A-502-3102-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-3102/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00167-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 13.2, 13.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens P. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. K., R. M., Z. R., Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „BAU Solutions“ dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuroras (toliau – ir prokuroras), ginantis viešąjį interesą, prašo panaikinti:

1) Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2010 m. kovo 31 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. SV-218 dėl naujos pagalbinio ūkio paskirties pastato statybos vietoje esamo ūkinio pastato, adresu Klaipėdos rajono savivaldybė, Sendvario seniūnija, Klemiškės I kaimas, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sąvadas);

2) Klaipėdos rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) P. K. 2010 m. liepos 30 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-34-100730-00309 dėl naujos pagalbinio ūkio paskirties pastato statybos vietoje esamo ūkinio pastato, esančio adresu Klaipėdos rajono savivaldybė, Sendvario seniūnija, Klemiškės I kaimas, žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statybos leidimas).

Nurodė, kad atsakovas Administracija nepagrįstai patvirtino Sąvadą pagalbiniam ūkio paskirties pastatui ir šio sąvado ir techninio projekto pagrindu 2010 m. liepos 30 d. P. K. išdavė Statybos leidimą. Pagal Nekilnojamojo turto registrą šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso: 0,1249 ha dalis – P. K., 0,0399 ha dalis – Z. R. ir 0,0335 ha dalis – R. M..

Pažymėjo, jog Klemiškės I dvaro sodyba Kultūros paveldo inspekcijos direktoriaus 1995 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 413/1271 įrašyta į laikiną apskaitą ir suteiktas kodas LA 413/1271 bei IP 362 At, pasikeitus kultūros paveldo objektų registracijos tvarkai Kelmiškės I dvaro sodybos kompleksui suteiktas unikalus kodas kultūros vertybių registre 239. 2012 m. sausio 12 d. Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba aktu Nr. KPD-RM-1703 patikslino Klemiškės I dvaro sodybos vertingąsias savybes. Arklidės–karietinės pamatų liekanoms, vietoje kurių P. K. išduotas Statybos leidimas statyti pagalbinį ūkinį pastatą, suteiktas unikalus kodas kultūros vertybių registre 36117. Teigė, kad atsakovo patvirtintas Sąvadas ir išduotas Statybos leidimas pažeidžia teisės aktų reikalavimus ir nuostatas. Sąvade ir parengtame projekte nėra pateikta duomenų apie tai, kad pagalbinis ūkio paskirties pastatas bus naujai statomas vietoje kultūros vertybe buvusio ūkinio pastato. Prašymo reikalavimą grindžia tuo, jog Sąvadas ir Statybos leidimas išduotas nesant Departamento sąlygų, nesuderinus projekto su Departamentu, nedalyvavus Departamento atstovui Klaipėdos rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, neatlikus statinio projekto ekspertizės ir tuo pažeidžiami aukštesnės galios teisės aktai – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 8 dalies, 19 straipsnio 6 dalies 3 punkto, 22 straipsnio, 23 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsnio 17 dalies 4 punkto, 29 straipsnio 1 punkto, Statybos techninio reglamento STR 1.06.03:2002 „Statinio projekto ekspertizė ir statinio ekspertizė“ 7.1 punkto, Statybos techninio reglamento STR1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ 5.5. punkto nuostatos. Akcentuoja, jog numatomi statybos darbai faktiškai sunaikina dvaro sodybos vientisumą, teritorijos išplanavimą bei užstatymą taip pat panaikina galimybę atkurti sunykusį arklidžių–karietinės pastatą tokį, koks jis buvo (I t., b. l. 7–11).

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo reikalavimus atmesti. Nurodė, kad Administracija vadovaudamasi Statybos įstatymo 20 straipsniu, Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ nuostatomis (toliau – ir STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“), išdavė P. K. Sąvadą. Parengtas techninis projektas buvo svarstomas Klaipėdos rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos posėdyje, kuri jam pritarė, todėl buvo išduotas Statybos leidimas.

Teigė, jog patikrinus P. K. pateiktus dokumentus buvo nustatyta, kad žemės sklypui taikomos ryšių linijų apsaugos zonos, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos bei elektros linijų apsaugos zonos specialieji reikalavimai, butui ir pastatui – ūkiniam pastatui specialieji reikalavimai nenustatyti. Duomenų apie tai, kad minėti nekilnojamieji daiktai yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) nebuvo. Šie duomenys nekilnojamojo turto registre įrašyti tik 2012 m. sausio 25 d..

Esant šioms aplinkybėms, Administracijos direktorius (ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) neturėjo teikti paraiškos statinio projektavimo sąlygoms už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingai institucijai, o Sąvadas išduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Nurodytos aplinkybės nebuvo pasikeitusios ir 2010 m. liepos 28 d. projektą svarstant Nuolatinėje statybos komisijoje bei priimant sprendimą išduoti Statybos leidimą, todėl už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija neturėjo pritarti pateiktam projektui, kaip numatyta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 3 punkte, 23 straipsnio 8 dalyje, Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 4 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) 90 punkte.

Pažymi, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 4 punkto redakcija, kurios pažeidimu prašymą grindžia pareiškėjas, įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d., t. y. po Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo. Teigia, kad šios teisės normos gali būti taikomos tik tada, kai žemės sklypo specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (kai nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 22 str.5 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.3 p.).

Nurodo, kad į Klaipėdos rajono savivaldybės nuolatinės statybos komisijos sudėtį Savivaldybės tarybos sprendimu buvo įtrauktas ir Departamento atstovas ir nors Departamento atstovo dalyvavimas svarstant projektą nebuvo privalomas, tačiau jis galėjo svarstyme dalyvauti savo iniciatyva bei pateikti pastabas raštu, tačiau šia teise nepasinaudojo (I t., b. l. 88–90).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime nurodo, kad su prašymu sutinka (I t., b. l. 84).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) nurodo, kad sutinka su pareiškėjo prašyme išdėstyta pozicija, jai pritaria, tačiau pažymi, kad Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo metu nekilnojamojo turto registre įrašų apie tai, kad ginčo teritorija patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ar jų apsaugos zona, nebuvo, nes toks įrašas galioja nuo 2012 m. sausio 25 d. (I t., b. l. 112). Pažymėjo, kad Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo metu ginčo teritorijoje galiojo bendrasis planas, kuriame buvo duomenys apie nekilnojamos kultūros vertybės teritoriją, todėl atsakovė privalėjo juo vadovautis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. K., atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti ir prašo juos atmesti. Teigia, kad nors Klemiškės I dvaro sodyba ir buvo 1995 m. įrašyta į laikiną apskaitą, tačiau nebuvo paskelbta saugomu kultūros paveldo objektu. Išduodant Sąvadą bei Statybos leidimą, žymų, specialiųjų naudojimo sąlygų ar registro pastabų, kad šis statinys yra nekilnojamoji kultūros vertybė, Nekilnojamojo turto registre nebuvo. Mano, jog Departamentui teigiant, kad vertingosioms komplekso savybėms gresia pavojus, jis turėjo per 15 dienų inicijuoti kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu arba paskelbti nesaugomu. Pabrėžia, kad Departamentas nesiėmė veiksmų dėl komplekso paskelbimo saugomu (I. t., b. l. 115–117).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „BAU Solutions“ atsiliepimo į prašymą nepateikė.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. M. ir Z. R. atsiliepimų į prašymą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino ir panaikino Sąvadą ir Statybos leidimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo (galiojusio nuo 1990 m. liepos 30 d. iki 1995 m. vasario 1 d.) 8 straipsnio 2 punktu, 1994 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu ir 1995 m. sausio 24 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1995 m. sausio 27 d.) 9 straipsniu, konstatavo, jog iki 1995 m. sausio 27 d. buvęs konkrečiu 3 metų terminu apibrėžtas objektų įtraukimas į laikiną apskaitą, po 1995 m. sausio 27 d. liko terminuotu, tačiau termino pabaiga tapo apibrėžta juridiniu faktu – kol bus nuspręsta dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Atsižvelgęs į nustatytą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad objektams, įtrauktiems į laikiną apskaitą, inter alia Kelmiškės I dvaro sodybos kompleksui, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taikomas nekilnojamosioms kultūros vertybėms taikomas teisinis režimas ir jie turi būti saugojami taip pat, kaip ir nekilnojamosios kultūros vertybės, įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Akcentavo, jog Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T11-405 patvirtintame Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajame plane (toliau – ir Bendrasis planas), sklypo teritorijoje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pažymėti paveldo objektai (I t., b. l. 145–146). Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 13 d. raštas Nr. (51.43)-A5-3014 patvirtina, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai buvo žinoma apie Klemiškės I dvaro sodybos įrašymą į Kultūros vertybių registrą 1992 m. balandžio 3 d. bei šio objekto įtraukimą į laikiną apskaitą 1995 m. (I t., b. l. 148). Pagal Sąvado išdavimo metu galiojusią Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakciją savivaldybės administracijos direktorius, gavęs šiame įstatyme nurodytus dokumentus, turėjo pateikti paraišką statinio projektavimo sąlygoms, parengti (pagal kompetenciją), inter alia už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos kultūros paveldo objekto tvarkomųjų statybos darbų projektui rengti, statinio kultūros paveldo objekto teritorijoje ar apsaugos zonoje – statinio projektui rengti) – Departamentui. Nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs P. K. prašymą išduoti Sąvadą, apie tai nepranešė Departamentui, nepateikė paraiškos statinio projektavimo sąlygoms gauti už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingai institucijai. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatavo, kad Sąvadas išduotas pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį bei Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi Sąvado išdavimo metu). Konstatavus, kad Sąvadas išduotas pažeidžiant teisės norminių aktų reikalavimus, taip pat konstatuojamas neteisėtas Statybos leidimo išdavimas, nes jis išduotas nederinus projekto su Departamentu (priedas, b. l. 30), išduoto Statybos leidimo kopija Statybos įstatymo 23 straipsnio 14 dalyje (redakcija, galiojusi 2010 m. liepos 30 d.) nustatyta tvarka ir terminais nebuvo perduota Departamentui.

Pripažino nepagrįstais ir šiam ginčui teisiškai nereikšmingais trečiojo suinteresuoto asmens P. K. argumentus, susijusius su Departamento veiksmais nepriimant sprendimo skelbti objektą saugomu ar neskelbti, kadangi tai neturi teisinės reikšmės Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo procese.

III. Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 186–188), kuriame prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Klaipėdos rajono savivaldybės bendrajame plane, sklypo teritorijoje kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėtina paveldo objektai. Pabrėžia, kad iš pateikto Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano ištraukos matyti, kad minėtas sklypas galimai ribojasi su paveldo objekto teritorija, be to bendrieji planai nesprendžia konkrečių žemės sklypų priskyrimo teritorijai.

2. Teigia, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 13 d. raštas Nr. (5.1.43)-A5-3014, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina, kad administracija žinojo apie Kelmiškės I dvaro sodybos įrašymą į kultūros vertybių registrą, kadangi jame nėra tokių duomenų, tik pateikta informacija, kuri šiuo metu yra Kultūros vertybių registre. Be to nėra jokių duomenų, kad tokia informacija administracijai buvo prieinama Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo metu.

Taip pat nurodo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo prašymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas – 1 650 Lt. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo nuostatas, kadangi jis galiojo iki 1995 m. vasario 1 d., o Klemiškės I dvaro sodyba įrašyta į laikinąją apskaitą tik nuo 1995 m. kovo 31 d. Mano, kad teismas nepagrįstai taikė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, priimtą 1994 m. gruodžio 22 d. ir įsigaliojusį 1995 m. vasario 1 d. bei 1995 m. sausio 24 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, kadangi šio straipsnio nuostatos reglamentavo į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtrauktų tik iki naujo įstatymo įsigaliojimo objektų apsaugą. Pabrėžia, jog pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, galiojusį 1995 m. kovo 31 d. nustatytos ir įvertintos Klemiškės I dvaro sodybos vertybės turėjo būti registruojamos Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre, kurį tuo metu tvarkė Kultūros paveldo centras. Mano, kad aplinkybė, jog Klemiškės I dvaro sodyba nebuvo registruota jokiame registre iki 2012 m., pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nebuvo baigta šios sodybos, kaip kultūros vertybės apskaita. Be to vadovaujantis tuo metu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 9 straipsnio nuostatomis sprendimai dėl objekto įrašymo į Kultūros vertybių registrą turėjo būti skelbiami „Valstybės žiniose“, tačiau byloje duomenų apie tai nėra, todėl tretiesiems asmenims negalėjo kilti jokių su tuo susijusių pareigų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesuprato ginčo esmės, kad ginčo objektas Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo metu nebuvo registruotas, kaip kultūros paveldo objektas.

2. Teigia, kad teismas nepasisakė dėl P. K. argumentų, jog viešojo registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnis, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-433/2009, Nr. 3K-3-249/2007).

3. Mano, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, rėmėsi rašytiniais įrodymais, kurie neatitinka tokiems įrodymams keliamų reikalavimų. Neišsiaiškino, ką reiškia Bendrajame plane ginčo objekte esantis sutartinis ženklas, todėl bendrojo plano ištrauka neįrodo, jog atsakovas žinojo ar privalėjo žinoti, kad ginčijamas pastatas laikomas kultūros vertybe. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal bendrojo plano mastelį sutartinis paveldo objektų ženklas gali būti nutolęs apie 50-100 metrų.

4. Nesutinka su teismo išvada, kad P. K. argumentai, susiję su Departamento veiksmais priimant sprendimą skelbti objektą saugomu ar neskelbti yra, nėra teisiškai reikšmingi ir mano, kad šie veiksmai nagrinėjamoje byloje turi lemiamą reikšmę. Taip pat mano, kad tokiu teiginiu teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2011 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A822-2791/2011).

5. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „BAU Solutions“ pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus (II t., b. l. 21), kuriame nurodo, jog pagal patvirtintas projektavimo sąlygas atliko pagalbinio ūkinio pastato projektas ir nustatyta tvarka suderintas. Išduotose projektavimo sąlygose nebuvo Departamento apribojimų.

Atsakovas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į P. K. apeliacinį skundą (II t., b. l. 22) nurodo, kad su juo sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. K. atsiliepime į atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (II t., b. l. 23) nurodo, kad su juo sutinka ir pažymi, kad naujuose nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose įrašai apie ginčo objektą yra nekilnojamų vertybių teritorijoje pažymėti, kaip juridiniai faktai, bet ne kaip specialiosios naudojimo sąlygos, todėl nekilnojamos kultūros teritorijos ribos yra apibrėžtos, bet nenustatytos ir net šiuo metu nereikia gauti specialiųjų reikalavimų iš Departamento.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuroras pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus (II t., b. l. 26–29), kuriame prašo apeliacinius skundus atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinius skundus grindžia šiais argumentais:

1. Teigia, kad atsakovas turi prieigą prie internetinės prie kultūros registro duomenų bazės, jis disponuoja Bendruoju planu. Mano, jog atsakovas abejodamas Bendrojo plano duomenimis privalėjo patikrinti faktą, ar teritorija, kurioje planuojama statyti statinius nepriklauso kultūros paveldo vertybių teritorijai (Statybos įstatymo 6 str. 1 d. 2 p.).

2. Pabrėžia, jog aplinkybė, kad į Klaipėdos rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos sudėtį buvo įtrauktas Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio atstovas, kuris galėjo dalyvauti savo iniciatyva ir teikti pastabas, yra nepagrįsta jokiais įrodymais, kadangi Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys nebuvo apie tai informuotas.

Taip pat nurodo argumentus, išdėstytus prašyme pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus (II t., b. l. 30–31), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinius skundus atmesti.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimas dėl kultūros paveldo skelbimo ar neskelbimo saugomu neturi jokios teisinės reikšmės padarytiems pažeidimams..

Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatyme yra eksplicitiškai nustatyta, jog visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis ir dėl to jokios papildomos administracinės procedūros neturėjo būti atliekamos.

Taip pat abejoja ar UAB „Almontas“ gali būti proceso dalyvis, kaip P. K. atstovas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus (II t., b. l. 32–34), kuriame prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems Departamento atsiliepime į apeliacinius skundus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2010 m. kovo 31 d. išduoto statinio projektavimo sąlygų sąvado Nr. SV-218 ir 2010 m. liepos 30 d. statybos leidimo Nr. LNS-34-100730-00309, suteikiančio P. K. teisę naujo statinio – pagalbinio ūkio paskirties pastato – statybai vietoje esamo ūkio pastato žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Gindulių k. v., adresu Klaipėdos r. sav., Klemiškės I k., teisėtumo ir pagrįstumo.

Nurodytus individualius administracinius aktus pareiškėjas prašo naikinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. kaip neteisėtus dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, konkrečiai – Statybos įstatymo (2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) 20 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs šio straipsnio 2 dalyje išvardytus dokumentus, pateikia paraišką statinio projektavimo sąlygoms parengti pagal kompetenciją už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos kultūros paveldo objekto tvarkomųjų statybos darbų projektui rengti, statinio kultūros paveldo objekto teritorijoje ar apsaugos zonoje – statinio projektui rengti).

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, kultūros paveldo objektai yra pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Šį reguliavimą detalizuoja Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 (toliau – ir Nuostatai), 16 punktas, nurodantis, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės. Registre kaupiami inter alia šie nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenys: pavadinimas (pagal klasifikatorių); vardas ar vardų sąrašas (pagal nurodytą vertinimo tarybos akte); adresas; vertinimo tarybos aktu (aktais) apibrėžtos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribos (Nuostatų 17.1–17.7 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi viešą informaciją Kultūros vertybių registre (http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=239), nustatė, kad Klemiškės I dvaro sodyba (unikalus objekto kodas: 239, adresas: Klaipėdos r. sav., Klemiškės I k. (Sendvario sen.) laikoma įregistruota nuo 1992 m. balandžio 3 d., todėl analizuojamu atveju nėra pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsniu, kalbančiu apie objektų teisinę apsaugą laikotarpiu iki jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Atitinkamai matyti, jog arklidės-karietinės liekanos (unikalus objekto kodas 36117), kurių vietoje leista vykdyti ginčo statybą, kaip Klemiškės I dvaro sodybos komplekso dalis tikslinant duomenis įregistruotos tik 2012 m. sausio 11 d., taigi jau po skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo (http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=36117&lang=lt).

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 12 ir 13 punktai numato, kad Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys <...>; teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus. Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 17 ir 18 punktu, nekilnojamojo daikto registro įraše daromos žymos apie juridinius faktus: nekilnojamojo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje.

Nagrinėjamos bylos medžiaga (t. I, b. l. 63-72, 73-75, 98-99; t. II, 10-15) patvirtina, jog iki 2012 m. sausio mėnesio valstybės registruose nebuvo teisiškai reikšmingų duomenų, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), todėl atsakovui nekilo pareiga remiantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktu kreiptis į Kultūros paveldo departamentą dėl projektavimo sąlygų išdavimo bei vėliau gauti Kultūros paveldo departamento atstovo pritarimą parengtam statinio projektui. Taip pat neįrodyta, jog P. K., 2009 m. kovo 26 d. sudarydamas valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. NB2-1160 (t. I, b. l. 100-105), iš kitų šaltinių galėjo žinoti, kad ginčo sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, tačiau šią aplinkybę sąmoningai nutylėjo.

Teisėjų kolegija, išsprendusi šalių ginčą retrospektyviai, t. y. įvertinusi Sąvado ir Statybos leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reguliavimą ir buvusią faktinę situaciją, konstatuoja, kad šie administraciniai aktai yra teisėti bei pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo prašymą atmesti.

V. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu <..>. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012 konstatavo, kad vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies pirmu sakiniu, administracinių bylų teisenoje proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai tokias atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet ir kitų asmenų, kurie teisėtai atstovavo proceso šaliai, teisinėms paslaugoms apmokėti. Priešingas aiškinimas reikštų, jog asmenys, kurie teisėtai naudojasi ne advokatų ar advokatų padėjėjų pagalba, atsidurtų nevienodoje padėtyje su asmenimis, kurie naudojasi advokatų ar advokatų padėjėjų pagalba, nors ABTĮ nereikalauja, kad administracinėse bylose atstovautų tik advokatai arba advokatų padėjėjai, taigi iš esmės netraktuoja šių asmenų grupių (advokatų (jų padėjėjų) ir ne advokatų (jų padėjėjų)) kaip pasižyminčių tokiais skirtumais, kurie neleistų pirmajai atstovų grupei (ne advokatams ar advokatų padėjėjams) atstovauti klientams, vedantiems bylas administraciniuose teismuose. Taigi jei įstatymas apribotų teisę gauti atstovavimo išlaidų, sumokėtų ne advokatui ar advokato padėjėjui, atlyginimą, atsirastų prielaidos teigti, kad ABTĮ požiūriu iš esmės panašioje padėtyje esantys (nes turintys teisėtus atstovus) asmenys būtų diskriminuojami vien tik dėl to, kad pasirinktų kaip atstovą ne advokatą ar advokato padėjėją, bet kitą teisėtai atstovauti jiems galintį asmenį.

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Trečiojo suinteresuoto asmens P. K. pateiktais įrodymais nustatyta, kad už apeliacinio skundo parengimą UAB „Almontus“ jam pateikė PVM sąskaitą faktūrą 600 Lt sumai (t. I, b. l. 118, 119; t. II, b. l. 9), tačiau įvertinus tai, kad duomenų apie šios sąskaitos apmokėjimą byloje nėra, atstovavimo išlaidų priteisimo klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį, trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę gauti 50 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. II, b. l. 4) atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens P. K. apeliacinius skundus tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuroro prašymą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros trečiojo suinteresuoto asmens P. K. naudai 50 (penkiasdešimt) Lt teismo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

P. K. prašymą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, atlyginimo perduoti nagrinėti šiam teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė