Legislator Case Law & Legislation
5aba2c7f-584d-4405-9392-13ea8b671ac6 AI generated

5aba2c7f-584d-4405-9392-13ea8b671ac6 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 5aba2c7f-584d-4405-9392-13ea8b671ac6
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Å . apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3092-431/2015 pagal ieÅ¡kovės A. Å . ieÅ¡kinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos Respublikos 465 003,70 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo dienos, kai buvo privaloma iÅ¡mokėti atlyginimÄ , iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teismui dienos, 5 procentus procesinių metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo dienos.IeÅ¡kovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko 1995 m. gegužės 11 d. dekretu Nr. 639 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ buvo paskirta į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigas. 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. 529 „Dėl teisėjos A.

Legislator headnote

AI generated

5aba2c7f-584d-4405-9392-13ea8b671ac6 · Lietuvos apeliacinis teismas: IeÅ¡kovė taip pat teigė, kad teisė, suteikta Lietuvos Respublikos Prezidentui, sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsniui tokia apimtimi, kad jokia valstybės valdžios institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas yra priimtas dėl baudžiamojo persekiojimo.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr. e2A-194-196/2016 (S)Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01498-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10; 2.5.10.2.1; 3.3.1.14LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. balandžio 20 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės A.

Å . apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3092-431/2015 pagal ieÅ¡kovės A. Å . ieÅ¡kinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos Respublikos 465 003,70 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo dienos, kai buvo privaloma iÅ¡mokėti atlyginimÄ , iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teismui dienos, 5 procentus procesinių metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo dienos.IeÅ¡kovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko 1995 m. gegužės 11 d. dekretu Nr. 639 „Dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo“ buvo paskirta į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigas. 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. 529 „Dėl teisėjos A.

Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“ Lietuvos Respublikos Prezidentas „sustabdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Å . įgaliojimus“ ir sutiko, „kad ji bÅ«tų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė“. Nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2010 m. birželio 18 d. vyko baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1?50?401/2009 baudžiamÄ jÄ bylÄ ieÅ¡kovės atžvilgiu nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. spalio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A?337/2009 Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartį panaikino ir dar kartÄ perdavė baudžiamÄ jÄ bylÄ Kauno apygardos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1?81?120/2010 iÅ¡teisino ieÅ¡kovę nepadarius nusikalstamų veikų požymius turinčių veikų. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. birželio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A?290/2010 atmetė Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (ONKTS) prokuroro apeliacinį skundÄ ir Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį paliko nepakeistÄ .

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A?323/2011 panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ ieÅ¡kovės atžvilgiu nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis ir priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012, kuriuo teismas nutraukė baudžiamÄ jÄ bylÄ ieÅ¡kovės atžvilgiu suėjus senaties terminui, nepasisakydamas dėl kaltės. Generalinis prokuroras 2010 m. birželio 23 d. teikimu Nr. 17.2?11626 „Dėl teisėjo įgaliojimų atnaujinimo“, atkreipdamas dėmesį į tai, jog „teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėja A.

Å . nepripažinta kalta“, todėl „teisėjo įgaliojimai vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi turi bÅ«ti atnaujinami“, kreipėsi į Lietuvos Respublikos SeimÄ praÅ¡ydamas „atnaujinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Å . įgaliojimus“. 2010 m. liepos 1 d. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo parengtas Seimo nutarimo „Dėl teisėjos A. Å . įgaliojimų atnaujinimo“ projektas Nr. XIP?2308, kuriuo buvo siÅ«loma atnaujinti ieÅ¡kovės A.

Å . kaip Vilniaus miesto 3?iojo apylinkės teismo teisėjos įgaliojimus. Tačiau Seimas ketvirtosios eilinės sesijos metu tokio sprendimo nepriėmė. Generalinis prokuroras 2010 m. liepos 15 d. raÅ¡tu Nr. 17.2?12817 „Dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo teisėjos A. Å .“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, nurodydamas jog „bÅ«tų tikslinga spręsti, ar teisėja A. Å ., aiÅ¡kiai aplaidžiai atlikusi konkrečiÄ teisėjo pareigÄ civilinėje byloje Nr. 2?2774?06/02, neįvykdė pareiginio nusižengimo ir nepažemino teisėjo vardo bei nekenkė teismo autoritetui ir ar nėra pagrindo vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu spręsti klausimÄ dėl teisėjos A.

Å . atleidimo iÅ¡ pareigų“. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pirmininkas 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3.11?035 „Dėl tarnybinio patikrinimo komisijos sudarymo“ sudarė tarnybinio patikrinimo komisijÄ , kuri atliko tyrimÄ ir surašė 2011 m. balandžio 26 d. datuotas iÅ¡vadas „Dėl teisėjos A. Å . (iki santuokos – Tarvainytės) procesinės veiklos patikrinimo“. Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2011 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V?59 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų komisijÄ , kuri atliko patikrinimÄ ir surašė „tarnybinio patikrinimo aktÄ dėl A.

Å . procesinės veiklos patikrinimo pagrįstumo“. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K?699 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybÄ â€œ kreipėsi į Teisėjų tarybÄ patarimo dėl ieÅ¡kovės, kaip Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos, atleidimo iÅ¡ pareigų „už teisėjo vardo pažeminimÄ â€œ. 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų taryba priėmė nutarimÄ Nr. 13P?88?(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A. Å . iÅ¡ Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“. 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K?764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ Lietuvos Respublikos Prezidentė atleido ieÅ¡kovę iÅ¡ teisėjo pareigų.IeÅ¡kovė nurodė, kad žalos atsiradimo laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2012 m. gegužės 8 d., ieÅ¡kovės atžvilgiu vyko baudžiamasis persekiojimas, kuris baigėsi įsiteisėjusiu teismo sprendimu nutraukti bylÄ suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Taip pat nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 m. liepos 18 d. vyko ieÅ¡kovės, kaip teisėjos, veiklos tyrimas. Ji buvo atleista iÅ¡ pareigų pažeminus teisėjo vardÄ dėl netinkamų teisėjo pareigų vykdymo, nustatyto ne baudžiamojo persekiojimo metu priėmus įsiteisėjusį sprendimÄ , o veiklos tyrimo metu ir konstatuoto įvairių komisijų suraÅ¡ytais aktais.IeÅ¡kovė nurodė, kad, sustabdžius jos, kaip teisėjos, įgaliojimus, jai nebuvo mokamas atlyginimas bei privalomos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondÄ ir atskaitomas gyventojų pajamų mokestis, todėl ieÅ¡kovė negalėjo naudotis vieÅ¡uoju sveikatos priežiÅ«ros aptarnavimu, nebuvo atskaičiuojama senatvės pensijai gauti, todėl patyrė žalÄ , siekiančiÄ 465 003,70 Lt (keturis Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt penkis tÅ«kstančius tris litus 70 ct).IeÅ¡kovės manymu, neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai yra padaryti 2006 m. vasario 21 d., priėmus dekretÄ Nr. 529 „Dėl teisėjos A.

Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“, kuriuo Lietuvos Respublikos Prezidentas „sustabdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Å . įgaliojimus“ ir sutiko, „kad ji bÅ«tų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė“. Å ie neteisėti veiksmai tęsėsi iki 2011 m. liepos 18 d., kai dekretu Nr. 1K?764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ Lietuvos Respublikos Prezidentė atleido ieÅ¡kovę iÅ¡ teisėjo pareigų.

Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. priimto dekreto Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“ (Valstybės žinios, 2006-02-25, Nr. 24-784) dalis „<...> atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimÄ , sustabdau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A. Å . įgaliojimus <...>“ yra neteisėta, nes prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai tokia apimtimi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus.

Ieškovė taip pat teigė, kad teisė, suteikta Lietuvos Respublikos Prezidentui, sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsniui tokia apimtimi, kad jokia valstybės valdžios institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas yra priimtas dėl baudžiamojo persekiojimo.

Baudžiamojo proceso nuostatose nustatyta daug įvairių procesinės prievartos priemonių, tarp kurių yra ir nuÅ¡alinimas nuo darbo, bet ieÅ¡kovės atžvilgiu Å¡ios procesinės priemonės nebuvo taikomos. Pažymėtina, kad jeigu baudžiamojo persekiojimo metu bÅ«tų taikomos baudžiamojo poveikio priemonės, jas bÅ«tų galima peržiÅ«rėti teisme ir vertinti jų teisėtumÄ . Å iuo atveju Lietuvos valstybei priėmus neteisėtÄ individualų teisės aktÄ , kuris nėra skundžiamas, iÅ¡ ieÅ¡kovės buvo atimta bet kokia galimybė ginti savo teises ir sumažinti patiriamus nuostolius bei žalÄ .Europos SÄ jungos pagrindinių teisių chartijos (2007/C 303/01) 17 straipsnis užtikrina nuosavybės teisės apsaugÄ , taip pat ir teisę į atlyginimÄ , o 48 straipsnis garantuoja, jog ES valstybių narių valstybinės institucijos, vykdydamos vieÅ¡Ä sias funkcijas, o ypač teisingumÄ , laikysis nekaltumo prezumpcijos.

Å ias garantijas privalo užtikrinti visos ES valstybių narių valdžios institucijos, tarp jų ir nacionaliniai teismai. Laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. netaikydama jokių baudžiamojo poveikio priemonių A. Å . ir neiÅ¡mokėdama atlyginimo už šį laikotarpį, Lietuvos valstybė pažeidė minėtas nuostatas, todėl jos veiksmai negali bÅ«ti laikomi teisėtais.IeÅ¡kovė nurodė, kad Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus sudaro atsisakymas ieÅ¡kovės atžvilgiu vykdant baudžiamÄ jį persekiojimÄ taikyti baudžiamojo proceso nuostatas, priėmimas neteisėto ir neskundžiamo 2006 m. vasario 21 d. dekreto sustabdyti ieÅ¡kovės įgaliojimus, dėl kurio ieÅ¡kovė nebuvo atleista iÅ¡ darbo, nors darbo užmokestis nebuvo mokamas, o ieÅ¡kovė prarado socialines garantijas, nes negalėjo iÅ¡eiti motinystės atostogų gimus vaikui, Å¡eima prarado sutuoktinio darbo užmokestį už šį laikotarpį, prarasta pensijos dalis dėl to, kad nebuvo vykdomi atskaitymai socialiniam draudimui, nes laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. ieÅ¡kovei nebuvo skaičiuojamas darbo užmokestis ir Å¡is laikotarpis nebus įskaičiuotas į staÅ¾Ä pensijai gauti, todėl sumažėja ieÅ¡kovės socialinės garantijos.

VisÄ Å¾alos atlyginimo laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d., ieÅ¡kovė buvo teisėja ir negalėjo dirbti jokio kito darbo. Minėtu laikotarpiu nebuvo atleista, tik jos įgaliojimai buvo sustabdyti. Taigi pagrindinę turtinę žalÄ sudaro darbo užmokesčio praradimas už laikotarpį nuo įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo. Manė, kad jai padaryta reali turtinė žala dėl neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų, suvaržiusių ieÅ¡kovės teisę gauti darbo užmokestį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Teismas nurodė, kad, sprendžiant žalos atlyginimo klausimÄ , turi bÅ«ti konstatuota įstatyme nustatytų sÄ lygų visuma civilinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai (iÅ¡skyrus įstatyme nustatytas iÅ¡imtis), priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaltė (iÅ¡skyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas iÅ¡imtis), žala (nuostoliai) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai).

Konstatavo, kad ieÅ¡kinys dėl žalos atlyginimo yra grindžiamas ieÅ¡kovės nurodomais neteisėtais atsakovo veiksmais, pasireiÅ¡kusiais Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“. Å iuo dekretu Lietuvos Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio antrÄ ja dalimi, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio trečiÄ ja dalimi, 89 straipsnio pirmÄ ja dalimi bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimÄ , sustabdė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A.

Š. įgaliojimus ir sutiko, kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl žalos atsiradimo pagrindų šioje civilinėje byloje nėra keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekreto atleisti A. Š. iš teisėjo pareigų teisėtumo ar pagrįstumo, nekvestionuojamas Prezidento dekretų, priimtų 2011 metais, susijusių su atleidimu iš darbo ir atleidimo iš darbo procedūros taikymu, teisėtumas, nes teismuose jau išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės A.

Š. ieškinį šiems atsakovams – Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iš teisėjo pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nevisiškai išmokėtos pareiginės algos ir priedų, ir įsiteisėjusiu sprendimu ieškovės ieškinys atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012, teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0).

Teismas atmetė ieÅ¡kovės argumentus, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teisėjas negali bÅ«ti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali bÅ«ti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio ketvirtojoje dalyje reglamentuojama, kad teismų sudarymÄ ir kompetencijÄ nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.

Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje (nagrinėjamam laikotarpiui aktuali redakcija), kurioje įtvirtintas teisėjų imunitetas, taip pat nustatyta, kad teisėjo laisvė negali bÅ«ti suvaržyta be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo, jeigu teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , jo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

Jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laikÄ . Teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės normomis, teisėjos A. Å . įgaliojimų sustabdymÄ ir sutikimÄ patraukti baudžiamojon atsakomybėn laikė teisėtu.Teismas nustatė, kad teisėjos A. Å . įgaliojimai sustabdyti po to, kai iÅ¡kilo jos teisinės – baudžiamosios – atsakomybės klausimas. Konstatavo, kad sprendimas baudžiamojoje byloje įsiteisėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi, panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį ir priėmus galutinį ir neskundžiamÄ sprendimÄ baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012, kuriuo teismas baudžiamÄ jÄ bylÄ ieÅ¡kovės atžvilgiu nutraukė suėjus senaties terminui.Nagrinėjamu atveju dar nepriėmus teismo sprendimo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tyrimas dėl teisėjos A.

Å . drausminės atsakomybės. IeÅ¡kovės atleidimas iÅ¡ teisėjo pareigų buvo iÅ¡spręstas anksčiau, negu įsiteisėjo sprendimas baudžiamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K?699 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybÄ â€œ kreipėsi į Teisėjų tarybÄ patarimo dėl ieÅ¡kovės, kaip Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos, atleidimo iÅ¡ pareigų „už teisėjo vardo pažeminimÄ â€œ. 2011 m. liepos 15 d. Teisėjų taryba priėmė nutarimÄ Nr. 13P?88?(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti A.

Å . iÅ¡ Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų“. 2011 m. liepos 18 d. dekretu Nr. 1K?764 „Dėl apylinkės teismo teisėjos atleidimo“ Lietuvos Respublikos Prezidentė atleido ieÅ¡kovę iÅ¡ teisėjo pareigų.Teismas, spręsdamas ieÅ¡kovės turtinės žalos, kuriÄ , anot jos, sudaro darbo užmokesčio praradimas už laikotarpį nuo įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas yra priimtas dėl teisėjos įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn, o tokia teisė iÅ¡plaukia iÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalies reglamentavimo ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalies (nagrinėjamam laikotarpiui aktuali redakcija) nuostatų.

Baudžiamojoje byloje priimtas sprendimas lemia teisinius teisėjo įgaliojimų sustabdymo padarinius, t. y. jei teisėjas pripažįstamas nekaltu, jo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laikÄ . Taigi, teismo vertinimu, įstatyme aiÅ¡kiai ir vienareikÅ¡miÅ¡kai nustatyta, kada teisėjui gali bÅ«ti atlyginama už laikotarpį, kai sustabdyti teisėjo įgaliojimai. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisėjų įgaliojimų sustabdymo terminai nebuvo reglamentuojami įstatymu, todėl jie tiesiogiai priklausė nuo baudžiamosios bylos iÅ¡nagrinėjimo terminų ir sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.

Nors, teismo vertinimu, teisėjo įgaliojimų sustabdymas ilgesniam negu penkerių metų laikotarpiui nėra pateisinamas, tačiau sprendė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė nesudaro pagrindo atsakovės veiksmus, priimant Lietuvos Respublikos Prezidento dekretÄ dėl teisėjos įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn, pripažinti neteisėtais. Teismas konstatavo, kad nėra priežastinio ryÅ¡io tarp Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto Nr. 529 „Dėl teisėjos A.

Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“ priėmimo ir atsiradusių padarinių.Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0) teisėjų kolegija konstatavo, kad „teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu ieÅ¡kovei buvo nedraudžiama dirbti kitÄ darbÄ ir gauti pajamas“. Taigi ieÅ¡kovė turėjo tokį pasirinkimÄ â€“ arba laukti baudžiamosios bylos baigties ir pagal tuo metu galiojusiÄ Teismų įstatymo redakcijÄ teisėtai tikėtis atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo laikÄ sumokėjimo tuo atveju, jei jos atžvilgiu ateityje bus priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, arba dirbti kitÄ darbÄ ir gauti pajamas.Teismas atmetė atsakovės argumentÄ , kad Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus sudaro atsisakymas ieÅ¡kovės atžvilgiu vykdant baudžiamÄ jį persekiojimÄ taikyti baudžiamojo proceso nuostatas, priimant neskundžiamÄ 2006 m. vasario 21 d. dekretÄ sustabdyti ieÅ¡kovės įgaliojimus.

Atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės neginčija bet kurios iÅ¡ minimų priemonių jos atžvilgiu taikymo pagrįstumo, o jų parinkimo teisėtumÄ lemia Teismų įstatymo 47 straipsnis, kuriame reglamentuojamas teisėjų imunitetas. Specialaus įstatymo, kuriame nustatyta, kad teisėjo laisvė tuo atveju, jeigu teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , negali bÅ«ti suvaržyta be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo, kad teisėjo įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas, nuostatos turi bÅ«ti taikomos ir baudžiamojo proceso normų atžvilgiu.Teismas, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėtų veiksmų ir padarinių, ieÅ¡kovės reikalavimÄ atlyginti žalÄ atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė A. Å . praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti; bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto. Teismas, nustatęs aplinkybę, kad Å¡is dekretas galėjo bÅ«ti priimtas, priėjo prie iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovė neįrodė Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų.

Tačiau nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė įrodinėjo, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudarė ne pats dekretas, o tai, kad priėmus tokį dekretÄ ir sustabdžius jos, kaip teisėjos, įgaliojimus ne tik nebuvo suteikta galimybė jį apskųsti, bet ir nebuvo taikomos jokios baudžiamojo proceso numatytos prievartos priemonės (nuÅ¡alinimas nuo darbo), kurias galima peržiÅ«rėti įstatymo nustatyta tvarka ir jau baudžiamajame procese iÅ¡vengti galimų nuostolių ir žalos. Taip ieÅ¡kovės atžvilgiu buvo pritaikytos tokios įstatymo nuostatos, kurios ne tik suvaržė ieÅ¡kovės galimybes aktyviai ginti savo civilines ir darbines teises, bet ir lėmė didelius nuostolius.

Kita vertus, teismas pats pripažįsta, kad teisėjų įgaliojimų sustabdymo terminai nebuvo reglamentuojami įstatymu, todėl nagrinėjamu atveju jie tiesiogiai priklausė nuo baudžiamosios bylos išnagrinėjimo terminų ir sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Taip teismas pats mato, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas tampa baudžiamosios bylos procesiniu dokumentu, nors toks nėra, nes padariniai, susiję su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, atsiranda ne tik iš baudžiamosios bylos dokumentų ir teismų sprendimų šioje byloje, bet ir iš Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto.

Dėl teisėjo įgaliojimų sustabdymo. Teismas sprendime taip pat konstatuoja, kad teisėjo įgaliojimų sustabdymas ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui nėra pateisinamas, tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus priimant dekretÄ neteisėtais. Taigi teismas sutinka, kad baudžiamasis persekiojimas užsitęsė ir tai galėjo turėti neigiamų padarinių, t. y. sukelti ieÅ¡kovei žalÄ , bet be pagrindo atmeta ryšį su 2006 m. vasario 21 d. dekretu.

Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes baudžiamajame procese numatytų procesinės prievartos priemonių netaikymas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kad dekretu ieškovės įgaliojimai buvo neterminuotai sustabdyti. Taip atsakovės neteisėti veiksmai yra ne tik aktyvus veikimas – dekreto priėmimas, bet ir neveikimas baudžiamajame procese. Dėl prezidento dekreto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl teisių gynimo bei galimybės sumažinti nuostolius. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinį, yra nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas turi būti vertinamas imuniteto atėmimo teisėjo atžvilgiu kontekste.

Sprendžiant seimo narių imuniteto atėmimo klausimÄ , yra duodamas leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau nėra sprendžiami atlyginimo mokėjimo ar nuÅ¡alinimo nuo darbo klausimai. Tačiau ieÅ¡kovės atžvilgiu vienu dekretu buvo iÅ¡spręsti visi klausimai. Taigi Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“ dalis „<...> atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimÄ , sustabdau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjos A.

Š. įgaliojimus <...>“ yra neteisėta, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai tokia apimtimi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentui nėra suteikti įgaliojimai sustabdyti teisėjų įgaliojimus. Be to, anot ieškovės, teisė, suteikta Lietuvos Respublikos Prezidentui, sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsniui tokia apimtimi, kad jokia valstybės valdžios institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimus.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai yra baigtiniai aktai, kurie negali bÅ«ti skundžiami ar peržiÅ«rimi teismų. IÅ¡imtis padaryta specialiu įstatymu tik tiems Lietuvos Respublikos Prezidento dekretams, kuriais atleidžiama iÅ¡ darbo. Tik dėl Å¡ių dekretų nuginčijimo galima kreiptis į teismÄ , dėl kitų dekretų kvestionavimo jokių galimybių nenumatyta. Dėl Å¡ios priežasties Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas teisme nebuvo peržiÅ«rėtas ar ginčijamas.

Å iuo atveju Lietuvos valstybei priėmus neteisėtÄ individualų teisės aktÄ iÅ¡ ieÅ¡kovės buvo atimta bet kokia galimybė ginti savo teises ir taip sumažinti patiriamus nuostolius bei žalÄ . Dėl nekaltumo prezumpcijos ir nuosavybės teisės apsaugos. Europos SÄ jungos pagrindinių teisių chartijos (2007/C 303/01) 17 straipsnis užtikrina nuosavybės teisės apsaugÄ , taip pat ir teisę į atlyginimÄ , o 48 straipsnis garantuoja, jog ES valstybių narių valstybinės institucijos, vykdydamos vieÅ¡Ä sias funkcijas, o ypač teisingumÄ , laikysis nekaltumo prezumpcijos.

Å ias garantijas privalo užtikrinti visos ES valstybių narių valdžios institucijos, taip pat ir nacionaliniai teismai. Lietuvos valstybė, nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. netaikydama jokių baudžiamojo poveikio priemonių A. Å . ir neiÅ¡mokėdama atlyginimo už šį laikotarpį, pažeidė minėtas nuostatas, todėl jos veiksmai negali bÅ«ti laikomi teisėtais. Dėl teisės dirbti kitÄ darbÄ ir gauti kitas pajamas. Teismo argumentas, kad ieÅ¡kovė galėjo dirbti kitÄ darbÄ , nepagrįstas.

Nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d. ieÅ¡kovė nebuvo atleista, tai reiÅ¡kia, kad visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį ieÅ¡kovė buvo teisėja, negalinti dirbti kitokio darbo, iÅ¡skyrus pedagoginį. Taigi teismo argumentas, kad ieÅ¡kovė nebuvo apdairi ir pati pasirinko laukti baudžiamosios bylos baigties, yra deklaratyvus ir neparemtas bylos medžiaga. Dėl žalos atsiradimo pagrindų. Sprendžiant klausimÄ dėl žalos atsiradimo pagrindų, Å¡ioje civilinėje byloje nėra keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. liepos 18 d. dekreto atleisti A.

Š. iš pareigų teisėtumo ar pagrįstumo. Taip pat nėra keliamas klausimas dėl neišmokėto atlyginimo nutraukus darbo sutartį. Kaip jau buvo nurodyta, visi šie klausimai buvo keliami kitoje civilinėje byloje ir jie yra išspręsti. Taigi ieškovė nekelia klausimo dėl atleidimo iš darbo ir atleidimo iš darbo procedūros taikymo. Be to, atleidimas iš darbo nebuvo tiesiogiai siejamas su baudžiamosios bylos, iškeltos A. Š., baigtimi. Baudžiamasis persekiojimas šioje byloje pradėtas 2006 m. vasario 21 d. ir baigtas 2012 m. gegužės 8 d.

Å ios aplinkybės patvirtina, kad atleidimas iÅ¡ darbo, kuris įvyko 2011 m. liepos 18 d., negali bÅ«ti grindžiamas galutiniu teismo sprendimu, kuris buvo priimtas tik 2012 m. gegužės 8 d. Kai buvo minėta, ieÅ¡kovė buvo atleista iÅ¡ darbo dėl įvairių pažeidimų, nustatytų specialių komisijų tiriant jos, kaip teisėjos, veiklÄ civilinėse bylose. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡ esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir iÅ¡vadomis. Papildomai pažymima, kad apeliantė nuÅ¡alinta nuo pareigų ir atleista iÅ¡ teisėjo pareigų teisėtai, t. y. vadovaujantis Konstitucijos 115 straipsniu ir Teismų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų tvarkÄ . Todėl, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėtų veiksmų ir padarinių, ieÅ¡kovės reikalavimas atlyginti žalÄ pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Dėl žodinio bylos nagrinėjimo Apeliantė praÅ¡o bylÄ nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiÅ¡kia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek Å¡alių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau Å¡i teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas iÅ¡imtiniais atvejais.

Dėl to ir Å¡alys, teikdamos praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos iÅ¡imtines aplinkybes (pavyzdžiui, bÅ«tina apklausti specialistÄ , ekspertÄ , liudytojus ir pan.), dėl kurių bÅ«tinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje R. R. v. UAB „Altas assistance“, bylos Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Å iuo atveju apeliantė tokių aplinkybių nenurodo.

Be to, Å¡alių pozicija iÅ¡samiai iÅ¡dėstyta procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad bÅ«tų pažeistas rungimosi principas ar apribota apeliantės teisė bÅ«ti iÅ¡klausytai. Todėl praÅ¡ymas netenkinamas.  Dėl civilinės atsakomybės sÄ lygų CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius), o kita Å¡alis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius).Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas bÅ«tinÄ sias civilinės atsakomybės sÄ lygas: nukentėjusios Å¡alies patirtÄ Å¾alÄ (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo Å¡alies neteisėtus veiksmus (neteisėtÄ neveikimÄ ) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, iÅ¡skyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011).Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje.

Å iame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalÄ , atsiradusiÄ dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iÅ¡ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimÄ nustato įstatymas.CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kaip minėta, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalÄ (vieÅ¡oji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta vieÅ¡oji atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Nenustačius bent vienos iÅ¡ nurodytų trijų vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalÄ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtÄ administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde nurodo, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudaro jai pritaikytos tokios įstatymo nuostatos, kurios ne tik suvaržė apeliantės galimybes aktyviai ginti savo civilines ir darbines teises, bet ir sukėlė jai nuostolius.

Apeliantė pažymi, kad jai nebuvo suteikta galimybė apskųsti Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretÄ Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“. Valstybės neteisėtus veiksmus ieÅ¡kovė apeliaciniame skunde taip pat kildina iÅ¡ to, kad Prezidento dekretu sustabdžius jos, kaip teisėjos, įgaliojimus ir sutikus, kad ji bÅ«tų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nebuvo taikomos jokios numatytos baudžiamojo proceso prievartos priemonės (nuÅ¡alinimas nuo darbo), kurias bÅ«tų galima peržiÅ«rėti įstatymo nustatyta tvarka ir baudžiamajame procese iÅ¡vengti galimų nuostolių ir žalos.Pagal Konstitucijos 85 straipsnį Lietuvos Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus.

Prezidento dekretai įsigalioja kitÄ dienÄ po jų paskelbimo, jeigu dekretuose nenurodyta kita jų įsigaliojimo data. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretu Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“ buvo sustabdyti apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimai ir sutikta, kad ji bÅ«tų patraukta baudžiamojon atsakomybėn, suimta bei kitaip suvaržyta jos laisvė. PirmÄ ja ir apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje (Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-358-425/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012) teismai sprendė ieÅ¡kovės reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ pareiginę algÄ ir priedus už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2011 m. liepos 18 d.

Teismai nurodė, kad ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ teisėjo pareigų dienÄ , t. y. 2011 m. liepos 18 d., galiojusios Teismų įstatymo redakcijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo. Jei ikiteisminio tyrimo metu paaiÅ¡kėja aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, arba nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių teisėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, arba teismo sprendimu baudžiamojoje byloje teisėjas nepripažįstamas kaltu, teisėjo įgaliojimai atnaujinami ir jam sumokamas atlyginimas už įgaliojimų sustabdymo laikÄ .

Teismai iÅ¡aiÅ¡kino, kad tiksliniu požiÅ«riu Å¡i norma yra skirta nepagrįstai apribojimus, t. y. įgaliojimų sustabdymÄ , patyrusiam teisėjui atlyginti už laikotarpį, kuriuo, jei ne nepagrįstas įgaliojimų sustabdymas, jis bÅ«tų gavęs pajamas. IeÅ¡kovei įgaliojimai buvo sustabdyti 2006 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, tačiau apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas, nes suėjo ieÅ¡kovei pareikÅ¡tuose kaltinimuose nurodytoms padarytoms veikoms taikoma aÅ¡tuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad baudžiamosios bylos nutraukimas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinamas su asmens išteisinimu. Todėl apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje nebuvimas dėl to, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas būtų buvęs nebeaktualus, neleidžia konstatuoti, jog teisėjo įgaliojimai buvo sustabdyti nepagrįstai. Taip pat nurodyta, kad baudžiamosios atsakomybės nerealizavimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įgaliojimų sustabdymas buvo neteisėtas.

Taigi iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje teismai padarė iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieÅ¡kovės, kaip teisėjos, įgaliojimų sustabdymas buvo neteisėtas.Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimų sustabdymas ir sutikimas patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn laikytinas teisėtu.IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudaro ne tiek pats Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekretas Nr. 529 „Dėl teisėjos A.

Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“, o tai, kad jai nebuvo suteikta galimybė jo apskųsti, nes toks teisės aktas neskundžiamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės akto apskundimo galimybė suteikta siekiant patikrinti teisės akto teisėtumÄ ir (ar) pagrįstumÄ . Kaip minėta, apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimai buvo sustabdyti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atmetė apeliantės argumentus dėl to, jog Lietuvos Respublikos Prezidento tokie įgaliojimai nėra suteikti.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Lietuvos Prezidentas – tinkamas subjektas apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimams sustabdyti (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, 111 straipsnio 4 dalis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 3 dalis). Be to, pažymėtina ir tai, kad teisėjos A. Š. įgaliojimai sustabdyti po to, kai iškilo jos teisinės – baudžiamosios atsakomybės klausimas, o dar nepriėmus teismo sprendimo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas tyrimas dėl jos drausminės atsakomybės. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nesuteikiant teisės Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 21 d. dekreto Nr. 529 apskųsti buvo pažeistos apeliantės teisės ar teisėti interesai.

Be to, kaip minėta, teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieÅ¡kovės, kaip teisėjos, įgaliojimų sustabdymas buvo neteisėtas. Apeliantė taip pat teigia, kad valstybės neteisėtÄ neveikimÄ sudaro baudžiamojo proceso metu procesinės prievartos priemonės – nuÅ¡alinimo nuo darbo – netaikymas, kuriÄ galima peržiÅ«rėti įstatymo nustatyta tvarka ir taip iÅ¡vengti galimų nuostolių bei žalos. Apeliantės nuomone, taikius baudžiamojo proceso prievartos priemonę – nuÅ¡alinimÄ nuo darbo – ir suteikus galimybę jÄ apskųsti, ieÅ¡kovė galėjo iÅ¡vengti galimų nuostolių ir žalos, kurios pagrindinę turtinę dalį sudaro darbo užmokesčio praradimas už laikotarpį nuo įgaliojimų sustabdymo iki atleidimo.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad nuÅ¡alinimas nuo darbo yra procesinė prievartos priemonė, taikoma (baudžiamojo) teismo proceso metu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnis). Å iuo atveju apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimai buvo sustabdyti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, kuriuo taip pat buvo leista jÄ patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti bei kitaip suvaržyti jos laisvę. Taigi pagrindas sustabdyti apeliantės, kaip teisėjos, įgaliojimus, taip pat ir teisės gauti darbo užmokestį suvaržymas sietinas su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, o ne su baudžiamuoju procesu.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 nurodyta, jog drausminės atsakomybės vertinimo metu prieita prie iÅ¡vados, kad apeliantė dar iki jos įgaliojimų sustabdymo padarė tokių pažeidimų, kurie sudaro pagrindÄ pripažinti, kad ji akivaizdžiai aplaidžiai vykdė teisėjo pareigas, todėl nėra pagrindo mokėti jai darbo užmokestį už laikotarpį, kai jos įgaliojimai buvo teisėtai sustabdyti iki atleidimo iÅ¡ pareigų.

Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad ieÅ¡kovė galėjo iÅ¡vengti nuostolių, jei jai bÅ«tų buvę taikoma baudžiamojo proceso prievartos priemonė – nuÅ¡alinimas nuo darbo. Atsižvelgiant į tai, darytina iÅ¡vada, kad nuostolius (darbo užmokesčio praradimÄ ) apeliantei sukėlė ne baudžiamojo proceso prievartos priemonės – nuÅ¡alinimo nuo darbo – netaikymas ar vėlesnė Å¡ios procesinės prievartos taikymo apskundimo galimybė, o jos pačios veiksmai (neveikimas) – aplaidus teisėjo pareigų vykdymas.

Be to, laikytini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad apeliantė, kol jos, kaip teisėjos, įgaliojimai buvo sustabdyti, galėjo dirbti kitÄ darbÄ . Nors apeliantė teigia, kad Å¡ie pirmosios instancijos teismo argumentai deklaratyvÅ«s, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0). Å ia nutartimi apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistÄ Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimÄ , kuriame konstatuota, kad teisėjo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu ieÅ¡kovei buvo nedraudžiama dirbti kitÄ darbÄ ir gauti pajamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, palikus nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , Å¡is sprendimas įsiteisėjo ir nagrinėjamu atveju įgijo prejudicinę galiÄ (CPK 182 straipsnis). Taigi laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė turėjo pasirinkimÄ â€“ arba laukti baudžiamosios bylos baigties ir pagal tuo metu galiojusiÄ Teismų įstatymo redakcijÄ teisėtai tikėtis atlyginimo už įgaliojimų sustabdymo laikÄ sumokėjimo tuo atveju, jei jos atžvilgiu ateityje bus priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, arba dirbti kitÄ darbÄ ir gauti pajamas.

Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismo argumentai deklaratyvÅ«s, neparemti jokiais įrodymais.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, atmestini apeliantės argumentai, kad valstybės neteisėtus veiksmus sudaro nebuvimas galimybės apskųsti Lietuvos Respublikos Prezidento dekretÄ Nr. 529 „Dėl teisėjos A. Å . įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jÄ baudžiamojon atsakomybėn“ ir baudžiamojo proceso numatytos prievartos priemonės – nuÅ¡alinimo nuo darbo – netaikymas.

Taip pat nesutikina su apeliantės argumentu, kad nesant galimybės apskųsti minėtÄ dekretÄ ir baudžiamojo proceso prievartos priemonės – nuÅ¡alinimo nuo darbo – netaikymas apribojo jos teises aktyviai ginti savo civilines ir darbines teises ir taip sukėlė jai nuostolius. IÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieÅ¡kovė A. Å . kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu Å¡iems atsakovams – Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui, Vilniaus apygardos teismui, Teisėjų tarybai, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl neteisėto ir nepagrįsto atleidimo iÅ¡ teisėjo pareigų, individualių vidaus administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, nevisiÅ¡kai iÅ¡mokėtos pareiginės algos ir priedų.

Å is ieÅ¡kinys buvo priimtas ir iÅ¡nagrinėtas, priimtas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimas, kuriuo ieÅ¡kinys buvo atmestas. IeÅ¡kovė A. Å . pateikė apeliacinį skundÄ , kuris taip pat buvo priimtas ir iÅ¡nagrinėtas ir kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo atmestas. Teismai minėtuose sprendimuose iÅ¡samiai analizavo ieÅ¡kovės atleidimo iÅ¡ teisėjo pareigų, įgaliojimų sustabdymo priežastis, nurodė ieÅ¡kovės ieÅ¡kinio ir apeliacinio skundo atmetimo argumentus bei priėmė motyvuotus procesinius sprendimus, kurie yra įsiteisėję.

Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovės A. Å . ieÅ¡kinys atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo taip pat buvo priimtas ir iÅ¡nagrinėtas, taip pat priimtas ir iÅ¡nagrinėtas jos apeliacinis skundas. IeÅ¡kovė nepateikia duomenų ar argumentų, kad minėtuose civiliniuose procesuose bÅ«tų pažeista teisė į teisingÄ teismÄ ar suvaržyta jos teisė bÅ«ti iÅ¡klausytai. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliantės argumentai, kad valstybė atliko neteisėtus veiksmus suvaržiusi jos galimybę aktyviai ginti civilines ir darbines teises.

Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad nuostolių atsiradimÄ (darbo užmokesčio netekimÄ ) lėmė ne valstybės, o pačios apeliantės veiksmai. Nesant valstybės neteisėtų veiksmų ir konstatavus, kad nuostolių atsiradimÄ lėmė pačios apeliantės veiksmai, nėra pagrindo taikyti Lietuvos valstybei civilinę atsakomybę (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ IeÅ¡kovė pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu nustatyti, ar Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė teismų pirmininkams sustabdyti teisėjų atlyginimo mokėjimÄ dėl teisėjų įgaliojimų sustabdymo, neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai tokia apimtimi, kad jokia institucija negali kiÅ¡tis į teisėjo veiklÄ , taip pat ir į įstatymo nustatytÄ teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarkÄ .

Taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu nustatyti, ar Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus, neprieÅ¡tarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 2 daliai, 6 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai tokia apimtimi, kad jokia institucija negali sustabdyti apylinkių teisėjų įgaliojimų, iÅ¡skyrus atvejus, kai jie numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė šį ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ .

IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde teigia, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ . Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad teisėjo atlyginimo mokėjimo klausimai teisėjui jo įgaliojimų sustabdymo metu iÅ¡nagrinėti pirmiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2154/2012 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02324-2011-0), todėl Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė teismų pirmininkams sustabdyti teisėjų atlyginimo mokėjimÄ dėl teisėjų įgaliojimų sustabdymo, yra nenagrinėtina Å¡ioje byloje.

Teismų įstatymo (Nr. I-480) 47 straipsnio 3 dalis tokia apimtimi, kuria nustatoma teisė Lietuvos Respublikos Prezidentui sustabdyti apylinkių teismų teisėjų įgaliojimus, nesudarė pagrindo manyti, kad įstatymas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas Å¡ioje byloje, gali prieÅ¡tarauti Konstitucijai ar įstatymams, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ .Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas iÅ¡samiai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, ir kt.), todėl, atsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus, kitų apeliantės argumentų teismas iÅ¡samiau nenagrinėja.

Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui, nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl sprendimÄ pakeisti ar panaikinti, remiantis apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                      Virginija Čekanauskaitė                                                                                          Konstantinas Gurinas                                                                       Gintaras Pečiulis