2017-01-03 Nr. AB-129-3-61-3-03971-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1301-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03971-2014-0 Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. B., I. G. ir S. K. dėl terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Z. B. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. B. valdytą 4,5 deš. žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) apskrityje, paduoti bei atnaujinti terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad jo senelis B. B., miręs 1936 m. kovo 17 d., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,5 dešimtines žemės (duomenys neskelbtini), kurią po jo mirties paveldėjo pareiškėjo tėvas M. B.. Paaiškino, jog prašymo atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę laiku nepateikė, nes duomenų apie tai neturėjo, nežinojo tikslios žemės sklypo buvimo vietos, jo dydžio. 2003 metais, kai įstatymo nustatytas terminas paduoti pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo pasibaigęs, žemėtvarkos skyriaus darbuotojai žodžiu informavo, jog skyriuje gauti dokumentai, patvirtinantys, kad B.

B. valdė nuosavybės teise žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, jog sužinojęs tai, nedelsdamas kreipėsi į Žemėtvarkos skyrių, kur jam paaiškino, kad artimiausiu metu gali būti tikslinami įstatymai ir galbūt bus galimybė atstatyti praleistus terminus, pasiūlė kreiptis į Seimą. Nurodė, jog 2003 m. spalio 27 d. išsiuntė prašymą Seimo Pirmininkui, prašė išnagrinėti prašymą ir padėti susigrąžinti senelio žemę. Seimo kanceliarija 2003 m. lapkričio 19 d. informavo, kad jo laiškas perduotas Seimo posėdžio sekretoriatui.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kuris 2004 m. gruodžio 31 d. pranešė, kad pareiškėjas turi galimybę praleistą terminą atnaujinti teismine tvarka. Pareiškėjas su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo 2007 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, kuris 2008 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir atnaujino terminą pateikti pareiškimą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus.

Taip pat teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas M. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,9 deš. žemės (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad byla teisminga administraciniam teismui. Pareiškėjas nurodė, jog, gavęs šį sprendimą, vėl norėjo kreiptis į teismą su pareiškimu, tačiau pinigų neturėjo ir negalėjo rasti, kas suteiktų teisines paslaugas, po to sirgo, yra trečios grupės invalidas, pajamos labai mažos, gauna 755 Lt pensijos, iš karto kreipėsi nemokamos antrinės teisinės pagalbos.

Pareiškėjo manymu, priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas paduoti prašymą ir dokumentus, laikytinas praleistu dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) teismui pateiktame atsiliepime su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.; piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Pabrėžė, kad priežastis, kurios minėto įstatymo prasme gali būti pripažintomis svarbiomis, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje aiškiai apibrėžtas prašymo bei nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas. Šis terminas nustatytas siekiant užtikrinti teisingą ir greitą nuosavybės teisių atkūrimo proceso įgyvendinimą bei visuomeninių santykių stabilumą, todėl termino pateikti numatytus dokumentus praleidimas gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms šio termino praleidimo priežastims, t. y. asmuo, prašantis atnaujinti terminą, turi savo prašymą pagrįsti tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai kliudė jam laiku ir tinkamai pateikti įstatyme nurodytoms institucijoms prašymą bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

Tarnybos vertinimu, pareiškėjo nurodytos terminų praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis. Pažymėtina, kad B. B. mirė 1936 m., todėl 1940 m. nacionalizacijos metu ginčo žemės savininku nebuvo. Taigi prašymo atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus nagrinėjimas bei tenkinimas pareiškėjui iš esmės nesukurs jokių teisinių pasekmių, nes nuosavybės teisės atkūrimo procedūros negalės būti vykdomos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. B. teismui pateiktame atsiliepime neprieštaravo, kad pareiškėjui būtų atnaujinti Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo Z. B. prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kuriuos vertinant galima būtų teigti, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų eigoje jo sveikatos būklė buvo tokia sunki, jog pareiškėjas negalėjo tinkamai realizuoti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Byloje esantys įrodymai liudija, kad pareiškėjui nuo 2001 m. gegužės 14 d. yra nustatyta trečia invalidumo grupė (b. l. 49). Kita vertus, pareiškėjo sveikatos būklė nesutrukdė jam ginti savo teises reiškiant pareiškimus teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b. l. 10–19), taip pat kreiptis į administracinį teismą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų atnaujinimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti susirgimai ir jų padariniai, tiek prašomų atnaujinti terminų eigoje, tiek vėliau nebuvo tokio pobūdžio bei sunkumo, kad objektyviai būtų apriboję pareiškėjo galimybę nuosavybės teisių atkūrimo klausimais išreikšti savo valią savarankiškai ar pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytų terminų atnaujinimo kreipėsi praėjus labai ilgam laikui, t. y. daugiau kaip 10 metų, nuo pačių terminų eigos pabaigos. Be to, pareiškėjas kreipimosi į teismą dėl terminų atnaujinimo nesieja su žymiu sveikatos, ar finansinės situacijos pagerėjimu. Minėtos aplinkybės tik patvirtina išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų praleidimas yra sąlygotas ne pareiškėjo sveikatos būklės, ar jo finansinės padėties, o nulemtas paties pareiškėjo pasirinkto elgesio varianto, t. y. tinkamu nesirūpinimu nuosavybės teisių atkūrimu.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pateisinančiomis Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų praleidimą, todėl prašymas dėl terminų atnaujinimo atmestinas.

III. Pareiškėjas Z. B. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją (b. l. 95-97).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 105-107). Papildomai nurodo, kad pagal administracinių teismų praktiką nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmės priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1876/2008). Bylos duomenys rodo, kad per laikotarpį nuo 1991 iki 2001 metų pareiškėjas nesikreipė į valstybės archyvus dėl nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų išdavimo, taip pat į valstybės institucijas, kurios įgaliotos spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad žinodamas apie senelio B. B. valdytą žemę, neturėjo galimybių kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jam reikšmingus faktus iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo pagal pareiškėjo Z. B. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1607-552/2015, 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1557-525/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

Pareiškėjas tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde termino pateikti prašymą praleidimo priežastimis nurodo nežinojimą apie pareiškėjo senelio valdytą nekilnojamąjį turtą (teigia šią aplinkybę sužinojęs 2003 metais), pensinį amžių, taip pat sveikatos būklę (III grupės invalidas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1624/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nežinojimas apie jo senelio nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą šiuo atveju negali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas savo valios veiksmais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nesiekė ir nesiėmė priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1991 iki 2001 metų būtų kreipęsis į valstybės archyvus dėl nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų išdavimo, taip pat į valstybės institucijas, kurios įgaliotos spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, kad apie senelio nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) buvo informuotas žemėtvarkos skyriaus darbuotojų 2003 metais. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ir po šio termino pareiškėjas delsė imtis aktyvių veiksmų, siekdamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Dėmesys atkreiptinas į tai, kad pareiškėjas tik 2007 metais su pareiškimu dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir atnaujino terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą ir civilinę bylą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad byla teisminga administraciniam teismui.

Pareiškėjas iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. į teismą nesikreipė, kaip minėta, motyvuodamas tuo, kad nežinojo apie senelio valdytą nekilnojamąjį turtą (teigia šią aplinkybę sužinojęs 2003 metais), yra pensinio amžiaus, taip pat III grupės invalidas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui III invalidumo grupė nustatyta tik 2001 m. gegužės 14 d. Be to, sveikatos būklė nesutrukdė pareiškėjui ginti savo teises kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o vėliau į administracinį teismą, prašant atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą bei giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su ginču susijusį teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog pareiškėjui nebuvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos išreikšti savo valią ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjo amžius, nei sveikatos būklė. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr. 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises įgijimo pagal Atstatymo įstatymą iki įstatymu nustatytų terminų (2001 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. gruodžio 31 d.) kreiptis į atitinkamas valstybės įstaigas informacijos apie savo senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2016 m. balandžio 18 d. teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (2.16)NTP-7-4251 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“. Nurodytos išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme ir sudaro 104,22 Eur. Valstybės garantuojama teisinė pagalba administracinėje byloje buvo teikta pareiškėjui Z. B. pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-2252-2654-15 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Pažymėtina, jog nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo ABTĮ 45(1) straipsnis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymas Nr. XII-277), reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarką. Nurodyto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi ir 45(1) straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Z. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė