2019-10-16 Nr. AB-3930-3-61-3-01464-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2188-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01464-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 1 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. sausio 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl išsikviesi pareigūną kilusio konflikto metu būdavo labai sunku. Kamerose, kuriose pareiškėjui teko gyventi, būdavo tik dvi kėdės ir vienas mažas stalas, todėl pareiškėjui dažnai tekdavo valgyti atsistojus. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas tik 1,35 m aukščio sienele, pareiškėją naudojantis tualetu galėjo stebėti tiek kameroje kartu esantys nuteistieji, tiek pareigūnai. Be to, kameroje nebuvo ventiliacijos. Pareiškėjas negalėdavo išsivalyti kameros langų, kadangi ant jų buvo grotos. Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, garbės ir orumo pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio – toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Tam tikruose gyvenamosiose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai nenumato, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Daugumoje Lukiškių TI-K kamerų buvo įrengta aliarminio iškvietimo sistema, tačiau dėl nuolatinių šios sistemos mygtukų gadinimų dalis jų neveikė. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu jis turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnam privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 405 Eur neturtinei žalai atlyginti; likusią skundo dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog jis Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkamomis sąlygomis buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. sausio 2 d., tačiau iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tik nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjui neginčijus šio aplinkybės, teismas vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus, teismas nustatė, jog visą jo laikymo Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpoje laikotarpį, t. y. 45 dienas, jam tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tuo, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinamas jo privatumas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu užuolaidos sanitariniuose mazguose dar nebuvo įrengtos; nei vienoje iš Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nėra įrengtos kaip atskirtos kabinos su durimis. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2016 m. spalio 16 d., nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d., t. y. 45 dienas. Taigi Lukiškių TI-K savo veiksmais pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, teismas nurodė, kad iš patikrinimo aktų matyti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkto pažeidimų nebuvo nustatyta.

11. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis neturėjo galimybės išsivalyti kameros langų, nes juos dengė grotos, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos grotos ant langų, todėl atsakovo atstovas vykdė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.1 punkto reikalavimus, todėl nebuvo padaryto pažeidimo.

13. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime pateiktą informaciją, taip pat tai, kad pareiškėjas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu, sprendė, kad Lukiškių TI-K tinkamai aprūpino pareiškėją baldais, jie yra tinkami, todėl pareiškėjo teiginius nurodytu aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas, vadovaudamasis Eksploatavimo taisyklių 14.4 punktu, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė išsikviesti pareigūną pasinaudojant aliarmo mygtuku, kadangi pats atsakovo atstovas pripažino, jog daugelyje kamerų jie buvo sugadinti, be to, negalėjo teismui pateikti informacijos apie aliarmo mygtukų buvimą ir jų veikimą kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

15. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, tai, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 405 Eur (45 d. x 9 Eur) suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 16. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – grąžinti bylą kitos sudėties pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nagrinėti arba tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio l dalį, nes apribojo pareiškėjo absoliučią teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir jo teisę į teisingą bei kompetentingą teismą. Pareiškėjas mano, kad teismas nepateikė privalomų racionalių argumentų, kodėl vadovavosi neteisėtu Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu, be įstatyminio pagrindo nustatančiu 3,6 kv. m ploto normą. Mano, kad turėjo būti taikomas 5 kv. m vienam asmeniui gyvenamojo ploto standartas. Teismas sprendime taip pat naudojo demagogiją, rėmėsi selektyviai atrinktomis teisės aktų nuostatomis ir ignoravo akivaizdžius pareiškėjo teisių pažeidimus.

18. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime citavo (nepateikdamas teisinio įvertinimo) atsakovo atstovo pateiktus neatitinkančius tikrovės argumentus, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis teisėmis, taip pat kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir teisės aktai nenumato, jog sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pažymi, kad administraciniai teismai daug kartų šiais aspektais yra pripažinę kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K kaip pažeidžiančias Konvencijos 3 straipsnį.

19. Pareiškėjas teigia, kad pagal higienos normas vienam unitazui skiriamas plotas turi būti ne mažesnis kaip 3 kv. m, taigi iš bendrojo kameros ploto privaloma atimti 3 kv. m sanitariniam mazgui. Todėl tai neabejotinai reiškia gyvenamosios kameros dalies ploto pažeidimą, taigi ir atitinkamai Konvencijos 3 straipsnio bei Konstitucijos 21 straipsnio bei kitų teisės aktų, draudžiančių nežmonišką elgesį, pažeidimą.

20. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteistos žalos dydžiu, nurodydamas, kad nors jis prašė teismo jam padarytą žalą įvertinti 1 650 Euro suma, tačiau teismas jo teisių pažeidimus įvertino tik 9 Eur už dieną. Akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) precedentą byloje Ganea v. Moldova (pareiškimo Nr.2474/06), kuriame neteisėtas kalinimas įvertintas 2 000 Eur už dieną. Pažymi, kad pareiškėjas prašė penkiasdešimt kartų mažesnės sumos priteisimo nei nurodytame EŽTT sprendime. Be to, teismas neatsižvelgė į daugelį pareiškėjo skundo prašymų ir argumentų; teiginiai dėl neteisėtai neįrengtos ventiliacijos, negalimumo vėdinti kameras per langus apskritai nebuvo nagrinėjami, todėl teismas nepagrįstai neatsakė į visus pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad nesutinka su teismo priteistu pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atkreipia dėmesį, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama praktika yra nurodama tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), tiek dabar galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra numatyti, o šiuo metu galiojančioje minėtoje Higienos normoje HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų apskritai nėra numatyta.

23. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų yra patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas šiuo atveju patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kilus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui; pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės ir pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba analogiškus nepatogumus. Vertina, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. S. kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d.) 45 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė išsikviesti pareigūną pasinaudojant aliarmo mygtuku, nekonstatavęs kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 405 Eur.

27. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad teismas apribojo pareiškėjo absoliučią teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir jo teisę į teisingą bei kompetentingą teismą, nes nepaaiškino, kodėl taikė teisinį reguliavimą, nustatantį 3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui; mano, kad jam turėjo būti taikomas 5 kv. m (o ne 3,6 kv. m) vienam asmeniui gyvenamojo ploto standartas, be to, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą iš bendrojo kameros ploto privaloma atimti 3 kv. m, tenkančius sanitariniam mazgui; taip pat nesutinka su teismo priteistos žalos dydžiu ir teismo padarytomis išvadomis, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir teisės aktai nenumato, jog sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, tačiau atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui.

28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos apeliacinių skundų ribos.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose periodiškai iš viso 45 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. birželio 21 d., nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2016 m. spalio 16 d., nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d., kas lėmė Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.

30. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

31. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Nors prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės nacionalinėje teisėje pačiai apibrėžti tam tikrus žmogaus teisių ir laisvių standartus (nagrinėjamu atveju reikalavimus, susijusius su kalinimo sąlygomis, įskaitant sanitarinių mazgų įrengimą), tačiau nacionalinėje teisėje įtvirtintas standartas negali būti žemesnis nei nustatytas Konvencijoje, t. y. Lietuva privalo vykdyti įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, pagal kurias niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis ir pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, taip pat pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principui, yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Be to, valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konvencijos nuostatas, kurios turi tapti valstybės vidaus teisės sudedamąja dalimi, ir neturi būti jokių kliūčių joms taikyti teismuose ir kituose teisinę gynybą vykdančiuose organuose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą). Taigi EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. ir kt. nutarimus) (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019).

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus tai, jog atsakovas neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina su durimis, o užuolaidos taip pat dar buvo įrengtos kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Lukiškių TI-K kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, visiškai teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatyti pažeidimai nebuvo ilgi (45 paros), tačiau nebuvo ir mažareikšmiai (privatumo neužtikrinimas pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį), be to, ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė išsikviesti pareigūną pasinaudojant aliarmo mygtuku, todėl šios aplinkybės sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo kameros plotą, nes jam turėjo būti taikomas 5 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto standartas ir išskaičiuojamas 3 kv. m užimantis sanitarinis mazgas, pirmiausia pažymi, jog Lukiškių TI-K kameros ploto dydį ginčo laikotarpiu reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019 ir kt.), vadovaujantis EŽTT sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją pateiktais iš aiškinimais, pripažįstama, kad, kitaip nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus konkrečius duomenis apie kameros plotą bei kameroje buvusių asmenų skaičių, o tik abstrakčiai teigia, jog kameros neatitiko teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, todėl vertinama, kad jis buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatytų reikalavimų dėl minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui (3,6 kv. m), o pareiškėjo teiginys, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, kaip vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1685-822/2019). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.). Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

37. Teisėjų kolegija, šioje byloje įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (45 paras neužtikrintas privatumas), taip pat atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo argumento, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė išsikviesti pareigūną pasinaudojant aliarmo mygtuku, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra visiškai adekvati ir proporcinga, o pareiškėjo nurodytos sumos (1 650 Eur) nėra jokio pagrindo priteisti, nes pareiškėjas nepagrindė ir bylos duomenys neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjo patirta žala turi būti įvertinta būtent tokia suma.

38. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė