2020-08-19 Nr. AB-15214-3-61-3-01303-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4566-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01303-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2020 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-35 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas tvirtino, jog grėsmė kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) jam kilo pirmiausiai dėl jo etninės kilmės – jo senelis iš motinos pusės yra vokietis. Dėl to pareiškėjas jau ilgai yra įžeidinėjamas (vadinamas fašistu, nacistu, bendrininku) ir, tikėtina, tai peraugs į smurtinius veiksmus. Pareiškėjas sutiko su Sprendimo teiginiu, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių dėl ateityje tikėtinų veiksmų formos pasikeitimo, bet pabrėžė, jog, nepaisant to, atsakovas turėjo pareigą surinkti kilmės valstybės informaciją apie asmenų, priklausančių etninėms grupėms, persekiojimą, tačiau ginčo atveju neįvykdė šios pareigos.

3. Pareiškėjas baimę patirti persekiojimo veiksmus taip pat siejo su savo antipolitine veikla. Teigė, kad atsakovas surinko tikslią prieglobsčio prašytojo kilmės valstybės informaciją, gautą iš įvairių šaltinių, tačiau netinkamai ją interpretavo pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį byloje esančios informacijos kontekste, pripažindamas, jog, atsižvelgiant į pareiškėjo paskelbtų vaizdo įrašų turinį ir jų populiarumo lygį (peržiūrų, „patiktukų“ skaičių), mažai tikėtina, jog jie galėjo (ar galės) patraukti (duomenys neskelbtini) institucijų, prižiūrinčių internetinį turinį, dėmesį bei lemti represinius veiksmus prieglobsčio prašytojo atžvilgiu. Pareiškėjas pabrėžė, jog organizacijos „Human Rights Watch“ 2017 metais ataskaitoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) valdžios institucijos taikė antiekstremizmo priemones prieš asmenis už kritišką nuomonę apie vyriausybę, net kai tokia nuomonė neragino imtis prievartos, o kai kuriais atvejais painiojo vyriausybės kritiką su ekstremizmu. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu ir neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo paskleista informacija kritikuoja (duomenys neskelbtini) valdžią.

4. Pareiškėjo nuomone, net jei būtų pripažinta, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti jam prieglobstį, jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl jo etninės kilmės bei dėl vaizdo įrašų, kuriuose jis kritikuoja (duomenys neskelbtini) valdžią. Atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino atsisakęs tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, nes nustatyta, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis susilaukia įžeidimų iš aplinkinių dėl savo etninės kilmės (pareiškėjo senelis yra vokietis), savaime nelaikytini persekiojimu 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) kontekste. Įžeidinėjimai, apsižodžiavimas yra nuolatinis ir neišvengiamas reiškinys visuomenėje, neigiami, pikti žodžiai savaime nėra laikomi grasinimais, todėl nebuvo poreikio rinkti kilmės valstybės informaciją apie asmenų priklausymą etninės kilmės grupėms. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, jog žodiniai įžeidinėjimai ateityje pakeis formą ir peraugs į smurtinius veiksmus. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo atvejo diskriminacijos apraiškų rimtumą, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją ir paties pareiškėjo paaiškinimus.

7. Atsakovas pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini) dėl socialiniuose internetiniuose tinklalapiuose išsakytų komentarų ar kitos informacijos, priešingos ar kritikuojančios (duomenys neskelbtini) valdžią, asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, tačiau šiuo atveju, įvertinus pareiškėjo paskelbtų vaizdo įrašų turinį ir jų populiarumo lygį, mažai tikėtina, kad jie galėjo (galės) patraukti (duomenys neskelbtini) institucijų, prižiūrinčių internetinį turinį, dėmesį bei lemti represinius veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjo paskelbti vaizdo įrašai – tai abstraktaus, chaotiško pobūdžio informacijos kratiniai, sukurti / sulipdyti naudojant viešą bendro pobūdžio informaciją (ištraukas iš (duomenys neskelbtini) televizijos laidų, filmų intarpus) bei paties pareiškėjo pasisakymus, kurių turinys neatskleidžia nei kokiu tikslu jis sukūrė šiuos vaizdo įrašus, nei kokią tiksliai žinią jis nori paskleisti. Vaizdo įrašų peržiūrų skaičius buvo itin mažas, jie nebuvo komentuojami, žmonės neišsakė nuomonės nei apie šiuos įrašus, nei apie pareiškėją.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasisakymai vaizdo įrašuose yra pseudo-satyra politinio paviršiaus fone, sukurta „advokatui patarus“ ir siekiant vienintelio tikslo – pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį Latvijos Respublikoje. Po to, kai negavo prieglobsčio Latvijoje, pareiškėjas negrįžo prie šios veiklos. Per metus laiko (pirmasis vaizdo įrašas YouTube platformoje paskelbtas 2019 m. kovo 20 d.) prieš pareiškėją nebuvo panaudota nė viena iš tipinių priemonių, kurias taiko (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, siekdamos kontroliuoti, užgniaužti žmonių kritiką prie (duomenys neskelbtini) valdžią (jo paskyra nebuvo užblokuota, jo nebuvo reikalaujama pašalinti vaizdo įrašus ar kt.). (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąraše ir (duomenys neskelbtini) skelbiamame Organizacijų ir fizinių asmenų, apie kuriuos yra duomenų, jog jie susiję su ekstremistine ar teroristine veikla, sąraše nėra įrašų apie pareiškėją.

Atsakovas, įvertinęs šias aplinkybes, manė, jog nėra tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) valdžia pareiškėjo vaizdo įrašus priskiria (priskirtų) prie „pažeidžiamo turinio informacijos“. Atsakovas pritarė pareiškėjo vertinimui, jog pareiškėjo YouTube platformoje paskelbti vaizdo įrašai pripažintini informacija, kritikuojančia (duomenys neskelbtini) valdžią, bet pabrėžė, kad dėl minėtų vaizdo įrašų ir galimų pasekmių pareiškėjui buvo atliktas išsamus tyrimas, kurio metu konstatuota, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl šių vaizdo įrašų nėra reali ir tikėtina.

Atsakovo įsitikinimu, skunde nurodoma 2017 metų „Human Rights Watch“ ataskaita taip pat nepatvirtina persekiojimo grėsmės pačiam pareiškėjui, kadangi ataskaitoje pateikiama bendra informacija apie kilmės valstybę, o nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį vertinama individuali prieglobsčio prašytojo situacija.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos ir sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo. Tyrimo metu nenustatyta tikėtina grėsmė pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus, o kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas, atsakydamas į skundo argumentus, jog nėra duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, akcentavo, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo tyrimas atliekamas vadovaujantis pagrįstos tikimybės principu, o šiuo atveju byloje esantys duomenys apie pareiškėjo praeities įvykius nepatvirtino jo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. V. skundą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. liepos 22 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriui pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

11. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 5 d. apklausoje nurodė, kad 2003 ar 2004 metais (tiksliai neprisimena) jį sumušė kitas kaimo gyventojas A. T.. Įsikišus pareiškėjo tėvams ir A. T. tėvui, buvo sudaryta taikos sutartis. Po įvykio praėjus vieneriems ar dvejiems metams, viešojo transporto stotelėje sutiktas A. T. pareiškėjui pasakė, kad jį vis tiek užmuš. Daugiau A. T. pareiškėjas sutikęs nebuvo ir grasinimų nesulaukė. 2009 ar 2010 metais S. D. norėjo pareiškėją partrenkti automobiliu. Tokio elgesio motyvų pareiškėjas paaiškinti negalėjo, bet spėjo, kad S. D. jo asmeniškai nemėgo. Tikriausiai dėl tėvų užimamų pareigų – pareiškėjo tėvas užėmė aukštas pareigas kolūkyje, o mama buvo griežta mokytoja. Incidento metu pareiškėjas, gindamasis, sužalojo S. D. peiliu. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) teisėsauga nusprendė, kad jis S. D. peiliu sužalojo gindamasis, būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos, todėl byla prieš pareiškėją nebuvo pradėta. Įvykį tyrusi policija ekspertizei paėmė S. D. sukruvintą automobilio sėdynę. Vėliau S. D. „per draugus“ perdavė, kad pareiškėjas už automobilio sėdynę jam skolingas 50 000 rublių. Šių pinigų pareiškėjas nemokėjo, tačiau daugiau smurtinio elgesio ar grasinimų iš S. D. nepatyrė. Pareiškėjas teigė besibaiminantis ir S. D. draugo K. (vardo nežino) keršto, nes jis gali norėti keršyti už geriausio draugo – S. D. – sužalojimą. Nors pats K. pareiškėjui niekada negrasino, jis niekada nebuvo susidūręs su K., bet, pareiškėjo nuomone, susitikimas su iš kalėjimo paleistu žmogumi savaime yra pavojingas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes užsiima antipolitine veikla – advokato patartas, YouTube platformoje paskelbė 3 vaizdo įrašus, kuriuose neigiamai atsiliepia apie (duomenys neskelbtini) politikus. (duomenys neskelbtini) esamas didelis oro užterštumas pareiškėjui sukelia ligas, todėl jis negali ten gyventi. Dar viena priežastis, neleidžianti pareiškėjui grįžti į kilmės šalį, yra karinio bilieto neturėjimas – dėl sveikatos priežasčių jis nebuvo pašauktas atlikti karinės tarnybos, todėl negavo karinio bilieto. Be karinio bilieto pareiškėjas kilmės šalyje negali gauti jokio darbo. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad dėl savo etninės kilmės (senelis vokietis) yra užgauliojamas (duomenys neskelbtini) patriotų.

12. Departamentas 2020 m. kovo 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-3, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymą iš esmės grindė šiomis priežastimis: 1) didelis oro užterštumas (duomenys neskelbtini); 2) asmeniniai nesutarimai su kitais kaimo gyventojais; 3) negalėjimas įsidarbinti neturint karinio bilieto; 4) (duomenys neskelbtini) patriotų užgauliojimai dėl pareiškėjo etninės kilmės; 5) pareiškėjo „antipolitinė veikla“. Sprendime pažymėta:

12.1. Oro užterštumas kilmės valstybės miestuose nėra didesnis nei panašiuose (dydžiu, gyventojų skaičiumi) Europos ar pasaulio miestuose. Pareiškėjo gyvenamoje vietovėje oro tarša neviršija leistinų normų ir nesiekia kritinio lygio. Tokie veiksniai kaip bendra oro tarša tam tikrame mieste, kylanti dėl pramoninės veiklos, neatitinka nei „persekiojimo“, nei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų apibrėžimo;

12.2. Pareiškėjo teigimu, po galbūt įvykusių konfliktų (atitinkamai 2003 ar 2004 metais ir 2009 ar 2010 metais) jis daugiau nebuvo susitikęs nei su A. T., nei su S. D. ir grasinimų ar smurtinio elgesio iš jų nepatyrė. Pareiškėjo nurodyti nesutarimai su minėtais asmenimis nėra prieglobsčio procedūros objektas, šie epizodai yra pavieniai praeities įvykiai, neturintys tęstinumo požymių bei nepagrindžiantys ateityje galinčios kilti grėsmės tikimybės;

12.3. (duomenys neskelbtini) piliečiai (vyrai), sulaukę 27 metų (pareiškėjas tokio amžiaus sulaukė 2017 metais), turi turėti karinį bilietą. Asmenims, kurie neatliko karinės tarnybos, alternatyvios karinės tarnybos, nebuvo atleisti iš karo tarnybos dėl sveikatos ir kitų priežasčių, 18–27 m. laikotarpiu nepasinaudojo atidėjimu nuo karinės tarnybos be pateisinamos priežasties, išduodama speciali pažyma. Asmuo, kuriam vietoj karinio bilieto išduodama pažyma, 10 metų negali dirbti valstybės ar savivaldybės tarnyboje, tačiau jiems kitokie apribojimai netaikomi. Pareiškėjo samprotavimai apie negalėjimą įsidarbinti buvo abstraktūs ir hipotetiniai, o surinkta kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, kad (duomenys neskelbtini) galiojantys apribojimai asmenims, neturintiems karinio bilieto, įsidarbinti valstybės (savivaldybės) įstaigose pagal savo pobūdį ir poveikį asmeniui prilygsta persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams;

12.4. Įžeidinėjimai, apsižodžiavimai yra nuolatinis ir neišvengiamas reiškinys visuomenėje. Kitų visuomenės narių pavartoti neigiami žodžiai savaime nėra laikomi grasinimais, kurie gali būti pagrįstai suvokiami kaip keliantys grėsmę gyvybei, sveikatai. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, jog žodiniai įžeidinėjimai dėl jo etninės kilmės ateityje pakeis formą bei peraugs į smurtinius veiksmus. Kaip ir asmeninių nesutarimų su A. T. ir S. D. atveju, pareiškėjo pasakojimas apie „patriotų“ įžeidinėjimus vertintinas kaip nuogąstavimai dėl įsimintinų praeities epizodų, kurie buvo jam nemalonūs, tačiau nepadaro jo tolesnį gyvenimą kilmės valstybėje neįmanomu, pavojingu ar netoleruotinu. Šis pasakojimas nepagrindžia realios tikimybės, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas dėl savo etninės kilmės susidurs su persekiojimu ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais;

12.5. Departamento surinkta informacija patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) dėl socialiniuose internetiniuose tinklalapiuose išsakytų komentarų ar kitos informacijos, priešingos ar kritikuojančios (duomenys neskelbtini) valdžią, asmuo gali būti patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, tačiau įvertinus pareiškėjo paskelbtų vaizdo įrašų turinį, jų populiarumo lygį, mažai tikėtina, kad tai galėjo (ar galės) patraukti (duomenys neskelbtini) institucijų, prižiūrinčių internetinį turinį, dėmesį bei sąlygoti represinius veiksmus prieglobsčio prašytojo atžvilgiu.

Pareiškėjo vaizdo įrašai yra abstraktaus, chaotiško pobūdžio informacijos kratiniai, kurie buvo sukurti ir (ar) sulipdyti panaudojant viešą, bendro pobūdžio informaciją: ištraukas iš (duomenys neskelbtini) televizijos laidų ir (ar) žinių, t. y. informaciją, kuri jau buvo viešinta ir apie kurią jau buvo kalbėta, įvairių filmų intarpus, bei paties pareiškėjo pasisakymus, kurių turinys neatskleidžia nei kokiu tikslu pareiškėjas sukūrė šiuos vaizdo įrašus, nei kokią tiksliai žinią jis nori paskleisti. Vaizdo įrašai nesulaukė dėmesio, peržiūrų skaičius buvo itin mažas, žmonės įrašų nekomentavo ir neišsakė savo nuomonės nei apie šiuos įrašus, nei apie pareiškėją.

Pareiškėjo pasisakymai yra lakoniški ir klišiniai, jis daugiausiai atkartoja plačiai žinomos informacijos fragmentus arba nuasmenintus stereotipinius teiginius apie „valdžios žmones“. Tai yra pseudo-satyra politinio paviršiaus fone, sukurta „advokatui patarus“ ir siekiant vienintelio tikslo – pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį Latvijoje. Tiek vaizdo įrašų sukūrimo istorija, tiek jų turinys, tiek tai, jog pareiškėjas prie šios veiklos negrįžo po to, kai tai nepadėjo jam gauti prieglobstį Latvijoje, pagrindžia prielaidą, jog jo tikslas nėra paskleisti žinią, suburti žmones, išreikšti protestą ar pan.

Ši prielaida paaiškina, kodėl pareiškėjo vaizdo įrašuose nėra turinio, kuris būtų iš tikrųjų „įdomus“ žmonėms ir (arba) „neparankus“ valdžiai. Per metus laiko (pirmas pareiškėjo vaizdo įrašas YouTube platformoje paskelbtas 2019 m. kovo 20 d.) prieš pareiškėją nebuvo panaudota nė viena iš tipinių priemonių, kurias taiko (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, siekdamos kontroliuoti, užgniaužti žmonių kritiką vykdoma prieš (duomenys neskelbtini) valdžią. Pareiškėjo puslapis YouTube paskyroje nebuvo užblokuotas, vaizdo įrašus galima peržiūrėti ir šiuo metu, t. y. jam nebuvo liepta pašalinti „pažeidžiamo turinio informacijos“, kuri gali būti laikytina šmeižiančia valstybės pareigūnus, įžeidinėjančia religinius jausmus, skatinanti ekstremizmą, separatizmą, terorizmą, neapykantos ar priešiškumo kurstymą ir pan., to nepadarė ir valdžios pareigūnai.

Patikrinus duomenis (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąraše bei (duomenys neskelbtini) skelbiamame Organizacijų ir fizinių asmenų, apie kuriuos yra duomenų, jog jie susiję su ekstremistine ar teroristine veikla, sąraše nerasta įrašų apie pareiškėją.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog teismas nėra pabėgėlio statuso suteikimo procedūros dalis ir (ar) tęsinys. Teismas Sprendimą vertina pareiškėjo pateikto skundo ribose. Pareiškėjas skunde teismui nurodė dvi iš minėtųjų prašymo suteikti prieglobstį priežasčių: (duomenys neskelbtini) patriotų užgauliojimai dėl pareiškėjo etninės kilmės bei pareiškėjo „antipolitinė veikla“. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog atsakovas pastarąsias priežastis įvertino netinkamai. Akcentavo, jog pareiškėjas teismo posėdyje nepagrindė, kad kilmės valstybėje jam gresiantis persekiojimas dėl etninės kilmės yra tokio intensyvumo, kad galėtų būti laikomas persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, dėl kurio pareiškėjui būtų galima suteikti prieglobstį. Kaip pagrįstai nurodė Departamentas, įžeidinėjimai, apsižodžiavimai yra nuolatinis ir neišvengiamas reiškinys visuomenėje. Kitų visuomenės narių pavartoti neigiami žodžiai savaime nėra laikomi grasinimais, kurie gali būti pagrįstai suvokiami kaip keliantys grėsmę gyvybei, sveikatai. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, jog žodiniai įžeidinėjimai ateityje pakeis formą bei peraugs į smurtinius veiksmus. Taigi, pareiškėjo pasakojimas apie jam gresiantį persekiojimą dėl etninės kilmės nesudaro sąlygų suteikti jam prieglobstį. Be to, vien įžeidinėjimai, apsižodžiavimai, susiję su pareiškėjo etnine kilme, nėra tokio intensyvumo, kurie leistų pareiškėjui taip pat suteikti papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų aspektu.

14. Teismas taip pat vertino ir pareiškėjo teiginius apie jo veiklą, susijusią su įrašų skelbimu YouTube platformoje. Pastebėta, kad pareiškėjas minėtus įrašus sukūrė ir paskelbė siekdamas gauti prieglobstį Latvijos Respublikoje. Tokia pareiškėjo veikla nėra pagrįsta jo tikrais (t. y. nuoširdžiais) politiniais įsitikinimais, o, sutinkant su Departamento pozicija, tėra pseudo-satyra politinio paviršiaus fone. Be to, pareiškėjo paskelbti įrašai nesulaikė jokio dėmesio, o (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos iki šiol jų nepašalino iš YouTube platformos, nepaskelbė pareiškėjo paieškos, nesiėmė jokių veiksmų prieš jį. Teismas padarė išvadą, jog ir šie pareiškėjo argumentai nepatvirtina jam gresiančių veiksmų, leidžiančių suteikti pareiškėjui prieglobstį arba papildomą apsaugą.

III. 15. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apžvelgia ginčo aplinkybes, pakartoja skunde išdėstytus argumentus, be kita ko, jog atsakovas neatliko pareigos surinkti kilmės valstybės informaciją apie asmenų, priklausančių etninėms grupėms, persekiojimą, o tyrimą dėl baimės būti persekiojamam dėl paskelbtų vaizdo įrašų, kritikuojančių (duomenys neskelbtini) valdžią, atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu. Mano, kad atsakovas ir teismas netinkamai kvalifikavo pareiškėjo nurodytus faktus ir aplinkybes, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, taip pat papildomą apsaugą.

17. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pastebi, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl teismo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo, o išdėstyti argumentai yra identiški skundo turiniui. Atsakovas pakartoja, jog pareiškėjo teiginiai apie patirtą įžeidinėjimą dėl jo etninės kilmės savaime nelaikytini persekiojimu Ženevos konvencijos kontekste, todėl nebuvo poreikio rinkti kilmės valstybės informaciją apie asmenų priklausymą etninės kilmės grupėms. Asmens praeityje patirti jam nemalonūs epizodai nebūtinai yra tokio lygio teisių pažeidimas, kuris laikytinas persekiojimu. Atsakovas taip pat pakartoja pritariantis pareiškėjo vertinimui, jog pareiškėjo YouTube platformoje paskelbti vaizdo įrašai pripažintini informacija, kritikuojančia (duomenys neskelbtini) valdžią, bet pabrėžia, kad dėl minėtų vaizdo įrašų ir galimų pasekmių pareiškėjui buvo atliktas išsamus tyrimas, kurio metu konstatuota, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl šių vaizdo įrašų nėra reali ir tikėtina. Be to, atsakovas pažymi, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendime atsakovo padarytos išvados atitinka byloje esančius duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

22. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

23. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

24. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

25. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

26. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

27. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

28. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

29. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

30. Įstatymo nuostatos atspindi Ženevos konvenciją, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

31. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė įvairiomis aplinkybėmis, tačiau skunde teismui nesutiko tik su dviejų iš jų vertinimu: 1) baimė patirti persekiojimo veiksmus dėl pareiškėjo etninės kilmės; 2) baimė patirti persekiojimo veiksmus dėl pareiškėjo antipolitinės veiklos.

34. Pareiškėjas baimę patirti persekiojimo veiksmus dėl etninės kilmės siejo su tuo, kad jo senelis yra vokietis, ir apie tai sužinoję asmenys (įskaitant bendradarbius, darbdavį) jį įžeidinėdavo (vadino fašistu, nacistu, bendrininku). Atsakovas Sprendime plačiau netyrė, ar pareiškėjo teiginiai apie patiriamą įžeidinėjimą atitinka tikrovę, laikydamasis pozicijos, jog įžeidinėjimai, apsižodžiavimai yra neišvengiamas reiškinys visuomenėje; kitų visuomenės narių pavartoti neigiami, pikti žodžiai savaime nėra laikomi grasinimais, kurie gali būti pagrįstai suvokiami kaip keliantys grėsmę gyvybei, sveikatai; pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, jog žodiniai įžeidinėjimai ateityje pakeis formą bei peraugs į smurtinius veiksmus; šis pasakojimas nepagrindžia realios tikimybės, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas dėl savo etninės kilmės susidurs su persekiojimu ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais. Pareiškėjas sutiko su atsakovo išvada, kad jis nenurodė aplinkybių dėl ateityje tikėtinų veiksmų formos pasikeitimo, tačiau manė, jog, nepaisant to, atsakovas turėjo pareigą surinkti kilmės valstybės informaciją apie asmenų, priklausančių etninėms grupėms, persekiojimą, bet šios pareigos neatliko. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje nepagrindė, kad kilmės valstybėje jam gresiantis persekiojimas dėl etninės kilmės būtų tokio intensyvumo, kad galėtų būti laikomas persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, ir sutiko su atsakovo pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė jokių platesnių argumentų, kodėl nesutinka su tokiomis atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis.

35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, sutinka, jog pareiškėjo nurodyti veiksmai, kuriuos jis įvardija kaip persekiojimą dėl etninės kilmės, nelaikytini persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais. Pastebėtina, kad pareiškėjas savo baimę būti persekiojamu dėl etninės kilmės grindė išimtinai abstraktaus pobūdžio paaiškinimais apie privačių asmenų pavienius pasisakymus (pravardžiavimą), neužsiminė, kad kokiu nors būdu buvo pažeistos jo teisės (ypač pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės), kad konkrečiu atveju kilo ar galėjo kilti grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Pareiškėjas iš esmės neįvardijo objektyvių veiksnių, patvirtinančių jo baimės būti persekiojamu dėl etninės kilmės pagrįstumą, o jo pasvarstymai, kad ilgai trunkantys įžeidinėjimai, tikėtina, peraugs į smurtinius veiksmus, yra grindžiami ne konkrečiais argumentais, kurių teisingumą atsakovas būtų galėjęs patikrinti rinkdamas informaciją, bet išimtinai tik subjektyvaus pobūdžio įsitikinimu. Konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ar papildomą apsaugą dėl jo baimės patirti persekiojimą dėl etninės kilmės.

36. Pareiškėjas savo antipolitine veikla, dėl kurios teigė patyręs baimę būti persekiojimu, laikė tai, jog jis YouTube platformoje paskelbė vaizdo įrašus, kuriuose kritikavo (duomenys neskelbtini) valdžią. Atsakovas Sprendime nustatė, jog pareiškėjas, paklausęs savo advokato Latvijos Respublikoje, sukūrė ir YouTube platformoje 2019 m. kovo–balandžio mėn. paskelbė tris vaizdo įrašus, kuriuose reiškė nepasitenkinimą (duomenys neskelbtini) tvarka ir valdymo metodais; atsakovas išsamiai apžvelgė aktualų (duomenys neskelbtini) teisinį reglamentavimą bei kompetentingų institucijų (tarp jų – „Human Rights Watch“) ataskaitas apie padėtį šioje valstybėje; konstatavo, jog atsižvelgiant į mažą pareiškėjo paskelbtų įrašų populiarumo lygį (mažas peržiūrų skaičius, nekilo nei diskusijų, nei komentarų) bei jų turinį (abstraktaus, chaotiško pobūdžio informacijos kratiniai, sukurti panaudojant viešą, bendro pobūdžio informaciją, neaišku, kokią žinią pareiškėjas siekė paskleisti), taip pat į tai, kad pareiškėjas negrįžo prie šios veiklos, kai tai jam nepadėjo gauti prieglobstį Latvijoje, laikytina, kad pareiškėjas nesiekė paskleisti žinią, suburti žmones, išreikšti protestą ar pan.; per metus laiko po įrašų paskelbimo prieš pareiškėją nebuvo panaudotos tipinės priemonės, kurias taiko (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, siekdamos kontroliuoti asmenis, kritikuojančius (duomenys neskelbtini) valdžią (pareiškėjo paskyra nebuvo užblokuota, vaizdo įrašus galima pasiekti iki šiol, nėra paskelbta pareiškėjo paieška ir t. t.); nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog paskelbti įrašai sudomintų (duomenys neskelbtini) valdžią ir ji būtų suinteresuota šiuos įrašus pašalinti, o pareiškėją – nubausti, taigi nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas kilmės valstybėje patirs persekiojimą ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamu iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu.

37. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo vaizdo įrašais YouTube platformoje (kurie ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra tik trys, paskelbti 2019 m. kovo–balandžio mėn., jų peržiūrų skaičius mažas, iš esmės nėra komentarų), sutinka su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjo vaizdo įrašai nesusilaukė didesnio dėmesio (pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų), nėra jokių kliūčių juos pasiekti, jų turinys nėra itin kritiškas (duomenys neskelbtini) valdžios atžvilgiu, vaizdo įrašus daugiausia sudaro įvairios ištraukos iš laidų ir filmų, pareiškėjo pamąstymai, dažniau nukreipti prieš (duomenys neskelbtini) žmones apskritai nei (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas (pvz., pasišaipymai dėl (duomenys neskelbtini) piliečių neišsilavinimo, patiklumo), stereotipiniai teiginiai (pvz., valstybės įstaigų pareigūnai gauna žymiai didesnius atlyginimus, tai pagrindžiant oficialiai skelbiamais duomenimis iš, be kita ko, (duomenys neskelbtini) Prezidento oficialios svetainės (duomenys neskelbtini)). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje pripažino, jog jokių veiksmų iš valstybės valdžios institucijų nėra patyręs (tai bandė paaiškinti tuo, kad visą laiką slapstėsi), nurodė, kad pareigūnai nebuvo kreipęsi į jo artimuosius, siekdami jį surasti. (duomenys neskelbtini) dėl socialiniuose internetiniuose tinklalapiuose išsakytų komentarų ar kitos informacijos, priešingos ar kritikuojančios (duomenys neskelbtini) valdžią, asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn arba patirti kitas neigiamas pasekmes, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog, kaip pažymima Sprendime, būtent pareiškėjo paskelbti vaizdo įrašai sudomino (duomenys neskelbtini) valdžios institucijas ir jos yra suinteresuotos šiuos įrašus pašalinti, nuslėpti. Šiuo aspektu pareiškėjas remiasi bendra situacija kilmės valstybėje, o ne savo individualiomis aplinkybėmis. Deklaratyvaus pobūdžio ir tikrovės neatitinkantys pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas tyrimą dėl jo baimės būti persekiojamu dėl politinių pažiūrų atliko paviršutiniškai, nepaneigia Sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis ir papildoma apsauga šiuo pagrindu.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė