2022-04-13 Nr. AB-9358-3-62-3-03337-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2010-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03337-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. S. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33146 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-2000 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo iš naujo.

2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybės, (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini). Buvo priverstas išvykti iš savo kilmės valstybės ir prašytis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, jog nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Teigė, jog atsakovas neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatskyrė ekonominio migranto nuo prieglobsčio prašytojo.

5. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi, tačiau pareiškėjo atveju nebuvo nustatyta išimties sąlygų. Pareiškėjas savo elgesiu neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje tvarkos, geranoriškai bendradarbiavo su insitutcijomis, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Migracijos departamento draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus yra maksimalus ir visiškai neproporcingas.

6. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, surinkti naujausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl Sprendimas turėtų būti naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų.

7. Pareiškėjo tvirtinimu, Komisija neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, neištaisė atsakovo priimto sprendimo trūkumų, todėl Komisijos sprendimas taip pat turėtų būti naikintinas, kaip nepagrįstas.

8. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

9. Migracijos departamentas nurodė, jog Sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, jog tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų ) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Tyrimo metu taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo išvykimą iš kilmės valstybės ir atvykimą į Lietuvos Respubliką grindžia tuo, kad kilmės valstybėje pareiškėjas gali būti (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, be to, nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

12. Migracijos departamento įsitikinimu, vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, jis atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijo tyrimą ir vertinimą ir tinkamai pritaikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Komisijos sprendimo dalį ir ją išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnų neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną; pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo; 2021 m. spalio 18 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Paaiškino, jog (duomenys neskelbtini).

15. Teismas nurodė, jog pareiškėjo pasakojimas dėl jam tariamai kylančios grėsmės nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, yra neišsamus ir abstraktus. Pareiškėjas apklausos metu į klausimus atsakinėjo trumpai, nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų, negalėjo paaiškinti, kaip jam pavyko net (duomenys neskelbtini); pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, jog turi savo pasakojimą ir (duomenys neskelbtini), tačiau jų atsakovui nepateikė. Teismas vertino, jog atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią, su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, patvirtinančią, kad tuo atveju, jeigu kiltų grėsmė (duomenys neskelbtini), todėl atsižvelgdamas į tai, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas surinko aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir nustatė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteikė pabėgėlio statuso.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais duomenimis. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, tokių įrodymų teismui taip pat nepateikta. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas vertino, jog atsakovas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, o pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar įrodymais priešingai neįrodė.

18. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog skundas Migracijos departamento Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kadangi vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta ikiteismine rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Teismas pabrėžė, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

19. Dėl Sprendimo dalies išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę teismas pažymėjo, kad Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių. Direktyvos 7 straipsnis nustato savanoriško išvykimo taikymo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti numatomas atitinkamas laikotarpis savanoriškai išvykti, trunkantis nuo septynių iki trisdešimties dienų, nepažeidžiant 2 ir 4 dalyse nurodytų išimčių. Valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali nustatyti, kad toks laikotarpis suteikiamas tik atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu. Jeigu esama pasislėpimo pavojaus arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį (Direktyvos 7 str. 4 d.). Iš Sprendimo teismas nustatė, kad paminėtos nuostatos taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai buvo atmestas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.

20. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Sprendime nepateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodomą tikslą būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nustatydamas, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Nenustatęs pagrindų panaikinti Migracijos departamento ir Komisijos sprendimus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (apeliaciniame skunde klaidingai nurodomas sprendimą priėmęs teismas, turi būti – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

24. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, neįvertinęs pareiškėjo savybių ir santykio su kilmės valstybės informacija, neužtikrindamas įrodymų visapusiško tyrimo.

25. Pareiškėjas nurodo išsamias aplinkybes, kodėl negali grįžti į savo kilmės šalį, tačiau nei atsakovas, nei teismas, į šias aplinkybes neatsižvelgė. Pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę jo lauktų (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys selektyvūs, neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

26. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini). Kai siekiama (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ginčijamuose sprendimuose padarytas išvadas.

29. Migracijos departamentas nesutiko su apelianto teiginiais, kad nebuvo surinkta aktuali kilmės valstybės informacija. Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių valstybių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biurą ir kt. Šiuo atveju buvo surinkta kilmės valstybės informacija, kuri yra aktuali pareiškėjo pasakojimo kontekste.

30. Migracijos departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl sprendimo pareiškėją išsiųsti iš šalies ir draudimo jam atvykti neproporcingumo. Pažymėjo, kad pareiškėjas be pateisinamos priežasties kirto valstybės sieną, nes reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį, nebuvo nustatyta. Pareiškėjas atvyko iš (duomenys neskelbtini). Tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip nesąžiningą, keliantį nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

32. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Migracijos departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento ir Migracijos departamento Komisijos sprendimų, kuriais nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje iš naujo, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su kilmės valstybės informacija, tokiu būdu neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Be to, sprendimas išsiųsti jį iš šalies ir uždrausti atvykti yra neproporcinga priemonė.

36. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

38. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

40. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2022 m. vasario 26 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

41. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

42. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo atliktu jo, prieglobsčio prašytojo individualios situacijos ir jam kilmės valstybėje kylančių grėsmių vertinimu, teigė, kad negali grįžti į kilmės šalį – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t.y. apsiribodamas bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, nesurinko reikšmingos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti duomenis (įrodymus), patvirtinančius dalyvavimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, o atsakovas vertina pateikiamų duomenų patikimumą atsižvelgdamas į pasakojimo neprieštaringumą bei nuoseklumą, taip pat ar nurodomi faktai neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su konkrečiu prieglobsčio prašytojo atveju.

43. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 27 d. neteisėtai, pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, dėl prieglobsčio kreipėsi 2021 m. rugpjūčio 8 d. Migracijos departamente 2021m. spalio 18 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) (žr. nutarties 14 p.).

44. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjo pasakojimui apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini), trūko konkrečių detalių; užsienietis nepaaiškino, kaip jam pavyko keturis metus (nuo 2017 m. iki 2021 m.) (duomenys neskelbtini); teigė, kad turi (duomenys neskelbtini); apie incidentą, kad būtų (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta, kad pagal kilmės valstybės informaciją, kai (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sprendime sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo deklaruojama baimė būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam neturi būti suteikiamas pabėgėlio statusas.

45. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su jo individualios situacijos vertinimu sprendimuose, nenurodė konkrečių argumentų, kuriais pagrįstų, kad konkretūs jo pasakojimo faktiniai aspektai buvo vertinami netinkamai. Pareiškėjo pasakojimo trūkumai, nenuoseklumas bei prieštaringumas sudaro pakankamą pagrindą abejoti jo patikimumu. Pareiškėjo pareikštas bendro pobūdžio nesutikimas su minėtomis Departamento ir teismo sprendimo išvadomis negali jų paneigti ir teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo pareiškėjo individualią faktinę situaciją vertinti kitaip. Persekiojimo grėsmės realumas pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti vertinamas tik tuo atveju, jei pareiškėjo pasakojimas apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis ir kitas aplinkybes būtų pripažintas patikimu, t. y. būtų pagrindu nustatyti reikšmingus faktus, patvirtinančius objektyvią individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmę dėl konvencinių priežasčių. Byloje nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

46. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos, teigė, kad grįžus į kilmės valstybę jo (duomenys neskelbtini). Atsakovo surinkti duomenys selektyvūs, neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

47. Sprendime, siekdamas vertinti, ar pareiškėjui gali kilti reali smurto grėsmė dėl (duomenys neskelbtini), rėmėsi Kanados imigracijos ir pabėgėlių valdybos 2016 m. vasario 15 d. pažyma „(Duomenys neskelbtini); nukentėjusiems prieinamos valstybės apsaugos ir paramos paslaugos“, (duomenys neskelbtini), EPPB 2021 m. ataskaita (gairėmis) ir kitais patikimais šaltiniais ((duomenys neskelbtini) imigracijos tarnybos ataskaitomis). EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. (Duomenys neskelbtini) gubernijoje, kurioje gyveno pareiškėjas, „vien buvimo“ rajone nepakanka realiai patirti žalą dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus konflikto metu.

48. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB, kuri įsteigta siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių. Taigi tai yra patikimas, pagrįstas įvairiapusiu duomenų vertinimu, informacijos šaltinis. EPPB 2021 m. ataskaitoje yra pakankamai esminę reikšmę turinčios informacijos apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuria atsakovas pagrįstai rėmėsi. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti EPPB ataskaitoje pateiktais duomenimis.

49. Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai nurodė, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjui nenurodžius kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės turi būti vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Remdamasis turima kilmės valstybės informacija, atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta reali individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybė, taip pat nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, bei vien dėl buvimo gyvenamojoje teritorijoje nekyla beatodairiško smurto grėsmė, padarė pagrįstą išvadą, kad jo situacija neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

50. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimų neteisėtumas ir nepagrįstumas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl pareiškėjo nurodytų ar kitų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

51. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjo teiginiai apeliaciniame skunde apie pritaikytos priemonės neproporcingumą niekuo nepagrįsti, jis nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši Sprendimo dalis paliekama nepakeista.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinkti duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos skundžiami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą įvertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė