2021-03-10 Nr. AB-4959-3-64-3-01799-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-233-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01799-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas I. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2019 m. birželio 17–26 d. jis buvo laikomas Šiaulių AVPK areštinėje, kur patyrė nepatogumų bei kančių. Kameroje Nr. 8 naktinis apšvietimas švietė labai ryškiai, o tai trukdė užmigti, be to, 24 val. per parą labai garsiai veikė ventiliacija, dėl ko visai negalėjo miegoti, kartais naktimis ventiliacija išsijungdavo, tuomet trūkdavo oro ir pasidarydavo sunku kvėpuoti, per langą nebuvo matyti saulės ir dangaus. Pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat nesimatė dangaus, nebuvo galima pajusti saulės spindulių. Nei pasivaikščiojimo kiemeliuose, nei kamerose nebuvo įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl turėdavo belsti į duris, ir jam skaudėdavo rankas.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2019 m. liepos 22 d. (galima rašymo klaida) iki 2019 m. birželio 26 d., iš jų dvi paras – trivietėje kameroje Nr. 7, kitas paras – trivietėje kameroje Nr.

8. Areštinė įrengta 2015 m. gruodžio 15 d., vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Areštinės kameros vėdinamos per langus, taip pat yra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Visose kamerose, tame tarpe Nr. 7 ir Nr. 8, yra įrengtas vienodas trijų greičių (mažo, vidutinio ir didelio) mechaninis vėdinimas ir trijų rūšių dirbtinis apšvietimas (dieninis, pusiau naktinis ir naktinis). Areštinės vidaus tvarkos apraše, patvirtintame Šiaulių AVPK viršininko 2017 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 40-V-149, numatyta, kad areštuotų asmenų miego laikas yra nuo 22.00 iki 06.00 val., tuomet ventiliatorius veikia mažu greičiu, o apšvietimas perjungiamas į naktinį, sukuriantį prieblandą. Vėdinimo sistema veikia tyliai, ventiliatoriai pakabinti pastato išorėje, tolokai nuo kamerų Nr. 7 ir Nr.

8. Prieš kamerų langus, išorinėje pastato pusėje, 5 cm atstumu nuo sienos, yra uždėti matiniai apsauginiai stiklai, pro kuriuos į kameras patenka reikiamas natūralaus oro ir šviesos kiekis. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2016 m. lapkričio 30 d. areštinėje atliko patikrinimą dėl mikroklimato ir padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimai nebuvo pažeisti.

Areštinėje įrengti trys pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas nuo 10,40 iki 10,43 kv. m, kiemeliai uždengti metaliniu tinklu ir nepermatoma stogo danga, kuri apsaugo pareigūnus ir areštantus nuo kritulių. Natūralus apšvietimas į kiemelius patenka per stogo šonus, kurie taip pat apsaugoti metaliniu tinklu, yra įrengtas ir dirbtinis apšvietimas. Iškvietimo mygtukų pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra, nes to nenumato jokie teisės aktai. Pavojaus mygtukas yra tik lauko poste. Areštantas turi teisę iki 1 val. išeiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį.

Pasivaikščiojimo metu postinio funkcijas atliekantis pareigūnas periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per 15 min., patikrina asmenų elgesį. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra stebimi vaizdo priemonėmis, todėl areštantai, nebenorintys pasivaikščioti, visada yra matomi ir grąžinami į kameras be beldimų į duris. Pareiškėjas, būdamas areštinėje, nusiskundimų dėl laikymo sąlygų nepateikė, todėl jo skunde išdėstytos pretenzijos yra deklaratyvios ir nepagrįstos įrodymais.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių AVPK areštinėje buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

7. Teismas iš Šiaulių AVPK Viešosios tarnybos areštinės vyriausiojo specialisto E. D. 2019 m. rugpjūčio 6 d. tarnybinio pranešimo nustatė, kad areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 2019 m. birželio 17–26 dienomis, iš kurių 2 paras buvo laikomas trivietėje kameroje Nr. 7, o paskyrus suėmimą buvo perkeltas į kamerą Nr. 8.

8. Teismas nurodė, kad teritorinių policijos įstaigų areštinių įrengimą reglamentuoja Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai, patvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 (keista 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31), pagal kuriuos kamerų langai įrengiami ne mažesni kaip 80 cm aukščio ir pločio, turi būti atidaromi natūraliai išvėdinti arba juose turi būti įrengiamos rakinamos orlaidės, jeigu kamerose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema (35 p.), kamerų langų stiklai turi būti skaidrūs, užtikrinantys natūralų kamerų apšvietimą, vidinis stiklas turi būti armuoto arba nedūžtamo stiklo (36 p.), langai grotuojami apsauginėmis bei signalinėmis grotomis (37 p.), areštinėje turi būti įrengiamas centrinis šildymas, pritekamoji ir ištraukiamoji mechaninė vėdinimo sistema (77.2. p.). Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 14–17 punktuose nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 valandas, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laiku turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog prieš kamerų langus, išorinėje pastato pusėje, 5 cm atstumu nuo sienos, yra uždėti matiniai apsauginiai stiklai, pro kuriuos į kameras patenka reikiamas natūralaus oro ir šviesos kiekis; visose kamerose įrengtas vienodas trijų greičių mechaninis vėdinimas ir trijų rūšių dirbtinis apšvietimas (dieninis, pusiau naktinis ir naktinis); areštinės kamerose nakties metu įjungiamas naktinis apšvietimas, kuris patalpoje sukuria prieblandą; areštuotų asmenų miego laiku (nuo 22.00 iki 6.00 val.) ventiliatorius veikia mažu greičiu, vėdinimo sistema veikia tyliai, ventiliatoriai pakabinti pastato išorėje, tolokai nuo kamerų Nr. 7 ir Nr. 8.

9. Teismas nustatė, kad Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 41 punkte įtvirtinta, jog nakties metu kameros turi būti apšviestos, kad būtų galima stebėti laikomų asmenų elgesį, o 93.6 punkte nurodyta, jog areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo naktį stebėti, kad visos stebimos kameros būtų apšviestos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. lapkričio 21 d. patikrinimo metu konstatavo, kad areštinėje įrengta mechaninė ventiliacija, kamerose vėdinimas galimas ir per atidaromus langus, įvertinus oro judėjimo greitį, šis mikroklimato parametras atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Teismas, įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes ir nustatytą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad nėra pagrindo laikyti, jog Šiaulių AVPK areštinės kameros įrengtos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas dėl kamerų įrengimo galėjo patirti neturtinę žalą.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nesimato dangaus ir negalima pajusti saulės spindulių, rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 38–42 punktais, kuriuose nurodyta, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, jog areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore; apie areštanto išvedimą pasivaikščioti ar atsisakymą eiti pasivaikščioti pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje; pasivaikščioti į saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengtus specialius pasivaikščiojimo kiemus areštantai vedami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų; pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys areštantai; vedami pasivaikščioti areštantai turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą; areštantai, sergantys aktyvia tuberkulioze, pasivaikščioti vedami į atskirus pasivaikščiojimo kiemus. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog areštinėje įrengti trys pasivaikščiojimo kiemai, kurių plotas nuo 10,40 iki 10,43 kv. m; pasivaikščiojimo kiemeliai uždengti metaliniu tinklu ir nepermatoma stogo danga, kuri apsaugo nuo kritulių; taip pat įrengtas dirbtinis apšvietimas; natūralus apšvietimas patenka pro stogo šonus, kurie taip pat apsaugoti metaliniu tinklu. Teismas apibendrino, kad teisės aktai nereglamentuoja, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose asmenims turi būti sudaryta galimybė būti tiesioginiuose saulės spinduliuose, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemų įrengimo pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad nei pasivaikščiojimo kiemeliuose, nei kamerose nėra įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl jis turėdavo belsti į duris, rėmėsi Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 39 punktu, kuriame numatyta, jog policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Pagal instrukcijos 93 punktą policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą; išgirdęs triukšmą kameroje, išsiaiškinti triukšmo priežastis ir apie tai informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Instrukcijos 95 punktas numato, kad policijos areštinės postinio funkcijas atliekantis pareigūnas, vykdantis asmenų priežiūrą pasivaikščiojimo kieme, privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 15 min., patikrinti asmenų elgesį pasivaikščiojimo metu, neleisti šiukšlinti, mėtyti daiktų per užtvarą, imti daiktų, kalbėtis su pašaliniais žmonėmis, neleisti daryti jokių užrašų. Taigi teisės aktai nereglamentuoja pareigūnų iškvietimo mygtuko įrengimo nei areštinių kamerose, nei pasivaikščiojimo kiemeliuose, byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių jam būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu (mygtuku), bet to jis negalėjo padaryti, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

12. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs nei neteisėtų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų, nei pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kaip valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas laikė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas kartoja savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus apie tai, kad kameroje Nr. 8 naktimis negalėjo išsimiegoti ir pabusdavo nepailsėjęs, nes ryškiai švietė naktinis apšvietimas ir garsiai veikė ventiliacija, pro kameros langą nesimatė lauko, dangaus, nebuvo įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko, jam teko per mažai kameros ploto. Pasivaikščiojimo kiemelyje taip pat nebuvo įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko, nesimatė dangaus, medžių ir pan. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Šiaulių AVPK areštinėje 2019 m. birželio 17–26 dienomis sąlygų neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja savo nusiskundimus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, kad jam areštinės kamerose trūko ploto.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo (b. l. 1), teikto pirmosios instancijos teismui, bei apeliacinio skundo (b. l. 38–40) turinį, pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl to, kad jam areštinės kamerose teko per mažai ploto. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

20. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog jo teisės, be kita ko, buvo pažeistos dėl to, kad areštinės kameroje nebuvo įrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu skundžiamame sprendime nepasisakė, atsakovo atstovas dėl šio nusiskundimo atsiliepime ir kituose dokumentuose argumentų neteikė. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 380 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų patvirtinimo“ nėra paskelbtas jokiame oficialiame šaltinyje, tačiau Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783 patvirtintų Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19.4 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, nagrinėjamu atveju, net ir darant prielaidą, jog ginčo laikotarpiu reikalavimas dėl iškvietimo mygtuko įrengimo buvo nustatytas, vien tai, kad jis nebuvo įrengtas, nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad buvo susidariusios konkrečios situacijos, kai jam reikėjo pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo aspektu nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui kilo neturtinė žala.

21. Teisėjų kolegija, vertindama kitus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie yra tapatūs jo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentams, patikrino bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos bei įrodymų vertinimo aspektais ir nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad pareiškėjo skunde nurodytais aspektais atsakovo atstovas ir jo pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygos ginčo laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl valstybei civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nekilo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius