2024-06-12 Nr. AB-9306-3-61-3-03898-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-605-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03898-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vetoil“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vetoil“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“, atstovaujama nemokumo administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vetoil“ (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, AAD) 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 160 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas patvirtino 2018 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktą Nr. K-50 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 29 833 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. AAD Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, atsižvelgiant į tai, jog yra priimtas pažeidžiant viešojo administravimo principus (nepagrindus objektyviais duomenimis) bei teisinės valstybės principus (pritaikius pareiškėjui atsakomybę be kaltės).

2.2. Atsakovas netyrė pareiškėjo faktinės veiklos, susijusios su apmokestinamosios pakuotės gamintojo ir importuotojo pareigų vykdymu, netikrino ar pareiškėjas laikosi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ), Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ), kitų teisės aktų jam nustatytų pareigų. Sprendimas paremtas kitos institucijos, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas), o pastarasis sprendimas priimtas, remiantis Vilniaus RAAD priimtais UAB „Metrail“ atžvilgiu sprendimais (2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35, 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. VR-14.7-413, 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-59). Visi nurodyti Vilniaus RAAD sprendimai viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir PTO, Organizacija) ir UAB „Metrail“ atžvilgiu yra apskųsti teismui (administracinės bylos Nr. eI-27-789/2018, Nr. eI-36-426/2018, Nr. eI-97-561/2018 dėl Vilniaus RAAD UAB „Metrail“ panaikintų pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų ir Nr. eI-1570-789/2018 dėl Vilniaus RAAD panaikintų PTO pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų). Taigi, de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) nėra nustatytos objektyvios aplinkybės, ar Vilniaus RAAD teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimus PTO ir UAB „Metrail“ atžvilgiu, ar teisingai paskaičiavo nesutvarkytų ar netinkamai sutvarkytų atliekų kiekį ir kt.

2.3. Atsakovas pažeidė ūkio subjektų priežiūros minimalios administracinės naštos principą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 straipsnis), kadangi atsakovas priėmė du sprendimus, sukeliančius identiškas teisines pasekmes (Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo panaikinti PTO pareiškėjui išrašyti pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai, dėl šios priežasties pareiškėjui kilo pareiga sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis panaikintų pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apimtyje; AAD Sprendimu paskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis ir pareiškėjas įpareigotas jį sumokėti).

2.4. UAB „Metrail“ pažeidimai padaryti 2013 m., 2014 m. ir 2015 m., kurie kompetentingų valstybės institucijų nustatyti 2015 m. ir 2016 m. Vilniaus RAAD jau 2013 m. turėjo galimybes bei teisės aktuose nustatytą pareigą sustabdyti UAB „Metrail“ daromus pažeidimus, tačiau leido UAB „Metrail“ tęsti neteisėtas eksporto operacijas iki 2015 m. imtinai. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisinės pasekmės (pareiškėjo pareiga sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m.) kyla dėl Vilniaus RAAD netinkamai vykdytų funkcijų. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinimą, jog valstybė prisiima valstybės institucijų padarytų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privačių asmenų sąskaita, Sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

2.5. Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi juo pritaikyta teisinio poveikio priemonė (įpareigojimas sumokėti 29 833 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis) nesant pareiškėjo kaltės, grindžiant UAB „Metrail“ atžvilgiu priimtais sprendimais. Pareiškėjas nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo, savo veiklą, susijusią su pakuočių atliekų tvarkymu, vykdo nepažeisdamas įstatymų nuostatų, teisės aktų pažeidimus galbūt yra padaręs trečiasis asmuo (UAB „Metrail“), su kuriuo pareiškėjas neturėjo nei sutartinių, nei kitokių teisinių santykių. Atsakomybės be kaltės taikymas nėra suderinamas su teisinės valstybės principais. Dėl trečiojo asmens padarytų pažeidimų pareiškėjui pritaikius teisinio poveikio priemonę yra pažeistas ir teisingumo principas.

3. Pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (toliau – ir LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis) nepasisakė dėl AAD ir Vilniaus RAAD kontrolės funkcijų atlikimo tinkamumo, gamintojų importuotojų kaltės buvimo bei valstybės institucijų veiksmų užtikrinant gamintojų importuotojų atsakomybės sistemos veikimą.

4. Atsakovas AAD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

5.1. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjas, pasirinkdamas kolektyvinį pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo apie išliekančią jam pareigą Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (PPATĮ 7 str. 3 d.). 2017 m. gruodžio 19 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie prievolę iki 2018 m. balandžio 20 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius, tačiau iki AAD vykdyto patikrinimo pradžios (2018 m. rugpjūčio 22 d.) nepateikė patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

5.2. Mokestinė prievolė (pareiga sumokėti mokestį) kyla tik mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui. Sprendimu pareiškėjui neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, Sprendimu nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius. PTO išrašyti patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas pareiškėjui buvo pripažinti negaliojančiais, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 55 punktu, kuris nustato, kad jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto nustatymo.

5.3. Mokesčio lengvatą, įvykdžius Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotį, suteikia ne PTO išrašyti patvirtinimai, o dokumentai, įrodantys metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. ATĮ 3425 straipsnio 1–3 dalyse yra nurodyti tokie dokumentai, jų negaliojimo pagrindai, institucija, įgaliota juos panaikinti. Remiantis PPATĮ 7 straipsnio 3 dalimi, gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Remiantis Aprašo 3 punktu, patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais (t. y. pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais). Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai ar importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka.

6. Atsakovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. priėmė nutartį, kuria AAD apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjo PTO skundą tenkino iš dalies. Nagrinėjamoje administracinėje byloje LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis turi prejudicinę reikšmę, t. y. nagrinėjamoje administracinėje byloje yra aktualu, jog PTO pareiškėjui išrašyti patvirtinimai apie metalinės pakuotės sutvarkymą UAB „Metrail“ išrašytų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pripažinti išrašytais neteisėtai, taigi Sprendimu 2015 m. mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis paskaičiuota suma (15 215 Eur) nesikeičia. Taip pat nagrinėjamoje byloje yra aktualu, jog LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikinta Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinime, kurį PTO išrašė pareiškėjui UAB „Metrail“ išduoto įrodančio dokumento Nr. 1314VI0019-4994-5513 pagrindu, todėl atsakovas perskaičiavo 2013 m. mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą, ją sumažindamas iki 14 034 Eur.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vetoil“ skundą patenkino iš dalies – pakeitė Sprendimą, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. patvirtintą 29 833 Eur mokesčio sumą iki 29 249 Eur, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 160 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2018 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktas Nr. K-50 ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti 29 833 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 8 punkto, 16 straipsnio 1 dalies, 66 straipsnio 1, 2 dalių, 128 straipsnio 1, 2 dalių, ATĮ 32 straipsnio 1, 38 dalių, PPATĮ 1 dalies 1 punkto, 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 3 dalies, 7 straipsnio 3, 5 dalių, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 6 dalies, ATĮ 3425 straipsnio 3 dalies, Aprašo 56 punkto nuostatas.

10. Teismas pažymėjo, kad šios bylos išsprendimas yra susijęs su kitais atsakovo sprendimais, kurie buvo ginčijami administraciniuose teismuose:

10.1. Administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 ginčytas atsakovo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis jo priėmimo metu galiojusios redakcijos Aprašo 55, 56 ir 57 punktais. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Aprašo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. vasario 15 d.) 55 punktą, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasis Aprašo 55 punktu, priima regionų aplinkos apsaugos departamentas (RAAD) (56 punktas). Dokumentų ir patvirtinimų pripažinimas neteisėtai išrašytais įforminamas patikrinimo aktu, kuris patvirtinamas RAAD direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (57 punktas) (žr., pvz., LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties106 punktą).

10.2. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą sprendimą (Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas (žr., pvz., LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties 114 punktą).

11. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas vykdė teisės aktų nustatytus reikalavimus, nėra padaręs teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju yra svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi pareiškėjas to padaryti negali, todėl jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu pareiškėjui nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės liko nesutvarkytos, pareiškėjui atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad, įvertinus minėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2013 m. (patvirtinimas Nr. 1314VI0069-5513-9034 dėl 7,290 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo, išrašytas UAB „Metrail“ dokumento Nr. 1314VI0019-4994-5513) paliekamas galioti dėl patvirtinime nurodyto 3,1592 proc. atliekų kiekio, o PTO pareiškėjui išrašytas patvirtinimas dėl pakuočių atliekų sutvarkymo už 2015 m. (patvirtinimas Nr. 1514VI0001-5513-9034 dėl 7,614 t metalinės pakuotės kiekio) paliekamas panaikintas. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai (importuotojai) privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka. Atitinkamai atsakovas atliko Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, kad pareiškėjas turi mokėti 29 249 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius (14 034 Eur už 2013 m., 15 215 Eur už 2015 m.). Mokestis už 2013 m. apskaičiuotas, remiantis pareiškėjo deklaruotu per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pakuotės kiekiu (13,500 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už pakuotę tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (2600), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,438), faktiškai sutvarkyto pakuotės atliekų kiekio koeficientu (0,96). Mokestis už 2015 m. apskaičiuotas remiantis pareiškėjo deklaruotu per mokestinį laikotarpį vidaus rinkai tiektos gaminių pakuotės kiekiu (14,100 t), taikomu šiam mokestiniam laikotarpiui mokesčio už pakuotę tarifu, nurodytu MUATĮ 4 priedėlyje (753), mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu (1,433). Dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.

13. Teismas konstatavo, kad AAD Sprendimas atitinka esminius VAĮ 8 straipsnio reikalavimus (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu), nes jame aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Tai, kad Sprendime buvo daroma nuoroda į pareiškėjo pasirinkto kolektyvinio atliekų tvarkymo organizatoriaus PTO atžvilgiu surašyto patikrinimo akto ir jį patvirtinančio administracinio sprendimo duomenis, nėra pagrindo laikyti Sprendimo neatitinkančio teisėtumo ir (ar) pagrįstumo reikalavimų, nes nurodytas asmuo yra pareiškėjo pasirinktas kolektyvinio pakuotės atliekų tvarkymo organizatorius, apie kurio patikrinimo duomenis pareiškėjas buvo informuotas raštu.

14. Teismas pažymėjo, kad jis negali panaikinti Sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013 m. ir 2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis perdavė PTO metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip minėta, išrašytas patvirtinimas už 2015 m. yra negaliojantis, o išrašytas patvirtinimas už 2013 m. yra negaliojantis iš dalies, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjui, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, AAD Sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013 m. ir 2015 m. priskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokestį.

15. Teismas konstatavo, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjui už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. patvirtinta 29 833 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 29 249 Eur, kita pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. 16. Pareiškėjas UAB „Vetoil“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį, kuria skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – panaikinti AAD Sprendimą.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino susidariusios situacijos (faktinių aplinkybių), dėl ko ir kilo ginčas byloje. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes Vilniaus RAAD jau 2013 m., t. y. UAB „Metrail“ vykdant neteisėtas atliekų eksporto operacijas, žinojo arba privalėjo žinoti (kontroliuoti eksporto operacijas), jog UAB „Metrail“ pažeidė kompetentingos institucijos – Vilniaus RAAD, informavimo apie planuojamus vežimus terminus. Pagal teisės aktų reikalavimus (Aprašo 37, 41 punktus) jau 2014 m., iki rugsėjo 1 d., AAD / Vilniaus RAAD atliko arba privalėjo atlikti UAB „Metrail“ patikrinimą dėl bendrovės veiklos, susijusios su PTO atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymu. Šio patikrinimo metu AAD / Vilniaus RAAD turėjo pareigą nustatyti, ar UAB „Metrail“ laikosi Aprašo reikalavimų. Tačiau AAD / Vilniaus RAAD nesiėmė jai priskirtų pareigų ir nesustabdė UAB „Metrail“ neteisėtų veiksmų. Tai lėmė, kad AAD / Vilniaus RAAD tinkamai ir laiku nevykdė jai priskirtų funkcijų (prieš pažeidėją UAB „Metrail“), o kilusias pasekmes dėl netinkamai vykdytų funkcijų perkėlė pareiškėjui. Formalus poveikio priemonių (sankcijų) taikymas Vilniaus RAAD priimant sprendimą leidžia konstatuoti, kad sprendimas yra neteisingas ir tuo pačiu neteisėtas, nes: pareiškėjas laikėsi įstatymuose įteisintų „gamintojo atsakomybės“ principo įgyvendinimo reikalavimų; valstybė, sukūrusi atitinkamą sistemą, pagal kurią pareiškėjas buvo įpareigotas veikti, neužtikrino jos funkcionavimo ir savalaikės trečiųjų asmenų kontrolės.

17.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo kaltės nebuvimo klausimas yra neaktualus, nes pareiškėjo kaltė nėra šios bylos dalykas. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas UAB „Metrail“ ir PTO atžvilgiu priimtų sprendimų pagrindu. Pareiškėjas nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo ir savo pareigas, susijusias su pakuočių atliekų tvarkymu, vykdė ir vykdo nepažeisdamas įstatymų nuostatų. Pagal AAD / Vilniaus RAAD, teisės aktų pažeidimus yra padaręs trečiasis asmuo, t. y. UAB „Metrail“, su kuriuo pareiškėjas neturi ir neturėjo nei sutartinių, nei jokių kitokių teisinių santykių. Net jeigu pareiškėjas turėtų sutartinius ar kitus teisinius santykius su UAB „Metrail“, tokia faktinė aplinkybė byloje nepagrįstų jokios pareiškėjo kaltės (ir pagrindo taikyti mokesčius pareiškėjui). Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė ir į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią sankcijos gali būti taikomos tik esant kaltei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1128-14).

17.3. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius (esminius) pareiškėjo argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją byloje, priėmė neteisėtą ir nemotyvuotą sprendimą.

18. Atsakovas AAD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

19.1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino bylos medžiagą, tinkamai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų argumentų ar motyvų, kurių skunde nebūtų nurodęs ir kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų tyręs ar atsakovas nebūtų pasisakęs.

19.2. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti / pagrįsti, jog metalinių pakuočių atliekos yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013 m. ir 2015 m. mokestiniais laikotarpiais įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepateikė patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. ir 2015 m. mokestiniais laikotarpiais, todėl mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m., vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas) 7 punktu, apskaičiuotas pagrįstai.

19.3. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 (dėl Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo), kuri turi prejudicinę galią šioje byloje, AAD atliko paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, jog pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 29 249 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius. Pareiškėjui Sprendimu nėra paskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, o nurodyta sumokėti mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis, kurio pareiškėjas valstybei nemokėjo.

19.4. Pareiškėjas ginčija tai, kad institucijos neatliko ir neužtikrino tam tikrų pareigų taip pat, kad pažeidimai galbūt atsirado atliekų tvarkytojų (PTO ir UAB „Metrail“) veikoje, o pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta, tačiau šie teiginiai nėra šios administracinės bylos dalykas, kadangi nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar pagrįstai pareiškėjui patvirtinta privaloma sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis suma. Byloje nesprendžiamas poveikio priemonių ar juo labiau sankcijų pagal specialius įstatymus skyrimo klausimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl AAD Sprendimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti Patikrinimo aktu priskaičiuotą 29 833 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis 2013 m. ir 2015 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 bei atsakovo atliktą Sprendimu pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą, pareiškėjo UAB „Vetoil“ skundą patenkino iš dalies – pakeitė AAD Sprendimą, t. y. sumažino už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius patvirtintą 29 833 Eur mokesčio sumą iki 29 249 Eur, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria skundas atmestas, ir priimti naują sprendimą – panaikinti AAD Sprendimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius (esminius) pareiškėjo argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją byloje, priėmė neteisėtą ir nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas tinkamai nevykdė kontrolės, vėlavo ją atlikti, o kilusias pasekmes dėl netinkamai vykdytų funkcijų perkėlė pareiškėjui; pareiškėjui atsakomybė taikyta, nesant jo kaltės.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Byloje nustatyta, kad:

24.1. Vilniaus RAAD, atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino PTO pareiškėjui išrašytus patvirtinimus Nr. 1314VI0001-5513-9034 dėl 7,29 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2013 m. mokestinį laikotarpį ir Nr. 1514VI0001-5513-9034 dėl 7,614 t metalinės pakuotės atliekų kiekio už 2015 m. mokestinį laikotarpį (toliau – ir Patvirtinimai).

24.2. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius. Tačiau pareiškėjas iki AAD vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d., nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

24.3. AAD Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris 2018 m. rugpjūčio 31 d. atliko patikrinimą (Patikrinimo aktas), kurio metu nustatė, kad Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikinus PTO išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą (patvirtinimą Nr. 1314VI0001-5513-9034 už 2013 m. ir patvirtinimą Nr. 1514VI0001-5513-9034 už 2015 m.), pareiškėjas nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2013 m., 2015 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. Dl-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 papunktį, Mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis MUATĮ 9 straipsnio 1 dalimi ir Mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, apskaičiuota už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį suma – 29 833 Eur.

24.4. Ginčijamu Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas dėl paskaičiuoto 29 833 Eur mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius.

24.5. AAD Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius parengė 2023 m. balandžio 6 d. išvadą Nr. BDR-1247 „Dėl UAB „Vetoil“ 2018-10-26 sprendimu Nr. 160 paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį“. Išvadoje, vadovaujantis LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, atliktas Sprendimu pareiškėjui paskaičiuotos 29 833 Eur mokesčio sumos perskaičiavimas, nustatant perskaičiuotą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013 m. ir 2015 m. mokestinius laikotarpius – 29 249 Eur (14 034 Eur už 2013 m., 15 215 Eur už 2015 m.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) dalyvavo ir UAB „Vetoil“, konstatavo, jog Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736), kuriais eksplicitiškai Aprašo 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodyta nutartimi Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui išrašyti Patvirtinimai panaikinti, paliko galioti (su tam tikrais pakeitimais).

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo, kad:

26.1. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“ (Nutarties 31 p.).

26.2. Šis atleidimo nuo mokesčio už aplinkos teršimą pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (Nutarties 32 p.).

26.3. Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (Nutarties 34 p.).

26.4. Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos (Nutarties 36 p.).

26.5. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį (Nutarties 43 p.).

26.6. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai (Nutarties 55 p.).

26.7. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos (Nutarties 56 p.).

26.8. Atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) (Nutarties 63 p.).

27. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir pasisakyta dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų klausimų (dėl galbūt netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę); mokesčio mokėtojo kaltės nebuvimo).

28. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013 m. ir 2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013 m. ir 2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. (AAD vykdyto patikrinimo pradžios) nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 m. ir 2015 m. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 m. 2015 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos, atsižvelgiant į LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį) mokesčio sumos – 29 249 Eur, dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė nustatytomis bylos aplinkybėmis ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykį, priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vetoil“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis