2019-02-20 Nr. AB-4599-3-62-3-00749-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-920-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00749-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. periodiškai buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. Atvykus planiniu konvojumi iš pataisos namų į Kauno TI, jam nebuvo leista pasinaudoti teise į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore. Taip pat nebuvo suteikta galimybė pasportavus nusiprausti po dušu. Į pasivaikščiojimus kieme buvo vedamas tik 1 val., nors jam priklauso 3 val., nes jo statusas yra nuteistasis. Nėra suteikta galimybė gamintis maistą ir išsiskalbti drabužius. Nurodė, jog dėl Kauno TI nustatytos apsipirkimo tvarkos netenka galimybės apsipirkti vieną kartą per savaitę Kauno TI veikiančioje parduotuvėje, nes iš Alytaus pataisos namų į Kauno TI konvojavimas vyksta tik trečiadieniais, o į Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato areštinę iš Kauno TI išveža penktadieniais. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 5 kartus lankėsi Kauno tardymo izoliatoriuje, pirmą kartą atvyko 2015 m. gruodžio 9 d. Vizitų metu buvo patalpintas į kameras Nr. 154, 337, 213, 245, 141. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punktu pareiškėjas savo buvimo Kauno TI metu turėjo būti prilyginamas suimtiesiems, kurių teisė į pasivaikščiojimus gryname ore apibrėžiama Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Kauno TI pareigūnai tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę pasivaikščioti gryname ore. Kauno TI yra 5 dušų patalpos, jose yra įrengta 13 dušų kabinų. Įrengtų dušų kabinų kiekis leidžia vykdyti Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. l-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 7 punkte nurodytus reikalavimus. Kauno TI esančių gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengtos vandens tiekimo sistemos ir praustuvės. Kauno TI suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimas maisto produktais ir kitomis būtinomis priemonėmis vyksta vadovaujantis Suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Kauno TI direktoriaus 2016 m. gegužės 13 d.

įsakymu Nr. l-110. Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo apraše, patvirtintame Kauno TI direktoriaus įsakymu Nr. 1-1, nurodyta, kad užsakymas dėl paslaugos priimamas tik iš tų suimtųjų ir nuteistųjų, kurie pagal Įskaitos skyriaus duomenis įstaigoje bus laikomi ne mažiau kaip 10 dienų nuo pageidaujamos paslaugos užsakymo dienos. Šiuo atveju pareiškėjas Kauno TI nėra buvęs ilgiau kaip 5 dienas, be to, nėra išreiškęs pageidavimo pasinaudoti viršutinės aprangos skalbimo ar cheminio valymo paslauga.

Pareiškėjas įstaigoje nėra buvęs ilgiau kaip 5 dienas iš eilės, todėl taip pat nėra pagrindo tikrinti, ar pareigūnai tikrino pareiškėjo įrangą ir ar laiku ją grąžino. Dėl šios priežasties pareiškėjas galimai negalėjo gaminti maisto su savo įranga. Tuo laikotarpiu, kai tikrinami suimtųjų (nuteistųjų) elektros prietaisai, šiems asmenims yra tiekiamas maistas ir karšti gėrimai pagal bendrą maitinimo tvarką, kuri užtikrina suimtiesiems (nuteistiesiems) pakankamą maistinių medžiagų ir energijos kiekį, todėl nepritekliaus ir nepatogumų pareiškėjas nepatyrė.

Pareiškėjo teiginys apie orumo pažeminimą laikytinas deklaratyviu ir neargumentuotu.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. kovo 10 d., 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. birželio 10 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista; pareiškėjo skundo dalį dėl argumento, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. jam nebuvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, paliko nenagrinėtu; kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 26 d., jam nebuvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4399-423/2016 pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl žalos atlyginimo skundą atmetė. Pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl aplinkybės, jog 2016 m. rugpjūčio 26 d. jam atvykus etapu į Kauno TI, nebuvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, nustatęs, kad nagrinėjamas administracinis ginčas yra tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip minėtoje išnagrinėtoje byloje, pareiškėjo skundo dalį dėl to, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui atvykus etapu į Kauno TI nebuvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, paliko nenagrinėtu.

7. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas byloje aplinkybes ir tai, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo atvykimo į Kauno TI nurodytomis dienomis (t. y. pareiškėjas Kauno TI buvo etapuotas šiomis dienomis: 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. kovo 10 d., 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. birželio 10 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 1 d.) laiką, jo patalpinimo į režiminio korpuso kamerą laiką, kameros, į kurią jis buvo paskirtas, numerį, nuteistųjų išvedimą pasivaikščioti, sprendė, kad Kauno TI nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su jo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimu, šis pažeidimas laikomas nustatytu. Teismas nurodė, kad nors į bylą nepateikta jokių duomenų apie nustatyto pažeidimo (nesuteikto pasivaikščiojimo gryname ore) įtaką pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant byloje nustatyto pažeidimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad po etapo bei gana ilgai užtrunkančios patalpinimo į kameras procedūros atvykimo dieną negalėdamas pabūti lauke pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (toliau – ir Aprašas) 13 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Kauno TI administracijai pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį nekilo pareiga suteikti pareiškėjui kasdien ilgesnės nė 1 valanda trukmės pasivaikščiojimą, nes pareiškėjas nebuvo asmuo, kuriam taikytina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies išimtis (t. y. nebuvo ligonis, kuriam pagal gydytojo išvadą suteiktinas ilgesnis pasivaikščiojimo gryname ore laikas). Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasportavus nusiprausti po dušu, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių, kameroje pasigaminti maisto, pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigoja atsakovo prie kiemelių su sporto įranga įrengti dušo patalpas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė vieną kartą per savaitę praustis duše, pareiškėjas taip pat turėjo galimybę nuolat praustis savo kameros patalpose, kuriose yra įrengtas sanitarinis mazgas su praustuvu. Teismas iš įskaitos skyriaus duomenų ir pareiškėjo kameros kortelės duomenų nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI nėra buvęs ilgiau kaip 5 dienas, taip pat jis nėra išreiškęs pageidavimo pasinaudoti viršutinės aprangos skalbimo ar cheminio valymo paslauga. Teismas sprendė, kad kalinamiesiems Kauno TI sudaryta galimybė išsiskalbti asmeninius viršutinius ir apatinius drabužius, o pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl nepatogumų skalbiant drabužius. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad kameroje jis neturėjo galimybių pasigaminti maisto, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalies nuostatas nuteistieji turi teisę nemokamai gauti maistą pagal fiziologines normas. Pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl negalėjimo pasigaminti maisto pažeidė jo teises, tačiau savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Todėl teismas atmetė minėtus pareiškėjo teiginius, nurodydamas, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

10. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, kad jis negali įsigyti maisto prekių ir būtiniausių produktų, todėl jaučia nepriteklių ir nepatogumus, sprendė, jog jis tik deklaratyviai nurodė, kad negali įsigyti maisto prekių ir būtiniausių produktų ir dėl to atsakovas pažeidė jo teises, nes minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis.

11. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasportavus nusiprausti po dušu, nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių, kameroje pasigaminti maisto ir kt., ir dėl to tariamai kilusios neturtinės žalos pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtintais įrodymais teiginiais, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Todėl teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir paaiškinimus, sprendė, jog neturi pagrindo jais abejoti ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas padarė išvadą, kad 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. kovo 10 d., 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. birželio 10 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore buvo pažeista. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant įrodymų, jog dėl neišvedimo pasivaikščioti pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, atsižvelgdamas į tai, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas kreipėsi tik po dešimt mėnesių nuo pažeidimo dienos, sprendė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai pripažino pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 13. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, neapgynė pareiškėjo pažeistų teisių, neteisingai taikė įstatymą. Leidžiant pareiškėjui pasivaikščioti tik 1 val., buvo nepagrįstai pablogintos jo kalinimo sąlygos, nors jam turėjo būti suteikta teisė pasivaikščioti 3 val. Taigi teismas neteisingai įvertino šo pažeidimo apimtį.

15. Pareiškėjas teigia, kad dušai buvo prastos būklės, sienos trupėjo, po sporto jis negalėdavo nusiprausti duše, nors higienos normoje nustatyta, kad prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms; kameroje iš praustuvo bėgo šaltas vanduo, taigi po sporto nebuvo galimybės nei išsimaudyti, nei išsiskalbti drabužių. Maisto trūkumas taip pat buvo juntamas, pareiškėjas negalėjo vartoti savo nusipirkto maisto ir jo pasigaminti, nes neaprūpindavo virduliais, o savo virdulio negalima buvo turėti kameroje. Dėl intensyvaus pareiškėjo perkėlinėjimo į kitas įstaigas jis negalėdavo apsipirkti, nes kiekvienoje įstaigoje yra skirtingas apsipirkimo grafikas ir jis nepatekdavo laiku, kad galėtų apsipirkti. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylą.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Pareiškėjas nenurodo pagristų priežasčių, kodėl pirmosios instancijos sprendimas turėtų būti naikinamas arba pakeičiamas, neginčija konkrečių pirmosios instancijos teismo veiksmų, susijusių su netinkamu procesinių ar materialiųjų teisės normų taikymu. Pareiškėjo teiginiai apeliaciniame skunde yra abstraktūs ir neaiškūs, pateikti samprotavimai yra subjektyvaus pobūdžio ir neturi teisinio pagrindimo, o teismo sprendime buvo išnagrinėti visi pareiškėjo skunde pateikti klausimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktus pažeidžiančių kalinimo sąlygų Kauno TI.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. kovo 10 d., 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. birželio 10 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista; pareiškėjo skundo dalį dėl argumento, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. jam nebuvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, paliko nenagrinėtu; kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tokias pačias, jo nuomone, pažeistų teisių aplinkybes kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, kad teismas neteisingai įvertino jo nurodytas aplinkybes, neapgynė jo pažeistų teisių, neteisingai taikė įstatymą ir šališkai išnagrinėjo bylą. Taigi pareiškėjo siekis yra gauti žalos atlyginimą pinigais iš esmės nesutinkant, kad teismas apsiribojo tik pažeistos teisės į pasivaikščiojimą pripažinimu, taip pat atmetė pareiškėjo kitus nurodytus argumentus dėl jo konkrečių teisių pažeidimo.

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250 straipsnius, atsiradusią žalą, taip pat ir neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

23. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se (savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

24. Byloje pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai dėl 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. kovo 10 d., 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. birželio 10 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 1 d. neužtikrintos pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą gryname ore, nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir konkrečios bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju nebuvo ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (šios nutarties 24 punktas) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl teismas visiškai pagrįstai ir teisingai apsiribojo pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai pripažino pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

28. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

29. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė