2019-02-27 Nr. AB-5264-3-61-3-03773-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1279-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03773-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K., S. C. P., E. M. P., R. Ž. ir B. S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) ir ERGO Insurance SE Lietuvos filialas) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. K., S. C. P., E. M. P., R. Ž. ir B. S. P. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija), priteisti 2 258,13 Eur žalos atlyginimo lygiomis dalimis po 451,62 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad pasinaudodami kelionių organizatoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ internetiniame portale www.grupinis.lt siūlomomis kelionėmis, įsigijo du kuponus po 1 273,74 Eur už poilsines 7 dienų / 6 naktų keliones lėktuvu į Madeirą su apgyvendinimu 4 žvaigždučių viešbutyje HOTEL BAIA AZUL, maitinimo tipas – pusryčiai ir vakarienė, 2014 m. lapkričio 15–21 d. Pareiškėja A. K. siūlomos kelionės kainą sumokėjo į UAB „Cherrymedia“ atsiskaitomąją sąskaitą 2014 m. lapkričio 1 d. ir 2014 m. lapkričio 2 d. pavedimais po 2 199 Lt (636,87 Eur), iš viso 4 398 Lt (1 273,74 Eur).

Pareiškėja A. K., pasinaudodama trečiojo asmens kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ internetiniame portale www.grupinis.lt pateiktu pasiūlymu už 1 499 Lt (434,14 Eur) įsigijo 3 800 Lt (1 100,55 Eur) vertės poilsinę 7 dienų / 6 naktų kelionę į Madeirą su apgyvendinimu PLIUS 4 žvaigždučių viešbutyje su maitinimu viskas įskaičiuota lapkričio 15–21 d. Pateikus per internetinį portalą www.grupinis.lt įsigytus kuponus kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“, 2014 m. lapkričio 5 d. su UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta sutartis Nr. PT004202 (toliau – ir Paslaugų sutartis) bei papildomai tiesiogiai UAB „Freshtravel“ sumokėta 1 499 Lt (434,14 Eur) priemoka už vaiką bei 500 Lt (144,81 Eur) priemoka už vienvietį kambarį.

Iš viso už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę buvo sumokėta 7 896 Lt (2 286,83 Eur) suma. 2014 m. lapkričio 14 d., pareiškėjai buvo informuoti, jog kelionė neįvyks, o dėl UAB „Freshtravel“ sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo buvo pasiūlyta kreiptis į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas, Departamentas). Pareiškėjai A. K. buvo sumokėta 28,70 Eur draudimo išmoka. Likusi 2 258,13 Eur suma, sumokėta kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ už 2014 m. lapkričio 15 d. neįvykusią turistinę kelionę pareiškėjams nėra atlyginta.

Sumokėta kompensacija neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 ir 8 straipsniuose numatytos kompensuojamos sumos. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų) buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos.

Tai rodo, jog valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

3. Atsakovas, Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija paaiškino, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams.

Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, todėl pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo.

Iš pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad pareiškėja A. K. pervedė iš viso 1 707,89 Eur (5 897 Lt) į CherryMedia LT, UAB banko sąskaitą, tačiau neaišku, kokiu pagrindu tai buvo padaryta, nes šis juridinis asmuo pagal Paslaugų sutartį nėra sutarties šalis, taip pat iš skunde nurodytų faktinių aplinkybių nežinomi ir kiti pinigų pervedimo minėtam juridiniam asmeniui pagrindai. Mokėjimai buvo atlikti 2014 m. lapkričio 1 d. ir 2014 m. lapkričio 2 d., t. y. anksčiau nei Paslaugų sutartyje nurodyta Paslaugų sutarties sudarymo data (2014 m. lapkričio 5 d.). 2014 m. lapkričio 1 d. mokėjimo nurodymas Nr. 266, 2014 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 267 bei 2014 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 268 nepagrindžia, kad pareiškėja A.

K. sumokėjo pinigines lėšas pagal Paslaugų sutartį, nes iš šių mokėjimo nurodymų nėra aišku, kad piniginių lėšų pervedimas yra skirtas apmokėti kelionę pagal Paslaugų sutartį, todėl mokėjimo nurodymai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, kad pareiškėja A. K. pervedė 1 707,89 Eur (5 897 Lt) UAB „Freshtravel“ naudai. Pareiškėjai R. Ž., B. S. P. ir E. M. P. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316- 653/2016 pareiškėjas S. Ch. P. su 578,95 Eur finansiniu reikalavimu yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Vadinasi, patenkinus skundą, pareiškėjas S. Ch. P. įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, todėl skundas turi būti atmestas vien šiuo pagrindu. Priešingu atveju būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“, veiksmų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatymas prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos maksimalių dydžių neriboja, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Pareiškėjai, kildindami jiems padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai UAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos. Į Paslaugų sutarties kainą taip pat buvo įskaičiuota 500 Lt (144,81 Eur) priemoka už vienvietį kambarį. Pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, šventinės vakarienės ar kitos papildomos paslaugos gali būti įtraukiamas į paketo kainą, tačiau jos laikomos papildomomis paslaugomis, nepatenkančiomis į iš anksto parengtos organizuotos turistinės kelionės apimtį. Priemoka už vienvietį kambarį yra laikytina papildoma paslauga ir traktuotina, kaip pareiškėjų kelionės sąlygų pasigerinimas, dėl kurio pareiškėjai patys prisiėmė asmeninę riziką, nesančią Direktyvos apsaugos objektu. Todėl kelionės organizatoriaus turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti papildomai įsigytų paslaugų, atitinkamai – ir už juos sumokėtų pinigų, kaip turtinės žalos atlyginimo ir negali būti reikalaujama iš atsakovo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjų A. K., S. C. P., E. M. P., R. Ž. ir B. S. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams A. K. ir S. C. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos po 1 129,07 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė pareiškėjams A. K. ir S. C. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos po 500 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja A. K. internetiniame portale www.grupinis.lt įsigijo du kuponus po 1 273,74 Eur už poilsines 7 dienų / 6 naktų keliones lėktuvu į Madeirą su apgyvendinimu 4 žvaigždučių viešbutyje HOTEL BAIA AZUL, maitinimo tipas – pusryčiai ir vakarienė. A. K. internetiniame portale www.grupinis.lt už 1 499 Lt (434,14 Eur) įsigijo 3 800 Lt (1 100,55 Eur) vertės poilsinę 7 dienų / 6 naktų kelionę į Madeirą su apgyvendinimu PLIUS 4 žvaigždučių viešbutyje su maitinimu viskas įskaičiuota lapkričio 15–21 d. 2014 m. lapkričio 1 d. pareiškėja A. K. mokėjimo nurodymu Nr. 266 į CHERRY MEDIA LT, UAB sąskaitą pervedė 2 199 Lt (636,87 Eur), 2014 m. lapkričio 2 d. pareiškėja A. K. mokėjimo nurodymu Nr. 267 į CHERRY MEDIA LT, UAB sąskaitą pervedė 2 199 Lt (636,87 Eur), 2014 m. lapkričio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 268 į CHERRY MEDIA LT, UAB sąskaitą pervedė 1 499 Lt (434,14 Eur). 2014 m. lapkričio 5 d. pareiškėja A. K. su UAB „Freshtravel“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004202 bei papildomai tiesiogiai UAB „Freshtravel“ sumokėjo 1 499 Lt (434,14 Eur) priemoką už vaiką bei 500 Lt (144,81 Eur) priemoką už vienvietį kambarį. Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai A. K. sumokėjo 28,70 eurų išmoką dėl neįvykusios kelionės. Pareiškėjams liko negrąžinta 2 258,13 Eur suma.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir aptarė CK 6.271 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą bei Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir aktualią ESTT praktiką taikant Direktyvą, taip pat ginčui aktualias Turizmo įstatymo nuostatas.

10. Teismas nustatė, kad kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį, t. y. 28,70 Eur už kelionės sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

11. Teismas nustatė, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja A. K.. Pareiškėjos pateikta 2014 m. lapkričio 5 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004202 ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Swedbank banko mokėjimo nurodymai į CHERRY MEDIA LT, UAB sąskaitą patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 2 286,83 Eur. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „CherryMedia LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „CherryMedia LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja A. K. 2014 m. lapkričio 1 ir 2 d. sumokėjo 7 896 litų (2 286,83 Eur) už www.grupinis.lt paslaugas (CHERRY MEDIA). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog juridinis asmuo UAB „Beta Media“ (valdantis portalą www.grupinis.lt) buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „CheryMedia LT“. 2015 m. rugsėjo 23 d. UAB „CheryMedia LT“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“. Taigi, UAB „Beta.lt“ ir UAB „CheryMedia LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl minėtame pareiškėjos pateiktuose mokėjimo nurodymuose gavėju nurodyta UAB „CheryMedia LT“.

12. Teismas nustatė, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 28,70 Eur pareiškėjų patirtų nuostolių. Įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, teismas sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta 2 258,13 Eur. Teismas, konstatavęs faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, sprendė, jog yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjams.

13. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad pareiškėjai, patenkinus skundą, įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą. Į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtrauktas UAB „Freshtravel“, bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“, kuris turės informaciją apie nagrinėjamoje byloje priimtą sprendimą, todėl bankroto proceso metu galės užtikrinti, kad pareiškėjai negautų dvigubo žalos atlyginimo.

14. Teismas nesutiko su Departamento pozicija, kad 500 Lt (144,81 Eur) priemoka už vienvietį kambarį turi būti atimta iš kelionės kainos. Pagal Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V, priemoka už vienvietį kambarį nenurodyta kaip papildoma paslauga, nepatenkanti į iš anksto parengtos organizuotos turistinės kelionės apimtį.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjai patirtą turtinę žalą iš atsakovo prašo priteisti lygiomis dalimis. Byloje nėra ginčo, kad A. K., S. C. P., E. M. P., R. Ž. ir B. S. P. yra šeima. A. K., S. C. P. yra sutuoktiniai, E. M. P. ir B. S. P. yra jų vaikai, o R. Ž. yra A. K. motina. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pinigus už kelionę mokėjo A. K. ir S. C. P., duomenų, kad R. Ž. buvo mokėjusi pinigus už kelionę, byloje nėra. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad A. K. ir S. C. P. yra E. M. P. ir B. S. P. atstovai pagal įstatymą, teismas sprendė, kad pareiškėjų patirtą turtinė žala turi būti priteista A. K. ir S. C. P. lygiomis dalimis, po 1 129,07 Eur, o kiti pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo atmestini kaip nepagrįsti.

16. Teismas, vadovaudamasis CK 6.2 straipsniu, 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 28 d.).

17. Pareiškėjai prašė priteisti 1 500 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje ir pateikė 2018 m. sausio 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 605 ir 2017 m. sausio 3 d. SEB banko mokėjimo nurodymą. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), nuostatas sprendė, kad maksimalus užmokestis, priteistinas už skundo teismui parengimą sudaro 2 096,75 Eur (838,70 Eur x 2,5). Pareiškėjų prašoma priteisti 1 500 Eur suma apima ne tik skundo parengimą bet ir atstovavimą teismo posėdyje, todėl neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių. Teismas pažymėjo, kad byla nelaikytina sudėtinga sprendžiamų teisinių klausimų naujumo specialių žinių reikalingumo aspektais, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra suformavęs praktiką, skundo pagrindas iš esmės yra tapatus išnagrinėtoms byloms, todėl sprendė, kad priteistina suma mažintina iki 1 000 Eur. Kadangi turtinės žalos atlyginimas priteistinas lygiomis dalimis A. K. ir S. C. P., teismas bylinėjimosi išlaidų sumą taip pat lygiomis dalimis – po 500 Eur, priteisė A. K. ir S. C. P..

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. K., S. C. P., E. M. P., R. Ž. ir B. S. P. skundą atmesti.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš Sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ )146 str. 2 d. 5 p.).

20. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

21. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybės yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

22. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

23. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turtinę žalą pareiškėjams priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Į bylą pateikta tarp pareiškėjos A. K. ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 5 d. neva sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004202 nėra pasirašyta, tačiau teismas sprendė, kad sutartis tarp šalių buvo realiai sudaryta. Sutarties sudarymo fakto nepatvirtina ir kitam juridiniam asmeniui – Cherry Media LT, UAB sumokėtos pinigų sumos, nors jos ir sutampa su Paslaugų sutarties kaina.

24. Atsakovas tvirtina, kad 144,81 Eur (500 Lt) priemoka už vienvietį kambarį pareiškėjams priteista nepagrįstai, nes yra papildoma paslauga ir vertintina, kaip pareiškėjų kelionės sąlygų pasigerinimas, dėl kurios pareiškėjai prisiėmė asmeninę riziką ir kuri nėra Direktyvos apsaugos objektas.

25. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė skundo reikalavimų ribas, nes skundu pareiškėjai prašė priteisti po 451,62 Eur kiekvienam, tačiau teismas priteisė pareiškėjams A, K. ir S. Ch. P. po 1 129,07 Eur, t. y. daugiau, nei pareiškėjai prašė. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė datą (2017 m. rugsėjo 28 d.), nuo kurios skaičiuojamos procesinės palūkanos, nes iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjų skundas surašytas 2017 m. lapkričio 10 d., o skundas priimtas rezoliucija 2017 m. lapkričio 13 d.

26. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui S. Ch. P. teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas 578,95 Eur sumai. Vadinasi, sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjas įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pareiškėja A. K. nereikalavo bankroto procedūros metu atlyginti jos sumokėtas sumas, todėl jos naudai teismo sprendimu žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai.

27. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams per dideles bylinėjimosi išlaidas, nes skundas nėra didelės apimties, byloje nėra keliami sudėtingi ir nauji teisiniai klausimai, todėl 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

28. Pareiškėjai A. K. ir S. C. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą.

29. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, jame išnagrinėtos ir nustatytos visos sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti ir jiems pagrįstai priteistas turtinės žalos atlyginimas. Priemoka už vienvietį kambarį nėra laikytina papildoma paslauga, todėl priteista pagrįstai. Pareiškėjai yra šeimos nariai, todėl žalos priteisimas tiems asmenims, kurie už kelionę sumokėjo, yra pagrįstas ir teisėtas, rezultatu tapatus skundo reikalavimams. Pareiškėjams priteistos bylinėjimosi išlaidos yra kelis kartus mažesnės už rekomenduojamą dydį, todėl nėra pagrindo jas dar mažinti.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes ir nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, sutinka su apeliaciniu skundu ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjų teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

33. Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja A. K. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 5 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį (b. l. 16-17) ir įsigijo kelionę, už kurią kartu su S. C. P. sumokėjo iš viso 2 286,83 Eur (I t., b. l. 8, 11, 15). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Neįvykus kelionei dalis sumokėtos sumos – 28,70 Eur pareiškėjai A. K. buvo atlyginta iš kelionių organizatoriaus turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo, draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką (b. l. 5). Pareiškėjai į teismą kreipėsi prašydami atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės buvo grąžinta ne visa už kelionę UAB „Freshtravel“ sumokėta suma.

34. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

35. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

36. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintą 2 258,13 Eur sumą priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos bei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, jog šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma.

38. Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal jos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

39. Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimo Rechberger ir kt., C–140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

40. ESTT yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Άllam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

41. Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Pažymėtina, kad valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Direktyvos taikymo srityje (Direktyvos 8 str. ).

42. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1496 redakcija) 8 straipsnis, reglamentuojantis kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimą, be kita ko, nustatė, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų;

2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas (Turizmo įstatymo 8 str. 4 d.).

43. Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), be kita ko, nustatė, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti:

1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių (Turizmo įstatymo 8 str. 2 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra:

1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu;

2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais;

3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais;

4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); Turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.); kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Turizmo įstatymo 8 str. 8 d.).

44. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-873 18 straipsnio 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad kelionių organizatoriai Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą privalo įsigyti iki 2014 m. lapkričio 1 d. Kelionių organizatoriui, neįsigijusiam Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo, kyla Turizmo įstatymo 4 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytos pasekmės.

45. Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas), be kita ko, numatė: laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu (Aprašo 7 p.);

Apraše draudžiamuoju įvykiu laikomas kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas dėl bent vienos iš šių priežasčių, atsiradusių laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu: kelionių organizatoriaus pažymėjimo panaikinimo; kelionių organizatoriaus nemokumo; bankroto bylos kelionių organizatoriui iškėlimo, bankroto proceso neteismine tvarka pradėjimo arba likvidavimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pradėjimo; kelionių organizatoriaus, sudariusio turizmo paslaugų teikimo sutartį, kelionių organizavimo paslaugų nesuteikimo ir už turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtos sumos negrąžinimo (Aprašo 8-8.4. p.); laidavimo draudimo suma turi atitikti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus (Aprašo 10 p.); pasikeitus duomenims, pateiktiems apskaičiuojant laidavimo draudimo sumą, kelionių organizatorius privalo kreiptis į draudiką, siūlydamas patikslinti laidavimo draudimo sumą (Aprašo 11 p.); turistas per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl laidavimo draudimo išmokos turi kreiptis į Turizmo departamentą.

Teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos turi laidavimo draudimo sutarties naudos gavėjas – Turizmo departamentas (Aprašo 28 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina: turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių (Aprašo 29–29.4. p.); laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Turizmo departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui) (Aprašo 30 p.); jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti) (Aprašo 33 p.);

Turizmo departamentas vykdo kelionių organizatoriaus pareigos apsidrausti laidavimo draudimu pagal Aprašo nuostatas priežiūrą (Aprašo 50 p.); Turizmo departamentas privalo patikrinti, kad laidavimo draudimo sutartyje nurodyta laidavimo draudimo suma apskaičiuota pagal Aprašo reikalavimus ir yra pakankama kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymui užtikrinti; pareikalauti iš kelionių organizatoriaus sudaryti papildomą laidavimo draudimo sutartį arba padidinti laidavimo draudimo sumą, jeigu buvo apskaičiuota per maža laidavimo draudimo suma (Aprašo 51-51.2. p.);

Turizmo departamentas turi teisę gauti iš kelionių organizatoriaus Aprašo 15 punkte nurodytus dokumentus, prireikus – ir papildomą informaciją (Aprašo 52 p.).

46. Byloje pateiktais duomenimis, įvykus draudžiamam įvykiui – kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ nemokumui, Turizmo departamentas, įvykdęs UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą, nustatė konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinį dydį – 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos (I t., b. l. 62).

47. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

48. Bylos duomenimis kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ savo veiklą buvo apdraudęs bendrai 202 734 eurų sumai dviejose bendrovėse (b. l. 70–71). Turizmo departamentas neteigia, o byloje nėra duomenų, kad tokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimas neatitiko Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytų reikalavimų, todėl atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjai galėjo patirti žalą tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad šis kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją.

49. Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

51. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

52. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 nurodė, kad teismas turi pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

53. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

54. Atsakovo teiginys, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

55. Ministerijos pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 p.). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 p.). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

56. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio iš esmės nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo 2014 m. lapkričio 5 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Ministerijos argumentas, kad pareiškėjai neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, ar, kad pareiškėja A. K. pervedė lėšas ne UAB „Freshtravel, o kitam juridiniam asmeniui, nesančiam Paslaugų sutarties šalimi, nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinio skundo. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo, kurio pavadinimas kelis kartus keitėsi, ar, kad pareiškėjai yra šeimos nariai. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad per tarpininką pareiškėjai pagal Paslaugų sutartį sumokėjo pinigus būtent UAB „Freshtravel“. Akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjų prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta, sudarytą sandorį tikru laikė ir draudikas Ergo Insurance SE Lietuvos filialas.

58. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus skundo pagrindą ir dalyką (reikalavimą), teikdamas skundą administraciniam teismui suformuluoja pareiškėjas, t. y. nustato administracinio ginčo ribas. Draudimas peržengti pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribas nereiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į pareikštą reikalavimą, negali tenkinti reikalavimo iš dalies ar išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį ne taip, kaip pažodžiui nurodo pareiškėjas, ar niekada negali taikyti kito pareiškėjo teisių gynybos būdo, nei prašomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė priteisti jiems iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą – 2 258,13 Eur lygiomis dalimis po 451,62 Eur. Pareiškėjų A. K. ir S. C. P., sumokėjusių pinigus pagal Paslaugų sutartį už visus šeimos narius, naudai iš atsakovo pirmosios instancijos teismas nepriteisė didesnės sumos turtinės žalos atlyginimo, nei visi pareiškėjai prašė bendrai, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, peržengė skundo reikalavimų ribas.

59. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius bylos duomenis, pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė palūkanų skaičiavimo pradžios datą, nes skundas šioje administracinėje byloje buvo paduotas 2017 m. lapkričio 10 d., o priimtas 2017 m. lapkričio 13 d. teisėjo rezoliucija, taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė palūkanų skaičiavimo pradžios dieną 2017 m. rugsėjo 28 d. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

60. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat prašo sumažinti pareiškėjų naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pareiškėjams A. K. ir S. C. P. priteisė po 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. bendrą 1 000 Eur sumą. Priteista suma neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus rekomenduojamo dydžio, kuris sudarė 2 096,75 Eur, yra daugiau nei per pusę mažesnė, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

61. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

62. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

63. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas iš esmės pareiškėjų naudai. Pareiškėjai A. K. ir S. C. P., teikdami atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus: sąskaitą už suteiktas advokato teisines paslaugas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą 1 100 Eur sumai bei mokėjimo nurodymą, patvirtinantį minėtos sumos sumokėjimą (I t., b. l. 195, 198). Pareiškėjams byloje atstovavo advokatė S. G. (I t., b. l. 22). Prašomas priteisti išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje atlyginimo dydis (1 100 Eur) neviršija Rekomendacijų nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuris nagrinėjamu atveju sudarytų 1 106,04 Eur, todėl priteistinas pareiškėjams A. K. ir S. C. P. lygiomis dalimis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendime nurodytą 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo skaičiavimo datą – nuo 2017 m. rugsėjo 28 d., pakeisti į 2017 m. lapkričio 13 d.

Pareiškėjams A. K. ir S. C. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) (po 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė