2013-07-23 Nr. AB-3735-3-61-3-02244-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2475/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02244-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 35.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos gėjų lygos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos gėjų lyga (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. A30-1535 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas);

2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nedelsiant, bet ne vėliau kaip likus trims dienoms iki pranešime nurodytos eitynių datos suderinti planuojamų eitynių organizatorių nurodytą vietą arba pripažinti, kad susirinkimų organizatorius turi teisę organizuoti susirinkimą pranešime nurodytoje vietoje.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2013 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pateikė pranešimą apie eitynių organizavimą, kuriame nurodė, kad eitynių dalyviai renkasi aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), eitynių dalyvių kolona suformuojama Odminių g. atkarpoje ties aikštele ir juda nuo Odminių gatvės Gedimino prospektu link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A30-51 suderino pareiškėjo 2013 m. liepos 27 d. 13–16 val. organizuojamų eitynių, kuriose dalyvaus 800 žmonių, dalyviams 12 val. renkantis automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie sporto, pramogų ir verslo centro „Forum palace“ ir einant Upės gatve iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie viešbučio „Radisson Blu“, laiką, vietą ir formą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2457-208/2013 panaikino minėto įsakymo dalį, kurioje buvo nurodyta eitynių vieta, ir įpareigojo atsakovą iš naujo derinti pranešimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013 paliko galioti nurodytą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Pažymėjo, jog 2013 m. birželio 26 d. įvyko renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. A30-1535 buvo nesuderintas pareiškėjo 2013 m. liepos 27 d. 12–16 val. organizuojamų eitynių laikas, vieta ir forma. Pareiškėjo teigimu, toks Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmas, kuriuo buvo atsisakyta suderinti pranešime nurodyto susirinkimo vietą, laiką ir formą, prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 11 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 36 straipsniui, Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo (toliau – ir Susirinkimų įstatymas) 7 straipsniui, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 9 straipsnio 1 daliai Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo veiksmai neatitinka nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytų argumentų, šie teismų sprendimai yra netinkamai vykdomi, o tai rodo sąmoningą atsakovo nenorą derinti pranešime nurodytą eitynių vietą, laiką ir formą.

Pareiškėjo teigimu, teisė į susirinkimų laisvę yra fundamentali demokratinės visuomenės teisė ir kartu su saviraiškos laisve yra demokratinės visuomenės pamatas. Susirinkimų įstatyme yra numatyta pareikštinė, o ne leidiminė susirinkimo laisvės įgyvendinimo tvarka. Valstybei kyla pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų varžoma susirinkimų laisvė ir pareiga apsaugoti susirinkimo dalyvius nuo oponentų smurto ir prievartos. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu aukščiau minėtu sprendimu panaikino atsakovo 2013 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. A30-51 dalį dėl eitynių vietos, tačiau likusi įsakymo dalis dėl eitynių laiko ir formos liko galioti, todėl atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, kuriuo buvo atsisakyta suderinti eitynių vietą, laiką ir formą, pažeidė Susirinkimų įstatymą bei netinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytą įpareigojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Konvencijos 11 straipsnio 2 dalį teisės į taikių susirinkimų laisvę apribojimas privalo būti pagrįstas įstatymais, siekti teisėto tikslo ir būti būtinas demokratinėje visuomenėje. Pareiškėjo teigimu, atsisakymu suderinti pranešimą Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies pagrindu nėra siekiama teisėto tikslo, jis nėra būtinas demokratinėje visuomenėje (proporcingas), be to, pareiškėjas yra diskriminuojamas. Atsakovas nenurodė, kokio teisėto tikslo, naudojantis šiuo teisės į susirinkimų laisvę apribojimu, yra siekiama. Šio apribojimo tikslas – užtikrinti normalų ypatingos svarbos valstybinių institucijų darbą, tačiau eitynes planuojama rengti 2013 m. liepos 27 d., t. y. šeštadienį, ir šią dieną minėtos institucijos nedirba. Nėra viešo intereso, kuris pateisintų vienos iš pagrindinių žmogaus teisių – teisės į susirinkimų laisvę – apribojimą. Tai, kad atsakovas nesiekia teisėto tikslo, reiškia, jog šis apribojimas nėra proporcingas.

Paaiškino, jog atsakovas nuo 2011 m. sausio 1 d. nei karto nebuvo atsisakęs suderinti susirinkimų remiantis šiuo pagrindu. Minėtu laikotarpiu buvo suderinti 74 susirinkimai, vykę Gedimino prospekte, kurie vyko netgi darbo dienų metu, tačiau atsakovas, derindamas šiuos 74 susirinkimus, nesirėmė Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi ir neatsisakė suderinti susirinkimo. Manė, jog pareiškėjas yra diskriminuojamas seksualinės orientacijos pagrindu. Susirinkimo išstūmimas iš centrinės ir labiausiai matomos Vilniaus miesto dalies prieštarauja pačiam susirinkimo tikslui. Toks dirbtinis atskirties vietų kūrimas, draudimas organizuoti susirinkimą pasirinktose ir įprastose įvairių socialinių renginių bei susirinkimų organizavimo viešose vietose reiškia lygiateisiškumo principo pažeidimą, todėl užkerta kelią pareiškėjui efektyviai pasinaudoti konstitucine teise į susirinkimų laisvę. Pareiškėjo teisės į susirinkimo laisvę apribojimas, remiantis Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, nėra pateisinamas Konvencijos 11 straipsnio ir Konstitucijos 36 straipsnio prasme.

Pažymėjo, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) nepateikė konkrečios informacijos dėl grėsmės, kylančios Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms vertybėms, priešingai – nurodė, jog yra pajėgus užtikrinti eitynių dalyvių, visuomenės, viešosios tvarkos ir eismo saugumą. Policijos departamentas nepateikė naujos informacijos, turinčios reikšmės visuomenės saugumo, eitynių saugumo bei kitų vertybių grėsmės vertinimui, todėl yra pajėgus užtikrinti minėtų vertybių apsaugą. Atsakovo motyvavimas yra grindžiamas prielaidomis, yra deklaratyvaus pobūdžio. Susirinkimų įstatymas tik nustato pareigą susirinkimo organizatoriui pranešti savivaldybės administracijos direktoriui apie planuojamą susirinkimą, tačiau nepaliekama galimybė savivaldybės administracijos direktoriui nesuderinti susirinkimo vietos, laiko ar būdo. Susirinkimų įstatymo 9 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriais remiantis gali būti ribojama teisė, tačiau tai numatyta tik jau vykstančių susirinkimų atžvilgiu, o ne planuojamų, be to, minėtas straipsnis leistų nutraukti jau organizuojamą susirinkimą, tik kai susirinkimo dalyviai atlieka šiame straipsnyje numatytus veiksmus. Pripažinimo, jog apribojimas nėra paremtas įstatymu, pakanka siekiant konstatuoti Konvencijos 11 straipsnio pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad Susirinkimų įstatymas nenumato atsakovui teisės atsisakyti derinti pranešimą (t. y įstatyme nėra numatytas teisės į susirinkimų laisvę apribojimas), nėra būtina analizuoti kitų Konvencijos sąlygų – teisėto tikslo siekimo bei būtinumo demokratinėje visuomenėje – ir ši aplinkybė savaime suponuoja susirinkimų laisvės pažeidimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo Lietuvos gėjų lygos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog, dar kartą įvertinęs visas aplinkybes, nepažeisdamas Susirinkimų įstatymo nuostatų bei vadovaudamasis įsiteisėjusiais teismų sprendimais, atsisakė suderinti pareiškėjo organizuojamų eitynių laiką, vietą ir formą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas yra neteisus, paneigdamas jo teisę, vadovaujantis Susirinkimų įstatymo nuostatomis, atsisakyti derinti pranešimą apie organizuojamą susirinkimą.

Pabrėžė, kad Susirinkimų įstatymas įtvirtina teisės į susirinkimų laisvę ribojimus. Atsakovas, atsisakydamas suderinti pareiškėjo pranešimą, neuždraudė paties renginio ir neužkirto kelio pareiškėjui šia teise pasinaudoti pasirinkus kitą susirinkimo vietą. Atsisakymas suderinti eitynių vietą buvo priimtas remiantis objektyviomis aplinkybėmis, vadovaujantis Susirinkimų įstatymo nuostatomis. Atsakovas dėjo visas pastangas suderinti su organizatoriais eitynių vietą ir siekė rasti bendrą sprendimą dėl eitynių organizavimo, atsakovas siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės į susirinkimus ir viešojo intereso, t. y visos bendruomenės intereso, kad būtų apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, kad nekiltų grėsmė visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai. Pareiškėjas neįrodė bei nepateikė įtikinamų argumentų, patvirtinančių aplinkybę, jog tik Gedimino prospekte organizuojant eitynes yra įgyvendinamos pareiškėjo konstitucinės teisės organizuoti susirinkimą. Atsakovas aiškiai išdėstė skundžiamo įsakymo aiškinamajame rašte konkrečius bei objektyvius motyvus, kurie patvirtina, kad priimant skundžiamą įsakymą buvo siekta teisėtų tikslų ir įsakymas buvo priimtas laikantis apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo, proporcingumo principo.

Atsakovas pažymėjo, kad, nepaisant to, jog įstatymas įtvirtina Policijos departamento pareigą užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą, tai nereiškia, kad ji bus įvykdyta tinkamai ir grėsmė visuomenės saugumui nekils. 2010 metais vykusių analogiškų eitynių metu buvo iškilusi grėsmė tiek eitynių dalyviams, tiek protestavusiems asmenims. Policijos departamentas nepaneigia galimos grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms faktoriaus. Nuo laikotarpio, kai įsigaliojo nauja Susirinkimų įstatymo redakcija, jokių suderinimų dėl eitynių nei 2012 metams, nei 2013 metams Gedimino prospekte, vadovaujantis Susirinkimų įstatymu, nebuvo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais, deklaratyviais, neįrodančiais jo veiksmų neteisėtumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos gėjų lygos skundą tenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. A30-1535 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“, taip pat įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suderinti Lietuvos gėjų lygos 2013 m. sausio 11 d. pranešime apie eitynių organizavimą pareiškėjo nurodytą vietą – 2013 m. liepos 27 d. 13–16 val. organizuojamų eitynių dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių g. ir einant Gedimino pr. link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. A30-1535 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“, kuriame nurodyta, kad nesuderinamas Lietuvos gėjų lygos 2013 m. liepos 27 d. 12–16 val. organizuojamų eitynių, dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių g. ir einant Gedimino pr. link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos, laikas, vieta ir forma.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. sausio 11 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pranešimą apie eitynių 2013 m. liepos 27 d. 12–16 val. organizavimą, nurodant maršrutą – dalyviai renkasi aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), eitynių dalyvių kolona suformuojama Odminių g. atkarpoje ties aikštele, kolona juda nuo Odminių g. maršrutu Gedimino prospektu link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos. 2013 m. sausio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybėje įvyko susirinkimas dėl pranešimo apie organizuojamą susirinkimą derinimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2013 m. sausio 16 d. priėmė įsakymą Nr. A30-51 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“, kuriuo suderino pareiškėjo 2013 m. liepos 27 d. 13–16 val. organizuojamų eitynių, kuriose dalyvaus 800 žmonių, laiką, vietą ir formą,– nuo prie sporto, pramogų ir verslo centro „Forum palace“ esančios automobilių stovėjimo aikštelės einant Upės gatve iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie viešbučio „Radisson Blu“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. administracinėje byloje Nr. I-2457-208/2013 priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. A30-51 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“ dalį, kurioje buvo nurodyta, kad eitynių vieta – nuo prie sporto, pramogų ir verslo centro „Forum palace“ esančios automobilių stovėjimo aikštelės einant Upės gatve iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie viešbučio „Radisson Blu“, ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo derinti pareiškėjo 2013 m. sausio 11 d. pranešimą apie eitynių organizavimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

2013 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybėje įvyko susirinkimas dėl pranešimo apie organizuojamą susirinkimą derinimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2013 m. birželio 26 d. priėmė įsakymą Nr. A30-1535 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“, kuriame nurodė, jog nesuderina Lietuvos gėjų lygos 2013 m. liepos 27 d. 12–16 val. organizuojamų eitynių, dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Ambertom“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių g. ir einant Gedimino pr. link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos, laiko, vietos ir formos.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pažymėjo, jog Konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę. Konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves.

Konstitucijos 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad susirinkimai ar pavienio asmens akcija prie Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir teismų pastatų gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 metrai, o prie kitų valstybės valdžios ir valdymo įstaigų, užsienio diplomatinių atstovybių, savivaldybių, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento sistemos, policijos, prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įstaigų ir kitų krašto apsaugos sistemos objektų, strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių – ne arčiau kaip 25 metrai iki šių pastatų ir objektų.

Visais atvejais užtikrinamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie šių pastatų ir objektų. Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad susirinkimo organizatoriai ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatytos susirinkimo dienos privalo pateikti savivaldybės administracijos direktoriui ar jį pavaduojančiam asmeniui rašytinį pranešimą apie organizuojamą susirinkimą, kuriame dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių; o 3 dalyje įtvirtinta, kad pranešime apie organizuojamą susirinkimą turi būti nurodyta susirinkimo vieta, eitynių ar procesijų maršrutai.

Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pranešimas apie organizuojamą susirinkimą turi būti suderintas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo gavimo; 3 dalyje numatyta, kad pranešimą apie organizuojamą susirinkimą derina savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo, susirinkimo organizatoriai ir policijos atstovas; 4 dalyje įtvirtinta, kad pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimo dokumentą pasirašo savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo.

Teismas pabrėžė, jog konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. sausio 7 d. nutarimą). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. liepos 10 d. sprendime byloje Nr. 34202/06 Berladir ir kt. prieš Rusiją pažymėjo, kad teisė į susirinkimų laisvę yra pagrindinė teisė demokratinėje visuomenėje.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pranešimo apie organizuojamas eitynes derinimo, nurodė, jog susirinkimo organizatorių teisę patiems pasirinkti susirinkimo vietą, kurioje jie nori išreikšti savo pažiūras, nuomonę viešai, įtvirtina Susirinkimų įstatymo 6 straipsnis, tačiau pagal Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 4 dalį pranešimas apie organizuojamą susirinkimą turi būti suderintas įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, gali būti pasirašytas tik suderintas dokumentas, t. y. visos trys derinimo šalys – susirinkimo organizatoriai, savivaldybės administracijos direktorius ir policijos atstovas turi susitarti dėl konkrečios susirinkimo organizavimo vietos, laiko ir formos ir tai bendru sutarimu suderinti. Lietuvių kalbos žodynas žodį „derinti“ aiškina kaip „daryti sutinkantį“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-261/2012 išaiškino, kad suderinimas yra abiejų pusių sutarimas. Įstatymas neįtvirtina galimybės pasirašyti dokumento kaip suderinto, kuomet viena šalis nesutinka su derinama vieta, laiku ar forma. Tokios nuomonės laikėsi tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2457-208/2013, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013. Remdamasis tuo, teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad Susirinkimų įstatymas tik nustato pareigą susirinkimo organizatoriui pranešti savivaldybės administracijos direktoriui apie planuojamą susirinkimą, tačiau nepaliekama galimybės savivaldybės administracijos direktoriui nesuderinti susirinkimo vietos, laiko ar būdo. Nurodė, jog atsakovas atsisakė suderinti 2013 m. liepos 27 d. pareiškėjo organizuojamų eitynių vietą, laiką ir formą, vadovaudamasi Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalimi bei Susirinkimų įstatymų 4 straipsnio 3 dalimi, todėl teismas atitinkamai vertino tokio atsisakymo pagrįstumą.

Teismas dėl atsisakymo derinti pranešimą apie organizuojamas eitynes Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies pagrindu nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2457-208/2013 nurodyta, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime konstatavo, kad institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime byloje Nr. 58050/08 Sáska v. Vengrija pažymėjo, kad negalima riboti teisės į susirinkimų laisvę, nebent siekiama teisėto tikslo, būtino demokratinėje visuomenėje ir toks ribojimas turi būti tinkamas ir pagrįstas; derindama susirinkimo vietą atitinkama valstybės institucija turi įsitikinti, kad ji yra tinkama susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2011 pabrėžė, kad iš esmės valstybė, turėdama pozityviąją pareigą užtikrinti susirinkimų laisvės įstatyminę apsaugą bei garantuoti asmenims galimybę efektyviai pasinaudoti šia laisve praktiškai, jos įgyvendinimą gali riboti laikydamasi griežtų sąlygų. Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio Teismo doktrinos prasme bet koks susirinkimų laisvės ribojimas turi atitikti šias sąlygas – susirinkimų laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai šiuo ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitos asmenų teisės ir laisvės), be kita ko, ribojimas pripažįstamas teisėtu ir būtinu demokratinėje visuomenėje, tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso.

Teismas pažymėjo, jog, atsakovui sprendžiant pranešimo apie organizuojamas eitynes derinimo klausimą, atsisakymas suderinti galimas nustačius, kad susirinkimų laisvės įgyvendinimas bei suorganizuotos eitynės pareiškėjo nurodomoje vietoje pažeis kitas Konstitucijos ginamas ir Konstitucijos 36 straipsnyje nurodytas vertybes, tokias kaip valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitų asmenų teisės ir laisvės, atsakovas turi atsižvelgti į policijos atstovų informaciją apie galimus veiksmus eitynių metu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad policijos atstovai nenurodė, jog nebūtų įmanoma užtikrinti eitynių dalyvių, visuomenės, viešosios tvarkos, eismo saugumą eitynes organizuojant pareiškėjo prašomoje vietoje. Tokia išvada buvo padaryta teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-2457-208/2013, taip pat 2013 m. birželio 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 177-13-34 patvirtina, kad policijos atstovas patvirtino, kad nepriklausomai nuo to, kur vyks eitynės, jie privalės užtikrinti viešąją tvarką ir saugumą. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių policijos nesugebėjimą užtikrinti saugumo eitynių metu. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime byloje Nr. 38676/08 Disk, Kesk v. Turkija, 2012 m. liepos 10 d. sprendime byloje Nr. 34202/06 Berladir ir kt. v. Rusija pažymėjo, kad nors eitynės viešojoje vietoje gali sutrikdyti kasdieninį gyvenimą, taip pat ir eismą, tačiau svarbu, kad valdžios institucijos parodytų toleranciją taikiems susibūrimams. Remdamasis EŽTT formuojama praktika, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad dėl eitynių yra neproporcinga riboti visos likusios visuomenės dalies teisėtus interesus. Pažymėjo, jog nors bus sutrikdytas kasdieninis gyvenimas, eismas Gedimino prospektu, tačiau bus parodyta tolerancija taikiems susibūrimams. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad eitynes organizuojant pareiškėjo prašomoje vietoje bus išlaikyta pusiausvyra tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei tai, kad atsakovas savo poziciją grindė remdamasis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, siekė ginti pačių eitynių dalyvių saugumą, nenustatė pareiškėjo atžvilgiu diskriminacijos draudimo principo pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas dėl atsisakymo derinti pranešimą apie organizuojamas eitynes Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies pagrindu nurodė, jog šioje normoje yra įtvirtintas ribojimas atitinkamu atstumu susirinkimus organizuoti prie nurodytų institucijų. Nagrinėjamu atveju organizuojamos yra eitynės, kurios negalėtų būti organizuojamos prie minėtų pastatų, kadangi eitynių metu yra einama. Lietuvių kalbos žodynas žodį „eitynės“ aiškina kaip „iškilmingas daugelio žmonių ėjimas, demonstracija, procesija“. Teismas pažymėjo, jog eitynių metu bus praeinama pro šiuos pastatus ir organizuojamas susirinkimas nebus vykdomas prie šių pastatų. Eitynės organizuojamos ne darbo dieną, t. y. šeštadienį. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovas skundžiamą įsakymą priėmė nepagrįstai vadovaudamasis Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi.

Pažymėjo, jog organizuojamų eitynių laikas ir forma buvo suderinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A30-51. Ši įsakymo dalis dėl laiko ir formos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2457-208/2013 panaikinta nebuvo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1968/2013 palikus galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą, liko galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. A30-51 dalis dėl eitynių laiko ir formos suderinimo. Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, kuriuo buvo atsisakyta suderinti eitynių vietą, laiką ir formą, netinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo įpareigojimą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi buvo paliktas galioti, viršijo savo kompetenciją, pasisakydamas dėl eitynių laiko ir formos derinimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A30-51 suderintas eitynių laikas 13–16 val., kuris aukščiau minėtais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais paliktas galioti. Nurodė, jog nors pareiškėjas skunde mini eitynių laiką 12–16 val., tačiau skunde pats nurodo, kad eitynių laiko ir formos suderinimas yra galiojantis, jo neginčijo, vadinasi, tiek su jau suderintu laiku, tiek su forma sutinka.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, įvertinęs teisinį reguliavimą, konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė suderinti pareiškėjo organizuojamų eitynių vietą, nepagrįstai, jau esant suderintam eitynių laikui ir formai, iš naujo sprendė klausimą dėl eitynių laiko ir formos derinimo bei atsisakė juos suderinti. Atitinkamai, teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 26 d. įsakymą Nr. A30-1535 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“, kuriame nurodyta, jog atsakovas nesuderina Lietuvos gėjų lygos 2013 m. liepos 27 d. 12–16 val. organizuojamų eitynių, dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių g. ir einant Gedimino pr. link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos, laiko, vietos ir formos, ir įpareigojo atsakovą suderinti Lietuvos gėjų lygos 2013 m. sausio 11 d. pranešime apie eitynių organizavimą Lietuvos gėjų lygos nurodytą pareiškėjo 2013 m. liepos 27 d. 13–16 val. organizuojamų eitynių vietą – organizuojamų eitynių dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių g. ir einant Gedimino pr. link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Lietuvos gėjų lygos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog Susirinkimų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis numato susirinkimų formas, t. y. mitingai, piketai, demonstracijos, procesijos, eitynės, kitokie taikūs beginkliai susirinkimai. Susirinkimo sąvoka, į kurią patenka visos minėtos susirinkimo formos, yra apibrėžta Susirinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje ir visi imperatyvūs reikalavimai numatyti Susirinkimų įstatymo nuostatose yra taikomi visoms susirinkimų formoms, įskaitant ir eitynes. Atsakovo įsitikinimu, teismas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjui organizuojant eitynes bus tik praeinama pro institucijų, išvardintų Susirinkimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, pastatus ir organizuojamas susirinkimas nebus vykdomas prie šių pastatų. Eitynės neapsiribos tik praėjimu Gedimino prospektu, tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad eitynės bus baigiamos Lukiškių aikštėje ir bus sakomos baigiamosios kalbos. Iš pareiškėjo pranešimo turinio taip pat matyti, jog eitynių dalyviai planuoja baigti eitynes Lukiškių aikštėje ir joje burtis, kadangi bus išskleidžiama 30 metrų vaivorykštės vėliava, eitynių dalyviai sakys sveikinimus, baigiamąsias kalbas ir pan. Vadinasi, šiuo atveju nebus tik praeinama pro valstybinių institucijų pastatus, bet bus ir būriuojamasi prie šių institucijų pastatų, tokių kaip Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo pastato. Atitinkamai, atsakovas pažymi, jog skundžiamas įsakymas buvo priimtas pagrįstai vadovaujantis Susirinkimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi. Pabrėžia, jog atsakovas atsisakė derinti pareiškėjo pranešimą remiantis konkrečia imperatyvia įstatymo norma, kaip to reikalauja Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Atsakovas dėl atsisakymo derinti pranešimą Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies pagrindu pažymi, jog jis, kaip viešojo administravimo subjektas, derinantis susirinkimus Vilniaus mieste, negali formaliai taikyti Susirinkimų įstatymo, suteikdamas prioritetą pareiškėjo ar kito susirinkimą organizuojančio subjekto interesui bei neatsižvelgdamas į visuomenės ir jų pačių saugumą, kuris nagrinėjamu atveju yra didesnė vertybė, ir nepaisydamas objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, jog grėsmė visuomenei dėl pareiškėjo organizuojamų eitynių egzistuoja.

Nurodo, jog atsakovas, kaip institucija, priimdamas sprendimą dėl planuojamo susirinkimo (eitynių) vietos, laiko ir formos, įvertino visas objektyvias aplinkybes, galinčias nulemti potencialią grėsmę tiek eitynių dalyvių, tiek visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai, t. y. buvo atsižvelgta tiek į 2010 metais analogiškų pareiškėjo organizuotų eitynių Upės gatvėje eigą, tiek į kitas aplinkybes, aiškiai bei išsamiai išdėstytas skundžiamo įsakymo aiškinamajame rašte. Mano, jog atsakovas pagrįstai nusprendė, jog organizuojant eitynes Gedimino prospekte nebus užtikrintas visuomenės saugumas, viešoji tvarka ir nebus galimybių tinkamai apsaugoti kitų asmenų teisių ir laisvių. Nurodo, jog atsakovas neuždraudė pareiškėjui įgyvendinti konstitucinės teisės į susirinkimų laisvę, neužkirto kelio organizuoti planuojamų eitynių kitoje Vilniaus miesto gatvėje, tačiau, atsižvelgdamas į objektyvias priežastis, siekdamas teisėto tikslo bei vadovaudamasis įstatymu ir laikydamasis apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo, pagrįstai atsisakė derinti pareiškėjo pranešimą.

Atsakovas pažymi, jog policija, nepriklausomai nuo to, kur vyks eitynės, privalės įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti viešąją tvarką bei saugumą. Tačiau tai, jog įstatyme yra įtvirtina policijai pareiga vykdyti minėtą funkciją, nereiškia, kad ji bus įvykdyta tinkamai ir grėsmė visuomenės saugumui nekils. 2010 metais analogiškos Lietuvos gėjų lygos organizuotos eitynės vyko Upės gatvėje. Skelbiamais duomenimis, 300 eitynių dalyvių saugojo 800 pareigūnų, susirinko daugiau nei 1 000 prieš renginį protestavusių asmenų, eitynių vieta buvo aptverta tvora, atskyrusia eisenos dalyvius nuo jų oponentų. Šio renginio metu policija buvo priversta panaudoti ašarines dujas ir imtis kitų prevencinių priemonių, siekiant išvengti riaušių. Atsižvelgiant į 2010 metais vykusių analogiškų eitynių patirtį, kai buvo iškilusi grėsmė tiek eitynių dalyviams, tiek prieš šį renginį protestavusiems asmenims, neginčytina, jog planuojant būsimas eitynes atsakovas, kaip susirinkimą derinanti institucija, privalo įvertinti visas tokio renginio aplinkybes ir suderinti tokią susirinkimo formą, laiką ir vietą, kad būtų kaip įmanoma labiau apsaugoti visuomenės saugumo interesai, viešoji tvarka, kitų asmenų teisės ir laisvės. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad eitynes organizuojant Gedimino pr. bus išlaikyta pusiausvyra tarp asmens teisės ir viešojo intereso, remdamasis tik policijos atstovų pareiškimais Renginių (susirinkimų) derinimo komisijoje, tačiau nesiremdamas dokumentais ar rašytiniais šaltiniais, iš kurių būtų galima spręsti, kad eitynių organizavimo metu visuomenės saugumas bus realiai tinkamai užtikrintas. Be to, tai, kad policijos atstovai nurodo, jog bus užtikrinta viešoji tvarka eitynių metu, nes bus vykdoma įstatyme jiems įtvirtinta pareiga užtikrinti viešąją tvarką bei saugumą, nepaneigia galimos grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms faktoriaus.

Atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas viešojo transporto, Gedimino prospekte esančių įstaigų ir visuomenės teisių dalies ribojimą pateisino tolerancijos principu, tačiau turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp pareiškėjo ir visuomenės interesų ir vien tai negali būti pagrindas suteikti prioritetą pareiškėjo interesams.

Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas. Teismas turėjo į administracinės bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Policijos departamentą, kadangi skundžiamu sprendimu teismas nusprendė dėl Policijos departamento teisių ir pareigų. Teismas tiesiogiai rėmėsi policijos atstovų pateikta informacija, tačiau tiek savo iniciatyva, tiek netenkindamas atsakovo prašymo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Policijos departamentą pastarojo į bylą neįtraukė. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi policijos atstovų išsakyta pozicija dėl saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo eitynių organizavimo metu, tačiau ši policijos atstovų pozicija buvo išsakyta Renginių (susirinkimų) derinimo komisijoje derinant pareiškėjo pranešimą, o ne bylos nagrinėjimo metu. Atsakovo teigimu, teismas turėjo įtraukti į administracinės bylos nagrinėjimą Policijos departamentą, kurio atstovai teisminio nagrinėjimo metu būtų galėję pateikti objektyvius įrodymus, patvirtinančius teismo padarytų išvadų pagrįstumą.

Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą ir įpareigojo atsakovą suderinti pareiškėjo pageidaujamą eitynių vietą. Atsakovas dėjo visas pastangas ir ieškojo akivaizdžiai pozityvių eitynių vietos suderinimo variantų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kai iš esmės nesant tarp šalių bendro sutarimo, atsakovas yra įpareigojamas pasirašyti pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimo dokumentą pagrįstai jam nesutinkant, vertintinas kaip nepagrįstas ir objektyviai neįmanomas įvykdyti. Pažymi, jog susirinkimo organizatoriams įstatymas nesuteikia teisės besąlygiškai pasirinkti susirinkimo vietą ir šiuo precedentu turėtų vadovautis bylą nagrinėjantis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-261/2012). Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino pareiškėjo teises ir įpareigodamas atsakovą suderinti pareiškėjo organizuojamų eitynių vietą Gedimino prospekte ginčo tarp šalių neišsprendė. Pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas turėtų išspręsti iš esmės klausimą dėl kilusio ginčo, t. y., jei teismas pripažintų, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė derinti pareiškėjo pranešimą dėl eitynių organizavimo, teismas turėtų išspręsti klausimą dėl pareiškėjo skundo esmės, o ne priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą suderinti pareiškėjo pageidaujamą eitynių vietą Gedimino prospekte.

Atsakovas prašo administracinę bylą nagrinėti skubos tvarka, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyros principą, kad ginčas iki organizuojamų eitynių planuojamos datos būtų išspręstas.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas Lietuvos gėjų lyga prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas taip pat pažymi, kad tiek nacionaliniai teismai, tiek EŽTT yra pabrėžę, jog susirinkimų laisvės ribojimas gali būti teisėtas tik tuomet, kai laikomasi Konvencijos ir Konstitucijos numatytų teisėtumo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, manant, jog Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytas imperatyvus susirinkimo organizavimo ribojimas ir neatsižvelgiant į faktines konkrečios situacijos aplinkybes yra paneigiama Konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje ir Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje numatytų ribojimo teisėtumo sąlygų esmė bei sudaroma situacija, kai taikant įstatymų leidėjo numatytą apribojimą, nėra užtikrinamas proporcingumo principo laikymasis, į kurį, vadovaujantis minėtų teismų praktika, būtina atsižvelgti siekiant apriboti viena iš pagrindinių žmogaus laisvių esančią teisę į susirinkimų laisvę.

Pažymi, jog remiantis EŽTT jurisprudencija, Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, jog kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar tokiu apribojimu siekiama teisėto tikslo bei ar šis apribojimas yra proporcingas. Nesutinka su atsakovo pozicija, jog minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi ir todėl taikytina kiekvienu atveju, vertindamas ją teisėto tikslo (viešojo intereso) kontekste, atsakovas prieštarauja pats sau. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs organizuojamų eitynių maršrutą Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies kontekste, teigdamas, kad jos vyks ne darbo dieną (šeštadienį), pro valstybines institucijas bus tik praeinama, pritaikė susirinkimų laisvės apribojimo sąlygas bei proporcingumo principą, todėl darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju valstybinių institucijų darbas nebus trikdomas.

Papildo, jog šis apribojimas taip pat galėtų būti taikomas siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumo principą, tačiau šeštadienį jokie posėdžiai teisme nevyksta, teisėjai nedirba, todėl, pareiškėjo teigimu, būtų nepagrįsta ir neproporcinga riboti teisę į taikių susirinkimų laisvę šiuo pagrindu. Atsisakymas suderinti pareiškėjo pranešimą Susirinkimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies pagrindu neatitinka dviejų Konvencijoje ir Konstitucijoje įtvirtintų sąlygų – juo nėra siekiama teisėto tikslo ir jis nėra būtinas demokratinėje visuomenėje (proporcingas).

Net ir tais atvejais, kai yra remiamasi šia įstatymo nuostata, atitikimas Konvencijoje ir Konstitucijoje numatytoms sąlygoms turi būti vertinamas individualiai, kiekvienu konkrečiu atveju. Remiasi EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu byloje Nr. 58050/08 Sáska prieš Vengriją, kuriame EŽTT panašioje situacijoje pabrėžė, jog būtina atsižvelgti į konkrečias faktines planuojamo susirinkimo aplinkybes. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas nenurodė, kokio teisėto tikslo, naudojantis šiuo susirinkimų laisvės ribojimu, yra siekiama.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, vertindamas jo argumentus, kad atsakovas, nederindamas pareiškėjo organizuojamų eitynių vietos Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies pagrindu, diskriminuoja pareiškėją, pasisakė tik dėl pareiškėjo diskriminacijos Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu, tačiau nepasisakė dėl galimos pareiškėjo diskriminacijos taikant minėtą Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatą. Mano, kad atsakovui du kartus netinkamai suderinus pareiškėjo organizuojamą susirinkimą bei išimtinai nagrinėjamu atveju atsisakant derinti susirinkimo vietą Gedimino prospekte, diskriminacijos požymiai yra ryškūs, todėl prašo vertinti, ar atsakovas minėtais savo veiksmais nediskriminavo pareiškėjo.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, pripažindamas, jog atsakovas neįrodė grėsmės visuomenės saugumui buvimo, rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu bei 2013 m. birželio 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 177-13-34, kuriuo Policijos departamentas dar kartą patvirtino, jog nepriklausomai nuo organizuojamo renginio vietos, dalyvių saugumas bus užtikrintas. Teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas įgijo res judicata galią, jame numatytos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės. Atsižvelgiant į tai bei į konstatuotą Policijos departamento pajėgumą užtikrinti dalyvių saugumą, taip pat į tai, kad atsakovas nepateikė naujų įrodymų, pagrindžiančių grėsmės dalyvių saugumui egzistavimą, daro išvadą, kad atsakovo teiginiai, kuriais abejojama susirinkimo dalyvių saugumu yra nepagrįsti, jais nepaisoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnyje numatytos teismo sprendimo res judicata galios. Pažymi, kad nesutikdamas su 2013 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime padaryta išvada, atsakovas turėjo šį sprendimą skųsti įstatymo nustatyta tvarka, o minėtam sprendimui įsigaliojus atsisakydamas suderinti pareiškėjo 2013 m. sausio 11 d. pranešimą, atsakovas privalėjo remtis jame nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymi, jog atsakovo argumentas, kad kyla grėsmė valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms pripažintinas nepagrįstu. Pabrėžia, kad organizuojamo susirinkimo dalyvių saugumo įrodinėjimo našta negali būti perkelta pareiškėjui, t. y. būtent atsakovas turi pareigą objektyviais duomenimis (ne prielaidomis) pagrįsti susirinkimų laisvės apribojimo teisėtumą bei susirinkimo dalyvių saugumui kylančią grėsmę. Pažymi, jog siekiant pagrįsti teisės į susirinkimų laisvę apribojimą taikomas aukštas įrodinėjimo pareigos laipsnis bei taikomas draudimas remtis prielaidomis (pvz,. 2010 metais vykusių eitynių praktika, kurią atsakovas nurodo kaip pagrindą minėtam ribojimui taikyti).

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi byloje buvusia medžiaga, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ir konstatavo, jog organizuojamų eitynių dalyvių saugumas bus tinkamai užtikrintas. Pažymi, jog nuo pareiškėjo 2013 m. sausio 11 d. pranešimo pirmojo derinimo 2013 m. sausio 16 d. iki 2013 m. birželio 26 d. įvykusio derinimo posėdžio Policijos departamentas nepakeitė pozicijos, jog bus pajėgus užtikrinti renginio dalyvių saugumą.

Nesutinka su atsakovo argumentu, jog eitynėmis bus nepagrįstai sutrikdomas kasdienis miesto gyventojų gyvenimas ir pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtuose sprendimuose pritarė EŽTT praktikai, jog nors pareiškėjo organizuojamos eitynės viešoje vietoje gali sutrikdyti kasdienį gyvenimą, taip pat ir eismą, tačiau svarbu, kad valdžios institucijos parodytų toleranciją taikiems susirinkimams.

Atkreipia dėmesį, jog net ir tuo atveju, jei būtų įrodytas grėsmės visuomenės saugumo buvimui, šią grėsmę keltų ne susirinkimo dalyviai, o kiti asmenys. Remiasi EŽTT praktika ir nurodo, kad asmenys, grasinantys smurtu ar kitaip pažeidžiantys įstatymus privalo būti traukiami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, o valstybei yra suteikta plati diskrecijos teisė, pasirenkant tinkamas priemones susirinkimo dalyvių saugumui užtikrinti.

Pareiškėjas taip pat pažymi, jog 2013 m. liepos 3 d. posėdžio metu, Vilniaus apygardos administracinis teismas Policijos departamento trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą neįtraukė atsižvelgęs į tai, jog Policijos departamentui pareiga užtikrinti organizuojamo susirinkimo bei visuomenės saugumą kils nepriklausomai nuo to, koks sprendimas dėl šio susirinkimo vietos bus priimtas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovo atsisakymas suderinti pareiškėjo pasirinktą organizuojamo susirinkimo vietą yra skundžiamas jau antrą kartą, bylos dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. liepos 16 d. sprendimo nagrinėjimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame metu Policijos departamentas dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, jis yra susipažinęs su pareiškėjo pranešimo bei teismų sprendimų turiniu, jam yra žinomos kilusio ginčo aplinkybės. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu buvo konstatuota, jog atsakovas neįrodė grėsmės susirinkimo dalyvių ir visuomenės saugumui buvimo, pabrėžta, kad Policijos departamentas yra pasirengęs užtikrinti dalyvių saugumą. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo nėra įrodinėjami, Policijos departamento dalyvavimas byloje nėra būtinas.

Nurodo, kad pareiškėjo manymu, atsakovas sąmoningai ignoruoja jau tris atsakovo poziciją paneigusius teismų sprendimus, Susirinkimų įstatymą bei pareiškėjo 2013 m. sausio 11 d. pranešimą. Atkreipia dėmesį, jog tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, jog atsisakymas suderinti pranešimą yra galimas tik esant Konvencijos 11 straipsnyje ir Konstitucijos 36 straipsnyje numatytiems pagrindams bei kad atsakovas neturi teisės savavališkai nurodyti vietos, kurioje susirinkimas privalo vykti, taigi atsakovo nesutikimas suderinti pareiškėjo pranešimą yra nepagrįstas. Papildomai pažymi, jog atsakovas netinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą bei nepagrįstai atsisakė derinti pareiškėjo pranešimą, nes, kaip jau minėta, toks atsisakymas galimas tik nustačius susirinkimo laisvės apribojimo sąlygas, be to, atsakovas atsisakė derinti pareiškėjo prašymą didesne apimtimi nei buvo įpareigotas 2013 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu.

Pažymi, jog galimybė pareiškėjui efektyviai pasinaudoti jo konstitucine teise į susirinkimų laisvę privalo būti užtikrinta, nesvarbu, ar įpareigojant atsakovą suderinti būtent pareiškėjo pranešime nurodytą eitynių vietą, ar pačiam teismui pripažinus pareiškėjo teisę organizuoti eitynes nurodytoje vietoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. birželio 26 d. įsakymo Nr. A30-1535 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“, kuriuo nebuvo suderinti asociacijos Lietuvos gėjų lygos 2013 m. liepos 27 d. 12-16 val. organizuojamų eitynių, dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių g. ir einant Gedimino pr. link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos, laikas, vieta ir forma, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl atsakovo pareigos suderinti minėtų eitynių laiką, vietą ir formą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nustatė, jog asociacijos Lietuvos gėjų lygos 2013 m. liepos 27 d. organizuojamo susirinkimo forma – eitynės ir laikas – 2013 m. liepos 27 d. 13-16 val. buvo suderinti atsakovo 2013 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. A30-51 „Dėl asociacijos Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių“ dalimi, kuri nebuvo panaikinta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje toliau bus nagrinėjamas tik ginčas, kilęs dėl minėtų eitynių vietos suderinimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsnis įtvirtina teisę į taikius susirinkimus, taip pat numato galimybę riboti šią teisę tik įstatymu ir tik tuo atveju, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Asmens teisė į taikius susirinkimus taip pat įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. (įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.) ir kuri nuo to laiko yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Konvencijos 11 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Susirinkimų laisvė taip pat įtvirtinta 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 21 straipsnyje, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnyje. Šie teisės aktai taip pat yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, pripažįstama neatskiriamu demokratinės santvarkos požymiu bei laikoma reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtinta susirinkimų laisvė traktuotina ne tik kaip savaiminė demokratijos vertybė, bet ir kaip svarbi garantija, kad bus veiksmingai įgyvendinamos įvairios kitos konstitucinės teisės ir laisvės.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 11 straipsnį, taip pat nuolat pažymi fundamentalų susirinkimų laisvės pobūdį ir jos svarbą demokratinės visuomenės raidai (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. EŽTT sprendimą Vona pries Vengriją ir jame nurodytą Teismo praktiką).

Vis dėlto iš pirmiau minėtų teisės aktų nuostatų matyti, jog susirinkimų laisvė nėra absoliuti, yra numatyta galimybė riboti šios teisės įgyvendinimą, jei toks ribojimas atitinka jam keliamus reikalavimus: ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatyme; ribojimas yra reikalingas siekiant teisėtų tikslų – užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, kitų asmenų teises ir laisves; toks ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas turi atitikti šias sąlygas – teisė ar laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai šiuo ribojimu siekiama teisėto tikslo (byloje vertinamu atveju - valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitos asmenų teisės ir laisvės) (Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalis, Surinkimų įstatymo 4 straipsnis), be to, ribojimas pripažįstamas teisėtu ir būtinu demokratinėje visuomenėje, tik jei laikomasi proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą, 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą, 2009 m. spalio 8 d. nutarimą).

Analogiški susirinkimų laisvės ribojimams keliami reikalavimai yra išskiriami ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą Sáska prieš Vengriją).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai dėl atsisakymo suderinti pareiškėjo nurodytą planuojamų eitynių vietą turi būti vertinami vadovaujantis pirmiau nurodytais kriterijais. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija visų pirma konstatuoja, jog atsakovo 2013 m. birželio 26 d. įsakymu atsisakius suderinti 2013 m. liepos 27 d. Lietuvos gėjų lygos planuojamų eitynių vietą, buvo apribota pareiškėjo teisė pasirinkti organizuojamo susirinkimo vietą, taigi susirinkimų laisvė buvo apribota. Atitinkamai, toliau būtina įvertinti, ar toks apribojimas buvo numatytas įstatyme ir ar juo buvo siekiama teisėto tikslo, ar buvo laikomasi proporcingumo principo.

Kiek tai susiję su vertinimu, ar apribojimas buvo numatytas įstatyme, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 sraipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, be kita ko, pažymėjo, jog „<...> susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė“, tačiau taip pat nurodė, kad „<...> įstatyme gali būti apibrėžtos susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami“.

Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo, reglamentuojančio teisę į taikių susirinkimų laisvę, 4 straipsnyje yra numatyti tam tikri ribojimai organizuojamų susirinkimų vietai. Šio straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas organizuoti susirinkimus ar vykdyti pavienio asmens akcijas valstybės valdžios ir valdymo įstaigose, savivaldybių, policijos, areštinių, tardymo izoliatorių, bausmių vykdymo, sveikatos priežiūros, taip pat krašto apsaugos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento sistemos, prokuratūros, teismų patalpose, Lietuvos banke ir kituose Lietuvos Respublikoje veikiančiuose bankuose, atominės energetikos, strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiose įmonėse ir kitose nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiose įmonėse; Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad susirinkimai ar pavienio asmens akcija prie Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir teismų pastatų gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 metrai, o prie kitų valstybės valdžios ir valdymo įstaigų, užsienio diplomatinių atstovybių, savivaldybių, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento sistemos, policijos, prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įstaigų ir kitų krašto apsaugos sistemos objektų, strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių – ne arčiau kaip 25 metrai iki šių pastatų ir objektų, visais atvejais užtikrinant laisvą priėjimą ir privažiavimą prie šių pastatų ir objektų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje kaip susirinkimų laisvės ribojimo pagrindai numatyti valstybės ir visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė, kitų asmenų teisės ir laisvės.

Vertindama teisės aktų numatytus susirinkimų vietos ribojimus bei faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nurodytu argumentu, jog kaip Susirinkimų įstatyme numatytai susirinkimo formai (Susirinkimų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), pareiškėjo organizuojamoms eitynėms taip pat yra taikomi minėti susirinkimo vietos ribojimai. Atsižvelgiant į atsakovo pateiktus argumentus konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju susirinkimų laisvė buvo apribota įstatyme numatytu pagrindu. Įvertinusi atsakovo pateiktus argumentus bei Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju priimdamas ginčijamą įsakymą atsakovas nurodė teisėtus tikslus – apsaugoti pačių eitynių dalyvių saugumą (visuomenės saugumą), viešąją tvarką bei kitų asmenų teises ir laisves, todėl būtina nustatyti, ar toks ribojimas yra proporcingas, t. y., ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, ir Respublikos Konstitucinis Teismas, ir EŽTT pagrindinės laisvės ribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje savo sprendimuose sieja su tokio ribojimo proporcingumu (žr., pvz., 2010 m. vasario 2 d. sprendimą byloje Nr. 25196/04 Krikščionių demokratų žmonių partija prieš Moldovą (Nr. 2) (18 punktas).

Remiantis EŽTT praktika, vertinant konkretaus ribojimo proporcingumą būtina atsižvelgti į pamatinį susirinkimų laisvės vaidmenį demokratinėje visuomenėje. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad demokratija yra Europos viešosios tvarkos pagrindas, kad Konvencija buvo sukurta skatinti ir palaikyti demokratinės visuomenės idealus ir vertybes, o demokratija – vienintelis politinis modelis, numatytas Konvencijoje ir vienintelis, kuris ją atitinka. EŽTT vertinimu, pagal Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies išdėstymą (taip pat Konvencijos 8, 9, 10 straipsnių) vienos iš šiuose straipsniuose įtvirtintų teisių ribojimą gali pateisinti vien tik tokia būtinybė, kuri kyla iš demokratinės visuomenės (žr., pvz., minėto EŽTT sprendimo Krikščionių demokratų žmonių partija prieš Moldovą (Nr. 2) 20 punktas).

EŽTT yra pažymėjęs, kad demokratija negalima be pliuralizmo (1998 m. sausio 30 d. sprendimas byloje Nr. 19392/92 Jungtinė Turkijos komunistų partija ir kt. prieš Turkiją (43 punktas), todėl savo praktikoje nuolat pabrėžia susirinkimų laisvės ir Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos teisės į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, valdžios institucijų netrukdomam gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, ryšį (žr., pvz., 1981 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Young, James ir Webster prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Vogt prieš Vokietiją, 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Vona prieš Vengriją).

Taip pat pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog susirinkimų laisvė apima teisę rengti taikius susirinkimus, kurie gali erzinti ar įžeisti asmenis, nepritariančius jų skleidžiamoms idėjoms ar reikalavimams, o susirinkimo dalyviai turi turėti galimybę surengti susirinkimą be baimės, kad patirs oponentų fizinį smurtą; ši baimė gali atgrasinti asociacijas ir kitas grupes, palaikančias bendras idėjas ar interesus, nuo atviro nuomonių reiškimo dėl kontraversiškų klausimų, veikiančių visuomenę (žr., pvz., 1988 m. birželio 21 d. sprendimą Plattform „Ärzte für das Leben“ prieš Austriją). Aiškindamas Konvencijos 11 straipsnį EŽTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendime Bączkowski ir kt. prieš Lenkiją nurodė, kad demokratija nereiškia paprasčiausio daugumos požiūrio viešpatavimo, t. y. turi būti pasiekta pusiausvyra, užtikrinanti teisingą ir tinkamą mažumų traktavimą ir neleidžiantis piktnaudžiauti dominuojančia pozicija (63 punktas); garantuodama demokratinį pliuralizmą valstybė turi pozityvias pareigas užtikrinti veiksmingą naudojimąsi taikių susirinkimų teise taip pat ir asmenims, turintiems nepopuliarias pažiūras ar priklausantiems mažumoms (64 punktas); esminė veiksmingo naudojimosi susirinkimų laisve sąlyga yra teisėtumo prezumpcija, kuri paneigiama atsisakant oficialiai sankcionuoti susirinkimą ir taip atgrasinant mažumoms priklausančius asmenis nuo dalyvavimo susirinkime (67 punktas), ir tokių neigiamų pasekmių susirinkimų laisvei negalima išvengti, jeigu šios laisvės teisinės gynybos priemonės yra taikomos tik po numatomo susirinkimo datos (68 punktas).

Atsakovas ginčijamą įsakymą ir atsisakymą suderinti eitynių vietą grindė, be kita ko Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi. Apeliaciniame skunde atsakovas pabrėžia imperatyvų Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies pobūdį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies aiškinimas ir taikymas byloje vertinamu atveju sietinas su ja siekiamu tikslu. Įvertinus šios normos turinį darytina išvada, kad ji nėra savitikslė, ja siekiama užtikrinti sklandų valstybės ir kitų institucijų darbą, taip pat suderinti šį tikslą su poreikiu užtikrinti susirinkimų laisvę. Tokį šios nuostatos aiškinimą, be kita ko, patvirtina Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies paskutinis sakinys („visais atvejais užtikrinamas laisvas praėjimas ir privažiavimas prie šių pastatų ir objektų“).

Todėl atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką ir Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors numatytas organizuojamų eitynių maršrutas formaliai žvelgiant galėtų būti prilygintas susirinkimo organizavimui greta valstybės valdžios institucijų, praktiškai, atsižvelgiant į tai, kad byloje vertinamu atveju jau suderintas eitynių laikas – 2013 m. liepos 27 d. (šeštadienis) 13-16 val. ‑ yra nedarbo diena, t. y. nėra minėtų valstybės institucijų darbo diena, be to, organizuojamo susirinkimo tikslas yra visiškai nesusijęs su minėtų institucijų veikla, juo nėra siekiama išreikšti viešąją nuomonę apie šių institucijų veiklą, darytina išvada, kad šios eitynės jokios įtakos minėtų valstybės institucijų, be kita ko, teismų ir teisėjų, darbui neturės.

Dėl minėtos priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamas draudimas nėra būtinas siekiant užtikrinti atsakovo nurodytą tikslą, t. y. sklandų valstybės ir kitų institucijų darbą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju atsakovas neturėjo pagrindo priimti ginčijamą įsakymą ir atsisakyti suderinti eitynių vietą remdamasis Susirinkimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi. Dėl to ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Atsakovas kaip ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindą taip pat nurodė Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalį, pažymėdamas, jog ginčijamą įsakymą priėmė siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką ir kitų asmenų teises ir laisves.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi prielaidomis, todėl nepagrįstai konstatavo, jog bus išlaikyta pusiausvyra tarp pareiškėjo teisių ir viešojo intereso.

Teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsakovo ginčijamo administracinio teisės akto teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 3 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas), motyvus, kuriais remiantis buvo priimtas toks aktas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Šiuo atveju pritartina pareiškėjo pozicijai, kad būtent atsakovas turėjo pareigą pagrįsti ginčijamo įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, priimdamas ginčijamą įsakymą turėjo pateikti išsamius ir pagrįstus argumentus, kuriais remiantis buvo atsisakyta suderinti aptariamų eitynių vietą, o teismas turi įvertinti tokių argumentų pagrįstumą.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog vykstant eitynėms pareiškėjo prašomoje vietoje, praktiškai nebūtų įmanoma užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką ar eismo saugumą, taip pat pažymėjo, kad policijos atstovai nenurodė, kad byloje vertinamu atveju jie negali atlikti Susirinkimų įstatyme jiems nustatytų funkcijų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė naujų argumentų, susijusių su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija pritaria minėtoms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Vertindama atsakovo argumentą, jog pareiškėjo organizuojamų eitynių vietą skundžiamu įsakymu atsisakyta suderinti siekiant užtikrinti visuomenės ir pačių eitynių dalyvių saugumą (eitynių keliamą grėsmę visuomenės saugumui), viešąją tvarką bei kitų asmenų teises ir laisves (laisvą pėsčiųjų judėjimą, nedraudžiamą transporto priemonių ir viešojo transporto eismą bei galimybę laisvai naudotis lauko kavinių ir kitų Gedimino prospekte esančių įstaigų ar įmonių teikiamomis paslaugomis), teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucijos, kontroliuojančios susirinkimų organizavimą negali kurti papildomų kliūčių teisei į susirinkimų laisvę realizuoti, be kita ko, interpretuojant organizuojamus susirinkimus kaip keliančius grėsmę, o deklaratyvus Konstitucijos ir Konvencijos saugomų vertybių išvardijimas negali būti pripažintas pagrindžiančiu susirinkimų laisvės ribojimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog termino „viešoji tvarka“ neapibrėžtumas negali pateisinti taikių susirinkimų draudimo. Nei hipotetinė viešosios tvarkos pažeidimo rizika, nei visuomenės priešiškumo buvimas nėra teisėti pagrindai riboti teisę į susirinkimo laisvę (žr., pvz., EŽTT 2007 m. liepos 26 d. sprendimą Makhmudov prieš Rusiją). Numatoma saugomoms vertybėms galinti kilti grėsmė turi būti reali, paremta motyvuotomis faktinėmis išvadomis, jos egzistavimą ir dydį privalo įrodyti susirinkimo laisvę ribojantis subjektas, nagrinėjamu atveju – atsakovas. Ši pareiga (įrodyti grėsmės nebuvimą), atsižvelgiant į Konvencijos nuostatas bei EŽTT praktiką, negali būti perkelta teise į taikių susirinkimų laisvę siekiantiems pasinaudoti asmenims.

Šioje byloje nėra pateikta duomenų, jog organizuojant eitynes pareiškėjo pasirinktoje vietoje nebūtų įmanoma užtikrinti eitynių dalyvių, visuomenės saugumą ar viešąją tvarką, todėl konstatuotina, jog atsakovas pareigos pagrįsti ribojimą neįvykdė. Tuo tarpu kiekvienos įtampos ir karšto oponuojančių grupių nuomonių apsikeitimo demonstracijos metu tikimybės laikymas pagrindu ją uždrausti atimtų iš visuomenės galimybę išklausyti skirtingas nuomones bet kuriuo klausimu, pažeidžiančiu daugumos nuomonės jautrumą (EŽTT 2001 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Nr. 29221/95 ir 29225/95 Stankov ir Jungtinė Makedonijos Organizacija Ilinden prieš Bulgariją (107 punktas), 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Nr. 4916/07, 25924/08 ir 14599/09 Alekseyev prieš Rusiją (77 punktas).

EŽTT savo praktikoje taip pat ne kartą yra nurodęs, jog tikra ir veiksminga pagarba asociacijos ir susirinkimų laisvei negali būti sumažinta iki valstybės pareigos netrukdyti rengti taikius susitikimus, t. y. įgyvendinant susirinkimų laisvę valstybei kyla ne tik negatyvi pareiga netrukdyti šios laisvės praktiniam įgyvendinimui, tačiau ir pozityvi pareiga užtikrinti realią galimybę pasinaudoti šia laisve. Ši valstybės pareiga ypač svarbi nepopuliarių pažiūrų ar priklausantiems mažumoms asmenims, nes jie yra labiau pažeidžiami (2007 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Nr. 1543/06 Bączkowski ir kt. prieš Lenkiją (64 punktas), 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Nr. 4916/07, 25924/08, 14599/09 Alekseyev prieš Rusiją (70 punktas).

Vienas iš šios pareigos aspektų – galimybės pareikšti savo poziciją ir kuo plačiau leisti susirinkimus užtikrinimas. Valstybė, manydama arba žinodama apie susirinkimo laisvės įgyvendinimo metu galimą smurto proveržį, į pagalbą turėtų pasitelkti baudžiamojo persekiojimo priemones, o ne drausti patį renginį (EŽTT 2001 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Nr. 29221/95 ir 29225/95 Stankov ir Jungtinė Makedonijos Organizacija Ilinden prieš Bulgariją (94 punktas). Atkreiptinas dėmesys, jog asmens teisė naudotis susirinkimų laisve nesibaigia vien dėl atsitiktinio smurto ar kitokių neteisėtų kitų asmenų veiksmų, jei asmens ketinimai ir elgesys išlieka taikūs (EŽTT 1991 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Nr. 11800/85 Ezelin prieš Prancūziją; 2004 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Nr. 61821/00 Ziliberberg prieš Moldovą). Priešingu atveju būtų paneigta pati teisė į susirinkimų laisvę, o jos įgyvendinimas taptų neįmanomas.

Valstybė, įgyvendindama pareigą užtikrinti pusiausvyrą tarp susirinkimų laisve siekiančių pasinaudoti asmenų tokios teisės bei kitų asmenų, kurių teisės ir laisvės organizuojamu susirinkimu galimai bus apribotos, teisių ir laisvių, turėtų užtikrinti galimybę susirinkimo laisve nesinaudojantiems asmenims susirinkimo metu ir vietoje užsiimti norima veikla tiek, kiek tai nesudarytų kliūčių teisės į susirinkimo laisvę įgyvendinimui. Susirinkimų laisvės ribojimas vien siekiant užkirsti kelią galimiems tvarkos pažeidimams ar kitų asmenų teisių įgyvendinimo trikdymui, negali būti laikomas tinkamu minėtos valstybės pareigos įgyvendinimu. Pažymėtina, kad teisės į susirinkimo laisvę esmė leidžia teigti, jog nagrinėjamu atveju planuojamu jos įgyvendinimo būdu kitų asmenų teisių įgyvendinimui kilę trukdžiai būtų laikini, neturintys tęstinio pobūdžio, šios teisės nebūtų neproporcingai apribotos ar paneigtos, todėl tokių trikdžių buvimas yra proporcingas šios teisės užtikrinimo svarbai ir reikšmei. Toks aplinkybių vertinimas būdingas ir EŽTT praktikai. 2008 m. spalio 7 d. sprendime byloje Nr. 10346/05 Éva Molnár prieš Vengriją EŽTT nurodė, jog laikinas transporto ar pėsčiųjų eismo apribojimas, pats savaime, nelaikytinas tinkamu susirinkimo laisvės ribojimo pagrindu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Susirinkimų įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant ir į Konvencijos bei EŽTT formuojamą praktiką. Šio įstatymo turinys taip pat atspindi valstybės turimų pozityvių pareigų užtikrinant susirinkimų laisvę pobūdį.

Susirinkimų įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad policijos pareigūnai privalo sudaryti organizacines ir kitokias įstatymų numatytas galimybes teisėtiems susirinkimams organizuoti, susirinkimų organizatorių ir dalyvių, taip pat kitų asmenų teisėms ir laisvėms, valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai apsaugoti. Susirinkimų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu policijos pareigūnai turi duomenų, kad susirinkimo organizatoriai ar dalyviai gali turėti ginklų, daiktų ar medžiagų, pavojingų sveikatai arba gyvybei, jie gali priimti sprendimą susirinkimo vietos prieigose imtis prevencinių priemonių ir apie tai turi pranešti susirinkimo organizatoriams. Policijos pareigūnai prevencinių priemonių gali imtis ir pavienio asmens vykdomos akcijos metu. Tuo tarpu Susirinkimų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu policijos pareigūnai turi ar gauna kriminalinės žvalgybos informacijos apie grėsmes asmenų teisėms ir laisvėms, valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai, jie privalo imtis papildomų priemonių šioms grėsmėms pašalinti.

Iš minėtų Susirinkimų įstatymo (ypač 14 straipsnio 3 dalies) nuostatų matyti, kad, įstatymų leidėjo nuomone, netgi faktinės grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui savaime nėra prielaida uždrausti eitynes, šiuo atveju reikalaujama, kad dėl tokių grėsmių valdymo ir jų pašalinimo būtų imtasi papildomų saugumo priemonių.

Atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje vertinamu atveju nėra pagrindo teigti, kad policijos pareigūnai negali užtikrinti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos. Be to, nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2010 metais vykusių analogiškų eitynių metu buvo iškilusi grėsmė žmonių saugumui, sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad policijos pareigūnai tuo metu nesugebėjo užkirsti kelio tokioms grėsmėms, be to, buvę įvykiai savaime negali būti pakankamas pagrindas vertinant vėliau priimamo sprendimo, kuris turi būti pagrįstas to meto situacijos vertinimu, teisėtumą ir pagrįstumą.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentais dėl poreikio užtikrinti visuomeninio transporto veiklą Gedimino prospekte, jame veikiančių ūkio subjektų interesus, taip pat laisvą asmenų praėjimą, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į pirmiau minėtą fundamentalų susirinkimų laisvės vaidmenį demokratinėje visuomenėje.

Viena vertus, kaip minėta, susirinkimų laisvės įgyvendinimas savaime gali nulemti tam tikrus nepatogumus tretiesiems asmenims.

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad byloje aptariamos eitynės nėra kažkuo išskirtinės. Atsakovas iš esmės neneigia pareiškėjo pateiktos informacijos (b.l. 35-44), kad įvairių renginių, įskaitant ir susirinkimus, rengimo praktika įvairiose Gedimino prospekto vietose yra įprasta, taigi pareiškėjų siekis organizuoti eitynes būtent šioje Vilniaus vietoje nėra neįprastas ar išskirtinis. Vertindama ribojimo proporcingumą teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į ribotą eitynių trukmę ir pažymi, kad tokia trukmė lemia, jog galimi nepatogumai, jei jų būtų, truktų pakankamai trumpai.

Nors atsakovas nurodė, jog suorganizavus eitynes būtent Gedimino prospekte būtų nepagrįstai iškeliamos vienos asmenų grupės teisės, teisėjų kolegija pažymi, jog bylos medžiaga neleidžia teigti, kad dalyvavimas eitynėse bus ribojamas ir dalyvauti eitynėse bus leidžiama tik tam tikroms asmenų grupėms, t. y. nėra pagrindo teigti, kad jose galės dalyvauti tik tam tikros socialinės grupės asmenys, nors eitynių tikslas ir tematika skirta tam tikros socialinės asmenų grupės problemoms gvildenti.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo atsisakymas suderinti eitynių vietą byloje vertinamu atveju negali būti vertinamas kaip proporcingas. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors suorganizavus eitynes pareiškėjo prašomoje vietoje gali būti sutrikdytas kasdienis gyvenimas, nėra pagrindo teigti, kad eitynes organizuojant pareiškėjo prašomoje vietoje nebus užtikrinta asmenų, įgyvendinančių susirinkimų laisvę, ir viešojo intereso bei trečiųjų asmenų teisių pusiausvyra.

Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl poreikio užtikrinti visuomenės saugumą ir kitų asmenų teises ir laisves atmestinas kaip nepagrįstas.

Vertindama atsakovo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą neįtraukdamas Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, padarė esminį proceso teisės pažeidimą, esantį pagrindu naikinti minėtą teismo sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, jog Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimo dokumentą pasirašo savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo, o šio straipsnio 7 dalyje numatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus ar jį pavaduojančio asmens veiksmai (neveikimas) ar pranešimo apie organizuojamą susirinkimą suderinimas gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Remdamasis minėtomis įstatymo nuostatomis, nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundė būtent atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtą individualų administracinį aktą atsisakyti suderinti pareiškėjo pranešime nurodytą organizuojamų eitynių vietą, t. y. būtent jo atsisakymą atlikti veiksmus. Tuo tarpu policijos atstovų dalyvavimas, vadovaujantis Susirinkimų įstatymo nuostatomis, yra būtinas susirinkimo derinimo procedūros metu, tačiau suderinimo dokumentų Policijos departamentas nepriima, jų nepasirašo. Vadovaujantis bylos medžiaga nustatyta, kad policijos atstovai dalyvavo tiek 2013 m. sausio 16 d., tiek 2013 m. birželio 26 d. vykusiuose organizuojamo susirinkimo derinimo posėdžiuose, juose aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė savo poziciją. Papildomai pažymėtina, jog policijos pareigūnams pareiga užtikrinti organizuojamo susirinkimo bei visuomenės saugumą kyla tiesiogiai iš Susirinkimų įstatymo.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis atsakovo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakydama į atsakovo išreikštą poziciją, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažinęs, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė derinti pareiškėjo pranešimą dėl eitynių organizavimo, turėtų išspręsti klausimą dėl pareiškėjo skundo esmės, o ne priimti sprendimą, įpareigojantį atsakovą suderinti pareiškėjo pageidaujamą eitynių vietą Gedimino prospekte, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, o 15 straipsnio 1 punktas numato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, t. y. teismas vertina minėtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip minėta, Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis numato būtent atsakovo pareigą suderinti pranešimą apie organizuojamą susirinkimą (pasirašyti organizuojamo susirinkimo suderinimo dokumentą). Taigi būtent atsakovui įstatymu yra pavesta vykdyti šią viešojo administravimo funkciją. Todėl byloje vertinamu atveju nėra poreikio teismui perimti viešojo administravimo subjekto funkcijas.

Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Vis dėlto įvertinus faktines bylos aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pranešimą apie eitynių organizavimą pateikė 2013 m. sausio 11 d., eitynes pageidaujama surengti 2013 m. liepos 27 d., pareiškėjo pateiktas pranešimas turi būti suderintas per įmanomai trumpą laiką, laikantis teisės aktuose numatytų glaustų terminų, o Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu įpareigojęs Vilniaus miesto savivaldybės administraciją suderinti pareiškėjo Lietuvos gėjų lygos 2013 m. liepos 27 d. 13-16 val. organizuojamų eitynių, dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių g., Šventaragio g. ir Gedimino pr. (priešais „Amberton“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių g. ir einant Gedimino pr. link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos, vietą, nenumatė konkretaus termino, per kurį atsakovas turi įvykdyti tokią pareigą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigojama suderinti pareiškėjo prašomą eitynių vietą iki 2013 m. liepos 25 d. 11 val. 00 min.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies trečią punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iki 2013 m. liepos 25 d. 11 val. 00 min. suderinti Lietuvos gėjų lygos 2013 m. sausio 11 d. pranešime apie eitynių organizavimą pareiškėjo nurodytą vietą – 2013 m. liepos 27 d. 13-16 val. organizuojamų eitynių dalyviams renkantis aikštelėje, esančioje tarp Odminių gatvės, Šventaragio gatvės ir Gedimino prospekto (priešais „Amberton“ viešbutį), koloną formuojant nuo Odminių gatvės ir einant Gedimino prospektu link Lukiškių aikštės, kurioje užbaigiamos eitynės ir sakomos baigiamosios kalbos“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas