2022-07-13 Nr. AB-18774-3-62-3-00595-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3011-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00595-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. A. A. H., S. S. Y. K. , atstovaujančių ir jų nepilnamečius vaikus A. A. D. A. H. , H. A. D. A. H. , M. A. D. A. H. , N. A. D. A. H. , R. A. D. A. H. , Y. A. D. A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. D. A. A. H., S. S. Y. K. , atstovaujantys ir jų nepilnamečius vaikus A. A. D. A. H. , H. A. D. A. H. , M. A. D. A. H. , N. A. D. A. H. , R. A. D. A. H. , Y. A. D. A. H. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21M32425 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad negali sugrįžti į savo kilmės šalį, nes pareiškėją A. D. A. A. H. (toliau – ir pareiškėjas) (duomenys neskelbtini). Atsakovas netinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjo situaciją jo kilmės šalyje. Atsižvelgus į kilmės šalies vyriausybės tiesioginę grėsmę pareiškėjui, baimė grįžti vertintina kaip visiškai pagrįsta. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, jis nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Sprendimo dalimi dėl išsiuntimo, nes nenustatytos būtinos užsieniečio išsiuntimo sąlygos.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad asmenų pasakojimas apie priežastis, privertusias juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), vertintinas kritiškai ir nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjams poreikį. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenis, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju asmenims kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo teiginys, kad jiems yra grasinama dėl to, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų pasakojimą. Pareiškėjams kylančios grėsmės nepagrindė ir tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija. Vien pareiškėjų nesutikimas su Migracijos departamento priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti šį sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Kartu pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai kirtę sieną, buvo sulaikyti pareigūnų, pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas vykdė pareiškėjų A. D. A. A. H. ir S. S. Y. K. apklausą, kurios metu jie nurodė (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja S. S. Y. K. patvirtino pareiškėjo (sutuoktinio) pasakojimą. Pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) Išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmenims A. D. A. A. H. ir S. S. Y. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos šiems asmenims A. D. A. A. H. ir S. S. Y. K. ; 5) neuždrausti N. A. D. A. H., R. A. D. A. H., H. A. D. A. H. , M. A. D. A. H. , Y. A. D. A. H. , A. A. D. A. H. atvykti į Lietuvos Respubliką.

9. Teismas aptarė 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prieglobsčio bylose.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai tiek Migracijos departamento apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu akcentavo, kad išvyko iš kilmės šalies dėl jiems ir jų nepilnamečiams vaikams kylančio pavojaus, t. y. atsakovas neatsižvelgė į visus reikšmingus faktus, susijusius su prieglobsčio prašytojų asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

11. Teismas aptarė 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas ir, įvertinęs Sprendimo turinį, sutiko su pareiškėjų argumentais, kad skundžiamame atsakovo sprendime nebuvo įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų nepilnamečių vaikų interesų apsauga ir interesais, šeimos gyvenimu, negrąžinimo principu. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant klausimą, turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Šiuo atveju atsakovas, nesuteikdamas pareiškėjams prieglobsčio ir papildomos apsaugos, tik abstrakčiai nurodė, kad nenustatytos individualios aplinkybės, didinančios riziką pareiškėjams patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių. Atsakovas atsižvelgė tik į pareiškėjų neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, tuo pažeisdamas Direktyvos 2008/115/EB preambulės 6 punkto nuostatas, pagal kurias sprendimai pagal prieglobsčio prašytojų prašymus dėl tarptautinės apsaugos suteikimo turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

12. Teismas pažymėjo, jog atsakovas neįvertino, kad prieglobsčio prašytojai yra ne tik sutuoktiniai, bet ir jų nepilnamečiai vaikai A. A. D. A. H. , H. A. D. A. H. , M. A. D. A. H. , N. A. D. A. H. , R. A. D. A. H. , Y. A. D. A. H. (toliau – ir pareiškėjų nepilnamečiai vaikai). Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl nurodytų nepilnamečių vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos (prieglobsčio ir papildomos apsaugos) bus tinkamai užtikrinti geriausi nepilnamečių vaikų interesai. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose (žr., pvz., 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2179-567/2022).

13. Teismas, aptaręs Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 22 straipsnio, Tvarkos aprašo 6 punkto nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko su 6 nepilnamečiais vaikais, tarp kurių, teismo vertinimu, yra vaikas (-ų), kuris (-ie) pagal savo amžių galėtų bei gebėtų savarankiškai papasakoti apie kilmės valstybėje jam (jiems) kilusias grėsmės ir išvykimo priežastis. Šiuo atveju buvo apklausti tik pareiškėjai (tėvai), vaikų (vaiko) apklausa, siekiant išsiaiškinti individualiai jam (jiems) kylantį pavojų ir grėsmes, nebuvo atliekama. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl tarptautinės apsaugos, siekiant užtikrinti geriausius nepilnamečių vaikų interesus, taikymo atsakovas turėjo spręsti dėl nepilnamečio (-ių) prieglobsčio prašytojo (-ų) apklausos.

14. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių. Todėl teismas konstatavo, kad nepasiektas tyrimo tikslas, įpareigojantis atsakovą išsamiai įvertinti pareiškėjų individualią padėtį ir nustatyti, ar prieglobsčio prašytojai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygas ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Visapusiškai neištyrus ir neįvertinus pareiškėjų nurodomų aplinkybių ir pateiktų duomenų visumos dėl kilmės valstybėje kylančios (galinčios kilti) grėsmės visai jų šeimai, ypač nepilnamečiams vaikams, nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjų argumentai nepagrindžia jiems kylančios grėsmės.

15. Teismas konstatavo, kad surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį nebus pažeistos jų teisės ir pagrindinės laisvės, todėl Migracijos departamento ginčijamas sprendimas, neatlikus išsamaus aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, ir dėl to naikintinas.

III. 16. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

17. Migracijos departamentas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovas neįvertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjų nepilnamečių vaikų interesų apsauga ir interesais. Prieglobsčio prašymą šeimos vardu teikė du suaugę asmenys – pareiškėjai A. D. A. A. H. ir S. S. Y. K. , apklausų metu jie nurodė faktines aplinkybes, kurios lėmė jų išvykimą, t. y., pareiškėjų prašymas, skundas teismui buvo grindžiami tuo, jog jiems kyla pavojus dėl (duomenys neskelbtini). Nepilnamečiai asmenys nėra nelydimi asmenys, jie į Europos Sąjungos teritoriją atvyko lydimi jų tėvų, todėl būtent jų tėvai yra tie, kurie pirmiausia turi pasirūpinti savo nepilnamečių asmenų visapusiška apsauga. Todėl atsakovas, vertindamas pateiktą prašymą suteikti pareiškėjų šeimai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje dėl vienam šeimos nariui galimai kilusio pavojaus, atliko šeimos įvertinimą, jų nurodytų aplinkybių kontekste. Jokių faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą individualizuoti kiekvieno šeimos nario situaciją, o ne individualiai pareiškėjo ir bendrai jo šeimos, nenurodė nė vienas pilnametis pareiškėjas.

18. Atsakovas nesutinka, kad turėjo atlikti pareiškėjų, kurie yra nepilnamečiai vaikai, apklausas. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 6 punktu, nepilnamečio prieglobsčio prašytojo, išskyrus nelydimus nepilnamečius prieglobsčio prašytojus, apklausa atliekama, jeigu yra pagrindas manyti, kad jo pasakojimas gali turėti įtakos vertinant kartu į Lietuvos Respubliką atvykusių ir prašymus suteikti prieglobstį pateikusių pilnamečių tokio prieglobsčio prašytojo šeimos narių apklausos metu pateiktus duomenis arba kad nepilnametis prieglobsčio prašytojas gali pateikti duomenų apie jam asmeniškai gresiantį persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad nepilnamečių pareiškėjų apklausa būtų turėjusi reikšmę siekiant tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymą. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjams (visai šeimai) kyla pavojus dėl (duomenys neskelbtini).

19. Migracijos departamentas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenis, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju asmenims kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo teiginys, kad jiems yra grasinama dėl to, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų pasakojimą, jiems kylančios grėsmės nepagrindė ir tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija. Migracijos departamento sprendime daromos išvados atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuotą praktiką (žr., pvz., 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1241-968/2022). Kadangi pareiškėjai neįvardijo kitokių grėsmių, kurios (duomenys neskelbtini) kiltų būtent jų vaikams, Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjų prieglobsčio prašymą išnagrinėjo ir išvadas dėl visų šeimos narių padarė įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją, atsižvelgdamas į pilnamečių pareiškėjų pateiktus paaiškinimus bei surinktą kilmės valstybės informaciją. Atskirai pasisakyti dėl visų šeimos narių nebuvo pagrindo, kadangi grėsmė visiems šeimos nariams buvo grindžiama tomis pačiomis priežastimis bei aplinkybėmis.

20. Atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad priimant sprendimą atsižvelgta tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, pažeistas Direktyvos 2008/115/EB nuostatas ir negrąžinimo principas. Šiuo atveju pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas ir Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjų išsiuntimo, pagrįstai vertino, kad Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenis iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta. Taip pat sprendžiant pareiškėjų išsiuntimo klausimą nebuvo nustatytos ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kadangi pareiškėjai nėra turėję leidimo gyventi Lietuvoje Respublikoje bei neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių, o Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo tik prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo laikotarpiu. Į Lietuvos Respubliką asmenys atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra asmenų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti asmenims prieglobstį, vengdami grąžinimo, asmenys gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti.

21. Atsakovo vertinimu, surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjai į Europos Sąjungos valstybę narę atvyko ne siekdami apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus jų kilmės šalyje, o ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje nėra ir nebuvo pareiškėjų tikslas, o prieglobsčio prašymą pareiškėjai pateikė tuo tikslu, kad nebūtų išsiųsti į kilmės valstybę. Byloje nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad nepilnamečių pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos kaip nors pažeistų jų teises ar teisėtus interesus. Be to, išsiuntimo aspektu teismo sprendimas neatitinka naujausios teismų praktikos analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1813-789/2022). Duomenų, kad sprendimas išsiųsti iš Lietuvos Respublikos pažeistų pareiškėjų vaikų teises ar teisėtus interesus, nėra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21M32425 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gegužės 23 d. sprendimu panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 21M32425 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį. Teismas konstatavo, jog buvo apklausti tik pareiškėjai (tėvai), vaikų (vaiko) apklausa, siekiant išsiaiškinti individualiai jam (jiems) kylantį pavojų ir grėsmes, nebuvo atliekama. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl tarptautinės apsaugos, siekiant užtikrinti geriausius nepilnamečių vaikų interesus, taikymo atsakovas turėjo spręsti dėl nepilnamečio (-ių) prieglobsčio prašytojo (-ų) apklausos (žr., pvz., LVAT 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022).

24. Migracijos departamentas nesutinka su anksčiau minėtu sprendimu, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjų skundą atmesti. Pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad nepilnamečių pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos kaip nors pažeistų jų teises ar teisėtus interesus. Pareiškėjai nenurodė jokių individualių grėsmių, kurios kiltų būtent nepilnamečiams pareiškėjams (grėsmės vaikams tiesiogiai buvo siejamos su pareiškėjui kylančiomis grėsmėmis dėl (duomenys neskelbtini). Be to, nepilnamečiai asmenys nėra nelydimi asmenys, jie į Europos Sąjungos teritoriją atvyko lydimi jų tėvų, todėl būtent jų tėvai yra tie, kurie pirmiausia turi pasirūpinti savo nepilnamečių asmenų visapusiška apsauga. Taigi, nėra aišku, kaip ir kodėl nepilnamečių vaikų išsiuntimas į kilmės šalį (juos išsiunčiant kartu su tėvais, užtikrinančiais vaikų priežiūrą ir apsaugą) galėtų pažeisti nepilnamečių vaikų teises.

25. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

26. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

27. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

28. Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022 konstatavo, jog Departamento Sprendime nėra vertinamos aplinkybės dėl to, kad prieglobsčio prašytojai yra vaikai (5 ir 12 metų) kartu su savo tėvais. Departamentas, spręsdamas dėl vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas. Analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad skundžiamo Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsieniečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1621-602/2022).

30. Remiantis anksčiau aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neįvertino, kad prieglobsčio prašytojai yra ne tik sutuoktiniai, bet ir jų nepilnamečiai vaikai A. A. D. A. H., H. A. D. A. H., M. A. D. A. H, N. A. D. A. H., R. A. D. A. H., Y. A. D. A. H. (toliau – pareiškėjų nepilnamečiai vaikai) bei Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl nurodytų nepilnamečių vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos (prieglobsčio ir papildomos apsaugos) bus tinkamai užtikrinti geriausi nepilnamečių vaikų interesai.

31. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2179-567/2022 ir kt.), todėl nukrypti nuo jos nėra jokio pagrindo.

32. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka naujausios teismų praktikos analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1813-789/2022). Visų pirma pastebėtina, kad Migracijos departamento nurodyta byla ir šiame sprendime paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos faktinėmis aplinkybėmis nėra visiškai tapačios ar analogiškos. Antra, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1813-789/2022 pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas vertino ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjų vaikais. Be to, vienas iš vaikų buvo pilnametis, kuris buvo apklaustas ir teismo posėdžio metu, siekiant nustatyti jam kylančias grėsmes kilmės valstybėje

33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Skirgailė Žalimienė