2021-06-30 Nr. AB-13923-3-61-3-00646-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1743-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00646-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.1; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „If P&C Insurance AS”, Lietuvoje veikiančio per „If P&C Insurance AS” filialą, skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Š. Š.) dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas „If P&C Insurance AS”, Lietuvoje veikiantis per „If P&C Insurance AS” filialą (toliau – pareiškėjas, Įmonė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas) 9 348 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas: 14,75 Eur už Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2020 m. sausio 8 d. pažymą Nr. (5.58-10)-B8-221 (toliau – ir Pažyma) bei 724 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. 2019 m. liepos 13 d. Š. Š. (toliau – ir Draudėjas) su pareiškėju sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (draudimo liudijimas serija TPA Nr. (duomenys neskelbtini)). Šia draudimo sutartimi buvo apdraustas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai – 2017 (toliau – ir Automobilis).

1.2. Draudėjui 2019 m. rugpjūčio 9 d. apie 16 val. atėjus į prie pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje ((duomenys neskelbtini)pastatas) esančią stovėjimo aikštelę, kurioje buvo palikęs Automobilį, jis pamatė, kad ant Automobilio yra užvirtusi medžio dalis, automobilis stipriai apgadintas. Apie įvykį buvo informuota policija.

1.3. Atsakovas 2019 m. gruodžio 30 d. informavo pareiškėją, jog 2019 m. rugpjūčio 9 d. prie (duomenys neskelbtini) medis (gluosnis), dėl kurio lūžusios šakos buvo apgadinti keli automobiliai, faktiškai auga (duomenys neskelbtini)skvero teritorijoje, nors realiai gali atrodyti, jog tai yra viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „(duomenys neskelbtini)“ naudojama teritorija. Atsakovas taip pat nurodė, jog nėra tiksliai aišku, dėl kokių priežasčių lūžo medžio šaka – ar dėl to, kad jis buvo neprižiūrimas, ar dėl nenugalimos jėgos, pavyzdžiui, dėl stipraus vėjo poveikio.

1.4. Pareiškėjo užsakymu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Finance property“ apžiūrėjo Automobilį, įvertino sugadinimus bei sudarė remonto sąmatą, pagal kurią automobilio atstatymo į iki įvykio buvusią padėtį darbai kainuotų 13 091,14 Eur su PVM. UAB „Finance property“ įvertino automobilio rinkos vertę iki įvykio ir nustatė, kad automobilio rinkos vertė buvo apie 16 600 Eur. Sugadinto automobilio liekanų vertė remiantis evgauto.lt aukciono ataskaita yra 7 108 Eur (aukščiausia pasiūlyta kaina). Atsižvelgus į aplinkybę, kad automobilio rinkos vertės ir jo liekanų skirtumas (16 600 Eur - 7 108 Eur = 9 492 Eur) yra mažesnis už numatomą automobilio remonto kainą (13 091,14 Eur), tapo akivaizdu, kad automobilį remontuoti netikslinga, o Draudėjo patirta žala sudaro 9 492,00 Eur. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 28 d. Draudėjui išmokėjo 9 348 Eur draudimo išmoką (9 492,00 Eur – 144,00 išskaita).

1.5. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 str. 4 d. 4 p., 6.1015 str., 6.280 str. 1 d., 6.50 str. 2 d.).

1.6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, už žalą atsakingas asmuo yra atsakovas. Pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti, jog (duomenys neskelbtini), Vilniuje, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Kadangi atsakovas yra atsakingas už ant automobilio nukritusio medžio priežiūros organizavimą, jis pažeidė nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y., atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

1.7. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo 2019 m. gruodžio 30 d. elektroniniame laiške nurodyta aplinkybe, jog galimai medžio šaka lūžo dėl nenugalimos jėgos. Atsižvelgiant į Pažymą, įvykio dieną vėjo greitis nebuvo toks, dėl kurio galėtų lūžti nesupuvę ar nepažeisti medžiai ar jų storos šakos, todėl vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio šakos nulūžimą, ir vertinamas kaip nenugalima jėga, atleidžianti atsakovą nuo atsakomybės. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremalių įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus tokio stiprumo vėjas nėra laikytinas force majeure (nenugalima jėga), todėl savaime nešalina atsakovo atsakomybės. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog žalos kilimą, medžio šakai užvirtus ant Automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovo veiksmai – netinkama medžio priežiūra. Draudėjams nėra ir negali būti taikomi didesnio rūpestingumo ir apdairumo standartai, todėl iš jo negalėjo būti reikalaujama įvertinti medžio keliamą pavojų ir / ar jo laipsnį. Lietuvos teismų praktikoje bylose dėl žalos, padarytos nulaužtų ar išverstų medžių, 24,5 m/s neviršijantis vėjas nepripažįstamas nenugalima jėga.

2. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą Savivaldybė grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių įstatyme numatytų pareigų, tariamai sukėlusių žalą, ji viešojo administravimo srityje neatliko. Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, nėra pažeidusi jokių teisės aktų nuostatų. Atsakovo kildinama atsakomybė gali būti vertinama tik viešojo administravimo kontekste. Atsakovo teigimu, atsakomybė už teisės aktų netinkamą vykdymą atsirastų, jeigu valdžios institucijų darbuotojai nevykdytų jiems skirtų pareigų, tačiau skunde nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų faktą, jog būtent dėl Savivaldybės veikimo / neveikimo buvo apgadinta transporto priemonė.

2.2. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos patvirtintų Želdynų ir želdinių inventorizavimo taisyklių (toliau – Inventorizavimo taisyklės) 3 punktą, želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas dešimt metų. Inventorizavimo taisyklėse nėra nurodyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nėra detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį, koks skaičius savivaldybės specialistų turėtų atlikti šiuos darbus ir kt.

2.3. Atsakovas savo pareigą, kiek leidžia objektyvios aplinkybės (žmogiškieji ištekliai ir finansiniai resursai), vykdo tinkamai – atlieka želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus Vilniaus miesto dalyse. Skunde minimo medžio inventorizacija buvo atlikta 2016 m. liepos 1 d., jos metu nustatyta, kad baltojo gluosnio būklė patenkinama ir papildomas tvarkymas nėra reikalingas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo medis buvo sveikas, nebuvo galimybės įtarti, kad jis galėtų kelti pavojų. Iki skunde minimo įvykio niekas nesikreipė į atsakovą dėl minėto galimai avarinio medžio, todėl leidimas medžio tvarkymui taip pat išduotas nebuvo.

2.4. Iš pareiškėjo pateiktų skaičiavimų nėra aišku, kokia buvo Automobilio būklė iki ant jo užvirstant medžiui, todėl nesant minėtų įrodymų, pareiškėjos pateikti Automobilio vertės skaičiavimai negali būti laikomi tiksliais ir objektyviais nurodytai žalai pagrįsti. Nuostoliai turi būti realūs, atitikti protingumo ir teisingumo principus. Šiuo atveju pareiškėjas į bylą pateikė tik transporto priemonės apžiūros aktą, kuriame yra išvardinti konkretūs transporto priemonės apgadinimai, tačiau nėra nurodoma, koks galimai patirtos žalos dydis. Atsižvelgęs į tai, atsakovas padarė išvadą, kad nebuvo atlikti visi privalomieji veiksmai, numatyti Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 101 (toliau – ir Tvarka), 26 punkte ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakyme Nr. 120 siekiant nustatyti objektyvų žalos dydį, t. y. pareiškėjas nepagrindė reikalaujamos atlyginti žalos dydžio, todėl, atsižvelgiant į CK 6.251 straipsnio 2 dalį, jį būtina sumažinti.

2.5. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, tačiau skundo prieduose nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie įrodytų, jog yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos.

2.6. Šiuo atveju turėtų būti įvertinamas ir Automobilio savininko elgesys – Draudėjo automobilis stovėjo tiesiogiai po medžiais. Būtent transporto valdytojas priėmė sprendimą (taip prisiimdamas ir visą riziką) įvykio dieną, pučiant stipriam vėjui (įvykio metu nustatyta net 17 m/s), kurio stiprumas pagal Boforto skalę yra vertinamas net 8 balais – beveik audra – pastatyti transporto priemonę tokioje vietoje, taip sukeliant didelę grėsmę tiek asmenų, tiek transporto priemonės saugumui. Žala nebūtų atsiradusi, jei transporto priemonės valdytojas būtų laikęsis bendros pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai, todėl tokie transporto priemonės valdytojo veiksmai turi būti traktuojami kaip didelis neatsargumas, o tai yra priežastis sumažinti reikalavimą atlyginti žalą arba atmesti šį reikalavimą.

2.7. Turi būti atsižvelgta ir į tai, kad, remiantis pareiškėjo pateikta Pažyma, pareiškėjo nurodomą įvykio dieną – 2019 m. rugpjūčio 9 d., apie 16.00 val., Vilniuje, buvo užfiksuotas stipriausias vėjo stiprumo taškas (būtent nutikusio įvykio metu vėjo greitis siekė net 17 m/s), dėl ko galimai ir lūžo medis, todėl turi būti taikomos CK 6.253 straipsnio nuostatos ir atsakovas iš dalies arba visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: priteisė pareiškėjai iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 9 348 Eur turtinei žalai atlyginti.

4. Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu pagal CK 6.1015 straipsnį, priteisimo.

5. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

5.1. Draudėjas ir pareiškėjas sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (draudimo liudijimas serija TPA Nr. 00200016), kuria laikotarpiui nuo 2019 m. liepos 13 d. iki 2020 m. liepos 12 d. buvo apdraustas Automobilis.

5.2. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 9 d. gavo pranešimą, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. 16 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje (VšĮ (duomenys neskelbtini)) ant Automobilio užvirto medis. Apie šį įvykį taip pat pranešta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajam policijos komisariatui, kuris 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. 10-S-55185 Draudėjui nesutarimus dėl apgadinto automobilio pasiūlė spręsti abipusio susitarimo su Vilniaus miesto savivaldybe būdu.

5.3. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 9 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, informuodamas, kad „If P&C Insurance AS” filialas išmokėdamas 9 348 Eur draudimo išmoką, atlygino Draudėjui žalą, kurią jis patyrė dėl 2019 m. rugpjūčio 9 d. užvirtusio medžio, ir įgijo regreso teisę Draudėjui atlygintą pinigų sumą susigrąžinti iš už žalą atsakingo asmens. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas prašė atsakovo nurodytą sumą per 7 dienas pervesti į pareiškėjo filialo sąskaitą banke.

5.4. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 27 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą dėl informacijos, kieno ir kokiu pagrindu valdomame sklype augo nulūžęs medis, taip pat nurodyti, kas atsakingas už želdinius tame sklype. Atsakovo atsakingas asmuo elektroniniu paštu 2019 m. gruodžio 30 d. išsiuntė pareiškėjui atsakymą, kuriame nurodė, kad medis, dėl kurio 2019 m. rugpjūčio 9 d. buvo apgadinti keli automobiliai, faktiškai auga (duomenys neskelbtini) skvero teritorijoje, nors realiai gali atrodyti, jog tai VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ naudojama teritorija, kadangi šiuo metu yra aptvertas didesnis plotas, už sklypo ribų. Taip pat atsakovas pranešė, kad nukentėjusių automobilių savininkams buvo parengti ir išsiųsti Želdynų skyriaus raštai, kuriuose informuojama, jog atliktos inventorizacijos duomenimis minimas gluosnis prie (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelės buvo patenkinamos būklės, joks tvarkymas jam nebuvo numatytas, nėra tiksliai aišku, dėl kokių priežasčių lūžo medžio šaka – ar dėl to, kad jis buvo neprižiūrimas, ar dėl nenugalimos jėgos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, atsakovas nurodė, kad nesutinka kompensuoti Automobilio remonto darbų.

5.5. Atsakovui nepatenkinus pareiškėjos reikalavimo, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą.

6. Teismas apžvelgė CK nuostatas (6.271 str. 1 d., 2 d., 4 d., 6.263 str. 1 d., 6. 246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str., 6.1015 str.) ir konstatavo, kad byloje turi būti vertinamas savivaldybės veiksmų (neveikimo) teisėtumas. Teismas pabrėžė, jog byloje nėra ginčo dėl to, jog medis ant Automobilio nuvirto 2019 m. rugpjūčio 9 d. bei kad nuvirtęs medis augo Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje.

7. Apžvelgęs Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nuostatas (6 str. 7 d. 7 p.), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatas (6 str. 26 p.), Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo nuostatas (10 str. 1 d. 1 p., 18 str. 1 d. ir 2 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) nuostatas (1 p., 3 p., 44 p.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad savivaldybės turi pareigą vykdyti želdynų ir želdinių stebėseną, inter alia siekiant nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Teismas pabrėžė, kad aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad Savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad jos teritorijoje šalia (duomenys neskelbtini) namo augęs medis (gluosnis) nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

8. Vertindamas Automobilio valdytojo veiksmus, teismas pažymėjo, kad atsiliepime išdėstyti argumentai nepatvirtina pagrindo Automobilio naudotojui taikyti didesnio rūpestingumo standartą, kuris paprastai taikomas profesionalia veikla užsiimantiems subjektams, ir neįrodo, kad asmuo, pastatęs automobilį šalia medžio, turėjo suvokti medžio keliamą pavojų ir jo laipsnį, todėl šiuos atsakovo argumentus teismas atmetė.

9. Atsakydamas į atsakovo argumentus, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, o medis buvo visiškai sveikas, todėl atsakomybė negali būti taikoma, teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad Vilniuje, šalia (duomenys neskelbtini) namo ar prie aplinkinių namų, 2019 m. rugpjūčio 9 d. (tiek prieš draudiminį įvykį, tiek po draudiminio įvykio) būtų lūžę kiti medžiai, būtų nuplėštos čerpės nuo stogų, kad būtų galima teigti, kad vėjo stiprumas buvo didesnis nei nurodyta Pažymoje. Teismas taip pat pažymėjo, jog iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, jog aplink įvykio vietą augę medžiai nebuvo išvirtę ar stipriai aplaužyti, kas rodo, jog vėjas esant šios bylos faktinėms aplinkybėms negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga.

10. Teismas papildomai nurodė, kad Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna vėjai ir audros, tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama. Savivaldybė, vykdydama jai teisės aktais numatytas pareigas dėl senų medžių būklės įvertinimo ir, jei reikia, jų pašalinimo, turėtų įvertinti ir šias aplinkybes, be to, pareiga įrodyti nenugalimos jėgos aplinkybes tenka būtent atsakovui. Byloje nėra pateikta duomenų ir įrodymų, kad kilusio vėjo stiprumas, kilimas ar mastas buvo toks neįprastai didelis bei nebūdingas įvykio vietos geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.

11. Teismas nurodė, kad atsakovo akcentuota aplinkybė, kad 2016 m. liepos 1 d. inventorizacijos metu baltojo gluosnio būklė šalia (duomenys neskelbtini) buvo patenkinama ir papildomas tvarkymas nebuvo reikalingas, nepatvirtina fakto, jog būtent 2019 m. rugpjūčio 9 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams po inventorizacijos, ginčo medis buvo sveikas. Byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad lūžo stora medžio šaka. Nustačius, kad tam įtakos negalėjo turėti vien tik meteorologinės sąlygos ir nesant įrodymų, kad tai galėjo įvykti dėl kitų aplinkybių (mechaninio medžio pažeidimo), darytina išvada, kad medžio būklė iš 2016 m. nustatytos patenkinamos 2019 m. pablogėjo. Atsakovui teisės aktai nustato atsakomybę už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad jos valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui, tačiau šiuo atveju teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių – stebėjo ir vertino medžių fiziologinę būklę bei ėmėsi atitinkamų prevencinių priemonių pažeistiems medžiams prižiūrėti.

12. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nagrinėjamu atveju yra visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos. Toliau teismas pasisakė dėl pareiškėjui priteistinos patirtos žalos atlyginimo dydžio.

13. Teismas nurodė, kad, nors atsakovas nesutinka su pareiškėjos nurodytu patirtų nuostolių dydžiu, tačiau nepateikia jokių įrodymų dėl kitokio žalos dydžio apskaičiavimo. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad iš pateiktų dokumentų nėra aiški automobilio būklė iki įvykio, nepaneigia žalos dydžio skaičiavimo teisingumo. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad, nustatant automobilio vertę iki įvykio buvo atlikta palyginamoji analizė net kelių panašios ar tapačios komplektacijos ir techninių parametrų tos pačios markės automobilių. Iš nuotraukų, kurios buvo padarytos po įvykio, nėra matyti kitų, ne su šiuo įvykiu susijusių transporto priemonės defektų, kurie darytų įtaką jos rinkos vertei. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikta pakankamai įrodymų (įskaitant fotonuotraukas po įvykio bei apžiūros metu) apie Automobiliui padarytos žalos pobūdį ir mastą, o Automobiliui atlikti remonto darbai atitinka jam padarytus pažeidimus. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra abejonių, kad tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir Automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteistinas 9 348 Eur turtinės žalos atlyginimas. Nagrinėjamoje byloje 6.253 straipsnyje nustatytų pagrindų, švelninančių atsakovo atsakomybę, teismas nenustatė.

14. Teismas tenkino Draudimo bendrovės reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjama byla teisme buvo iškelta 2020 m. vasario 25 d., pareiškėjai priteistinos nurodyto dydžio palūkanos nuo 2020 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Teismas priteisė pareiškėjai iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 738,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 16. Atsakovas Savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Tuo atveju, jei nebūtų pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovas prašo sumažinti priteistos žalos dydį.

17. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo tokius argumentus:

17.1. Pirmosios instancijos teismas imperatyviai pasisakė, jog savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo iš esmės užtikrinti, kad jos teritorijoje augantys medžiai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui neatsižvelgdamas į tai, kad Želdynų įstatymo 18 straipsnio 4 dalis numato, jog Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos pareigos organizuoti savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdyti jų būklės stebėseną, kurti ir tvarkyti jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), įgyvendinimo tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Inventorizavimo taisyklės. Inventorizavimo taisyklių 3 punkte nurodyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas dešimt metų. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog šis dešimties metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus, t. y. minėtose Inventorizavimo taisyklėse nėra nurodyta, kuriose miesto dalyse esančių želdynų ir želdinių inventorizacija turėtų būti atliekama pirmiausiai, taip pat nėra detalizuota, kiek ir kokių konkrečiai želdinių turėtų būti inventorizuota per metus, mėnesį ar kitą laiko tarpsnį, koks skaičius savivaldybės specialistų turėtų atlikti šiuos darbus, ir kt. Atsakovas pažymi, jog savo pareigą atsakovas, kiek leidžia tam skiriamos lėšos ir turimi žmogiškųjų išteklių resursai, vykdo tinkamai. Byloje nėra duomenų, jog iki įvykio Vilniaus miesto savivaldybė būtų buvusi informuota apie tai, jog medžio būklė yra netinkama ir pavojinga. Todėl, atsakovo manymu, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų buvimą.

17.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, jog vien dėl to, kad nuo inventorizacijos iki įvykio praėjo 3 metai, medžio būklė tapo prasta, nesant jokių tokią išvadą patvirtinančių įrodymų. Nei pranešimų apie galimai pavojingą medžio būklę, nei prašymų jį genėti ar kitaip tvarkyti nebuvo gauta, nebuvo išduotas leidimas medžio tvarkymui, o atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau minėta, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, medžių inventorizacija atliekama kas 10 metų, Vilniaus miesto savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

17.3. Inventorizavimo taisyklių 12.10.3 punktas numato tvarkymo priemonių eiliškumą: skubiai tvarkomi 45° kampu ir daugiau pasvirę, visiškai sutrūnijusiais kamienais medžiai (ypač minkštieji lapuočiai), augantys po elektros lauko linijomis, ir kiti labai blogos būklės medžiai ir krūmai (12.10.3.1 p.); tvarkomi blogos būklės medžiai ir krūmai, iš dalies blogos būklės (kai vertinant želdinių būklę (12.9 p.), ne mažiau kaip du rodikliai yra įvertinami blogai) medžiai, kirstini per 5 artimiausius metus, kiti pagal želdinių būklę per 5-10 metų kirstini medžiai ar krūmai. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus, kad Savivaldybės administracija apie tokią medžių būklę nebuvo gavusi jokios informacijos (o ir pats pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių dokumentų, galinčių įrodyti priešingai), akivaizdu, kad ginčo medis pagal tvarkymo priemonių eiliškumą nėra patekęs į skubiai tvarkomų medžių kategoriją, todėl teismas sprendime konstatuodamas atsakovo neveikimą / netinkamą veikimą padarė visiškai neteisėtą ir nepagrįstą išvadą.

17.4. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo. Valdžios veiksmai (neveikimas), kuriais yra padaryta žala piliečiui arba kitam asmeniui, laikomi neteisėtais tik tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, numatantys valdžios ar savivaldybės institucijų veikimo turinį ir formą, o neteisėti veiksmai yra padaryti, jei valdžios institucijos arba jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti yra būtina, kad egzistuotų trijų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tik nustačius šias visas sąlygas atsiranda prielaidos nuostolių atlyginimui.

17.5. Pareiškėjas netinkamai grindė žalos dydį, žala šioje administracinėje byloje yra neįrodyta, o turinyje nurodomas priteisti žalos dydis yra visiškai nepagrįstas.

17.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai nepaisant to, kad teismas nepripažįsta force majeure aplinkybe vėjo dėl jo greičio, tačiau iš dalies sumažina nuostolių dydį, ir tokios galimybės šioje byloje apskritai nevertino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjos patirtos savivaldybės institucijai netinkamai vykdžius želdinių priežiūros funkciją, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, konstatavęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija netinkamai vykdė funkcijas, susijusias su želdinių priežiūra, dėl ko nuvirtęs medis apgadino pareiškėjos automobilį, priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjai 9 348 Eur turtinei žalai atlyginti.

20. Nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus, nepasisakė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, nesvarstė klausimo dėl priteistinos žalos dydžio sumažinimo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

23. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

24. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, būtina nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus, bet ir tai, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

26. Apelianto teiginys, kad pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 4 dalį jam tenkančią pareigos įgyvendinimo tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Inventorizavimo taisyklės, kurių 3 punkte nurodyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas dešimt metų ir, kad šis dešimties metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasis atsakovas planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus, ir želdynų bei želdinių inventorizacijos darbai Vilniaus miesto dalyse, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, buvo atliekami tinkamai ir nustatytais terminais, atmestinas kaip neteisingas, nes savivaldybė yra atsakinga ne tik už želdinių inventorizaciją. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų, o pagal Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus savivaldybė organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes; organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą. Antai, ir Priežiūros taisyklių 3 punkte nustatyta, kad Priežiūros taisyklėmis vadovaujasi savivaldybės, valstybinės kelių priežiūros įmonės, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys medžių ir krūmų (išskyrus augančių privačioje žemėje) priežiūros darbus, o Priežiūros taisyklių 44 punkte nustatyta, kad tikrinami, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, pašalinami. Taigi, pagal želdynų priežiūrą reglamentuojančius teisės aktus, savivaldybė turi vykdyti jai priskirtas visas pareigas, susijusias su želdynų priežiūra, o ne tik želdinių inventorizacijos darbus, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėta, kad savivaldybė atsakinga už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančius želdynus ir želdinius, todėl, nustatinėjant už žalą, kilusią dėl netinkamos arba nepakankamos želdynų ar želdinių priežiūros, atsakingą subjektą, būtina įvertinti, kur (valstybės ar privačioje žemėje) augantis želdinys sukėlė žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-21/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-360/2013).

28. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybės administracija – būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje, atviroje automobilių stovėjimo aikštelėje, augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ėmėsi reikiamų priemonių, jog teritorijoje adresu (duomenys neskelbtini), būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir lūžusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė.

29. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas neįrodė, jog žala automobiliui buvo padaryta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. CK 6.253 straipsnio 2 dalis nustato, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Iš pateiktos pažymos matyti, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. 16 val. didžiausias vėjo greitis buvo 17 m/s. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad esant 17 m/s vėjo stiprumui, medžiai siūbuoja, o nuo 17,2-20,7 m/s lūžta plonos jų šakos, todėl šiuo atveju vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs tokio dydžio medžio šakos nulūžimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, jog aplink įvykio vietą augę medžiai nebuvo išvirtę ar stipriai aplaužyti, kas rodo, jog vėjas esant šios bylos faktinėms aplinkybėms negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga. Atsižvelgiant į tai, kad esant nurodyto stiprumo vėjui medžiai nelūžta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą. Be to, atsakovas, teigdamas, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos – stipraus vėjo, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad šalia augantys kiti medžiai (duomenys neskelbtini) gatvėje prieš draudiminį įvykį, jo metu ar po jo, t. y. 2019 m. rugpjūčio 9 d. būtų lūžę ar būtų padaryta kita žala aplinkai, dėl ko būtų galima teigti, kad vėjo stiprumas vertintinas kaip atitinkantis ekstremalių įvykių kriterijus.

30. Apelianto teiginys, kad tarp kilusios žalos ir savivaldybės veiksmų / neveikimo nėra priežastinio ryšio atmetamas kaip nepagrįstas: byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų tinkamai vykdęs teisės aktais nustatytas pareigas tinkamai prižiūrėti ginčo teritorijoje augančius medžius ir stebėti jų būklę, užtikrinant, kad jie nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui; byloje nustatyta, kad draudiminis įvykis fiksuotas 2019 m. rugpjūčio 9 d. vakare pradėjus stiprėti vėjui. Taigi, žala kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad žala šio pobūdžio bylose atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtos veikos (neveikimo) rezultatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-1062/2021).

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti; nėra abejonių, kad tarp neteisėtos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veikos ir Automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu darė įtaką žalai atsirasti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008).

32. Vertindama turtinės žalos dydį, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012). Žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. CK 6.251 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Pažymėtina, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytus pagrindus atlygintinos žalos dydžiui mažinti turi įrodyti ta administracinio ginčo šalis, kuri prašo sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (ABTĮ 56 str. 4 d.). Tokių įrodymų byloje nesurinkta, todėl taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalį šioje byloje nėra teisinių pagrindų. Į bylą pateikti duomenys (2019 m. rugpjūčio 19 d. Automobilio apžiūros aktas; nuotraukos, kuriose užfiksuoti apgadinimai, „Finance property“ remonto sąmata Nr. IFTP003121; Transporto priemonės vidutinės rinkos vertės nustatymo pažyma, evgauto.lt aukciono ataskaita, Žalos skaičiavimo išvada, kurioje nurodyta Draudėjui pareiškėjo kompensuojama suma; mokėjimo nurodymas, remiantis kuriuo ši suma pervesta Draudėjui) įrodo, kad pareiškėjas įgyja teisę į visišką nuostolių atlyginimą, atsakovo kitokio turtinės žalos atlyginimo apskaičiavimo nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą tenkino visiškai ir priteisė pareiškėjui 9 348 Eur turtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas.

33. Akcentuotina, kad pareiškėjas patirtos žalos dydį pagrindė rašytiniais įrodymais, kuriuos išsamiai ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo nustatyto dydžio žalos atlyginimą. Atsakovas nepateikė teismui jokių detalių argumentų, skaičiavimų ar įrodymų, paneigiančių pareiškėjo pateiktų duomenų teisingumą, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo nesiremti pareiškėjo pateiktais atitinkamais duomenimis.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė