2016-04-25 Nr. AB-8943-3-62-3-02520-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-27-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02520-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Kauno apygardos probacijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 4-390 ir priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėja paaiškino, kad ji dirba Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriuje ir yra statutinė valstybės tarnautoja. 2009 metais Lietuvoje susidarius itin sunkiai finansinei padėčiai, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) pakeitimus, kuriais buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba 2013 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. 4-390 pareiškėjai nurodė, jog Tarnyba neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusio pareiginės algos skirtumo ir pateikti apskaičiavimus bei atsisakė išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Seimas, vykdydamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas darė išvadą, jog esant šioms aplinkybėms, nustačius, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, nėra pagrindo pareiškėjos reikalavimą tenkinti teismine tvarka iki įstatymo priėmimo. Tarnyba, skaičiuodama darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl, atsakovo nuomone, neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti priteistina ne iš Tarnybos, o iš Lietuvos valstybės. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas) 284 straipsnio 1 dalimi ir prašė teismo, tenkinus pareiškėjos reikalavimą, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį, atidėti teismo sprendimo vykdymą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą tenkino iš dalies: administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 4-390 nutraukė; priteisė pareiškėjai iš Tarnybos 1 358,85 Lt (393,55 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką; sprendimo dėl 1 358,85 Lt (393,55 Eur) darbo užmokesčio nepriemokos vykdymą atidėjo iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. pareiškėja eina Tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas, yra statutinė valstybės tarnautoja (B lygis, 6 kategorija, 3 kvalifikacinė kategorija). Teismas analizavo Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, nustatančias valstybės tarnautojų, taip pat ir statutinių, darbo užmokestį, vadovavosi Statuto 8 straipsnio 2 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog taikant Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2011 m. lapkričio 22 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcijos) nuostatas pareiškėjai buvo nustatytas sumažintas priedas už suteiktą kvalifikacinę klasę ir buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, „Valstybės žiniose“ paskelbtu 2013 m. spalio 1 d., teismas darė išvadą, jog dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjai susidarė 1 358,85 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas darė išvadą, jog būtent darbdaviui, nagrinėjamu atveju – Tarnybai, tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą, todėl susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš atsakovo. Teismas taip pat konstatavo, jog iki šiol nenustatytas teisinis reguliavimas, nustatantis asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tačiau ši aplinkybė nedaro įtakos bylos baigčiai. Teismo nuomone, pareiškėjos teisė kreiptis į teismą dėl jos pažeistos teisės gynimo neturi būti varžoma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad yra pagrindas teismo sprendimo vykdymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies atlyginimo priteisimo atidėti ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Dėl skundžiamo Tarnybos sprendimo teismas, vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, sprendė, jog ginčijamas atsakovo sprendimas iš esmės yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio, jo nagrinėjimas nesukelia teisinių padarinių nei pareiškėjai, nei atsakovui. Skundžiamas sprendimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio reguliavimo sritį, nes nėra individualus teisės aktas, ir negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, todėl administracinės bylos dalį dėl Tarnybos 2013 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. 4-390 panaikinimo nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

III. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigota parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, t. y. pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo ginčą. Atsakovo teigimu, Seimas įstatymu nustatė minėto kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo Seimui terminą iki 2015 m. gegužės 1 d., todėl, atsižvelgiant ir į tai, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. atkuriamoms valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginėms algoms mokėti reikia didinti biudžeto išlaidas, nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos valstybė nepagrįstai delsia nustatyti neišmokėtos atlyginimo dalies kompensavimo tvarką.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus šio kompensavimo mechanizmo rengimą, aptariamų teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos teisė į neišmokėto darbo užmokesčio dalies išmokėjimą yra pažeista ir turi būti ginama teisminiu keliu, nes nėra žinomas ir pats praradimų mastas. Dėl šios priežasties, vadovaujantis ABTĮ 80 straipsniu, bylos nagrinėjimas galėjo būti atidėtas iki kol taps aiškios visos bylos aplinkybės, t. y. taps aiškus kompensavimo mechanizmas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai G. K. (valstybės tarnautojai) nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 6 kategorijos statutinės valstybės tarnautojos pareigas Tarnyboje, turėjo pataisos pareigūno II rangą ir trečią kvalifikacinę kategoriją. Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Tarnybos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal Statuto (redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 41 straipsnio 1 dalį pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir šio statuto nustatyta tvarka (Statuto 41 str. 2 d.). Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas).

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Statuto 42 straipsnio 6 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Statuto 42 straipsnio 6 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę kategoriją – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę kategoriją – 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, kad pareiškėjos užimamos valstybės tarnautojos pareigybės (6 kategorijos) pareiginės algos koeficientas ginčo laikotarpiu nebuvo mažinamas, o sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus priedo už suteiktą trečią kvalifikacinę kategoriją dydį.

Byloje nėra ginčo, kad Tarnyba, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Statuto redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines kategorijas dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (1 358,85 Lt (393,55 Eur)) tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovas neginčija aplinkybės, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (1 358,85 Lt (393,55 Eur)), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą iš dalies ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 7 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Taigi Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Tarnybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-552/2016; kt.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsakovo apeliaciniame skunde pareikštą prašymą administracinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymi, kad pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokio ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo, kuris šiuo atveju galėtų ir turėtų būti taikomas.

Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas nesutinka su ta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką buvo tenkintas, tačiau pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria administracinės bylos dalis dėl skundo reikalavimo panaikinti Tarnybos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 4-390 yra nutraukta, nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir padaręs išvadą, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš esmės netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų atsakovo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjai iš atsakovo Tarnybos 1 358,85 Lt (393,55 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalis, ir nurodoma, kad šis pareiškėjos skundo reikalavimas atmetamas. Kita sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl Tarnybos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 4-390 panaikinimo nutraukta, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kauno apygardos probacijos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai G. K. priteista iš Kauno apygardos probacijos tarnybos 1 358,85 Lt (393,55 Eur) darbo užmokesčio nepriemoka, ir pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., atmesti.

Kitą sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl Kauno apygardos probacijos tarnybos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 4-390 panaikinimo nutraukta, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė