2021-06-30 Nr. AB-14469-3-61-3-03272-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2613-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03272-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.4; 12.15.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-(7-104/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 68-33 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2020 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (42.59)FR0682-42 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas); 4) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, šališkas ir prieštaringas. Komisija pareiškėjo skundo ir visos bylos medžiagos neišnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, iškraipė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 (toliau – ir LVAT nutartis) esmę ir prasmę, joje pateiktus išaiškinimus.

3. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius pats pasirinko galbūt pažeistų teisių gynybos būdą – savo galbūt pažeistas teises gins būtent baudžiamojo proceso reglamentuota tvarka baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-531/2018, išnagrinėtoje Panevėžio apygardos teisme jam pareiškusi 7 339,45 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl nesumokėtų mokesčių, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – ir SODRA) toje pačioje baudžiamojoje byloje jam pareiškusi 25 593 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl nesumokėtų įmokų.

4. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratoriaus pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas buvo teisėtas ir neprieštaravo įstatymams. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dalykas buvo nesumokėti mokesčiai, tai yra tie patys, kuriuos mokesčių administratorius antrą kartą siekia gauti vykdydamas šią mokesčių administravimo procedūrą. Tai patvirtina, kad mokesčių administratorius pats pasirinko išieškoti mokesčių nepriemoką ne per mokesčių administravimo procedūrą, bet baudžiamojo proceso nustatyta tvarka baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-531/2018. Tai įrodo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-531/2018 buvo sprendžiamas ne tik nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, bet ir jo apmokestinimo klausimas, mokesčių administratoriui pareiškus baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kurio dalykas ir buvo jo nesumokėti mokesčiai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, nesinaudodamas savo procesinėmis teisėmis ir neskųsdamas teismo nuosprendžio, kuriuo buvo atmesti civiliniai ieškiniai, pats pasirinko elgesio variantą – atsisakyti toliau reikalauti iš jo žalos, kurią sudaro nesumokėti mokesčiai, priteisimo ir jos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, klausimas dėl nesumokėtų mokesčių ir įmokų yra išspręstas baudžiamojo proceso tvarka galutiniu teismo sprendimu – įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Mokestinis patikrinimas atliktas remiantis tomis pačiomis specialistų išvadomis, kuriomis grindžiamas ir Panevėžio apygardos teismo nuosprendis. Dėl šios priežasties kitas, administracinis, procesas yra negalimas. Todėl administracinė procedūra, taip pat skundžiamas sprendimas, kuriuo jam papildomai paskaičiuoti mokesčiai ir įmokos, o taip pat su jais susiję delspinigiai, kaip šio administracinio proceso dalis, yra neteisėtas iš esmės.

6. Pareiškėjas teigė, kad nors Komisija savo argumentus ir grindė LVAT praktika ir išaiškinimais dėl dvigubo baudimo draudimo (lot. non bis in idem) principo pažeidimo, tačiau jo atveju šio pažeidimo nekonstatavo. Jis yra baudžiamas antrą kartą. Tai, kad pažeidimų, už kuriuos skiriamos baudos, sudėtys aprašytos skirtingais žodžiais, dar nereiškia, kad baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą. Mokesčių administratorius, neskųsdamas teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje dalyje dėl atmestų civilinių ieškinių, pats sukūrė ydingą teisinę situaciją, kad Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo patenkinti civilinių ieškinių, bet privalėjo taikyti turto konfiskavimą. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Apeliacinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-138- 1076/2019 nusprendė konfiskuoti iš pareiškėjo nesumokėtų mokesčių 45 716 Eur ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų 25‘593 Eur sumas, iš viso – 71 ‘309 Eur. Per papildomų mokesčių apskaičiavimo administracinę procedūrą, nagrinėjamą šioje byloje, iš pareiškėjo būtų paimamas tas pats neteisėtai įgytas turtas neteisėtos mokestinės naudos forma, kuris iš jo jau buvo paimtas nusprendžiant konfiskuoti turtą, t. y. tie patys nesumokėti mokesčiai ir įmokos. Tačiau tuo pačiu mokesčių administratorius sukūrė ir šią ydingą teisinę situaciją, pagal kurią siekia gauti tas pačias nesumokėtas mokesčių ir įmokų sumas du kartus – vieną kartą per baudžiamąją turto konfiskavimo procedūrą, o kitą kartą – per administracinę mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo procedūrą.

7. Pareiškėjas teigė, kad pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokos ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalimi, galėjo būti skaičiuojamos už einamuosius 2018 metus ir tris prieš tai ėjusius metus – už 2017, 2016 ir 2015 metus. Pareiškėjo nuomone, šie mokesčiai už 2013 ir 2014 metus buvo perskaičiuoti neteisėtai, jau suėjus įstatyme nustatytam jų apskaičiavimo ar perskaičiavimo senaties terminui.

8. Pareiškėjas nurodė, kad apskaičiuojant GPM, VSD ir PSD įmokas nepagrįstai buvo neatimtas PVM. Net jeigu mokesčiai būtų perskaičiuojami ir už 2013–2015 metus, tai bendros 12 paskutinių mėnesių pajamos PVM mokesčiui apskaičiuoti negalėjo būti skaičiuojamos nuo 2011–2012 metų, bet turėjo būti skaičiuojamos nuo 2013 m. sausio 1 d. Ankstesnėje MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija) išdėstyta nuostata, kad „mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus“ reiškia, kad mokesčių skaičiavimai už ankstesnį nei penkeri metai laikotarpį negali būti atliekami. Draudimas apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį reiškia ir tai, kad penkeri metai yra naikinamasis senaties terminas, po kurio negalima ne tik apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčių, bet ir vertinti gautų pajamų už ilgesnį nei penkeri metai laikotarpį mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo tikslu. Todėl mokesčių administratorius PVM apskaičiavimo ar perskaičiavimo tikslu turėjo vertinti jo pajamas tik nuo 2013 m. sausio 1 d. Taip pat iš 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akto Nr. (42.59) FR0680-502 (toliau – ir Patikrinimo aktas) matyti, kad 155 000 Lt pajamų riba, nuo kurios mokesčių mokėtojas turėjo apskaičiuoti PVM, būtų pasiekta tik nuo 2014 metų sausio mėn. Todėl ir PVM mokestis netgi pagal šiuos paskaičiavimus jam galėjo būti skaičiuojamas tik nuo 2014 m. sausio mėn., kai 12 paskutinių mėnesių bendros pajamos viršijo 155 000 Lt., t. y. PVM buvo paskaičiuotas neteisingai.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius jau nuo 2018 m. sausio 15 d. turėjo visus detalius duomenis, reikalingus ginčijamiems mokesčiams apskaičiuoti, tačiau dvejus metus vilkino mokestinio patikrinimo pabaigimą. Tai yra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo.

10. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti

11. Atsakovas paaiškino, kad Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, jog ginčo situacijoje nėra pagrindo konstatuoti mokesčių administratoriaus vykdomos administracinės procedūros neteisėtumą, nes VMI ir SODROS ieškiniai buvo atmesti, taigi pradėjus ginčijamą administracinę procedūrą nebuvo pažeistas non bis in idem principas, be to, VMI pareikštas ieškinys neapėmė tikrinto laikotarpio (2013–2015 metų), už kurį pareiškėjui apskaičiuotos ir nurodytos sumokėti ginčijamos mokesčių ir įmokų sumos. Atsižvelgiant į Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje konstatuotas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad teismo nuosprendyje būtų pripažinta, jog dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų jis neturi pareigos mokėti GPM, PVM, VSD ir PSD įmokas. Teismas, spręsdamas civilinių ieškinių klausimą, nustatė, kad pareiškėjo gautos pajamos buvo mažesnės, be to, nepaneigta, kad jis šiuo laikotarpiu mokėjo GPM ir įmokas SODRAI, todėl teismas civilinius ieškinius atmetė.

12. VMI nuomone, pareiškėjas yra neteisus, teigdamas, kad LVAT išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A438-1221/2014 ir šios bylos aplinkybės yra identiškos. Nors LVAT nutartyje minėtoje byloje suformavo bendrąją taisyklę, pagal kurią esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nuosprendžiui), administracinė procedūra dėl to paties dalyko, t. y. tų pačių mokesčių už tą patį laikotarpį, išieškojimo iš pareiškėjo negalima, tačiau iš abiejų bylų aplinkybių matyti, kad jos nėra tapačios. Nurodomoje LVAT byloje administracinė procedūra dėl biudžetui padarytos žalos išieškojimo iš pareiškėjo pagal mokesčių administratoriaus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje buvo užbaigta, nes teismo nuosprendžiu, buvo patenkintas mokesčių administratoriaus civilinis ieškinys – iš pareiškėjo ir kitų fizinių asmenų buvo priteista į valstybės biudžetą 589 871 Lt pelno mokesčio, o dėl 579 540 Lt PVM ieškinį buvo atsisakyta tenkinti, nes pareiškėjas žalą šioje dalyje atlygino savanoriškai, dėl ko mokesčių administratorius atsisakė ieškinio šioje dalyje. Nagrinėjamu atveju, civiliniai ieškiniai buvo atmesti, vadinasi, išieškojimas pareiškėjo atžvilgiu civilinių ieškinių pagrindu nėra ir nebus vykdomas. VMI teigimu, tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas VMI ir SODROS civilinių ieškinių klausimas (ieškiniai buvo atmesti), nesudaro pagrindo šią aplinkybę pripažinti ribojančia mokesčių administratoriaus teisę, remiantis MAĮ nuostatomis, atliekant mokestinį patikrinimą, apskaičiuoti GPM, PVM, VSD ir PSD įmokas ir teigti, kad baudžiamojoje byloje buvo išspręstas minėtų mokesčių klausimas.

13. VMI pažymėjo, kad siekdama nepažeisti non bis in idem, proporcingumo ir gero administravimo principo, neskyrė pareiškėjui baudų nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų mokesčių. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, atsakovas nurodė, kad turto konfiskavimas ir mokesčių apskaičiavimas dėl to paties teisės pažeidimo nelaikomas principo non bis in idem pažeidimu.

14. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai dėl pažeisto senaties termino yra nepagrįsti. Pareiškėjo patikrinimo akto surašymo metu galiojusi MAĮ 68 straipsnio 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija nustatė, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo Nr. XIII-1329 4 straipsnis, kuriuo buvo pakeistas MAĮ 68 straipsnis. MAĮ 68 straipsnio pakeitimu, bendrasis mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas sutrumpintas iki einamųjų metų ir 3 praėjusių kalendorinių metų. Einamieji ir praėję 3 kalendoriniai metai yra bendrasis mokesčio apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo senaties terminas. Tačiau naujojo MAĮ 68 straipsnio 4, 5 bei 6 dalies redakcijoje nustatytos išimtys dėl ilgesnių mokesčio apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo senaties terminų (einamieji ir 5 arba 10 praėjusių kalendorinių metų). Naujojo MAĮ 68 straipsnio nuostatos įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., todėl iki šios dienos visiems pradėtiems ir atliekamiems mokestiniams patikrinimas buvo taikomas bendrasis, iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojęs, einamųjų metų ir 5 praėjusių kalendorinių metų mokesčių apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo laikotarpis. Atsižvelgiant į išdėstytą, patikrinimo metu, VMI pagrįstai perskaičiavo mokesčius už 2013 ir 2014 metus.

15. VMI pažymėjo, kad ir 2019 m. gruodžio 11 d. Patikrinimo akte, ir VMI sprendime aiškiai nurodė, kad apskaičiuojant pareiškėjo tikrintu laikotarpiu gautas individualios veiklos pajamas, buvo atimtas patikrinimo metu apskaičiuotas PVM. VSD ir PSD įmokos buvo apskaičiuotos remiantis apskaičiuotomis pareiškėjo gautomis apmokestinamomis individualios veiklos pajamų sumomis, t. y. iš nustatytos bendros pareiškėjo gautos individualios veiklos pajamų sumos (kurią apskaičiuojant, buvo atimtos patikrinimo metu apskaičiuotos PVM sumos) atėmus leidžiamus atskaitymus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 18 straipsnio 12 dalyje nustatyta tvarka (leidžiamais atskaitymais buvo pripažinta suma, lygi 30 proc. gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų).

16. VMI teigimu, nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenustato apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. VMI sprendimu pareiškėjui PVM už 2011 ir 2012 metus neapskaičiuotas, tačiau siekiant tiksliai nustatyti, kada buvo pasiekta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – ir PVMĮ) nurodyta 155 000 Lt riba, nuo kurios privaloma registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM, buvo atsižvelgta į ankstesniais laikotarpiais pareiškėjo vykdytą ekonominę veiklą.

17. Atsakovas, atsižvelgdamas į PVMĮ 84 straipsnio 1 dalį PVMĮ 71 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad iš ginčo bylos medžiagos matyti, jog PVM 2015 metais apskaičiuotas tik už tuos mėnesius, kai paskutiniuosius 12 mėn. bendra atlygio suma viršijo 45 000 Eur sumą. VMI sprendė dėl kiekvieno mėnesio, ar tą mėnesį buvo viršyta bendra 45 000 Eur atlygio už suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių), o ne dėl bendrai per 2015 metus gautos pajamų sumos (34 958 Eur) pagal verslo liudijimą, kaip klaidingai teigė pareiškėjas. Paskutinių 12 mėnesių atlygio sumos skaičiavimą VMI naudojo tam, kad nustatytų, ar kiekvieną naują mėnesį atsirado prievolė mokėti PVM, tačiau pačių praėjusių mėnesių pajamų dar kartą neapmokestino. Nustačiusi, kad atitinkamą mėnesį paskutinių 12 mėnesių atlygio suma viršyta, buvo apmokestinama tik tą mėnesį, o ne praėjusiais mėnesiais gauta pajamų suma.

18. VMI teigimu, mokestinis patikrinimas buvo pradėtas laikantis MAĮ 68 straipsnio nuostatų. MAĮ įtvirtina nuostatas, kad tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius, remdamiesi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, turi teisę apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčius už einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Esant tokiam MAĮ įtvirtintam reglamentavimui, mokesčių mokėtojui yra žinoma, kad nustatytą terminą mokesčių administratorius galės tikrinti jo mokestinių prievolių teisingumą ir už netinkamą jų vykdymą taikyti sankcijas, o po patikrinimo akto tvirtinimo nesumokėjus mokesčių, vykstant mokestiniam ginčui, delspinigiai bus skaičiuojami ir šį laiką. Todėl jeigu mokesčių administratorius kontrolės veiksmus pradeda ir atlieka jam MAĮ suteiktose ribose, pats mokestinio patikrinimo pradėjimo momentas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, kuria gali būti grindžiamas galbūt per ilgas delspinigių skaičiavimas.

19. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2018 m. birželio 18 d. ir baigtas 2019 m. gruodžio 11 d. Patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2018 m. liepos 19 d. iki 2019 m. lapkričio 12 d. (kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla), nuo 2019 m. lapkričio 12 d. pratęstas, gavus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį (iš viso sustabdytas mažiau nei 4 mėnesiams), o visas patikrinimas truko 1 metus ir nepilnus 6 mėnesius. Mokesčių administratorius turi kaip įmanoma mažiau trukdyti mokesčių mokėtoją ir administravimo, kontrolės veiksmus atlikti per kaip įmanoma trumpesnį (protingą) laiką. Tačiau nei MAĮ, nei kiti norminiai aktai neriboja mokestinio tikrinimo trukmės (išskyrus, kai tikrinimas atliekamas pas mokėtoją), o nustato tik rekomenduojamus tikrinimo atlikimo terminus, todėl tai, ar mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmai truko protingą laiką spręstina kiekvienu konkrečiu atveju. Šiuo patikrinimo trukmė atitiko protingumo kriterijus, o pats delspinigių dydis iš esmės yra nulemtas padarytų pažeidimų mąsto, pareiškėjo siekiu nuslėpti pajamas bei sąmoningu mokesčių administratoriui klaidingų duomenų teikimu. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

21. Teismas nustatė, kad:

21.1. Inspekcija atliko pareiškėjo GPM, PVM, VSD, PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2013–2015 metus ir surašė 2019 m. gruodžio 11 d. Patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 23 831,33 Eur GPM, 18 496,80 Eur PVM, 14 029,69 Eur VSD įmokų, 4 178,21 Eur PSD įmokų.

21.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas vykdydamas ekonominę veiklą už tiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 155 000 Lt (iki 2015 m. sausio 1 d.) ir nuo 2015 m. sausio 1 d. viršijo 45 000 Eur pajamų sumą, todėl privalėjo skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Pareiškėjas vykdydamas ekonominę veiklą, gaudamas pajamų už parduodamas automobilių detales ir aparatūrą bei iš veiklos pagal verslo liudijimą pasiekęs nustatytą 155 000 Lt ribą nuo 2013 m. vasario 1 d. privalėjo registruotis PVM mokėtoju arba pateikti Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitas (FR0608). Inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas PVM mokesčių mokėtojų registre neužsiregistravo, PVM neskaičiavo ir nemokėjo, patikrinimo metu, vadovaujantis PVMĮ 14 straipsnio, 15 straipsnio, 19 straipsnio, 92 straipsnio 1 dalies, 71 straipsnio nuostatomis, už laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. pareiškėjui apskaičiavo 45 545 Lt (13 190,80 Eur) PVM, už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. – 5 306 Eur PVM; iš viso patikrinimo metu apskaičiuota 18 496,80 Eur mokėtina PVM suma.

21.3. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neįregistravęs individualios veiklos pagal pažymą, turėdamas verslo liudijimą, vykdė tarptautinę prekybą internetu, kuri neatitiko įsigytuose verslo liudijimuose nurodytos veiklos, todėl, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio, 5 straipsnio nuostatomis, patikrinimo metu apskaičiuota 23 831,33 Eur GPM. Inspekcija taip pat nustatė, kad pareiškėjas gavo individualios veiklos pajamų. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 17 ir 18 straipsnio nuostatomis, patikrinimo metu papildomai apskaičiavo 4 178,21 Eur PSD įmokų, bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 7 straipsnio nuostatomis, patikrinimo metu apskaičiavo 14 029,69 Eur VSD įmokų.

21.4. Panevėžio AVMI, išanalizavusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir įrodymus, 2020 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (42.59) FR0682-42 patvirtino Patikrinimo aktą.

21.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Panevėžio AVMI sprendimu, pateikė skundą VMI, kuri 2020 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 68-33 patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. S-170 (7-104/2020) patvirtino VMI sprendimą.

22. Teismo vertinimu, pareiškėjas prašomų panaikinti sprendimų neteisėtumą grindė tuo, kad jam apskaičiuotų mokesčių klausimas jau buvo išspręstas baudžiamojoje byloje, pažeistas mokesčių apskaičiavimo senaties terminas, pažeistas dvigubo nubaudimo draudimo principas, mokesčiai apskaičiuoti ir delspinigiai priskaičiuoti neteisingai.

23. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad jam apskaičiuotų mokesčių klausimas jau buvo išspręstas baudžiamojoje byloje, teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-60-531/2008, 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 246 straipsnio 1 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad inkriminuojamu laikotarpiu V. V. nusikalstamu būdu gautos pajamos yra savaime neteisėtos, jos turi būti konfiskuojamos, o jomis pagrindžiami ieškiniai atmesti, nes asmuo, sumokėjęs mokesčius nuo nelegalių pajamų, netaptų teisėtu jų gavėju; taigi, teismas civilinius ieškinius, pareikštus V. V.: VMI – 7 339,45 Eur sumai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus – 25 593 Eur sumai, atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 220 MGL (8 285,20 Eur) dydžio bauda, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, ir iš pareiškėjo nuspręsta konfiskuoti turtą arba jo vertę pinigais – 71 309 Eur.

24. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad mokestiniams teisiniams santykiams baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai netaikytini, teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius turi teisę, nepriklausomai nuo to, jog tam tikra mokesčių mokėtojo veika, susijusi su mokestinės prievolės vykdymu, yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme objektas, dėl minėtos mokesčių mokėtojo veikos pradėti atitinkamas MAĮ nustatytas mokesčių administravimo procedūras.

25. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjui inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas. Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžių turinys patvirtino, jog nagrinėtoje baudžiamojoje byloje įrodymai, be kita ko, susiję su 2013–2015 metais galbūt įgytomis pareiškėjo pajamomis, jų pakankamumo aspektu buvo vertinami tik BK 246 straipsnio 1 dalies, 202 straipsnio 1 dalies, 216 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, tačiau nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo teiginius mokestinėje byloje apie tai, kad pareiškėjui nepagrįstai apskaičiuoti papildomi mokesčiai, nes jis, vykdydamas ekonominę veiklą ir gaudamas pajamas už parduodamas automobilių detales ir aparatūrą bei iš veiklos pagal verslo liudijimą pasiekęs nustatytą ribą (155 000 Lt nuo 2013 m. vasario mėn.), neįsiregistravo PVM mokėtoju, nepateikė Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitų (FR0608) bei 2013–2015 metais, gavęs individualios veiklos pajamų, jų nedeklaravo ir nesumokėjo GPM, PSD ir VSD įmokų. Teismas darė išvadą, kad faktinės aplinkybės, nustatytos nagrinėjant pareiškėjo baudžiamąją bylą, bei pagrindai, dėl kurių pareiškėjui buvo paskirta 220 MGL dydžio bauda, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, o VMI ir SODROS civiliniai ieškiniai buvo atmesti, nėra reikšmingi nagrinėjamam mokestiniam ginčui.

26. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pabrėžiama, kad žalos, padarytos valstybei nesumokėtų mokesčių ar kitų įmokų išraiška, atlyginimo klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ne pareiškiant mokesčių mokėtojui civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, bet MAĮ ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis ginčo santykius reglamentuojančiais teisės aktais, teismas konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje klausimas dėl pareiškėjo nesumokėtų mokesčių ir įmokų nebuvo spręstas, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu inicijavo mokestinį patikrinimą ir priėmė sprendimus dėl papildomai priskaičiuotų mokesčių.

27. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl dvigubo nubaudimo draudimo principo pažeidimo. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą principą non bis in idem, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad aptariamas principas taikomas vertinant baudos skyrimą, t. y. mokesčiai, jų apskaičiavimas ir mokėjimas savo esme nėra atsakomybės poveikio priemonė net ir nustačius, kad mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių teisės normas. Todėl nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė pagrindo spręsti dėl dvigubo nubaudimo, nes apskaičiuoti mokesčiai nėra sankcija mokesčių mokėtojui. Be to, baudžiamojoje byloje nebuvo spręstas klausimas dėl mokestinės nepriemokos, o mokestinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl delspinigių, todėl šioje byloje nekyla pakartotinio nubaudimo problema. Šiuo atveju nebuvo pagrindo išvadai, kad ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui apskaičiavus mokestinę nepriemoką ir paskyrus baudą, būtų buvęs pažeistas non bis in idem principas.

28. Teismas analizavo iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusias ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusias MAĮ 68 straipsnio nuostatas, nustatančias bendrą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą, ir konstatavo, naujojo MAĮ 68 straipsnio nuostatos įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., todėl darė išvadą, kad iki šios dienos visiems pradėtiems ir atliekamiems mokestiniams patikrinimas turi būti taikomas bendrasis iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojęs einamųjų metų ir 5 praėjusių kalendorinių metų mokesčių apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo laikotarpis. Teismas sprendė, kad pareiškėjo mokestinį patikrinimą pradėjusi 2018 metais, Panevėžio AVMI teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo mokesčius už 2013–2015 metus.

29. Dėl pareiškėjo teiginių, kad apskaičiuojant GPM, VSD ir PSD įmokas nebuvo atimtas PVM, taip pat kad mokesčių administratorius, tikrindamas PVM apskaičiavimo teisingumą už tikrinamą laikotarpį (2013–2015 metus), negalėjo vertinti ankstesniais laikotarpiais (2011 ir 2012 metais) gautų pajamų, teismas apžvelgė PVMĮ (tikrintu laikotarpiu galiojusios redakcijos) 71 straipsnio 1–2 dalies, 711 straipsnio nuostatas.

30. Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas, vykdydamas ekonominę veiklą, gaudamas pajamų už parduodamas automobilių detales ir aparatūrą bei iš veiklos pagal verslo liudijimą, įstatymų leidėjo nurodytą sumą viršijo nuo 2013 m. vasario 1 d. ir nuo šio momento pareiškėjui atsirado pareiga įsiregistruoti PVM mokėtoju, skaičiuoti bei mokėti PVM. Nustatęs, jog pareiškėjas PVM mokesčių mokėtojų registre neužsiregistravo, PVM neskaičiavo ir nemokėjo, patikrinimo metu mokesčių administratoriui nepateikė Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų žurnalo apie gautas pajamas su verslo liudijimu, teismas konstatavo, kad Panevėžio AVMĮ pagrįstai, apskaičiuodama PVM, gautas deklaruotas metines pajamas padalino iš 12 mėnesių ir vadovaudamasi PVMĮ 14 straipsniu, 15 straipsniu, 19 straipsniu ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatomis, už laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. pareiškėjui patikrinimo metu apskaičiavo 45 545 Lt (13 190,80 Eur) PVM sumą.

31. Teismas pažymėjo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. asmuo privalo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, kai Lietuvos Respublikos apmokestinamojo asmens bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 45 000 Eur pradedant tuo mėnesiu, kurį minėta riba buvo viršyta. Teismo vertinimu, Panevėžio AVMI nustačiusi, kad pareiškėjas vykdė internetinę prekybą automobilių detalėmis, prekės buvo parduodamos ne Lietuvos teritorijoje, atlygis sudarė nurodytą 45 000 Eur sumą, vadovaudamasi, kad gautos individualios internetinės prekybos pajamos neapmokestinamos PVM, pagrįstai PVM patikrinimo metu nuo jų neapskaičiavo, PVM apskaičiavo tik nuo gautų pajamų pagal verslo liudijimą.

32. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjas privalėjo PVM apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti, tačiau to nepadarė, todėl mokesčių administratorius, nustatęs pareiškėjo padarytus PVMĮ pažeidimus, pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti iš viso 18 496,80 Eur PVM.

33. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jam neteisingai apskaičiuoti delspinigiai. Pažymėjęs, kad delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 punktas), taip pat kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus, teismas nurodė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo mokestinio patikrinimo pradžia ir sustabdymu, ir pažymėjo, kad šis patikrinimas truko 1 metus ir nepilnus 6 mėnesius. Teismas darė išvadą, kad patikrinimo eiga nebuvo vilkinama, todėl Panevėžio AVMI teisėtai ir pagrįstai delspinigius skaičiavo nuo tos dienos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas, iki Patikrinimo akto surašymo dienos. Todėl pareiškėjo poziciją, kad delspinigiai susidarė ne dėl jo, bet dėl mokesčių administratoriaus kaltės ir jo neteisėto neveikimo bei savo pareigų nevykdymo, o pareiškėjo teigimu, tai yra išskirtinė aplinkybė atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, teismas atmetė.

34. Aptaręs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (iki 2020 m. spalio 31 d. galiojusios redakcijos) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, teismas konstatavo, kad Komisijos sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jis yra motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

35. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamiesi įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjo reikalavimus ir panaikinti Panevėžio AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus teismas nenustatė pagrindo ir pareiškėjo skundą atmetė.

36. Teismas konstatavo, kad byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 37. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti; 2) jeigu nebūtų patenkintas pirmasis reikalavimas - atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ar jų dalies; priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

38. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas pareiškėjo skundo ir visos bylos medžiagos neišnagrinėjo išsamiai, objektyviai ir nešališkai. Be to, buvo neteisingai aiškinamos ir taikomos materialinės teisės normos, nebuvo atsižvelgta į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas visiškai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dalies dėl neteisėtai vykdomos administracinės procedūros, iš dalies neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dalies dėl non bis in idem principo pažeidimo ir nepateikė jokių argumentų šiuo klausimu, kas rodo, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas tik formaliai, nebuvo nustatytos esminės bylos aplinkybės ir nebuvo atskleista bylos esmė. Teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika, suformuota bylose, kurių esminės aplinkybės sutampa su šioje byloje nagrinėjamomis esminėmis aplinkybėmis (pvz. LVAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014), tačiau vadovavosi teismų praktika, suformuota bylose, kurių esminės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

39. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nurodytus argumentus, kad administracinė procedūra pareiškėjo atžvilgiu vykdoma neteisėtai ir nagrinėjamu atveju turėjo būti atsižvelgiama į LVAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014 pateiktus išaiškinimus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad klausimas dėl pareiškėjo nesumokėtų mokesčių ir įmokų jau yra išspręstas baudžiamojo proceso tvarka galutiniu teismo sprendimu. Dėl šios priežasties kitas, paralelinis, administracinis, procesas yra negalimas. Skundžiami sprendimai turėjo būti panaikinti visi, o pati administracinė procedūra dėl mokesčių ir įmokų apskaičiavimo ar perskaičiavimo turėjo būti nutraukta.

40. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai ir teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 patvirtintos Teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalgos išaiškinimais), kadangi šis teismas nepateikė kategoriškos išvados, kad baudžiamojoje byloje negalima pareikšti civilinio ieškinio, jeigu žala atsirado dėl mokesčių ar įmokų nesumokėjimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad šis klausimas pirmiausia turėtų būti sprendžiamas mokesčių administravimo įstatymo ir kitų mokesčius reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka, tačiau kategoriškai nenurodė, kad tik po to, kai šių įstatymų nustatyta tvarka neįmanoma išieškoti tokios žalos, galima pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Todėl mokesčių administratorius turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą – arba MAĮ nustatyta tvarka, arba pareiškiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje dėl tų pačių mokesčių priteisimo.

41. Pirmosios instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl dvigubo nubaudimo draudimo principo pažeidimo tuo aspektu, kuriuo pareiškėjas juos prašė išnagrinėti, o teismo dėstomi motyvai dėl non bis in idem principo (ne)pažeidimo visiškai nesusiję su pareiškėjo skundo esme, teismų praktika taikyta formaliai. Pareiškėjas akcentuoja, kad nepagrįstai nekonstatuotas draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą principas, kadangi įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu konfiskuotas turtas yra tie patys nesumokėti mokesčiai, apskaičiuoti skundžiamais sprendimais. Mokesčių administratorius siekia gauti tas pačias nesumokėtas mokesčių ir įmokų sumas du kartus.

42. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl neteisingo GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų paskaičiavimo. Pareiškėjas, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, laikosi pozicijos, kad mokesčiai ir įmokos, vadovaujantis galiojančia MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcija, galėjo būti perskaičiuojami tik už 2015 metus, tai yra einamuosius ir tris metus atgal, dėl ko GPM, VSD ir PSD įmokos galėjo būti skaičiuojami tik nuo 5 792,89 Eur pajamų sumos. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad pareiškėjui mokesčiai apskaičiuoti pagrįstai, pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus, kad: PVM mokesčiui apskaičiuoti negalėjo būti atsižvelgiama į 2011–2012 metais gautas pajamas; skaičiuojant GPM, VSD ir PSD įmokas neatimtas PVM; kitais laikotarpiais, nei nustatė mokesčių administratorius, pareiškėjas viršijo pajamų ribą, nuo kurios mokesčių mokėtojas turėjo apskaičiuoti PVM.

43. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl netinkamai apskaičiuotų delspinigių ir atleidimo nuo jų dalies (tuo atveju, jei skundžiami sprendimai yra pagrįsti). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktiką, kuri nesusijusi su pareiškėjo skundu, ir formaliai nurodė, kad mokestinio patikrinimo eiga nebuvo vilkinama. Pabrėžtina, kad mokesčių administratorius dar nuo 2018 m. sausio 15 d. turėjo visus detalius duomenis (specialistų išvadas), kurie buvo reikalingi apskaičiuoti mokesčių nepriemokas. Mokestinis patikrinimas pradėtas 2018 m. birželio 18 d., nors mokesčių administratoriui nebuvo jokių kliūčių tai padaryti per protingą laiką (pvz., 1 mėnesį) (perrašyti specialistų išvadose pateiktus paskaičiavimus). Tačiau mokesčių administratorius jų neperrašė, bet tik vilkino ne tik mokesčių nepriemokų paskaičiavimą, bet ir jų išieškojimą. Todėl, priešingai teismo teiginiams, mokesčių administravimo procedūrose nebuvo taikyti protingumo ir teisingumo kriterijai, o mokesčių apskaičiavimas buvo akivaizdžiai vilkinamas ir buvo pažeistos MAĮ 119 straipsnio 6 dalies nuostatos. Neabejotina, kad tai ir yra ta išskirtinė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas turi būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo.

44. Pareiškėjas pažymi, kad skunde nekėlė klausimo dėl skundžiamų sprendimų atitikties Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, todėl neaiškus ir kritikuotinas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir šiuo aspektu, kas patvirtina, jog pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas formaliai.

45. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodydamas tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Panevėžio AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui atsakovo VMI atsiliepimo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus nurodymo sumokėti pareiškėjui papildomai apskaičiuotas GPM, PVM, VSD, PSD įmokų sumas bei GPM, PVM delspinigius.

48. Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo GPM, PVM, VSD, PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-502, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiavo 23 831,33 Eur GPM, 18 496,80 Eur PVM, 14 029,69 Eur VSD įmokų, 4 178,21 Eur PSD įmokų.

49. Panevėžio AVMI 2020 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (42.59) FR0682-42 patvirtino 2019 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-502.

50. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 68-33 patvirtino Panevėžio AVMI 2020 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. (42.59) FR0682-42.

51. Komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. S-170 (7-104/2020), patvirtino VMI 2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 68-33.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad klausimas dėl jo nesumokėtų mokesčių ir įmokų jau yra išspręstas baudžiamojo proceso tvarka įsiteisėjusiu nuosprendžiu, todėl mokesčių administravimo procedūra dėl ginčo mokesčių ir įmokų nėra galima.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad mokesčių administratoriui, pareiškus baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį reikalaujant priteisti iš mokesčių mokėtojo nesumokėtus mokesčius ir teismui galutiniu procesiniu sprendimu išsprendus mokesčių administratoriaus reikalavimą, mokesčių administratorius negalėtų dar kartą reikalauti iš mokesčių mokėtojo šios sumos nei inicijuodamas atskirą civilinę bylą, nei mokestinėje byloje paskaičiuoti tos pačios mokesčių sumos, tačiau tai taikytina tik dėl tų pačių, bet ne dėl skirtingų, mokesčių ir su jais susijusių sumų. Teisės aktai neįtvirtina mokesčių administratoriui nei apribojimų, nei nustato prioritetus, kokia tvarka turi būti paskaičiuoti mokesčiai, kai vyksta baudžiamasis procesas, susijęs su mokesčių nemokėjimu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-439-602/2021).

54. Įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-60-531/2008, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžiu, pareiškėjas buvo nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą. Šioje baudžiamojoje byloje Panevėžio AVMI buvo pareiškusi 7 339,45 Eur ieškinį, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius – 25 593 Eur ieškinį. Minėtu nuosprendžiu šie ieškiniai buvo atmesti.

55. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar Panevėžio AVMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškiniai baudžiamojoje byloje buvo pareikšti dėl tų pačių mokesčių ir įmokų, ar sutampa laikotarpiai už kuriuos buvo apskaičiuoti civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje ir nesumokėti mokesčiai, įmokos bei su jais susijusios sumos mokesčių administravimo procedūroje.

56. Neišsiaiškinus šių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nėra galimybės spręsti, ar mokesčių administratorius pagrįstai mokesčių administravimo procedūros metu pareiškėjui papildomai apskaičiavo GPM, PVM, VSD, PSD įmokų sumas bei GPM, PVM delspinigius.

57. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

58. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 146 str. 1 d.), o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

59. Panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl proceso teisės normų pažeidimo, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl ginčo esmės nevertinamos. Be to, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimo išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys