2020-08-12 Nr. AB-14918-3-61-3-00065-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1998-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00065-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), priteisti po 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną buvimo Lukiškių TI-K parą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. kamerose Nr. 112, 282 ir 389. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo kameros, sklido nemalonus kvapas, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl šios priežasties jis negalėjo mankštintis. Kamerose buvo pelėsis, byrėjo tinkas, buvo drėgna. Taip pat nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore 2 kartus po vieną valandą per parą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimalus plotas, tekęs pareiškėjui, atitiko teisės aktų reikalavimus. Asmenų stebėjimas kamerose yra būtina priemonė užtikrinti ir palaikyti kamerose rimtį ir tvarką. Kameros yra įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo užtikrinta pasivaikščiojimo kieme teisė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. B. skundą.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo kontekste, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį minimali gyvenamojo ploto kamerose norma vienam asmeniui yra 3,6 kv. m, iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. buvo laikomas kamerose Nr. 112A, 282 ir 389 vienas arba su kitais asmenimis ir jam teko nuo 3,91 kv. m iki 6,34 kv. m ploto, t. y. pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma.

7. Teismas dėl skunde akcentuojamos apsunkintos galimybės apstatytose kamerose judėti pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmė yra neišvengiamai susijusi su didesniais ar mažesniais judėjimo laisvės apribojimais. Kalintys asmenys turi teisę dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi teisę naudotis dvasininkų paslaugomis ar interneto prieiga. Be to, suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal grafiką. Pareiškėjas turėjo galimybę turėti kiek įmanoma geresnę judėjimo laisvę.

8. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo turinį, atsižvelgdamas į tai, kad 2016 m. balandžio 12 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, pabrėždamas, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis ir 1,5 m sienele neužtikrina visapusiškos asmens privatumo apsaugos tiek nuo kameros, tiek nuo priežiūros akutės bei įeinančių prižiūrėtojų, konstatavo, kad pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. (3 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose Nr. 112A ir Nr. 282 esančiais sanitariniais mazgais. Teismas nustatė, kad nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 389, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa, todėl privatumas naudojantis šioje kameroje esančiu sanitariniu mazgu pareiškėjui buvo užtikrintas. Teismas sprendė, kad nustatytas pažeidimas yra mažareikšmis ir negalėjęs sukelti pareiškėjui tokį kentėjimo lygį, kurį būtų galima įvertinti pinigais, dėl to nėra pagrindo šiuo aspektu svarstyti pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimais, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinį, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir Lukiškių TI-K administraciją, atmetė pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos, drėgmės, pelėsio ir byrančio tinko.

10. Teismas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų kontekste atmetė skundo argumentus dėl neužtikrintos galimybės pasivaikščioti gryname ore 2 kartus po vieną valandą per parą.

III. 11. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, po 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną buvimo Lukiškių TI-K parą.

12. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo teiginių dėl ploto normos neužtikrinimo pagrįstumą, neatsižvelgė į EŽTT ploto normos apskaičiavimo metodiką, pagal kurią sanitarinių įrenginių ir inventoriaus užimamas plotas neįskaičiuojamas į kameros plotą.

13. Pareiškėjas, akcentuodamas EŽTT išaiškinimus, pagal kuriuos kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo aspektu konstatuotas pažeidimas yra mažareikšmis, ir pabrėžia, kad jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu jį laikant kameroje Nr. 389 buvo pažeista.

14. Pareiškėjo teigimu, EŽTT ne kartą pripažino, kad Lukiškių TI-K šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises dėl higienos reikalavimų neužtikrinimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagristai atmetė skundo argumentus šiuo aspektu.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas konkrečiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Nagrinėjamoje byloje nėra būtinosios valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 22 d.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 3 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kitų pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstais ir įrodytais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatytas pažeidimas yra mažareikšmis, dėl to nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimą ir pareiškėjo skundą atmetė.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo teiginių dėl ploto normos neužtikrinimo pagrįstumą, neatsižvelgė į EŽTT ploto normos apskaičiavimo metodiką, pagal kurią sanitarinių įrenginių ir inventoriaus užimamas plotas neįskaičiuojamas į kameros plotą. Pareiškėjo teigimu, įvertinus aplinkybę, kad jo teisė į privatumą naudojantis kameroje Nr. 389 esančiu sanitariniu mazgu buvo pažeista, teismas nepagrįstai sprendė, kad nustatytas privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimas yra mažareikšmis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad EŽTT ne kartą pripažino, jog Lukiškių TI-K šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises dėl higienos reikalavimų neužtikrinimo, todėl teismas nepagristai atmetė skundo argumentus šiuo aspektu.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netaikytos EŽTT ploto normos apskaičiavimo metodologijos pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, atsižvelgė į EŽTT ploto normos apskaičiavimo metodologiją, pateiktą 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją, kuriame EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį.

22. Aptariamu aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018; kt.), vadovaujantis minėtu EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

23. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai.

24. Nagrinėjamu atveju, įvertinus atsakovo atstovo teismui pateiktus duomenis, pareiškėjas Lukiškių TI nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. buvo laikomas kamerose Nr. 112A, 282 ir 389, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 3,91 kv. m iki 6,34 kv. m. Taigi, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą iš bendro kameros ploto (sanitarinio mazgo patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m)), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakymu nustatyta ploto norma bei nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl ploto normos neužtikrinimo nepripažįstami pagrįstais.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo teisė į privatumą jį laikant kameroje Nr. 389 buvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 389, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa. Pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę dėl sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis nurodytoje kameroje įrengimo patvirtina Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. sausio mėnesio pranešimas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą jį laikant kameroje Nr. 389 pažeidimą, todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl Lukiškių TI-K neužtikrinamų higienos reikalavimų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra abstraktūs ir deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais.

27. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog 3 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

29. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

31. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 26853/04).

32. Byloje nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl konstatuoto pažeidimo, nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo teisių pažeidimo kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo galbūt kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu ir pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, tačiau nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

33. Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką ir aptartas faktines aplinkybes, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, nurodant, kad pareiškėjo skundas nėra atmetamas, o iš dalies tenkinimas, t. y. pripažįstama, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 3 paras neužtikrinimas) Lukiškių TI-K buvo pažeista, o skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. B. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pažeista. Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė