, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčijamo Sprendimo 5 punkte yra aiškiai numatyta, jog Kredito unija šio Sprendimo 3.1 ir 3.2 punktuose išvardytus nurodymus privalo vykdyti laikinai, kol pašalins inspektavimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus, iki atskiro Lietuvos banko sprendimo atšaukti šiuos nurodymus. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju ginčijamu Sprendimu pareiškėjui taikytų poveikio priemonių (veiklos apribojimų) galiojimas laike iš dalies priklauso nuo paties pareiškėjo veiksmų operatyvumo ir jo geranoriškumo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Kredito unija jau šiuo metu privalo vykdyti ir vykdo ginčijamu Sprendimu jai pritaikytus nurodymus, todėl skundžiama nutartis, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pažeidžia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Įvertinus tai, kas pirmiau išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą nėra apribota.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjo bei atsakovo pateiktus argumentus, negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad šios priemonės pritaikymas užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis). Taigi ši nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei aktualią teismų praktiką, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra netenkintas, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo Kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys