2019-02-06 Nr. AB-3521-3-64-3-01174-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-871-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-001174-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. gegužės 13 iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Kamerose daug kartų viršijamas drėgmės lygis, nėra papildomos vėdinimo sistemos, pelėsis, byra tinkas, sanitarinis mazgas neatitvertas, tuo pačiu nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai naudotis tualetu, neturi papildomos vėdinimo sistemos. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, beldžiant į duris. Metalinės lovos pasenusios. Kamerose nėra pritaikyta specialių vietų asmeninių drabužių skalbimui ir džiovinimui. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę. Nebuvo pakankamai užtikrinama socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, nes pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliai buvo maži. Jam nebuvo suteikta privati asmeninė aplinka. Paskirstymo kamerose nėra sanitarinio mazgo, visos tos patalpos rūsyje, būna perpildytos, neturi aliarmo mygtuko. Dėl to jis pasidarė konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,71 kv. m iki 21,5 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose buvo atlikta atitikimo higienos normoms patikrinimai, nustatyta, jog kameroje Nr. 82 sienoje yra įtrūkimas, kitų pažeidimų nenustatyta, kamerose Nr. 91, 82 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, laikino paskirstymo kameros švarios.

Kamerose Nr. 86, 105 santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, kameroje Nr. 86 pelėsio nėra, kameroje Nr. 105 matomas pelėsis, kitų nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, užimtumo programos, kurios yra savanoriškos, yra vykdomos. Apatiniai rūbai skalbiami nemokamai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint, kartą per tris mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Dėl teisės skalbti rūbus nemokamai pareiškėjas nesikreipė. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Kameras valyti privalo patys suimtieji, jos nustatyta tvarka yra dezinfekuojamos, vykdoma jų deratizacija, dezinsekcija. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, savo nuomonės nepareiškė, įrodymų, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti netaikomas, nepateikė. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu taikė trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2017 m. liepos 19 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2014 m. gegužės 13 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2016 m. gegužės 20 d. Teismas vertino pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. Teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. liepos 18 d. taikė trejų metų senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.

8. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

9. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 10, 94, 57, 42, 63, 57, 30, 46, 40, 100, 91, 82, 86, 29, 48, 105 kalinamas 658 dienas, po 1–7 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,86 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Teismas pažymėjo, jog per visą šį laikotarpį pareiškėjui 631 dieną teko nuo 3,69 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 27 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

10. Teismas taip pat įvertino tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliam užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus. Teismas, įvertinęs kameroje esančių sanitarinių mazgų plotus bei kameroje esančių žmonių skaičių, priėjo išvadą, jog kameroje Nr. 94 (kameros plotas 18,76 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 17,63 kv. m), esant joje 5 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,53 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 82 (kameros plotas 22,88 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 21,15 kv. m), esant joje 6 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,52 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 42 (kameros plotas 22,85 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 20,97 kv. m), esant joje 6 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,49 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 46 (kameros plotas 18,33 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 17,17 kv. m), esant joje 5 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,43 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 40 (kameros plotas 22,93 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 21,23 kv. m), esant joje 6 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,55 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 91 (kameros plotas 18,45 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 16,51 kv. m), esant joje 5 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,30 kv. m kameros ploto. Kitose kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tam skaičiui kameroje esančių asmenų teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nustatė, kad mažesnis nei 3,6 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinį mazgą, vienam asmeniui teko 77 dienas.

11. Teismas konstatavo, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas pareiškėjui tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose, kas nėra visiškai paneigta bylos medžiaga. Nustatyta, jog pareiškėjas 27 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam buvo neužtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, bei dar 77 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, kai kameros plotas skaičiuojamas, iš jo atimant plotą, kurį užima sanitarinis mazgas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms iš dalies yra paneigti Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų išvadomis, iš dalies paneigtas nėra, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje, nei buvo atliekami patikrinimai kameroje pagal pateikiamus skundus, kas leidžia konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo. Remontai kamerose atliekami buvo. Vertindamas tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, jog nors tualetai kamerose įrengti, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat, atsižvelgiant, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, teismas vertino kaip pagrįstą.

12. Teismas atmetė argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, nes šis laikas yra nustatytas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismas taip pat nurodė, kad teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka, ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Signalizacijos mygtuko įrengimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktai nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 punktas numato, jog taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Mechaninės ventiliacijos nebuvimas ar nepakankamas natūralios šviesos srautas šiuo atveju kompensuojami galimybe vėdinti patalpą per langą ir dirbtiniu apšvietimu.

13. Teismas atmetė argumentą dėl netinkamų naudoti gultų, nurodęs, kad vien per ilgas eksploatacijos amžius neleidžia teigti, jog toks gultas nėra tinkamas naudoti, skundų dėl gultų pateikta nebuvo, kaip ir nepateikta įrodymų, iš kurių galima spręsti apie tikrąjį gultų amžių.

14. Teismas nurodė, kad pažeidimų laikino sulaikymo kamerose nustatyta nebuvo, be to, šiose patalpose pareiškėjas praleido mažai laiko, buvo keturis kartus, tad toks poveikis ilgalaikiu negali būti laikomas.

15. Teismas atmetė argumentą dėl privatumo neužtikrinimo, nurodydamas, kad tam tikras pareiškėjo teisių ar privatumo apribojimas yra iš esmės susiję su Šiaulių TI specifika.

16. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

17. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Teismas nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamų laikymo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

18. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 14 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 14 mėnesių, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga pilnai ir nepaneigta, tad šios abejonės vertintos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur jam teko per mažas gyvenamasis plotas ar kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, kitos sąlygos Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiama jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, buvo trumpas, 27 dienos, bei dar 77 dienas buvo pažeidžiama jo teisė į pakankamą gyvenamąjį plotą, bet pažeidimai buvo minimalūs, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,30 kv. m kameros ploto, atmetus sanitarinį mazgą, visi šie pažeidimai buvo daromi su pertraukomis, dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, pareiškėjui priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

21. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino gyvenamojo ploto normą. Nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui yra laisvas grindų plotas, be jokio inventoriaus ir sanitarinio mazgo. Teismas atsakovo nurodytus duomenis vertino atsakovo naudai.

22. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas suteikė tinkamai švarią ir higienos normas atitinkančią kamerą pareiškėjui.

23. Pareiškėjas nurodo, kad aliarmo skambučio nebuvimas pareiškėjui sukėlė nepatogumus, nesaugią ir pavojingą aplinką.

24. Pareiškėjas teigia, kad suteikiama teisė vieną kartą pasinaudoti dušu per savaitę pažeidžia tinkamos higienos priežiūros būtinumo aplinkybes.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pats faktas, jog pareiškėjas buvo laikomas 23 kv. m patalpoje su daug asmenų 23 val. per parą sukelia nežmonišką elgesį.

26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jokio pažeidimo, atsakovui nesuteikiant galimybės turėti privačią aplinką, kas savaime yra kankinimas ir nežmoniškas elgesys.

27. Pareiškėjo teigimu, teismas nepasisakė dėl atsakovo tyčinės kaltės, suteikiant pareiškėjui netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį.

29. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. P. kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pirmiausia atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, iš tualeto sklidusio blogo kvapo, tam tikrų higienos normos reikalavimų iš esmės pripažino pagrįstomis, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus, bei nustatė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais.

33. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą (turėjo būti skaičiuojamas plotas be baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto), nepagrįstai nenustatė pažeidimų dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams, dėl privačios aplinkos nesuteikimo, dėl aliarmo skambučio nebuvimo, netinkamai nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam iš atsakovo turi būti priteista 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

36. Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo iš esmės taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2014 m. liepos 18 d. patirtą neturtinę žalą. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, aplinkybes apie jo laikymo Šiaulių TI sąlygas, dėl kurių pareiškėjas kentėjo, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo sąlygomis Šiaulių TI, nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2016 m. gegužės 20 d.

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

39. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimų trukmės, asmeninio privatumo neužtikrinimo buvo nepagrįstos.

40. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 27 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam buvo neužtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, bei dar 77 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, kai kameros plotas skaičiuojamas, iš jo atimant plotą, kurį užima sanitarinis mazgas. Taip pat nustatyta, kad kamerose neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, galėjo tvyroti blogas kvapas, nevisiškai paneigti argumentai apie sąlygų kamerose neatitikimą higienos normų reikalavimams. Taigi ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

41. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad signalizacijos mygtuko įrengimo Šiaulių TI teisės aktai nenumatė. Tačiau pirmosios instancijos teismo argumentas, kad aplinkybė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo pavojaus mygtuko, nepatvirtina Šiaulių TI veikos neteisėtumo, yra nepagrįstas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.4 punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors Taisyklių 2 punktas ir nustato, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015; 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

42. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikta teisė bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Todėl pripažintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas nebuvo pažeistas. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta ir įvertinus tai, kad nesustatyta, jog dėl nesinaudojimo dušu dažniau pareiškėjui būtų kilę kokių nors neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Šiaulių TI buvo pažeista.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimo trukmę ir mastą, tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, daro išvadą, kad ploto normos trūkumas nebuvo trumpas, atsitiktinis ir nereikšmingas, be to, kamerų būklė neatitiko higienos normos reikalavimų, o tai reiškia, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

44. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

45. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

46. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pagrįstai atsižvelgė į laiką, kuris praėjo nuo ginčo laikotarpio pabaigos iki skundo teismui išsiuntimo dienos.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

48. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė