2025-04-16 Nr. AB-6708-3-63-3-02377-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-429-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02377-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.6(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių marios“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių marios“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – A. M., R. B., uždaroji akcinė bendrovė „Kuršių marių respublika“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kuršių marios“ (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. 2D-13466 „Dėl (duomenys neskelbtini) galimai neteisėtų statinių“ (toliau – ir Sprendimas), 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) Klaipėdos apygardos skyriaus 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. (AG2-120/14-2023) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl savavališkos statybos ir padarinių šalinimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. UAB „Kuršių marios“ 2023 m. gegužės 10 d. kreipėsi į Departamentą su skundu, nurodydamas, jog vienas iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendraturčių A. M. viešai patvirtino, kad nesuformuotame valstybės žemės plote yra gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas). Taip pat patvirtino kad valstybės žemėje yra be valstybės žemės savininko (patikėtinio) sutikimo pastatyti statiniai – vartai (užtvara), tvora. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 10 d. skunde prašė: 1) organizuoti laisvo nesuformuoto valstybės žemės ploto ties Gyvenamuoju namu naudojimo patikrą ir jame esančių galbūt be teisės aktuose numatytų leidimų pastatytų statinių (vartai / užtvara, tvora, garažiukai, sandėliukai ir pan.) fiksavimą; 2) nustačius valstybės žemės užėmimą ir neteisėtus (be leidimų) valstybės žemėje statinius, duoti pavaldžioms institucijoms nurodymus imtis neatidėliotinų priemonių atsakomybei už neteisėtą valstybės žemės užėmimą taikyti ir imtis priemonių dėl statinių (kurie pastatyti be leidimų) pašalinimo iš valstybės žemės; 3) atlikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) teritoriniame padalinyje tarnybinį patikrinimą tikslu nustatyti, dėl kokių priežasčių eilę metų nebuvo vykdoma nesuformuotos valstybės žemės ties Gyvenamuoju namu naudojimo kontrolė ir priežiūra; 4) nustačius nelegalių (be leidimų) statinių valstybės žemėje ties Gyvenamuoju namu faktą, duoti pavaldžioms institucijoms nurodymus dėl pasekmių taikymo šalinant tokius statinius iš valstybės žemės; 5) įpareigoti NŽT vadovą kompetentingai atsakyti (pagrįsti) UAB „Kuršių marios“, kokiu pagrindu yra ribojama kitiems asmenims (išskyrus Gyvenamojo namo savininkams) teisė pretenduoti į nesuformuotos valstybės žemės dalį ties Gyvenamuoju namu, kai iš viso ploto galbūt gali būti suformuoti net keli racionalūs žemės sklypai.

2.2. Atsakovas Sprendimu nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nuo statinių (tvartas, rūsys) pastatymo praėjo daugiau nei 10 metų ir neva nėra viešojo intereso, kad reikėtų imtis veiksmų dėl jų pašalinimo iš valstybės žemės, todėl dėl šių statinių pašalinimo jokių veiksmų nesiims ir tyrimą šioje dalyje nutraukė. Atsakovas nurodė, kad konteineris (3 x 2 x 2 m) yra kilnojamas, nėra statiniu ir gali būti lengvai perkeliamas į kitą vietą, todėl dėl jo buvimo valstybės žemėje ir pašalinimo iš jos taip pat jokių veiksmų nesiims. Atsakovas skundo dalį dėl vartų ir tvoros valstybės žemėje pašalinimo persiuntė nagrinėti NŽT. Pareiškėjas, nesutikdama su atsakovo Sprendimu, kreipėsi į Komisijos Klaipėdos apygardos skyrių su skundu, kuriame prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Sprendimo dalį, kuria tyrimas dėl statinių (rūsio, tvarto) nutrauktas, pripažinti neteisėtu ir panaikinti Sprendimo dalį, kurioje nėra priimtas konkretus sprendimas dėl konteinerio likimo valstybinėje žemėje adresu (duomenys neskelbtini), ir šią pareiškėjo skundo dalį perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo. Komisija 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

2.3. Komisija neatsižvelgė į tai, kad leidimų minėtiems statiniams, išskyrus Gyvenamąjį namą, statyti valstybinėje nesuformuotoje žemėje namo savininkai nepateikė, todėl jų neturi ir negali turėti, kadangi valstybės žemė nesuformuota, o statybos teisėtumo pagrįsti niekas negali. Komisija, nagrinėdama bylą, visiškai formaliai nurodė, kad konteineris yra kilnojamas ir gali būti perkeltas į kitą vietą, tačiau nesiaiškino aplinkybių, ar konteineris nebuvo pastatytas jį sujungiant su žeme, t. y. šiuo aspektu neatliko jokio patikrinimo. Iš konteinerio nuotraukos matosi išlikęs betoninis tvoros stulpas, žymintis gretimo žemės sklypo ribą, o konteineris galbūt patenka ne tik į valstybės žemę, bet jo dalis galbūt patenka ir į gretimo žemės sklypo ribas. Todėl Inspekcijos ir Komisijos teiginiai apie viešojo intereso nebuvimą nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai nepagrįsti, o Inspekcijos neveikimas pripažintinas neteisėtu.

2.4. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalis apibrėžia savavališką statybą, kaip statinio ar jo dalies statybą be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Nei rūsiui, nei tvartui, nei kitiems žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) esantiems statiniams, tretieji asmenys neturi jokių statybą leidžiančių dokumentų. Tai, jog statiniai, išskyrus Gyvenamąjį namą, yra pastatyti neteisėtai, patvirtina inventorinės bylos dokumentas – statinių žemės sklype (duomenys neskelbtini) išdėstymo planas, kuriame yra užfiksuotas tik vienas pastatas – namas ir jam eksploatuoti yra skirta tik 713 kv. m žemės plotas. Jokių kitų statinių Žemės sklype negali būti, t. y. visi ginčo statiniai: konteineris, tvoros, du ūkiniai statiniai, niekada nebuvo valdos sudėtyje ir nepriklausė namo savininkams. Tretieji asmenys taip pat patvirtino, kad jie yra tik neįteisintų (galbūt nelegalių) statinių naudotojai, o ne savininkai ir jokių teisėtos statybos valstybinėje žemėje ar privatizavimo dokumentų neturi.

2.5. Jeigu Inspekcija pati negali ginti viešojo intereso – valstybės intereso dėl valstybės žemės naudojimo ir joje esančių nelegalių statinių, tai ši institucija yra subjektas, galintis inicijuoti viešojo intereso gynimą, tai yra ne šios institucijos teisė, bet pareiga ir tikslas, kuriam ji yra įsteigta. Nagrinėjamoje byloje viešasis interesas yra akivaizdus ir atsakovas, neturėdamas jokio pagrindo, t. y. neteisėtai, nutraukė tyrimą. Ieškovas (pareiškėjas) yra pareiškęs pageidavimą įsigyti valstybės žemę ginčo vietoje. Taip pat yra ir daugiau suinteresuotų žemės įsigijimu asmenų, tačiau to objektyviai niekaip negalima įgyvendinti dėl neteisėto valstybinės žemės naudojimo, t. y. žemę užima neteisėti statiniai, konteineris, bei atsakovo neveikimo, kuriuo yra delsiama pašalinti iš valstybės žemės nurodytus objektus.

2.6. Inspekcijos patikrinimo metu nustatyta, kad valstybės žemėje yra pastatyta nelegali tvora, tačiau ir šiuo aspektu Inspekcija nusišalino nuo šiai institucijai priskirtų funkcijų, tiriant nelegalias statybas valstybės žemėje, vykdymo. Ši savavališka statyba yra akivaizdžiai ne sena ir tai matyti iš tvoros nuotraukos. Inspekcija neteisėtai nefiksavo savavališkos statybos ir neteisėtai nesiima savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme (dabartinis pavadinimas – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymas) (toliau – ir Priežiūros įstatymas). Žemės patikėtinis NŽT taip pat nesiima jokių veiksmų (įskaitant numatytų Administracinių nusižengimų kodekse) dėl savavališko valstybės žemės užėmimo, nes nelegalūs statiniai tebestovi dėl Inspekcijos neteisėto neveikimo. Komisija teisės aktų nevykdymo savo sprendimu nepašalino. Inspekcija nesigilino į aplinkybes, turėjusias įtakos Sprendimo priėmimui, nesivadovavo teisės normomis, todėl atsakovas, priimdama Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą.

2.7. Komisija neįvertino, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Priekulės seniūnijos 2019 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. V4-83 „Dėl pastatų priklausomybės“ (toliau – ir Pažyma) yra akivaizdžiai neteisėta, nes parengta pažeidžiant įstatymus ir pagal A. M. subjektyviai pateiktus duomenis, kurių seniūnija net nevaldo. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas nenumato teisės seniūnijai išduoti nuosavybės teisės pažymas, todėl Komisija turėjo įvertinti, kad A. M. pateikta Pažyma yra prieštaraujanti imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, negaliojanti ir neturinti reikšmės bylos dėl savavališkos statybos ir padarinių šalinimo nagrinėjimui.

2.8. Komisija sprendimą priėmė, vadovaujantis išimtinai tik prielaidomis, grindžiamomis savavališką statybą valdančio asmens A. M. paaiškinimais, todėl Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir neatitinkantis viešojo intereso nuostatų, t. y. Komisija išsamiai nevertino bylos aplinkybių, nepakankamai gilinosi į bylos esmę ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė netenkinti skundo.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Tai, kad tam tikras objektas galėtų būti laikomas statiniu, jis turi atitikti Statybos įstatyme nustatytus techninius reikalavimus. Patikrinimo vietoje fiksuota ir Inspekcijos 2023 m. rugpjūčio 2 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1562 (toliau – ir Patikrinimo aktas) konstatuota, kad vienas iš skundžiamų objektų yra metalinis konteineris, kurio ilgis apie 3 m, plotis apie 2 m, aukštis apie 2 m. Konteineris pastatytas ant žemės, be pamatų, niekaip nesujungtas su žeme, pastatytas neatliekant statybos darbų, lengvai perkeliamas į kitą vietą. Atsižvelgus į patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 straipsnio 2 dalimi, konteineris priskirtinas kilnojamam daiktui ir nėra laikomas statiniu. Konteineris gali būti perkeliamas į kitą vietą, nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės, kas atitinka CK 4.2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kilnojamojo daikto sąvoką, todėl kilnojamam daiktui – konteineriui, nėra taikomos Statybos įstatymo nuostatos. Inspekcija, įvertinusi visas aplinkybes, Sprendime aiškiai pareiškėjui nurodė, jog nėra pagrindo imtis veiksmų, numatytų Priežiūros įstatyme, todėl toks sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

4.2. Atliekant tyrimą Gyvenamojo namo bendrasavininkas A. M. ir jo brolis M. M. teikė paaiškinimus bei dokumentus. A. M. ir M. M. nurodė, kad jokių statybos darbų nevykdė. Ginčo pastatai (rūsys ir tvartas), pastatyti seniau kaip prieš 40 metų. A. M. pateikė Pažymą, kurioje nurodyta, kad Klaipėdos rajono Priekulės seniūnija pažymi, kad pil. J. M., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajonas, priklauso ūkinis pastatas 2I1Ž (Tvartas), statybos metai 1863 m., ūkinis pastatas 3I1p (Rūsys), statybos metais 1863, esantys adresu (duomenys neskelbtini) registruoti Drevernos ūkio knygoje, namų ūkio Nr. 641. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, tai kad rūsys ir tvartas pastatyti 1863 m., t. y. daugiau kaip prieš 10 metų, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 3 dalimi, Inspekcija nutraukė skundo dalies dėl rūsio ir tvarto teisėtumo nagrinėjimą.

4.3. Inspekcija neneigia, jog šiuo atveju galbūt yra pažeidžiamas viešasis interesas, tačiau Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punktas labai aiškiai apibrėžia senaties terminą net viešojo intereso buvimo atveju. Žemės sklype esantys statiniai pastatyti prieš 160 metų.

4.4. Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 10 punktu, skundo dalį dėl vartų (užtvaros) ir tvoros 2023 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 2D-13433 „Dėl skundo dalies persiuntimo nagrinėti pagal kompetenciją“ persiuntė NŽT nagrinėti pagal kompetenciją.

4.5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-499 „Dėl Namų ūkio knygų tvarkymo kaimo vietovėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Namų ūkio knygų tvarkymo kaimo vietovėse tvarkos aprašo (aprašas negalioja nuo 2017 m. sausio 14 d.) 2 punkte buvo nurodyta, kad „Namų ūkio knygos skirtos seniūnijos funkcijoms atlikti. Asmens duomenų tvarkymo namų ūkio knygose tikslas – užtikrinti namų ūkių apskaitą kaimo vietovėse.“ Atsižvelgiant į tai, Inspekcija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog tokių duomenų seniūnija nevaldo ar negali teikti kaip įrodymo.

4.6. Pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas pagal Inspekcijos kompetenciją, todėl nėra pagrindo panaikinti Sprendimą. Komisija visapusiškai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. 5. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. vasario 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Kuršių marios“ skundą, taip pat atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas atsakovui pateikė skundą dėl objektų, esančių Žemės sklype (konteinerio, rūsio, tvarto, vartų (užtvaros) ir tvoros) pastatymo teisėtumo patikrinimo. Inspekcija vietoje nustatė, kad konteineris (ilgis apie 3 m, plotis apie 2 m, aukštis apie 2 m) pastatytas ant žemės, be pamatų, niekaip nesujungtas su žeme, pastatytas neatliekant statybos darbų, lengvai perkeliamas į kitą vietą. Teismas, įvertinęs vietoje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą (CK (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) 1.98 str. 2, 4 d., 4.2 str. 2, 3, 5 d., Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 d.), priėjo prie išvados, kad nurodytas konteineris nelaikytinas nekilnojamuoju daiktu, todėl priskirtinas kilnojamam daiktui, kuris negali būti laikomas statiniu. Atsižvelgiant į tai, atsakovui nekilo pareiga imtis veiksmų, numatytų Priežiūros įstatymo 11 ar 14 straipsniuose, nes konteinerio pastatymo teisėtumo klausimas nepatenka į atsakovo kompetencijos ribas.

7. Iš byloje esančios Pažymos teismas nustatė, kad adresu (duomenys neskelbtini), esančių ūkinių pastatų 2I1Ž ir 3I1p statybos metai yra 1863 m., jie yra registruoti Drevernos ūkio knygoje, namų ūkio Nr. 641, nuodytas pagrindas: namų ūkio knygos nuo 1991 m. iki 2012 m. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo abejoti pateiktu rašytiniu įrodymu, kuris bylos duomenimis nėra nuginčytas, todėl, atsižvelgiant į jį, laikytina, kad rūsys ir tvartas pastatyti 1863 m. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su rūsio ir tvarto statybos metais. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog rūsys ir tvartas pastatyti daugiau nei prieš 10 metų. Teismas vertino, kad, net ir esant viešojo intereso pažeidimui, atsižvelgiant į nuodytą teisinį reguliavimą (Priežiūros įstatymo 251 str. 1 d. 9 p., 2 d.), nustačius, kad rūsys ir tvartas pastatyti daugiau nei prieš 10 metų, atsakovui išnyko pareiga nagrinėti šią skundo dalį.

8. Įvertinęs Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, teismas sprendė, kad Inspekcija 2023 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 2D-13433 pagrįstai skundo dalį dėl vartų (užtvaros) ir tvoros statybos teisėtumo persiuntė nagrinėti NŽT. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo papildomai pateiktame Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime, be kita ko, nurodyta, kad žemės sklypas, adresu Uosių g., Drevernos k., Klaipėdos r. sav., neaptvertas. Tačiau skundo dalis dėl tvoros pastatymo teisėtumo nustatymo pagal kompetenciją persiųsta NŽT, todėl nagrinėjamos bylos kontekste šios aplinkybes nevertintinos.

9. Įvertinęs teisinių aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad nagrinėdamas pareiškėjo 2023 m. gegužės 10 d. skundą, atsakovas atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, tinkamai įvertino nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei iš esmės teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti. Netenkinęs skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 10 d. skundą dėl savavališkos statybos ir padarinių šalinimo. Teismas konstatavo, kad Komisija iš esmės taip pat priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 10. Pareiškėjas UAB „Kuršių marios“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl prekybos statinio ir tvoros savavališkos statybos arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad NŽT taip pat negynė valstybės intereso dėl neteisėto žemės grobimo fakto tinkamo išaiškinimo, kai pažeidimas yra tiesiog akivaizdus, t. y. tvora pastatyta neteisėtai. Nustačius akivaizdų valstybės žemės valdymo pažeidimą, buvo būtina išsamiai ištirti padarytą pažeidimą ir kaltus asmenis patraukti atsakomybėn, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog NŽT neteisėtai nusišalino nuo tokių veiksmų atlikimo.

11.2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tvora pastatyta ne prieš 10 metų, kaip atsakovas nurodo, o mažiau kaip prieš 4 metus. Teismas nevertino, jog tvora pastatyta ant privataus sklypo ribos bei dalis jos stovi valstybės žemėje, o tai neabejotinai pažeidžia viešąjį interesą. Teismas nepagrįstai nevertino, jog Inspekcija turėjo pareigą, kuri kyla iš viešojo administravimo principo, kadangi nagrinėjamu atveju viešasis interesas privalo būti užtikrintas.

11.3. Šiuo metu prekybos statinys yra tik iš dalies nugriautas, valstybės žemėje mėtosi jo dalys, pamatai, ant kurių buvo pastatytas prekybos statinys, yra išlikę, tai Inspekcijos pareigūnai 2024 m. vasario 28 d. fiksavo vietoje. Prekybos statinys yra nekilnojamas daiktas, kadangi jo nebuvo įmanoma tiesiog perkelti iš vienos vietos į kitą, nepažeidžiant jo konstrukcijos bei vertės. Tai, jog prekybos statinys buvo nuardytas vietoje, pagrindžia aplinkybę, kad tai yra nekilnojamas daiktas ir atitinka CK 1.98 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, o ši teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog šiuo metu prekybos statinio pamatai tebėra valstybės ir galbūt net UAB „Kuršių marių respublika“ žemėje be jokių tam reikalingų leidimų, todėl tai yra akivaizdus viešojo intereso (racionalaus valstybės žemės naudojimo) pažeidimas, o Inspekcija neturėjo teisės nusišalinti nuo savo funkcijų vykdymo dėl šio nelegalaus statinio padarinių šalinimo ir atsakomybės jo savininkui taikymo.

11.4. Inspekcija, atlikdama patikrinimą vietoje, nenustatinėjo žemės ribų ir nelegalių statinių ribų bei išsidėstymo žemėje tikslios (geodeziniais prietaisais) fiksacijos, t. y. Inspekcija nematavo žemės sklypų ribų statinių atžvilgiu, todėl Sprendimas yra nepagrįstas ir paremtas tik prielaidomis. Teismas savo sprendimą grindė taip pat tik prielaidomis, kurias paneigia ne tik Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos medžiaga (tvoros gaisro metu nebuvo), bet ir 2024 m. vasario 28 d. Inspekcijos atlikta faktinė apžiūra ir matavimai.

11.5. Vietos savivaldos įstatymas nenumato teisės seniūnijai išduoti nuosavybės teisės pažymas, todėl teismas turėjo įvertinti, kad A. M. pateikta Pažyma yra prieštaraujanti imperatyvioms teisės aktų nuostatom, negaliojanti ir neturinti reikšmės bylos dėl savavališkos statybos ir padarinių šalinimo nagrinėjimui. Be to, dėl Pažymos teisėtumo pareiškėjo ieškiniu Klaipėdos apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla Nr. e2-2604-867/2024, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi šia Pažyma.

11.6. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnyje yra įtvirtinta, kad valstybės žemės naudotojai gali statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokių leidimų prekybos statiniui ir tvorai statyti valstybinėje nesuformuotoje žemėje namo savininkai nepateikė, jų neturi ir negali turėti, kadangi valstybės žemė nesuformuota, o statybos teisėtumo pagrįsti niekas negali. Atsakovas nepatvirtino, jog teisės aktų nustatyta tvarka yra išduotas valstybės leidimas prekybos statinio savininkui jį statyti ar sandėliuoti valstybės žemėje, o teismas į tai neatsižvelgė. Todėl minimi objektai yra akivaizdžiai neteisėti bei pažeidžia valstybės nuosavybės teisę ir viešąjį interesą. Prekybos statinio ir tvoros valstybės žemėje negali būti, jie niekada nebuvo ir inventorizuotos namų valdos sudėtyje, t. y. pastatyti savavališkai valstybės žemėje, o teismas šių aplinkybių neatskleidė.

11.7. Teismas nevertino aplinkybės, jog 2020 m. rugpjūčio 7 d. tvora dar nebuvo pastatyta, o tai tik patvirtina, kad atsakovo teiginiai, jog tvora pastatyta daugiau kaip prieš 10 metų, yra klaidinantys. Taip pat, teismas nevertino aplinkybės, kad A. M., pagal inventorinės bylos dokumentą nuosavybės teise priklauso tik Gyvenamasis namas, kuriam priskirtas ir inventorizuotas tik 713 kv. m valstybės žemės plotas. Teismas priėmė sprendimą, vadovaujantis Inspekcijos nurodytomis prielaidomis, tinkamai netyrė ir nevertino bylos aplinkybių, nepakankamai gilinosi į bylos esmę ir dėl to buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

12. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:

13.1. Bylos kontekste nenagrinėtinos aplinkybės dėl ginčo objekto – tvoros, kadangi Inspekcija šią skundo dalį persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją. Kadangi skundo dalis persiųsta nagrinėti pagal kompetenciją, ji negalėjo būti vertinama, sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo.

13.2. Patikrinimo vietoje fiksuota ir Patikrinimo akte konstatuota, kad vienas iš skundžiamų objektų yra konteineris, kurio ilgis apie 3 m, plotis apie 2 m, aukštis apie 2 m. Konteineris pastatytas ant žemės, be pamatų, niekaip nesujungtas su žeme, pastatytas neatliekant statybos darbų, lengvai perkeliamas į kitą vietą. Pareiškėjo teiginių, kad konteineris yra iš dalies nugriautas, o valstybės žemėje mėtosi jo dalys ir yra matyti išlikę pamatai, ant kurių buvo konteineris, nepagrindžia jokie įrodymai. Inspekcija pagal kompetenciją atsakydama pareiškėjui į skundą, nustačiusi, kad konteineris yra kilnojamas daiktas ir nėra laikomas statiniu, aiškiai Sprendime nurodė skundo nenagrinėjimo priežastis ir teisinį pagrindą.

13.3. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, į tai, kad rūsys ir tvartas pastatyti 1863 m., t. y. daugiau kaip prieš 10 metų, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 3 dalimi, Inspekcija skundo dalies dėl rūsio ir tvarto teisėtumo nagrinėjimą nutraukė.

13.4. Pareiškėjas neturi įstatyme numatytos teisės ginti viešąjį interesą šioje byloje, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su viešojo intereso gynimu, nenagrinėtini. Pareiškėjas, siekiantis palankaus teismo sprendimo, turi įrodyti, kad jo konkreti subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, o teismas turi vertinti, ar byloje įrodyta, kad Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė kokias nors pareiškėjo subjektines teises ar įstatymo saugumus interesus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nustato ne bet kokių gyvenimiškų interesų gynybą, o tik betarpiškai su konkrečia teise susijusių interesų gynybą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo 2023 m. gegužės 10 d. d. skundą, atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, tinkamai įvertino nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti.

14. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos Inspekcijos 2024 m. kovo 5 d. raštą Nr. 2D-4216 „Dėl atlikto žemės naudojimo patikrinimo“, kuris, pasak pareiškėjo, įrodo, kad Inspekcijos atsiliepime dėstomi argumentai yra nepagrįsti, kadangi iš minėto rašto matyti, jog neteisėtai prekybos statinį ir tvorą pastačiusiems asmenims Inspekcija surašė privalomuosius nurodymus dėl statinių pašalinimo, todėl skundžiamas Inspekcijos atsisakymas atlikti veiksmus pagal pareiškėjo prašymą yra neteisėtas, o ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta. Pareiškėjas taip pat prašo pridėti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2604-867/2024 dėl taikos sutarties patvirtinimo, kurios pagrindu nuo 2024 m. kovo 22 d. (nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos) Pažyma yra pripažinta negaliojančia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. 2D-13466 „Dėl (duomenys neskelbtini) galimai neteisėtų statinių“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl savavališkos statybos ir padarinių šalinimo.

16. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis Inspekcijos pareigūnai, remdamiesi CK 1.98 straipsnio 2 dalies, 4.2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, objektą Nr. 2 (konteinerį) priskyrė kilnojamam daiktui ir nelaikė statiniu, todėl nurodė, kad jie neturi pagrindo imtis veiksmų, numatytų Priežiūros įstatymo 11 ar 14 straipsniuose.

17. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad, Inspekcijai nustačius, jog konteineris (ilgis apie 3 m, plotis apie 2 m, aukštis apie 2 m) pastatytas ant žemės, be pamatų, niekaip nesujungtas su žeme, pastatytas neatliekant statybos darbų, lengvai perkeliamas į kitą vietą. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 1.98 str. 4 d.).

18. Nustačius bent vieną Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, skundai, pateikti pagal kompetenciją, nenagrinėjami. Remiantis Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nenagrinėjami skundai dėl statybos teisėtumo, jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti daugiau kaip prieš 2 metus iki skundo pateikimo, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, arba kai yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jeigu yra įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimų, skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jis paduotas praėjus 10 metų nuo statybos darbų atlikimo.

19. Inspekcija, atlikusi tyrimą, remdamasi gyvenamojo namo bendrasavininkų A. M. ir jo brolio M. M paaiškinimais, kad jokių statybos darbų nevykdė, pastatai, rūsys ir tvartas, pastatyti seniau kaip prieš 40 metų, bei A. M. pateikta Klaipėdos rajono savivaldybes Priekules seniūnijos 2019 m. gegužės 16 d. išduota pažyma Nr. V4-83, kurioje nurodyta, kad Klaipėdos rajono Priekulės seniūnija pažymi, kad šie pastatai pastatyti 1863 m. ir registruoti Drevernos ūkio knygoje, namų ūkio Nr. 641, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 2 dalies nuostatomis, pareiškėjo skundo dalį dėl rūsio ir tvarto teisėtumo nagrinėjimą nutraukė.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neturi pagrindo abejoti pateiktu rašytiniu įrodymu, kuris bylos duomenimis nėra nuginčytas, todėl atsižvelgiant į jį, laikė, kad rūsys ir tvartas pastatyti 1863 m. ir pripažino, kad atsakovas teisėtai taikė Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 2 dalies nuostatas.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi pagrindus, kuriais remiantis atsakovas pripažino, kad rūsys ir tvartas pastatyti 1863 m. bei taikė Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 2 dalies nuostatas, prieina prie išvados, kad ūkio knygos įrašai, o ne seniūnijos pažyma apie įrašus yra duomenų patikimumą patvirtinantis dokumentas. Be kita ko, viešojo administravimo procedūros metu privalu tiksliai nustatyti faktinį sprendimo priėmimo pagrindą ir jį motyvuoti (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), o tai, kai būtina įvertinti, ar yra teisinis pagrindas taikyti Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 2 dalies nuostatas, galimas tarnybinis bendradarbiavimas ir kompetentingų institucijų pagalba, nustatant teisinį faktą, ar statiniai pastatyti praėjus daugiau kaip 10 metų iki skundo pateikimo.

22. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši ginčijamo Sprendimo dalis neatitinka duomenų apie tikrąją padėtį pakankamumo kriterijaus ir yra naikintina. Tuo pačiu naikintina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad atsakovas teisėtai taikė Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 2 dalies nuostatas, padaręs išvadą, jog rūsys bei tvartas pastatyti 1863 m. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir netinkamai įvertino įrodymų pakankamumą (ABTĮ 56 str. 7 d.).

23. Įvertinęs Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Inspekcija 2023 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 2D-13433 pagrįstai skundo dalį dėl vartų (užtvaros) ir tvoros statybos teisėtumo persiuntė nagrinėti NŽT. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

24. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos Inspekcijos 2024 m. kovo 5 d. raštą Nr. 2D-4216 „Dėl atlikto žemės naudojimo patikrinimo“, iš kurio, pasak pareiškėjo, matyti, kad neteisėtai prekybos statinį ir tvorą pastačiusiems asmenims Inspekcija surašė privalomuosius nurodymus dėl statinių pašalinimo. Taip pat pareiškėjas prašo pridėti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2604-867/2024 dėl taikos sutarties patvirtinimo, kurios pagrindu nuo 2024 m. kovo 22 d. (nuo taikos sutarties patvirtinimo dienos) Pažyma yra pripažinta negaliojančia.

25. Pareiškėjo prašymo dėl naujų įrodymų pateikimo byloje teisėjų kolegija netenkina. Tiek privalomieji nurodymai, tiek teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo priimti po šioje byloje ginčijamo teismo sprendimo priėmimo ir jo pagrįstumo bei teisėtumo vertinimams neturi reikšmės.

26. Dėl nurodytų argumentų panaikinama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. 2D-13466 „Dėl (duomenys neskelbtini) galimai neteisėtų statinių“ dalis, kuria, remiantis Priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 2 dalimi, pareiškėjo skundo dalies dėl rūsio ir tvarto teisėtumo nagrinėjimas nutrauktas, ir šią pareiškėjo skundo dalį perduoda atsakovui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.).

27. Taip pat panaikinama Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. (AG2-120/14-2023) dalis bei Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimo dalis, kuria palikta nepakeista šios Nutarties 26 punkte nurodyta atsakovo rašto dalis. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

29. Pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

30. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas už skundą pirmosios instancijos teismui sumokėjo 22,5 Eur žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą – 11,25 Eur. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikta.

31. Įvertinus tai, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgus į byloje patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 17 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už skundą ir apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių marios“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. 2D-13466 „Dėl (duomenys neskelbtini) galimai neteisėtų statinių“ dalį, kuria, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 251 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 2 dalimi, pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių marios“ skundo dalies dėl rūsio ir tvarto teisėtumo nagrinėjimas nutrauktas, ir šią pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kuršių marios“ skundo dalį perduoti atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nagrinėti iš naujo.

Kitą Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. vasario 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kuršių marios“ iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 17 Eur (septyniolika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto už skundą ir apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis