2025-02-26 Nr. AB-3376-3-61-3-01288-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-21-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01288-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo (iki 2024 m. sausio 1 d. – Vilniaus apygardos administracinis teismas) 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rokiškio vandenys“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. AS-42 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), o jeigu nebūtų tenkintas šis prašymas, pakeisti Sprendimą, apskaičiuotą didesnio mokesčio tarifu už valstybinius gamtos išteklius 49 479 Eur mokestį sumažinant iki 7 421,85 Eur.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Departamentas, atlikęs pareiškėjo planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2019–2020 m.) ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (2019–2020 m.) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, surašė 2022 m. sausio 6 d. patikrinimo aktą Nr. (7.6)-PA-50/1-2022 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo šiuos pažeidimus: pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu eksploatavo 36 vandenvietes, bet leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes (toliau – ir Leidimas) Nr. PV-18-84 buvo išduotas tik 25 vandenvietėms, taigi, pareiškėjas vykdė žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, neturėdamas Leidimo (Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) (redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 11 str.1 d., 12 str. 1 ir 4 d. bei ŽGĮ (redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.) 14 str. 1 d. ir 16 str. 1 d. reikalavimų pažeidimas); pareiškėjas 2020 metų III ketvirčio Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaraciją KIT708 (toliau – ir Deklaracija KIT708) pateikė 2021 m. sausio 13 d., nors tokia deklaracija turėjo būti pateikta iki 2020 m. lapkričio 15 d. (Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ) 7 str. 4 d. įtvirtinto termino pažeidimas); pareiškėjas 2019 metų IV ketvirtį deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Departamentas Patikrinimo akte apskaičiavo, kad, vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsniu, mokesčio dydis, taikant didesnį mokesčio tarifą už be Leidimo išgautą ir / ar nedeklaruotą kitą požeminį vandenį yra 22 743 Eur, o už be Leidimo išgautą ir / ar nedeklaruotą požeminį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikšmėms ir patalpoms šildyti – 26 736 Eur. Departamento direktorius Sprendimu patvirtino Patikrinimo akto I dalį „Mokestis už valstybinius gamtos išteklius“. Pareiškėjo nuomone, jam apskaičiuotas mokėtinas mokestis, taikant didesnį tarifą (padauginant iš koeficiento 10), yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas;

2.2. Leidimas Nr. PV-18-84 buvo išduotas pareiškėjui 2018 m. gruodžio 13 d. Pareiškėjas daugumą vandenviečių, kurių neapima Leidimas Nr. PV-18-84, pradėjo eksploatuoti (perėmė) po šio leidimo išdavimo. Be to, kaimiškose teritorijose esančių ginčo vandenviečių privaloma dokumentacija buvo tvarkoma netinkamai, todėl kaimiškų vietovių gręžiniai buvo perduoti pareiškėjui be gręžinių įrengimą ir jų savininkus patvirtinančių dokumentų. Dėl to šiose vandenvietėse esantys gręžiniai ir jų savininkai nėra įregistruoti Žemės gelmių registre, pareiškėjui dėl jų negali būti išduotas Leidimas;

2.3. pareiškėjui išduotų taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų, apimančių požeminio vandens paėmimo veiklą, sąlygų vykdymas, vandenviečių eksploatavimas ir mokesčių už išgautą požeminį vandenį apskaičiavimas ir deklaravimas buvo patikrinti anksčiau ir konstatuota, kad pareiškėjas tinkamai eksploatuoja vandenvietes (žr., pvz., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Rokiškio rajono agentūros 2015 ir 2016 m. patikrinimo aktus). Taigi, pareiškėjas, vykdydamas žemės gelmių išteklių (požeminio vandens) gavybą, nedarė jokios žalos žemės gelmių ištekliams;

2.4. Patikrinimo akte klaidingai nurodyta, kad pareiškėjas 2020 metų III ketvirčio Deklaraciją KIT708 pateikė pavėluotai. Ši deklaracija buvo pateikta 2020 m. spalio 12 d., o 2022 m. sausio 19 d. buvo pateiktas jos EDS dokumento kortelės išrašas. Fakto, kad pareiškėjas laiku pateikė Deklaraciją KIT708, nekeičia tai, kad, pastebėjus neatitikimus, 2021 m. sausio 13 d. ji buvo patikslinta. Mokesčiai pagal aptariamą deklaraciją buvo sumokėti laiku;

2.5. pareiškėjas 2019 metų IV ketvirtį deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo dėl žmogiškosios klaidos, t. y. apsirikimo ir neapsižiūrėjimo. Pildant 2020 metų IV ketvirčio Deklaraciją KIT708 praėjusio laikotarpio deklaracijos pagrindu, liko nepakeista viena iš esmių. Kaip minėta, klaida 2020 metų III ketvirčio Deklaracijoje KIT708 buvo patikslinta. Pareiškėjas vėliau patikslino ir 2020 metų IV ketvirčio Deklaraciją KIT708, pagal ją sumokėjo mokestį įprastu tarifu;

2.6. pareiškėjas 2019–2020 metais požeminį vandenį iš ginčo vandenviečių išgavo be leidimo dėl objektyvių priežasčių, t. y. būtinojo reikalingumo. Pareiškėjui buvo pavesta tiekti geriamąjį vandenį, be kita ko, ginčo vandenviečių kaimų gyventojams, kurie nuo tarybinių laikų yra aprūpinami geriamuoju vandeniu iš šių vandenviečių gręžinių ir neturi alternatyvų. Pareiškėjas negalėjo nutraukti vandens išgavimo ir jo tiekimo gyventojams;

2.7. požeminio vandens ištekliai iš dalies ginčo vandenviečių (7 iš 11) jau yra aprobuoti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos. Vėlesnis Leidimo gavimas yra daugiau formalus veiksmas, nes jokia žala gamtos ištekliams nedaroma. Pareiškėjas dar neturi Leidimo likusioms ginčo vandenvietėms, nes jis be tinkamų dokumentų negali įregistruoti gręžinių savininko Žemės gelmių registre;

2.8. pareiškėjas iki patikrinimo pradžios deklaravo ir sumokėjo mokesčius už paimtą požeminį vandenį iš ginčo vandenviečių įprastu tarifu (pagal MUVGIĮ 2 priedą). Pareiškėjas išgautus išteklius deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikdamas Deklaracijas KIT708, taip pat teikė Lietuvos geologijos tarnybai Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV. Taigi, valstybės ir savivaldybių biudžetams nepadaryta jokia žala;

2.9. tikrinamasis laikotarpis (2019–2020 m.) patenka į laikotarpį, kai pagal Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) asmenys buvo atleidžiami nuo MUVGIĮ nustatyto mokesčio didesniu tarifu už be Leidimo išgautą požeminio vandens išteklių kiekį. Laikinasis įstatymas įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d. Be to, ta aplinkybė, kad pareiškėjo prašymu jis buvo įregistruotas Žemės gelmių registre 6 ginčo gręžinių savininku 2021 metais (iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo), negali būti panaudota prieš jį, nes neteisinga, nesąžininga ir neprotinga jam apskaičiuoti mokestį didesniu tarifu, kai tokio mokesčio neturės mokėti asmenys, kurie nesistengė įteisinti gręžinių iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo;

2.10. jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui mokestis didesniu tarifu buvo apskaičiuotas pagrįstai, tokio mokesčio dydis turėtų būti sumažintas, nes šiuo atveju pareiškėjui pritaikyta sankcija yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismų praktikoje tokiais atvejais 10 kartų didesnis mokesčių tarifas pripažįstamas pernelyg griežtu, jis dažnai mažinamas iki 1,5 karto didesnio mokesčio tarifo (šiuo atveju tai sudarytų 7 421,85 Eur). Pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio dydis turėtų būti sumažintas, atsižvelgiant į tai, kad jis deklaravo visą išgautą požeminį vandenį, sumokėjo už jį mokestį įprastu tarifu, o konstatuotus pažeidimus lėmė ne pareiškėjo sąmoningas siekis nuslėpti požeminio vandens naudojimą, bet nuo jo nepriklausančios, objektyvios aplinkybės. Be to, turėtų būti įvertinta pareiškėjo finansinė padėtis ir funkcijos: pareiškėjui dėl gyventojų (vartotojų) įsiskolinimo už vandens tiekimo paslaugas nuolat trūksta apyvartinių lėšų (ypač pastaraisiais metais dėl Covid-19 situacijos); sumokėjus apskaičiuotą mokestį, pareiškėjui būtų reikšmingai apsunkinta galimybė vykdyti jam priskirtas viešąsias paslaugas, pažeistas visuomenės (viešasis) interesas.

3. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. vadovaujantis teisiniu reguliavimu, valstybinių gamtos išteklių (žemės gelmių išteklių) gavyba gali būti vykdoma tik įstatymu nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus, įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai, taip pat turint leidimą žemės gelmių ištekliams ir ertmėms naudoti. Už be leidimo išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus padauginant iš koeficiento – 10;

4.2. priešingai nei teigė pareiškėjas, šiuo atveju buvo padaryta reali žala valstybės ir savivaldybių biudžetams. Pareiškėjas 2019 metų IV ketvirtį deklaravo 17 750 kub. m mažiau vandens nei išgavo, t. y. mokesčiai už šiuos gamtos išteklius nebuvo sumokėti;

4.3. skunde nepagrįstai nurodyta, kad tikrinamasis laikotarpis (2019–2020 m.) patenka į laikotarpį, kai pagal Laikinąjį įstatymą asmenys buvo atleidžiami nuo MUVGIĮ nustatyto mokesčio didesniu tarifu už be leidimo išgautą požeminio vandens išteklių kiekį. Minėtas teisės aktas įsigaliojo 2022 m. gegužės 1 d., t. y. jis negaliojo nei tikrinamuoju laikotarpiu, nei patikrinimo metu;

4.4. pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis neturėjo tyčinio, sąmoningo siekio pažeisti įstatymą, deklaravo išgautą vandenį ir už jį sumokėjo mokesčius įprastiniu tarifu bei kt., yra subjektyvaus pobūdžio. Šiais argumentais siekiama išvengti pritaikytos sankcijos ir pateisinti savo nederamą veiklą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti priskiriamos prie išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti apskaičiuotą mokestį didesniu tarifu. Be to, valstybės nustatyti mokesčiai yra visuotinai privalomi ir nėra individualaus pobūdžio, jų dydis nepriklauso nuo mokesčių mokėtojų galimos kaltės formos, tikslo ar suklydimo.

4.5. mokestis didesniu tarifu yra veiksmingas, siekiant, kad asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, bei atgrasant kitus asmenius nuo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui ir nėra per griežtas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2022 m. lapkričio 17 d. sprendime iš dalies tenkino pareiškėjo UAB „Rokiškio vandenys“ skundą, t. y. pakeitė Sprendimą, sumažindamas apskaičiuotą 49 479 Eur mokestį iki 4 947,90 Eur.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. pareiškėjas Rokiškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. TS-240 yra paskirtas viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjui pavesta vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą Rokiškio rajono savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje;

6.2. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2019–2020 m.) ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (2019–2020 m.) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą ir 2022 m. sausio 6 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, jog: 1) pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu eksploatavo 36 vandenvietes, iš jų Leidimas Nr. PV-18-84 išduotas 25 vandenvietėms, o 11 vandenviečių – Pakriaunių, Didsodės, Duokiškio, Gediškės, Lašų, Lukštų, Palušnių, Ragelių, Selynės, Sriubiškių ir Aleknos vandenvietės – buvo eksploatuojama ir žemės gelmių ištekliai (požeminis vanduo) išgaunami neturint Leidimo (ŽGĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d. bei ŽGĮ (redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.) 14 str. 1 d. bei 16 str. 1 d. reikalavimų pažeidimas); 2) pareiškėjas 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Patikrinimo akte pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai didesniu tarifu: mokestis už be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus ir / ar nedeklaruotą kitą požeminį vandenį – 22 743 Eur, mokestis už be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus ir / ar nedeklaruotą požeminį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, – 26 736 Eur (iš viso – 49 479 Eur);

6.3. pareiškėjas 2022 m. vasario 4 d. rašte Nr. 1 pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto. Pareiškėjas šiame rašte pripažino, jog išgavo vandenį iš Pakriaunių, Didsodės, Duokiškio, Gediškės, Lašų, Lukštų, Palušnių, Ragelių, Selynės, Sriubiškių ir Aleknos teritorijose esančių vandenviečių be Leidimo, nes ilgą laiką trūko ir iki šiol trūksta dokumentų, reikalingų Lietuvos geologijos tarnybai pateikti leidimui gauti. Pareiškėjas rašte taip pat paaiškino, kad jis 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo dėl žmogiškosios klaidos (apsirikimo ir neapsižiūrėjimo);

6.4. Departamentas 2022 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. AS-42 patvirtinto Patikrinimo aktą.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija padaryto pažeidimo, jog jis gamtos išteklius iš nurodytose vandenvietėse esančių gręžinių tikrinamuoju laikotarpiu išgavo neturėdamas Leidimo bei 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Pareiškėjo veiksmais pažeista ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 2 dalis bei MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis.

8. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (be kita ko, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, ŽGĮ, MUVGIĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintų Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių nuostatas) ir jį aiškinančią teismų praktiką, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos Sprendime konstatuoto pažeidimo teisėtumui. Pareiškėjas neneigė, kad jis neturėjo Leidimo dėl Patikrinimo akte išvardytų vandenviečių ir kad 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo.

Nors pareiškėjas ėmėsi veiksmų Leidimams gauti, gręžiniai įrengti teisėtai, jis teikė paaiškinimus Departamentui šiuo klausimu, bendradarbiavo, teikė deklaracijas, sumokėjo mokesčius, tačiau tai nepaneigia įstatymu nustatytos pareigos turėti Leidimą bei teisingai deklaruoti išgautus gamtos išteklius, taip pat pareiškėjo atsakomybės bei iš to kylančių teisinių pasekmių. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas privalėjo savo veiklą organizuoti taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai asmenys, vykdantys veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai, numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.

Šiuo atveju pareiškėjas, vykdydamas ūkinę veiklą, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą privalėjo gauti Leidimą, suteikiantį teisę išgauti valstybinius gamtos išteklius, juos teisingai ir laiku registruoti, deklaruoti, sumokėti mokesčius. Dėl nustatyto pažeidimo taikytina imperatyvi įstatymo nuostata (MUVGIĮ 6 str. 2 d.), t. y. už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį bei už neteisingai deklaruotą išgautą išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

Be to, teismas pabrėžė, jog Leidimas nėra formalus dokumentas, jo privalomumas yra imperatyviai reglamentuotas įstatymo. Pareiškėjo argumentai dėl galimybės gauti Leidimą ir kt. nėra pažeidimą pateisinanti aplinkybė. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančiu reglamentavimu, kuris yra imperatyvus, t. y. konstatavus pažeidimą, taikoma konkreti nustatyta sankcija – apskaičiuotą mokėtiną mokestį dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 2 priedas).

9. Teismas, apžvelgęs Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2022 m. gegužės 1 d., nuostatas, taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas turėtų būti panaikintas, vadovaujantis šiuo įstatymu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui mokestis didesniu tarifu apskaičiuotas ir už tai, kad pareiškėjas 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Be to, laikotarpis už vandens išgavimą neturint leidimo yra ilgesnis negu nustatyta Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje.

10. Teismas, spręsdamas dėl galimybės sumažinti mokėtino mokesčio dydį, nustatė, kad pareiškėjas yra paskirtas viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju Rokiškio rajono savivaldybėje. Pareiškėjas teikė deklaracijas, ataskaitas, sumokėjo mokesčius įprastu tarifu. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad pareiškėjas, pildydamas 2019 metų IV ketvirčio Deklaraciją KIT708, nurodė mažesnį sunaudoto vandens kiekį dėl žmogiškosios klaidos, nesiekdamas vengti prievolės. Nustačius padarytą klaidą, ji buvo ištaisyta ir sumokėti mokesčiai įprastu tarifu. Teismas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad pareiškėjo finansinė padėtis nėra gera. Iš pareiškėjo 2021 metų pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog jis 2021 metais patyrė 386 729 Eur nuostolių. Iš pareiškėjo 2021 metų balanso matyti, kad jis turi 2 067 203 Eur įsipareigojimų, iš kurių net 488 797 Eur – per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, kad Sprendime reikalaujama sumokėti 49 479 Eur suma jam yra labai didelė, o jos sumokėjimas apsunkintų pareiškėjo viešųjų paslaugų teikimo vietos gyventojams veiklos vykdymą ir neigiamai paveiktų jo veiklą, tiesiogiai susijusią su viešojo intereso užtikrinimu. Teismas priėjo prie išvados, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už nesavalaikiai deklaruotą ir be Leidimo išgautą požeminį vandenį nustatymo.

11. Teismas nusprendė iš dalies patenkinti pareiškėjo skundą, t. y. pakeisti Sprendimą ir sumažinti apskaičiuotą mokestį nuo 49 479 Eur iki 4 947,90 Eur sumos.

III. 12. Pareiškėjas UAB „Rokiškio vandenys“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą, t. y. Sprendime apskaičiuotą 49 479 Eur mokestį sumažinti iki 1 737,38 Eur.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. teismas netinkamai išnagrinėjo skundo argumentus, kad pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo mokesčio didesniu tarifu mokėjimo pagal Laikinąjį įstatymą. Šiuo atveju galėjo būti taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, atsižvelgiant į tai, kad šis įstatymas galiojo mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, bei vadovaujantis principu lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią). Pareiškėjas atitinka Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas sąlygas, nes jis yra sumokėjęs mokestį už išgautus požeminio vandens išteklius už paskutinius 3 metus iki šio įstatymo įsigaliojimo, taip pat pateikęs dokumentus ginčo gręžiniams įteisinti (pareiškėjas 2022 m. lapkričio 7 d. pateikė Lietuvos geologijos tarnybai prašymą išduoti Leidimus dėl 6 ginčo vandenviečių; dėl kitų 5 ginčo vandenviečių pareiškėjas siekia, jog gręžinių savininko duomenys būtų įrašyti į Žemės gelmių registrą, tam, kad jis galėtų atlikti tolesnius veiksmus Leidimams gauti);

13.2. pareiškėjas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad už 2019 metų IV ketvirtį, už kurį pareiškėjas deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo, ir už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., kuris nepatenka į Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatytą laikotarpį, gali būti apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu. Vietoj 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, už šiuos laikotarpius mokėtinos sumos, atitinkamai, yra 1 233,10 Eur ir 504,28 Eur.

14. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą, t. y. Sprendime apskaičiuotą 49 479 Eur mokestį sumažinti iki 9 895,80 Eur.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

15.1. teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo vadovautis ne tik proporcingumo principu, bet ir teisingumo principu. Pastarasis principas, be kita ko, įtvirtina, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės;

15.2. teismo nustatytas mokėtino mokesčio dydis – 100 proc. didesnis mokestis – reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad mokėtina suma – 4 947,90 Eur + 4 947,90 Eur = 9 895,80 Eur. Tačiau teismo sprendime nurodyta mokėti suma – 4 947,90 Eur – savo dydžiu niekaip negali būti laikoma sankcija, nes tai yra mokestis įprastu (viengubu) tarifu, kurį pareiškėjas privalėjo savalaikiai sumokyti teisės aktų nustatyta tvarka;

15.3. teismo sprendime nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjo sumokėtos mokesčio dalies. Įvertinus tai, kad pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai yra pateikęs deklaracijas ir sumokėjęs mokesčius įprastu tarifu, vykdant pakeistą Sprendimą, pareiškėjui kiltų pareiga sumokėti nesumokėtą šia teismo nutartimi patikslintos mokėtinos mokesčio sumos dalį.

16. Pareiškėjas UAB „Rokiškio vandenys“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

17.1. teismas 2022 m. lapkričio 30 d. nutartyje netenkino atsakovo prašymo ištaisyti aritmetinio skaičiavimo klaidą teismo sprendime. Teismas šioje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas už ginčo vandenvietėse išgautą vandenį jau yra sumokėjęs mokestį įprastu tarifu, todėl, apskaičiavus 100 proc. didesnį mokestį, pareiškėjo mokėtina suma yra 4 947,90 Eur, kaip nurodyta teismo sprendime. Pareiškėjas sutinka su tokia teismo pozicija;

17.2. atsakovo reikalavimas įpareigoti pareiškėją sumokėti 9 895,80 Eur, neatsižvelgiant į pareiškėjo įprastu tarifu už ginčo laikotarpį jau sumokėtas sumas, prieštarauja bendrajam sąžiningumo principui. Jeigu teismo sprendime nurodyta mokėti suma būtų nurodyta 9 895,80 Eur, Valstybinė mokesčių inspekcija nurodytų pareiškėjui sumokėti būtent tokią sumą. Tokiu būdu pareiškėjas turėtų sumokėti 200 proc. didesnį mokestį, o ne teismo nustatytą 100 proc. didesnį mokestį. Be to, pareiškėjas 2023 metais nebeturėtų galimybės prašyti įskaityti už 2019 metus sumokėtą mokestį už valstybinius gamtos išteklius įprastus tarifus, nes jau yra suėjusi mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 str.).

18. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

19.1. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjas gali naudoti požeminio vandens išteklius neturėdamas leidimo ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo gręžinių įregistravimo Žemės gelmių registre dienos, tačiau privalo sumokėti mokestį, nurodytą MUVGIĮ. Gręžiniai 6 ginčo vandenvietėse buvo pareiškėjo prašymu įregistruoti Žemės gelmių registre Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus 2022 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-75. Kaip matyti, minėti gręžiniai buvo įregistruoti iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo (2022 m. gegužės 1 d.). Atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo tikslą – skatinti asmenis įregistruoti naudojamus gręžinius, manytina, kad šio įstatymo nuostatos dėl mokesčio už išgautą požeminį vandenį iš šių gręžinių iki šio įstatymo įsigaliojimo neturi būti taikomos;

19.2. įstatymo leidėjas numatė garantijas asmenims, kurie Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu kreipiasi dėl gręžinio įregistravimo arba registruoto grąžinio savininko įrašymo Žemės gelmių registre, kad jiems nebus pradėta administracinių nusižengimų teisena ir taikomas MUVGIĮ nustatytas mokestis didesniu tarifu. Įstatymo leidėjas nenustatė, kad iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo atlikti mokestiniai patikrinimai ir apskaičiuoti mokėtini, bet nesumokėti mokesčiai turėtų būti nebetaikomi, įsigaliojus Laikinajam įstatymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2022 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. AS-42 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ dalies, kuria patvirtintas taikant didesnį tarifą apskaičiuotas už valstybinius gamtos išteklius 49 479 Eur mokestis.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas šalių apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Akcentuotina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

23. Pirmosios instancijos teismas, detaliai ir išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs reikšmingas ginčui aplinkybes bei šalių argumentus, nusprendė, kad pareiškėjas gamtos išteklius iš nurodytose vandenvietėse esančių gręžinių tikrinamuoju laikotarpiu išgavo neturėdamas Leidimo bei 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančiu reglamentavimu, kuris yra imperatyvus, t. y. konstatavęs pažeidimą, pritaikė konkrečią nustatytą sankciją. Atsižvelgęs į pareiškėjo statuso pobūdį ir specifiką, jo finansinę padėtį, teismas sprendė, kad MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už nesavalaikiai deklaruotą ir be Leidimo išgautą požeminį vandenį nustatymo. Teisėjų kolegija pritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms ir nekartoja motyvų, kuriais šios išvados pagrįstos.

24. Byloje nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2019–2020 m.) ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (2019–2020 m.) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą ir 2022 m. sausio 6 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, jog: 1) pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu eksploatavo 36 vandenvietes, iš jų Leidimas Nr. PV-18-84 išduotas 25 vandenvietėms, o 11 vandenviečių – Pakriaunių, Didsodės, Duokiškio, Gediškės, Lašų, Lukštų, Palušnių, Ragelių, Selynės, Sriubiškių ir Aleknos vandenvietės – buvo eksploatuojama ir žemės gelmių ištekliai (požeminis vanduo) išgaunami neturint Leidimo (ŽGĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 11 str. 1 d., 12 str. 1 ir 4 d. bei ŽGĮ (redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 1 d.) 14 str. 1 d. bei 16 str. 1 d. reikalavimų pažeidimas); 2) pareiškėjas 2019 metų IV ketvirtyje deklaravo 17 750 kub. m mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo. Patikrinimo akte pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai didesniu tarifu: mokestis už be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus ir / ar nedeklaruotą kitą požeminį vandenį – 22 743 Eur, mokestis už be leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes išgautus ir / ar nedeklaruotą požeminį vandenį, vandens tiekėjo tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, – 26 736 Eur (iš viso – 49 479 Eur). Departamentas ginčijamu 2022 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. AS-42 patvirtinto Patikrinimo aktą.

25. Byloje ginčijamą atsakovo administracinį sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino teisėtu, išsamiai išanalizavęs taikytiną reguliavimą ir konstatavęs, jog pareiškėjas, gamtos išteklius iš nurodytose vandenvietėse esančių gręžinių tikrinamuoju laikotarpiu išgaudamas be Leidimo bei deklaruodamas mažiau valstybinių gamtos išteklių (požeminio vandens) nei išgavo, savo veiksmais pažeidė ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 2 dalį bei MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį.

26. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo detaliai ir išsamiai išnagrinėti ir įvertinti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šiuos argumentus, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir visiškai atleisti pareiškėją nuo atsakomybės už Įstatymo reikalavimų pažeidimus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažinta, jog Laikinojo įstatymo nuostatos reglamentuoja gręžinių įteisinimą ir nagrinėjamai situacijai netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1691-520/2024). Pareiškėjas nurodė, kad jo prašymu jis buvo įregistruotas Žemės gelmių registre 6 ginčo gręžinių savininku 2021 metais dar iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo.

27. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad spręsdamas, jog MUVGIĮ nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už nesavalaikiai deklaruotą ir be Leidimo išgautą požeminį vandenį nustatymo, teismas atsižvelgė į nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas jau yra sumokėjęs įprastu tarifu mokestį už ginčo laikotarpį. Teismo pakeista ir sumažinta Sprendimu nustatyta papildomai mokėtina mokesčio suma – 4 947,90 Eur – yra aiški ir turi būti sumokėta vykdant sprendimą.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Šalių apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

29. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo 2025 m. vasario 12 d. pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rokiškio vandenys“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Regionų administracinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė