2023-05-24 Nr. AB-10907-3-61-3-00958-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-522-552/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00958-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2021 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. SSI-(19/1)-58 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2021 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 21R-165 (AG-95/05-2021) (toliau – ir LAGK sprendimas); 3) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. sausio 10 d. prašymą dėl išmokos skyrimo. Pareiškėjas iš atsakovo taip pat prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. sausio 11 d. į Tarnybą kreipėsi su prašymu, kad pareiškėjui, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, būtų skirta išmoka po 257 Eur į mėnesį ir už du mėnesius pasibaigus karantinui. Tarnyba Sprendimu atsisakė skirti išmoką tuo pagrindu, kad pareiškėjo prašymas pateiktas įsigaliojus naujoms Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) nuostatoms, pagal kurias savarankiškai dirbantiems asmenims, kurių veikla neapribota, išmokos neskiriamos. Pareiškėjo veiklos atitikimo iki 2021 m. sausio 1 d. galiojusioms Užimtumo įstatymo nuostatoms Tarnyba neginčijo, išmoką iki 2020 m. rugpjūčio 16 d. (pirmas karantinas) Tarnyba pareiškėjui buvo skyrusi ir pareiškėjas ją gavo.

3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimu jį skundė LAGK, LAGK sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. LAGK, priimdama sprendimą, rėmėsi Užimtumo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo 3 straipsnio 5 dalimi ir neatkreipė dėmesio į kitas Užimtumo įstatymo įsigaliojimo dalis. Savarankiškai dirbantys asmenys teisės į išmoką iki 2021 m. sausio 1 d. neprarado. Nei Užimtumo įstatyme nei Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatuose, patvirtintuose Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-129 „Dėl Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) nėra reikalavimo teikti prašymus kitokiais terminais, negu jie nustatyti šiuose teisės aktuose, t. y. teikti prašymus galima karantino laikotarpiu ir ne vėliau dviejų mėnesių jam pasibaigus pagal Užimtumo įstatymo redakciją, galiojusią iki 2021 m. sausio 1 d. ir ne vėliau kaip mėnuo pasibaigus karantinui pagal Užimtumo įstatymo redakciją galiojusią nuo 2021 m. sausio 1 d.

4. Pareiškėjas teigė, kad ne prašymo pateikimo data apsprendžia teisinio santykio ir su juo susijusių teisių ir pareigų atsiradimą ir pasibaigimą, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnyje išvardinti veiksmai. Tarnyba ir LAGK neteisėtai taikė naujos Užimtumo įstatymo redakcijos nuostatas atgal. CK 1.7 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykio subjekto padėtis, tačiau pažymi, kad pareiškėjo atžvilgiu Tarnyba ne sušvelnino pareiškėjo padėtį, bet jai pakenkė (apribojo teisę į išmoką).

6. Pareiškėjas akcentavo, kad tiek Sprendimas, tiek LAGK sprendimas neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų, kai vieniems tos pačios kategorijos asmenims išmoka už laiką iki 2021 m. sausio 1 d. buvo skirta, o jam neskiriama.

7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Tarnyba nurodė, kad išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Užimtumo įstatymo 51 straipsnis ir Nuostatai, todėl šie teisės aktai ir turėtų būti taikomi nagrinėjamoje situacijoje.

9. Tarnyba, vadovaudamasi 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusios bylai reikšmingos Užimtumo įstatymo 51 straipsnio redakcijos 1 dalimi, nurodė, kad dėl išmokos skyrimo gali kreiptis savarankiškai dirbantis asmuo, kuris yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Savarankiškai dirbančių asmenų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremaliosios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus, sąrašą (toliau – Sąrašas).

10. Tarnybos valdomos informacinės sistemos priemonėmis patikrinus pareiškėjo atitikimą Užimtumo 51 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms nustatyta, kad pareiškėjas nėra įtrauktas į Sąrašą, todėl Sprendimas neskirti išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui yra pagrįstas ir teisėtas

11. Tarnyba paaiškino, kad įstatymų leidėjas, Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 8 dalimi, kreipimosi dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui tvarką pavedė nustatyti Tarnybai. Tarnyba minėtą tvarką nustatė Nuostatuose, kurių 3 punkte nurodyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys pageidaujantys gauti išmokas, turi užsiregistruoti Tarnyboje ir pateikti Tarnybai prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui. Todėl prašymo pateikimo momentas yra reikšmingas išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimui. Prašymo pateikimas šiuo atveju yra pripažįstamas veiksmu, numatytu CK 1.136 straipsnio 1 dalyje, kuris atliekamas pagal Nuostatų 3 punkte nurodytą pagrindą bei sukuria pareiškėjui teises ir pareigas. Pareiškėjas iki senos Užimtumo įstatymo 51 straipsnio redakcijos galiojimo pabaigos neįvykdė Nuostatų 3 punkte nurodytų veiksmų, t. y. nepateikė prašymo, todėl išmoka jam ir nebuvo skirta.

12. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo pateikė 2021 m. sausio 10 d., kai jau galiojo Užimtumo įstatymo redakcija, numačiusi vertinti sąlygas dėl asmens patekimo į Sąrašą. Nepaisant Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nurodyto reglamentavimo, kad išmoka skiriama nuo Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, tačiau ši išmoka skiriama tik asmenims, atitinkantiems visas Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.

13. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika negali būti taikoma nagrinėjamai bylai. Minėtose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo įstatymo, kuris pripažintas netekusiu galios, galiojimo klausimą. Tuo tarpu šioje byloje Užimtumo įstatymo 51 straipsnis nebuvo pripažintas netekusiu galios, o išdėstytas nauja redakcija, todėl pareiškėjo nurodyta teismų praktika negali būti taikoma nagrinėjamu atveju.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

15.1. Pareiškėjas 2021 m. sausio 10 d. Tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Širvintų skyriui pateikė prašymą „Dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo“. Tarnyba Sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui išmokos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į LAGK.

15.2. LAGK sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. LAGK sprendime nurodė, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, pagrįstai vadovavosi įsigaliojusia Užimtumo įstatymo 51 straipsnio redakcija, todėl LAGK neturėjo teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą bei įpareigoti pareiškėjui skirti išmoką nuo 2020 m. spalio 28 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir už dar du mėnesius nuo 2021 m. sausio 1 d.

16. Teismas, apžvelgęs Užimtumo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nuostatas (51 str. 1–4 d.), Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 6 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) 3 ir 4 punktus, Užimtumo įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2021 m. sausio 1 d.) nuostatas (51 str. 8 d.), nurodė, kad pareiškėjas prašymą jam, kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui, skirti išmoką Tarnybai pateikė 2021 m. sausio 10 d., t. y. pareiškėjas prašymą pateikė, kai įsigaliojo nauja Užimtumo įstatymo 51 straipsnio redakcija. Pareiškėjo prašymo pateikimo metu Užimtumo įstatymo 51 straipsnis numatė papildomą sąlyga savarankiškai dirbančio asmens išmokai gauti – asmuo turi būti įtrauktas į Sąrašą.

17. Teismas pažymėjo, kad 2020 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XI-2470 51 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-35 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), įsigaliojusio 2021 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 5 dalis nustato, kad prašymai dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui paskyrimo, dėl kurių nebuvo priimti iki šio įstatymo įsigaliojimo sprendimai dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui paskyrimo, baigiami nagrinėti, sprendimai dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui paskyrimo priimami ir išmoka savarankiškai dirbančiam asmeniui mokama vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis. Įvertinęs šį teisinį reguliavimą, teismas nurodė, jog Pakeitimo įstatyme yra aiškiai sureguliuotos šio įstatymo įsigaliojimo, įgyvendinimo ir taikymo taisyklės, iš kurių matyti, jog prašymai dėl išmokos skyrimo, pateikti po šio įstatymo įsigaliojimo, turi būti nagrinėjami ir sprendimai dėl išmokos skyrimo priimami pagal Pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatas, todėl Tarnyba, vertindama pareiškėjo atitikimą išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims gavimo sąlygoms, pagrįstai rėmėsi prašymo pateikimo metu galiojusia Užimtumo įstatymo 51 straipsnio redakcija.

18. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kurią Užimtumo įstatymo redakciją taikyti, o pareiškėjo patikslintame skunde cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo pasisakoma dėl įstatymo, kuris pripažintas netekusiu galios, nuostatų taikymo, o ne išdėstytas nauja redakcija, todėl vien šiuo aspektu, pareiškėjo cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose nėra analogiškos nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai.

19. Teismas padarė išvadą, kad Tarnyba, Sprendimu neskirdama pareiškėjui išmokos, kadangi jis neatitinka savarankiškai dirbančiam asmeniui skiriamos išmokos gavimo sąlygų – pagrįstai vadovavosi pareiškėjo prašymo pateikimo metu aktualių Nuostatų bei Užimtumo įstatymo nuostatomis.

III. 20. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Nei Užimtumo įstatyme, ne Nuostatuose nėra reikalavimo teikti prašymus kitokiais terminais nei jiems nustatyti, t. y. karantino laikotarpiu ir ne vėliau dviejų mėnesių jam pasibaigus pagal iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusią Užimtumo įstatymo redakciją. Pareiškėjas prašymą pateikė 2021 m. sausio 10 d., galiojant karantinui, todėl atitiko visas sąlygas išmokai gauti.

21.2. Visiems savarankiškai dirbusiems asmenims, kurie iki 2021 m. sausio 1 d. atitiko kriterijus išmokai gauti, teisė gauti išmoką iki 2021 m. sausio 1 d. buvo. Pareiškėjui tokia išmoka taip pat priklauso.

21.3. Teismas neteisingai sprendė, kad prašymas suteikti išmoką laikomas civilinių teisių atsiradimo pagrindu, nes ne pareiškėjo prašymas sukuria teises ir pareigas, o įstatymų leidėjo sprendimai (Užimtumo įstatymas). Prašymas yra tik priemonė realizuoti savo teises ir pareigas.

21.4. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įstatymo negaliojimo atgal.

22. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Tarnyba, pakartodama argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad visiškai sutinka su LAGK sprendimu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir juose nurodyta argumentacija, bei palaiko Sprendimą pareiškėjui neskirti išmokos.

24. Tarnyba pabrėžia, kad, kadangi pareiškėjas pateikė prašymą jau galiojant naujoms teisės aktų redakcijoms, jos ir buvo taikytos. Negalėjo būti taikoma teisės aktų redakcija, kuri yra nebegaliojanti prašymo pateikimo dieną, kaip to prašo pareiškėjas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Užimtumo Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal Užimtumo įstatymą ,teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, jog pareiškėjas prašymą pateikė, įsigaliojus naujai Užimtumo įstatymo redakcijai, numatančiai išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo sąlygas, kurių pareiškėjas neatitiko.

27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisingų teisės normų taikymo aspektu bei nurodo, jog teismas netinkamai vertino suformuotą teismų praktiką.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis, todėl papildomai jų nekartoja, o tik atsako į atsakovo apeliacinio skundo argumentus.

30. Šioje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2020 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija), be kita ko, nustatančios, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas - yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Savarankiškai dirbančių asmenų, pripažintų nukentėjusiais nuo ekstremaliosios situacijos ir karantino, kurio metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato ūkinės veiklos apribojimus, sąrašą; savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; jeigu jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę alga, taikymo ir aiškinimo.

31. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka antrąją ir trečiąją sąlygas, tačiau jis prašymo pateikimo metu nebuvo įtrauktas į VMI Sąrašą. Papildomai akcentuotina, jog atsakovas pareiškėjo prašymą kaip gautą užregistravo 2021 m. sausio 10 d., taigi nagrinėjant jį turėjo būti taikoma aktuali nagrinėjimo metu galiojanti Užimtumo įstatymo redakcija. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pritaikė tinkamą įstatymo redakciją ir teisingai įvertino teisės aktų galiojimo laike taisykles, juolab kad pačiame įstatyme yra aiškiai sureguliuotos šio įstatymo įsigaliojimo, įgyvendinimo ir taikymo taisyklės. Todėl šie apeliacinio skundo argumentas atmestini kaip nepagrįsti.

32. Pažymėtina, kad nuo pareiškėjui neigiamas pasekmes sukėlusios Užimtumo įstatymo redakcijos priėmimo iki jo įsigaliojimo praėjo beveik vieno mėnesio laikotarpis, kuris pripažintinas pakankamu, kad savarankiškai dirbantys asmenys, būdami vidutiniškai apdairūs ir rūpestingi, galėtų arba kreiptis dėl išmokos gavimo už praėjusį laikotarpį arba pasirūpinti, kad būtų įrašyti į Sąrašą. Šiame kontekste atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog jo įgyta teisė gauti išmoką buvo atimta nesant juridinio pagrindo.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

34. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo jam priteisti patirtas teismo išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas