2021-06-23 Nr. AB-13511-3-61-3-04005-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-494-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04005-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių perėmėjas), 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 27 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos – nebuvo užtikrintas gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, buvo išduodamas netinkamas minkštasis inventorius, kamerose, kurios buvo įrengtos rūsyje, buvo drėgna ir šalta. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl savo sveikatos būklės (duomenys neskelbtini) negalėjo naudotis tupiamu tualetu, dėl to kreipėsi į medikus, tačiau niekam tai nerūpėjo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Įstaigoje laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis įstatymais ir teisės aktais, jiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Privatumas naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinamas 1,5 m aukščio sienele, iki 2017 m. kovo visose kamerose papildomai įrengtos užuolaidos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo G. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino pareiškėjo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pažeidimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, laikymosi, kitą skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 27 buvo laikomas: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 118 (1 asmuo), 7,08 kv. m ploto kameroje Nr. 285 (1 asmuo), 8,08 kv. m ploto kameroje Nr. 297 (3 asmenys), 7,42 kv. m ploto kameroje Nr. 123 (1 asmuo), 6,79 kv. m ploto kameroje Nr. 363 (1 asmuo), 7,43 kv. m ploto kameroje Nr. 332 (1–2 asmenys), 7,21 kv. m ploto kameroje Nr. 331 (2 asmenys), 7,72 kv. m ploto kameroje Nr. 309 (1 asmuo), 8,31 kv. m ploto kameroje Nr. 356 (2 asmenys), 6,79 kv. m ploto kameroje Nr. 363 (1 asmuo), o 2018 m. kovo 27 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (išskyrus 2018 m. vasario 22 d.), svyravo nuo 3,045 iki 7,16 kv. m, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,605 iki 7,72 kv. m, t. y. pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto; tačiau 2018 m. vasario 22 d., pareiškėją perkėlus į kamerą Nr. 297, kurios plotas 8,08 kv. m, kartu su dar 2 asmenimis, jam teko nuo 2,13 kv. m (atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą) iki 2,69 kv. m ploto, todėl dalį paros jis buvo laikomas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį ir nacionalinės teisės aktų nuostatas dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuotinas. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kad kuri nors kameros zona galėtų būti nematoma per stebėjimo akutę (aklina), stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas siekiant užtikrinti nuolatinę asmenų elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar suicidines situacijas.

8. Pareiškėjo teiginius, kad dėl sveikatos būklės jis negalėjo naudotis tupimu tualetu, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepatvirtintus įrodymais – nei pareiškėjo nurodytais ar pateiktais, nei teismo išreikalautais iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais. Teisės aktai nedraudžia gyvenamose kamerose įrengti tupimą klozetą. Remdamasis pareiškėjo sveikatos istorijos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) skausmais pradėjo skųstis po ginčo laikotarpio (nuo 2018 m. lapkričio), ginčo laikotarpiu nebuvo gydytojų įrašų apie ypatingą pareiškėjo sveikatos būklę ar būtinybę pritaikyti jam gyvenamąją aplinką. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčai dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ar jų nesuteikimo ir dėl to patirtos žalos atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.

9. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Lukiškių TI-K kamerų būklės, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti, teisės aktai nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais; Visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo metu buvo nustatytas pelėsis ties kamerų langais, tačiau pažeidimai ginčo laikotarpiu buvo pašalinti. Pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus šios kalinimo sąlygos, nenurodžius būtent dėl to patirtos neturtinės žalos, nėra teisinio pagrindo konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę šiuo aspektu. Pareiškėjas taip pat nenurodė, koks, kuris, kada ir kokiais kokybiniais parametrais jam buvo išduotas netinkamas minkštasis inventorius, todėl šiuo aspektu taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti neteisėtus valstybės veiksmus. Skundų dėl šios kalinimo sąlygos pareiškėjas neteikė, todėl kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo nusiskundimus, laiku reaguoti ir šalinti galimus trūkumus.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad konstatuotas pareiškėjo laikymo sąlygos pažeidimas (2018 m. vasario 22 d. dalį paros pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalų gyvenamąjį plotą) nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, o pažeidimo pripažinimas nebūtų tinkama satisfakcijos forma, todėl pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga kompensacija pareiškėjui.

III. 11. Pareiškėjas G. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, nepasisakė dėl to, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurios buvo rūsyje ir kuriose buvo drėgna bei šalta. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nesutiko su atsakovo pateiktomis sanitarinių mazgų nuotraukomis, taip pat į pareiškėjo paaiškinimus, kad fotonuotraukose užfiksuotos kameros, kuriose pareiškėjas net nebuvo laikomas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sanitariniuose mazguose buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, nes tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas, be to, jis buvo matomas pareigūnų. Pareiškėjo teigimu, dėl blogų kalinimo sąlygų jis nesiskundė, nes pamėginęs skųstis iš karto sulaukdavo kalinimo įstaigos psichologinio spaudimo ir grasinimų. Pasak pareiškėjo, vertinant kalinimo sąlygas turėtų būti atsižvelgta į jo (duomenys neskelbtini). Atsakovas nuslėpė pareiškėjo asmens sveikatos dokumentus, o pirmosios instancijos teismas neišreikalavo duomenų iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui G. V. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. kovo 27 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad 2018 m. vasario 22 d. dalį paros pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant minimalų gyvenamąjį plotą, tačiau netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes bei pareiškėjo paaiškinimus, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas rūsyje įrengtose kamerose, kad sanitariniuose mazguose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, neįvertino pareiškėjo sveikatos būklės (duomenys neskelbtini).

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų, teigia, kad jie neužtikrino pareiškėjo privatumo nuo kitų kameroje buvusių asmenų bei įstaigos pareigūnų.

19. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad tualetas turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020).

20. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka nacionalinio teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog aplinkybė, kad asmuo kameroje visą laiką ar dalį laikotarpio buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Tačiau vertinama, kad tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį su dar bent vienu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021; kt.).

22. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; kt.).

23. Atsakovo teigimu, ginčo laikotarpiu sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atskirti 1,5 m aukščio pertvaromis bei užuolaidomis. Pažymėtina, jog sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo nuo kitų kameroje laikomų asmenų tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020; kt.). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog aptariamas sanitarinių mazgų įrengimas, kai pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas ne vienas (13 parų), užtikrino pareiškėjo teisę į privatumą.

24. Kita vertus, susipažinęs su atsakovo į bylą pateiktais duomenimis apie sanitarinių mazgų įrengimą (jų atskyrimą užuolaidomis), pareiškėjas su jais kategoriškai nesutiko, nurodydamas, jog užuolaidos Lukiškių TI-K kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtos ir kad atsakovas į bylą pateikė kamerų, kuriose pareiškėjas net nebuvo laikomas, fotonuotraukas. Pareiškėjas akcentavo, jog naudodamasis sanitariniu mazgu buvo matomas tiek kitų kameroje buvusių asmenų, tiek pareigūnų.

25. Pažymėtina, jog Vilniaus PN į bylą teiktuose paaiškinimuose (b. l. 118) nurodė, kad į bylą pateiktose fotonuotraukose yra parodomas tipinis sanitarinių mazgų įrengimas kamerose, o ne sanitarinių mazgų įrengimas konkrečiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir kad kitokios informacijos atsakovas neturi. Taigi, atsakovui nepateikus duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą konkrečiose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. nepaneigus pareiškėjo argumentų, kad tose kamerose nebuvo įrengta užuolaida ir kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros durų ir dėl to privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas, nes pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų, konstatuotina, jog nepriklausomai nuo to, kad dalį ginčo laikotarpio (22 paras) tam tikrose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo kameros durų, jis galėjo buvo matomas pareigūnams, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai juo pasinaudoti, t. y. teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis sanitariniu mazgu.

26. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog dėl sveikatos būklės (duomenys neskelbtini) jam buvo sunku naudojantis tupimu tualetu, prie apeliacinio skundo prideda viešosios įstaigos Marijampolės ligoninės išrašą, patvirtinantį, jog 2017 m. lapkričio 14–15 d. gydėsi traumatologijos-ortopedijos skyriuje, kur jam diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Tačiau, pažymėtina, jog byloje pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje ginčo laikotarpiu nėra jokių su tuo susijusių rekomendacijų, taip pat duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų (neįrengto sėdimo klozeto) būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją bei prašęs pagerinti naudojimosi sanitariniais mazgais sąlygas (įrengti sėdimą unitazą, perkelti į kitas patalpas, kuriose įrengtas toks unitazas, ar pan.) bei tokį prašymą siejęs su savo sveikatos būkle, dėl kurios negali naudotis ne sėdimu unitazu. Pažymėtina, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas savaime nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; kt.). Todėl vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas jį apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-29-822/2021).

27. Pareiškėjo teiginiai, esą atsakovas (Vilniaus PN) pateikė nevisapusišką informaciją apie pareiškėjo sveikatą bei nuslėpė dalį sveikatos istorijos duomenų, atmestini, kadangi pareiškėjo sveikatos istoriją į bylą pateikė ne Vilniaus PN, o įstaiga, kurioje pareiškėjas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę – Marijampolės pataisos namai. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju duomenis apie savo sveikatos būklę galėjo teikti ir pats pareiškėjas, tačiau to nepadarė.

28. Atsakant į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus bei aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo rūsiuose įrengtose kamerose, kuriose buvo drėgna ir šalta, pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K kamerose. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

29. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį (buvusi 6 dalis), jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

30. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis dėl Lukiškių TI-K kamerų (šalčio ir drėgmės), kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.

31. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakydamas į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, rėmėsi byloje pateiktu Visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2018 m. vasario 13 d. patikrinimo aktu Nr. (10-12) 15.4.8)PA-292, kuriame pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Pažymėtina, jog pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kurios konkrečiai Lukiškių TI-K kameros buvo rūsyje, kada ir kiek laiko pareiškėjas jose buvo kalinamas, kokios sąlygos jose buvo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir (ar) kitas kompetentingas institucijas. Abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, esą minėtų kalinimo sąlygų jis neskundė, nes įstaiga darė jam psichologinį spaudimą bei grasino, nelaikytini pagrįstais. Pareiškėjas nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, nedetalizavo, kas konkrečiai, kada ir dėl kokių nusiskundimų jam tariamai grasino.

32. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo gyvenamojo ploto ir privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

33. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

34. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl žalos atlyginimo, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

35. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

36. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (22 paras kamerose buvo laikomas vienas, tačiau galėjo būti matomas pareigūnų, o 13 parų galėjo būti matomas kartu su juo kalėjusių asmenų), taip pat 2018 m. vasario 22 d. dalį dienos nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padarytų pažeidimų.

37. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 50 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai ar kilo kitos neigiamos bei reikšmingos pasekmės. Nors pareiškėjas prašo priteisti jam 350 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis