2022-04-27 Nr. AB-10410-3-61-3-03811-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-304-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03811-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (SK-276,2020)SPR-473 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 28 d. pateikė Tarnybai skundą dėl visuomenės informavimo priemonių neteisėtai paskleistos asmens duomenų tvarkymo informacijos. Tarnyba Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nes yra suėję ne įstatyme, bet teismų praktikoje nurodyti terminai nuobaudoms skirti. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba klaidingai aiškino trunkamuosius pažeidimus ir turėjo priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam apie jį patį nepriimtina informacija viešai prieinama jau labai ilgą laiką.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad skundžiama informacija interneto tinklapiuose buvo paskelbta prieš septynerius metus iki pareiškėjo kreipimosi į Tarnybą. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ) nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši situacija laikoma teisės spraga, kuri sprendžiama pritaikius įstatymo analogiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad už VIĮ pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos, nes poveikio priemonės taikymo terminas negali tęstis neapibrėžtą laikotarpį. Teismų praktikoje nurodyta, kad Tarnyba negali pripažinti pažeidimo neskirdama įstatyme numatytos sankcijos dėl suėjusios senaties, nes tai prieštarauja viešojo administravimo principams. Tarnybos funkcijos numatytos VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 3 dalyje numatytas baigtinis sąrašas sprendimo rūšių, kurias Žurnalistų etikos inspektorius priima atlikdamas minėto straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas. VIĮ 50 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, kad, esant praleistam terminui priimti sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo, Žurnalistų etikos inspektorius galėtų konstatuoti pažeidimą, tačiau neskirti poveikio priemonių.

5. Tarnyba nurodė, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 27 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, jog priežiūros institucija priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą ar jo dalį, jeigu nuo skunde ar jo dalyje nurodytų pažeidimo padarymo iki skundo padavimo praėjo daugiau kaip dveji metai. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba negalėjo taikyti jokių poveikio priemonių, nurodytų VIĮ ir ADTAĮ, o skundo nagrinėjimas ir galimas pažeidimo konstatavimas be poveikio priemonių prieštarautų viešojo administravimo principams, todėl būtų neteistas.

6. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjo skundas buvo įvertintas laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų pareigų, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas atlikti tyrimą ir imtis įstatymuose numatytų priemonių keturių socialinių tinklų atžvilgiu, kurie, pareiškėjo teigimu, su klaidomis aprašė apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pats nors ir kreipėsi į nurodytus socialinius tinklus, tačiau jam pačiam susitarti nepavyko.

10. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 28 d. skundą, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Tarnyba Sprendimą motyvavo tuo, kad, nors VIĮ nėra įtvirtintų terminų Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, poveikio priemonės už VIĮ pažeidimus negali būti taikomos jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip du metai. Ginčijama pareiškėjui aktuali informacija paskelbta dar 2013 metais, todėl Tarnyba neturėjo pagrindo atlikti tyrimą dėl skunde nurodytų aplinkybių ir taikyti prašomas poveikio priemonės skunde nurodytiems subjektams.

11. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamo ginčo esmė – ar Tarnyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą suėjus senaties terminui.

12. Teismas apžvelgė VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 punktą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir konstatavo, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip du metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui aktuali informaciją apie jį socialiniuose tinklapiuose buvo paskelbta prieš septynerius metus nuo pareiškėjo kreipimosi į atsakovą su 2020 m. rugpjūčio 28 d. skundu. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai nusprendė, jog nėra tikslinga nagrinėti pareiškėjo skundą ir spręsti dėl poveikio priemonių, nustatytų VIĮ, taikymo, nes suėjęs dvejų metų senaties terminas, o pareiškėjo skundo analizė ir galimas pažeidimų konstatavimas be poveikio priemonių taikymo prieštarautų viešojo administravimo principams ir būtų neteisėtas. Tarnyba Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, Sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl teismas padarė išvadą, kad naikinti Sprendimo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. 14. Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas teigia, kad nepriimti nagrinėti skundą vien dėl to, jog negalima bus, anot Tarnybos, taikyti pažeidėjui nuobaudos, negalima. Tarnyba, pripažinusi pažeidimą, galėjo įpareigoti žurnalistus pašalinti informaciją, t. y. poveikio priemonė yra.

16. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius bei jų nepaisė. Pareiškėjas nurodo, kad jam nėra svarbu, ar Tarnyba taikys nuobaudas už socialiniuose tinkluose esančią melagingą informaciją.

17. Pareiškėjas pažymi, kad buvo paneigta jo teisė būti pamirštam.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba, vienašališkai atsisakydama priimti pareiškėjo skundo, nepagrįstai perėmė teisingumo vykdymo funkciją.

19. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Tarnyba visada turi priimti nagrinėti skundą. Tarnyba negalėtų taikyti jokių poveikio priemonių, nurodytų VIĮ ir ADTAĮ, o pareiškėjo skundo Tarnybai detalesnė analizė ir galimas pažeidimų konstatavimas be poveikio priemonių taikymo prieštarautų viešojo administravimo principams, todėl būtų neteisėtas.

21. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes įvertino objektyviai ir visapusiškai, todėl priėmė pagrįstą sprendimą.

22. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo užtikrinti jo teisę būti pamirštam, tačiau tokio reikalavimo nebuvo iškėlęs pirmosios instancijos teisme. Vadovaudamasis BDAR nuostatomis, atsakovas pažymi, kad pareiškėjo prašoma pašalinti informacija buvo tvarkoma visuomenės informavimo (žurnalistikos) tikslu, todėl teisė būti pamirštam negali būti įgyvendinama.

23. Atsakovas akcentuoja, kad skundžiama informacija buvo paskelbta prieš septynis metus, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar naujų duomenų, kad per šį laikotarpį negalėjo kreiptis dėl savo galimai pažeistų teisių. Atsakovas palaiko teismo išvadą, kad nėra tikslinga nagrinėti pareiškėjo skundą, nes yra suėjęs 2 metų senaties terminas.

24. Atsakovas pabrėžia, kad motyvuotai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau tai nereiškia, jog, nepateisinus pareiškėjo lūkesčių, Sprendimas yra neteisėtas. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos apskųsti Sprendimą, taip pat pareiškėjas turi galimybę kreipti į teismą civilinio proceso tvarka ir taip ginti savo galimai pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. G. skundo reikalavimas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. (SK-276,2020)SPR-473, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Be to, pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kurie nebuvo nurodyti skunde, išnagrinėtame pirmosios instancijos teisme (argumentai dėl pareiškėjo teisės reikalauti ištrinti duomenis (dėl „teisės būti pamirštam“) pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo), apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat pažymi, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Sprendimo, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 24 d. skundą, t. y. nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas pagal savo kompetencijos ribas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, ar nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuoti ABTĮ 88 straipsnio 1 dalyje nurodyti skundžiamų viešojo administravimo subjektų aktų panaikinimo pagrindai.

30. Visuomenės informavimo įstatyme yra apibrėžta Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija ir jos ribos. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2021 m. sausio 31 d.) nurodyta, kad Inspektorius, inter alia (be kita ko), atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo; 2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 3) nagrinėja duomenų subjektų pagal Reglamento (ES) 2016/679 77 straipsnio 1 dalį pateiktus skundus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka; 4) pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos; 5) vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų; 11) atlieka viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną. Atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Inspektorius gali priimti sprendimą: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją; kt. (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 3 d.).

31. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog viena iš Visuomenės informavimo įstatyme numatytų Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijų yra suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas, šią funkciją Inspektorius turi atlikti atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį (Įstatymo 49 str. 1 d., 1 str. 1 d.), t. y. užtikrindamas viešojo intereso – žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo – tinkamą įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2043-502/2015). Papildomai pažymėtina, jog asmens teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, o asmens garbės ir orumo gynimą nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis, t. y. pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas savo teises, turi galimybę vadovaudamasis minėtomis teisės normomis kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus.

32. Kaip matyti iš pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 28 d. skundo turinio, pareiškėjas iš esmės Inspektoriaus prašė įgyvendinti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nurodytas funkcijas, t. y. išnagrinėti jo skundą dėl neteisėto asmens duomenų naudojimo socialiniuose tinkluose ir dėl pažeistos pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde iš esmės nebuvo nurodęs jokių argumentų dėl jo asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse.

33. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nes nustatė, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos, o publikacijos buvo paskelbtos 2013 metais, pareiškėjas į atsakovą su skundu kreipėsi 2020 m. rugpjūčio 28 d., t. y. praleidęs 2 metų senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, aiškinant ir taikant Įstatymo normas, padarė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nustatė, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 iš esmės sprendė analogišką klausimą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus teisės skirti įspėjimą bei įpareigoti paneigti informaciją, įstatyme esant nesureguliuotam naikinamajam poveikio priemonės skyrimo terminui (senaties terminui). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu, jog išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad tiek įspėjimas, tiek įpareigojimas paneigti informaciją yra priskirtini prie kitų poveikio priemonių grupės (t. y. ne prie administracinių nuobaudų), todėl šias dvi poveikio priemones išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip lygiavertes. Byloje pažymėta, kad analizuojamas santykis, t. y. senaties termino skaičiavimas Žurnalistų etikos inspektoriui skiriant įspėjimą ar įpareigojimą paneigti informaciją, kaip poveikio priemones, nėra sureguliuotas Visuomenės informavimo įstatyme, nors toks poreikis egzistuoja. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šio teisinio instituto neįtvirtinus Visuomenės informavimo įstatyme, konstatuotina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Atsižvelgusi į tai bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatyme, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme, Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatyme, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme nustatytais senaties terminais skiriant poveikio priemones, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos.

36. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis ir kitose vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr. 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-507-756/2014 (toks bylos numeris nurodytas nutartyje); 2015 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015; 2016 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2169-662/2016).

37. Nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie teisiškai pagrįsti pagrindai nukrypti nuo ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

39. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė