2025-06-11 Nr. AB-10130-3-61-3-07489-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1997-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07489-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 24S78290 (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau įmonė nesuteikė pareiškėjui darbo vietos. Pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas, teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti.

2.2. Leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais, t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnis numato atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai.

2.3. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

2.4. Atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas ES šalis. Nors įstatymas tik numato teisę, o ne pareigą visais atvejais, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi nustatyti minėtą ribojimą. Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012).

2.5. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovo Sprendimas galėtų likti galioti. Pareiškėjas nesiekė pažeisti teisės aktų reikalavimų siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, buvo pateikta tuo metu aktuali informacija. Priimtas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas peržengė diskrecijos ribas.

2.6. Pareiškėjas, remdamasis LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Asmeniui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, darbdaviui taip pat neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Migracijos departamentas nurodė, kad:

4.1. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas po to, kai pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nustačius, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p.), negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 5 p.) ir pakeitė darbdavį nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

4.2. Pareiškėjas, nesilaikydamas Įstatyme numatytų reikalavimų, kuriuos turi atitikti visą buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, pažeidė galiojančias Įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nenustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai, yra nepagrįsti.

4.3. Įstatymų leidėjas numatė, kad gali susidaryti individualios aplinkybės, dėl kurių susidaro būtinybė išbraukti užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Dėl to, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 28 ir 32 punktais, užsienietis gali teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar Šengeno informacinės sistemos. Taigi, sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams. Pareiškėjas Taisyklių nustatyta tvarka nėra pateikęs prašymo išbraukti iš Sąrašo duomenis apie jį.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino; panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 24S78290. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento 302,50 Eur (tris šimtus du eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

6.1. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. birželio 27 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760262380, galiojantis iki 2025 m. birželio 27 d., asmeniui įteiktas 2023 m. liepos 7 d. per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Indijoje.

6.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (darbo sutartis su asmeniu nesudaryta, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų), 2024 m. vasario 13 d. (teismo sprendime nurodyta data 2024 m. vasario 1 d. laikytina rašymo apsirikimu) priėmė sprendimą Nr. 24S51484, kuriuo nusprendė panaikinti asmeniui 2023 m. birželio 27 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760262380. 2024 m. kovo 12 d. šis leidimas laikinai gyventi paskelbtas negaliojančiu.

6.3. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 24S78290 uždraudė pareiškėjui M. A. I. atvykti į Lietuvos į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir nustačius Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, savaime tai nėra pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir pakankamai adekvatus.

8. Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu. Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

9. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė iš esmės tuo pagrindu, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, be kita ko, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Vertindamas asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatė, kad asmeniui nebuvo išduota nacionalinė viza, 2023 m. birželio 27 d. darbo bendrovėje pagrindu išduotas leidimus laikinai gyventi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. iki 2023 m. spalio 13 d. buvo įsidarbinęs UAB „Linksmoji virtuvė“. Migracijos departamentas vertino, kad asmuo ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

10. Teismas sutiko, kad pareiškėjas Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimo neskundė ir sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo įsiteisėjo, tačiau nesutiko, kad šios aplinkybės neturėjo būti įvertintos priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodo, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.). Tačiau iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje, taip pat nurodė, kad papildomos dokumentacijos buvimas viešojo administravimo subjekto žinioje per se (savaime) nereiškia, jog jo priimtas individualus administracinis aktas yra pagrįstas. Svarbu, kad ši papildoma dokumentacija būtų pateikta pareiškėjui, į šią dokumentaciją būtų pateikta aiški nuoroda individualiame administraciniame akte. Priešingu atveju, tokia dokumentacija negali būti laikoma individualaus administracinio akto sudedamąja (motyvuojamąją) dalimi (šiais aspektais žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015, LVAT biuletenis Nr. 29, 2015, 405-418 p.).

12. Teismo vertinimu, tai, kad darbo sutartis su užsieniečių nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas, jau kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, neketino dirbti UAB „Gaitila“. Pareiškėjui nesudarius su bendrove, išdavusia tarpininkavimo raštą, darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant 2024 m. kovo 13 d. Sprendimą. Tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmė, be kita ko, remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir sprendimas įsiteisėjo, pareiškėjui nepasinaudojus teise skųsti sprendimą teismui, savaime nėra pagrindas autimatiškai taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus.

14. Teismas, vadovaudamasis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) įtvirtintu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra ne tik pagrįsta išvada, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, bet taip pat nevertinta, t. y. nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, dėl ko ši ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta.

III. 15. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais:

16.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi dėl to, kad asmuo nesudarė darbo sutarties ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kurio asmuo taip pat neskundė) yra suformavęs aiškią praktiką, jog Migracijos departamento sprendime, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos priežastys sudarė pagrindą vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1236-629/2025; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-629/2025; 2025 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1503-789/2025; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2332-575/2024 ir kt.).

16.2. Ginčijamame Sprendime yra pažymėta, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas nenurodė, ką nagrinėjamoje byloje laiko papildoma dokumentacija, kuri nebuvo pateikta pareiškėjui. Sprendime, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodomas leidimo laikinai gyventi pagrindas yra detaliai pakartotas ginčijamame Sprendime, ir Migracijos departamento vertinimu, pagrįstai nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Byloje nėra ginčo dėl sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Šio sprendimo pareiškėjas neapskundė, taigi jame nurodytos aplinkybės (darbo sutarties su tarpininkavimo raštą teikusia bendrove nesudarė, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, negavo reguliarių pajamų, neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje) yra nustatytos ir nenuginčytos.

16.3. Sprendime nurodytos visos su pareiškėju susijusios aktualios faktinės aplinkybės: leidimo laikinai gyventi gavimo ir panaikinimo aplinkybės, atvykimo į Lietuvą laikas, tarpininkavimo raštą teikusi bendrovė, taip pat bendrovė, kurioje pareiškėjas dirbo neturėdamas Migracijos departamento leidimo, darbo laikotarpis, pareiškėjo šeiminių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturėjimas, taip pat kitos aplinkybės, kurios įtvirtintos Kriterijų vertinimo tvarkoje.

16.4. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjas, be Migracijos departamento leidimo įsidarbinęs pas kitą darbdavį, ten dirbo vos 32 dienas, daugiau niekur neįsidarbino ir darbo užmokesčio nebegavo. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad pareiškėjas ir neketino dirbti, pažeidė migracijos procedūras ir tikėtina, kad turėjo tikslą tik patekti į Šengeno erdvę, o ne dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi neskundė, tačiau ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos, kaip tai numato Įstatymo nuostatos, ir šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis ir neteisėtai naudojasi galimybe gyventi Šengeno erdvėje.

16.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, o pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taip esmingai suvaržytų pareiškėjo teises, kad galėtų būti vertinamas kaip neproporcingas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno, socialinių-ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos neturi, taigi draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas.

16.6. Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, o kiekviena Šengeno zonos valstybė yra atsakinga už Šengeno zoną, t. y. kiekviena valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje. Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

16.7. Sprendimo dėl draudimo atvykti priėmimas nereiškia, kad draudimo atvykti terminas nebus peržiūrimas esant pagrindams.

17. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Pareiškėjo vertinimu, teismas tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Atsakovas apeliaciniame skunde Sprendimo pagrįstumą grindžia naujais argumentais, kurie nėra nurodyti Sprendime. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad vien leidimo gyventi panaikinimas negali lemti draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimo į SIS. Šiuo atveju draudimas yra neproporcingas. Pareiškėjas remiasi teismo praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio 2024 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024 ir 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ta aplinkybė, jog Migracijos departamentas 2024 m. vasario 13 d. sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat nepagrindė perspėjimo įvedimo į SIS būtinumo, proporcingumo.

21. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis ir neteisėtai naudojasi galimybe gyventi Šengeno erdvėje. Šią išvadą, atsakovo vertinimu, patvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su tarpininkavimo raštą teikusia bendrove, be Migracijos departamento leidimo įsidarbino pas kitą darbdavį, ten dirbo vos 32 dienas, daugiau niekur neįsidarbino ir darbo užmokesčio nebegavo, t. y neturėjo reguliarių pajamų, neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimta vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).

24. LVAT yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).

26. Bylos duomenimis pareiškėjui 2023 m. birželio 27 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 24S51484 buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais. Šio sprendimo teisinė kvalifikacija buvo pagrįsta faktais, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, t. y. nebuvo sudaryta darbo sutartis su tarpininkavimo raštą pateikusia bendrove, pareiškėjas buvo įsidarbinęs kitoje įmonėje negavęs Migracijos departamento leidimo, nevykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje, negavo jokių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą motyvavo tuo, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. vasario 13 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).

28. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nenustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

30. Byloje taip pat nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, todėl pagrįstai panaikino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, neteisėtumo ir nepagrįstumo.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta neteisėta.

34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis