2021-01-27 Nr. AB-2038-3-61-3-00273-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-127-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00273-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. vasario 27 d. ir nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, neatitiko teisės aktų reikalavimų. 378 dienas Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m vienam asmeniui turinti tekti ploto norma. Beveik visą ginčo laikotarpį pareiškėjas kameroje buvo kalinamas su kitais asmenimis 8 kv. m. ploto nesiekiančiose kamerose, kuriose buvo lovos, sanitarinis mazgas, kiti buitinės paskirties ir kalinamų asmenų asmenio naudojimo daiktai, taigi pareiškėjui tenkantis plotas, kuriame jis galėtų judėti, buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Kamerose tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas. Tokios laikymo sąlygos laikytinos žiauriu ir kankinančiu elgesiu, pažeidžiančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, itin didelį fizinį ir emocinį diskomfortą, jį kankino nemiga ir depresija, dėl patiriamų nepatogumų jis patyrė didelius išgyvenimus, dėl to jis net 18 kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją psichiatrą, taip pat kreipėsi į Lukiškių TI-K psichologinę tarnybą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja laikydamiesi etikos taisyklių. Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 372 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis, todėl sprendė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo likusio kamerų ploto. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dalį laiko (14 parų) kamerose buvo laikomas vienas, teismas sprendė, kad pažeidimo intensyvumas tuo metu nebuvo didelis. Teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko gyvenamasi plotas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

7. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu kreipėsi į psichiatrą ir į klinikinį psichologą, kreipimosi į psichologą ar psichiatrą faktas savaime nepagrindžia, kad pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus dėl neužtikrinto privatumo, nes kitų kalinimo sąlygų reikalavimų pažeidimų nenustatyta, be to, teismas pripažino, kad dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų neigiamų padarinių. Taip pat aktuali aplinkybė, kad Lukiškių TI-K Psichologinė tarnyba 2018 m. lapkričio 2 d. pranešime nurodė, jog pokalbio su Psichologinės tarnybos specialistais metu pareiškėjas išskirtinių adaptacijos sunkumų neišreiškė, suicidinių minčių ar ketinimų neišsakė, išskirtiniais emociniais ir elgesio sunkumais nepasižymėjo.

8. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgė į pažeidimo mastą ir trukmę, teismų formuojamą praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 9. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjas nurodo, kad dėl privatumo pažeidimo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka pareiškėjo patirtų išgyvenimų. Apeliantas pakartoja jo skunde išdėstytus argumentus dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo ir dėl to patirtos žalos, akcentuodamas, kad pažeidimas, susijęs su tinkamu sanitarinio mazgo neatskyrimu nuo kameros, truko virš metų laiko, o kuo ilgesnis laikas praleidžiamas tokiomis sąlygomis, tuo didesnis neigiamas poveikis daromas žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog aplinkybė, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, leidžia spręsti, kad pažeidimo intensyvumas tuo metu nebuvo didelis. 372 dienas trukęs pažeidimas negali būti vertinamas kaip nedidelio intensyvumo.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

12. Atsakovas cituoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei su tuo susijusią teismų praktiką. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tam tikrais atvejais pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas asmens pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo teigimu, teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei neargumentavo, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. vasario 27 d. ir nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu, o nusiskundimus dėl nepakankamo gyvenamojo ploto atmetęs, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl gyvenamojo ploto, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovas nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, kad byloje nėra pagrįsta pareiškėjo patirta neturtinė žala ir jos dydis, teigia, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

20. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas.

21. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

23. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

24. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, kad tuo metu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas (14 parų) privatumo pažeidimo intensyvumas buvo mažesnis nei tuo metu, kai jis kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, ir į šią aplinkybę atsižvelgtina nustatant priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Be to, nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį reikšminga ir ta aplinkybė, kad, kaip patvirtina byloje esantys duomenys, pareiškėjas ginčo laikotarpiu 7 kartus kreipėsi į gydytoją psichiatrą ir 11 kartų – į klinikinį psichologą. Nors byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad būtent pareiškėjo privatumo pažeidimas pakenkė jo psichinei sveikatai, vis dėlto, šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turėjo psichinės sveikatos problemų ir tai galėjo lemti jo stipresnius nei įprastai tokiomis sąlygomis išgyvenimus dėl privatumo pažeidimo.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį (t. y. nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu) ir trukmę (372 paras, taigi pažeidimas truko ilgai, kita vertus, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas – truko nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2018 m. vasario 27 d. ir nuo 2018 m. kovo 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d.), į šios nutarties 25 pastraipoje aptartas aplinkybes, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė