2017-06-16 Nr. AB-12175-3-62-3-01963-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-707-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01963-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–5) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje, kurios gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje Nr. 160 buvo laikomi 4–5 asmenys, tai neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto normos pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau 5 kv. m ploto, neskaitant baldų ir sanitarinio mazgo ploto. Dėl per mažo ploto visą laiką teko gulėti arba sėdėti, dėl to pradėjo skaudėti nugarą, naktį negalėjo užmigti. Nebuvo galimybės nei judėti, nei sportuoti. Pareiškėjas tokį laikymą vertino kaip tardymo izoliatoriaus pareigūnų netinkamą elgesį ir suimtųjų provokavimą. Dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 8–11) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas kameroje Nr. 160, t. y. dvi paras, kuomet vieną naktį jam teko mažesnis nei 3,6 kv. m plotas. Po pusę paros kameroje jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis. Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, vedamas į dušą, jis galėjo naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nenustato, kad 3,6 kv. m asmeniui turi tekti atmetus baldų ir sanitarinio mazgo plotą. Sanitariniai kamerų mazgai tardymo izoliatoriuje yra atskirti nuo kamerų apie 2,1 m aukščio atitvarais. Teigė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, o Kauno TI pareigūnų veiksmai buvo teisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 26–31) iš dalies patenkino pareiškėjo T. O. skundą. Teismas pripažino, kad nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė neturtinės žalos, kurią kildino iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų, atlyginimo.

Teismas pažymėjo, jog viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Nenustačius bent vienos iš paminėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 160. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv. m. Skunde nurodytu laiku, praleistu Kauno TI, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas vieną parą (kameroje Nr. 160 nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. 20 val. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. 20 val.). Taigi buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumatė, kad į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridūrė, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Teismas nenustatė, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą buvo laikomas tik vieną parą (nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. 20 val. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. 20 val.), ploto norma buvo pažeista nežymiai (teko 2,92 kv. m), be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios būtų leidę teismui daryti išvadą, kad Kauno TI būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir taip sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Pareiškėjas per mažą suteiktą plotą vertino kaip tardymo izoliatoriaus pareigūnų piktnaudžiavimą ir suimtųjų provokavimą, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima svarstyti pareigūnų piktnaudžiavimo klausimą, nedetalizavo, kuo galėjo pasireikšti jų provokacijos, todėl pareiškėjo deklaratyviai nurodytos aplinkybės buvo atmestos kaip nepagrįstos.

Teismo vertinimu, vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė skunde teismui dėl tardymo izoliatoriaus pareigūnų savivaliavimo, neturtinei žalai atlyginti nelaikytini pakankamu pagrindu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai turėjo jam tiesioginę įtaką ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, pabrėžė, jog, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl nugaros skausmų, nemigos, depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu. Taigi byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Be to, vertinant tai, jog nustatytas pažeidimas truko vieną parą, teismo nuomone, pareiškėjui negalėjo kilti tokio pobūdžio ir intensyvumo išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien deklaratyvių teiginių apie išgyvenimus nepakanka.

Teismas vadovavosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija aiškinant šią teisės normą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą pagal Konvencijos 3 straipsnio prasmę, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi jis patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžė, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė taip, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi teismas pripažino, kad nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str.).

Teismo vertinimu, likę tiek pareiškėjo, tiek atsakovo teiginiai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo. Teismas šią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje García Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Pareiškėjas T. O. apeliaciniu skundu (b. l. 34) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 160 buvo laikomi 4–5 asmenys, į vienam asmeniui tenkantį plotą neturėtų būti įskaičiuojamas sanitarinis mazgas, taip pat baldai. Negalėjo normaliai judėti, dėl to skaudėjo nugarą. Atsakovas nepagrįstai nurodė, jog buvo užtikrinta teisė į užimtumą. Pažymi, kad ne kartą kreipėsi į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI, tačiau visada buvo pripažįstamas jo teisės pažeidimas, nepriteisiant pinigų, tuo naudojasi Kauno TI toliau pažeisdamas jo teises. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas už kalinimą netinkamomis sąlygomis 3 ir 7 paras priteisė pinigines sumas neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. birželio 30 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. Kauno tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad pareiškėjas pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą buvo laikomas tik vieną parą (nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. 20 val. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. 20 val.), pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. k. be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad kai kuriais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose dėl žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-575/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimas truko vieną parą, jo tiesioginis poveikis pareiškėjui sutapo su pažeidimo trukme ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Kauno TI pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

Pareiškėjo nurodomi argumentai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas už kalinimą netinkamomis sąlygomis 3 ir 7 paras priteisė pinigines sumas neturtinei žalai atlyginti, nėra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais šiuo konkrečiu atveju, nes kiekvienas kalinimo sąlygų pažeidimas yra individualizuotas jo vertinimo aspektu.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Gintaras Kryževičius Ričardas Piličiauskas