2019-02-13 Nr. AB-4095-3-61-3-03816-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1521-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03816-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. Z. ir O. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai E. Z. ir O. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, 990,40 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. kiekvienam iš pareiškėjų po 495,20 Eur, bei 5 proc. metines palūkanas nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad UAB „Ijus“, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra pareiškėjas, sumokėjo kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ 1 042,05 Eur sumą už kelionę į Madeirą, Portugaliją, ir per 2 savaites (iki 2014 m. lapkričio 21 d.) tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ turėjo būti pasirašyta turistinių paslaugų teikimo sutartis, tačiau sutarties su kelionių organizatoriumi pareiškėjai pasirašyti nespėjo, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Draudimo bendrovės ERGO insurance SE Lietuvos filialas, kaip kompensaciją už neįvykusią kelionę, sumokėjo UAB „Ijus“ 51,65 Eur, likusi negrąžinta pinigų suma – 990,40 Eur. Pareiškėjai 2015 m. gruodžio 1 d. perėmė reikalavimo teisę iš UAB „Ijus“ į minėtą sumą.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, nes pareiškėjai sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kai UAB „Freshtravel“ jau buvo paskelbusi apie savo nemokumą, ir pareiškėjų nurodoma žala atsirado tik dėl pačių pareiškėjų kaltės, jiems savo noru sutikus perimti UAB „Ijus“ reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje nustatytos teisės yra garantuojamos tik fiziniams asmenims (vartotojams), o pareiškėjai perėmė reikalavimą iš juridinio asmens, šiam reikalavimui nėra taikoma Direktyvoje garantuojama teisių apsauga. Be to, pareiškėjai prašo įvertinti Įstatymo nuostatas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei atlikti Lietuvos Respublikos Seimo narių veiklos, priimant Įstatymą, tyrimą, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies bei 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismui draudžiama atlikti šių aplinkybių vertinimą. Atkreipė dėmesį, kad teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę ir byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjams priteisti turtinę žalą, kadangi Įstatymas atitinka Konstituciją ir ES teisės aktų nuostatas, priimant Įstatymą, kuriuo buvo įgyvendintos Direktyvos nuostatos, nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti vertinami kaip valstybės neteisėti veiksmai, todėl nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, o iš byloje pateikto 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad UAB „Ijus“ sumokėjo 1 042,05 Eur (3 598 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB, kuri nėra sutarties šalimi, ir mokėjimas atliktas anksčiau negu paslaugų sutartyje nurodyta šios sutarties sudarymo data (mokėjimo data – 2014 m. lapkričio 7 d., sutartyje nurodyta data – 2014 m. lapkričio 10 d.), todėl pateiktas mokėjimo nurodymas nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis, kad UAB „Ijus“ sumokėjo UAB „Freshtravel“ 1 042,05 Eur sumą pagal minėtą turizmo paslaugų teikimo sutartį.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Departamentas nurodė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 buvo sustabdytas UAB „Freshtravel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šio pažymėjimo galiojimas panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Pasiskelbdama nemokia, UAB „Freshtravel“ turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą dvejose draudimo bendrovėse, todėl Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis nevykdymo, išmokėjimo, ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos žalos) buvo paskirstyta draudimo išmokų suma. Atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatyme numatytos tik minimalios prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį yra įtraukta mokėjimus atlikusi UAB „Ijus“ su 1 042,05 Eur finansiniu reikalavimu. Departamento nuomone, patirta žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų, todėl pirmiausia žalos atlyginimo turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamajame procese, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir priteisė jiems iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, po 495,20 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 7 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas per grupinių apsipirkimų internetinį portalą www.grupinis.lt įgijo poilsinę kelionę dviem asmenims į Madeirą, Portugaliją. UAB „Ijus“, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra pareiškėjas, 2014 m. lapkričio 7 d. sumokėjo Cherry Media LT, UAB 1 042,05 Eur (3 598 Lt) sumą (b. l. 11) už minėtą kelionę, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto), kelionė neįvyko. 2015 m. sausio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų pagal turistinių paslaugų teikimo sutartį kompensavimo pareiškėjams procedūrą. Draudimo bendrovės ERGO insurance SE Lietuvos filialo 2015 m. lapkričio 17 d. pavedimu į UAB „Ijus“ sąskaitą pervesta 51,65 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taigi, liko negrąžinta 990,40 Eur suma (1042,05 Eur – 51,65 Eur), sumokėta už neįvykusią kelionę. 2015 m. gruodžio 1 d. pareiškėjai ir UAB „Ijus“ sudarė piniginio reikalavimo perėmimo sutartį, kurios pagrindu pareiškėjai perėmė iš UAB „Ijus“ reikalavimo teisę į 990,40 Eur, sumokėtų už neįvykusią kelionę, atlyginimą.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o turistai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

11. Teismas pažymėjo, kad UAB „Ijus“ sumokėta suma sutampa su pareiškėjų pateiktoje 2014 m. lapkričio 10 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT004422 nurodyta suma. Iš to teismas padarė išvadą, kad UAB „Ijus“ atliko mokėjimus pareiškėjų naudai, siekdama atsiskaityti su UAB „Freshtravel“ už pareiškėjų įgytą kelionę į Madeirą. UAB „Ijus“ sumokėjo 1 042,05 Eur (3 598 Lt) sumą Cherry Media LT, UAB. Iš viešai pateikiamų duomenų žinoma, kad Cherry Media LT, UAB (dabar – Beta Media, UAB) valdė grupinio apsipirkimo internetinius portalus www.beta.lt ir www.grupinis.lt. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A‑337-565/2016, vertindamas tarp Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, yra nustatęs, kad Cherry Media LT, UAB, sutarties, sudarytos su UAB „Freshtravel“ pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau Cherry Media LT, UAB pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo UAB „Freshtravel“, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Taigi, Cherry Media LT, UAB, nebūdama turizmo paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, ir UAB „Ijus“, sumokėjusi pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį mokėtiną sumą Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“ už pareiškėjų įgytą kelionę.

12. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai įgijo kelionę 2014 m. lapkričio 7 d., o jau 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą, todėl pareiškėjai nėra sudarę turizmo paslaugų teikimo sutarties su UAB „Freshtravel“. Vis dėlto, pareiškėjai pateikė į bylą nepasirašytą turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT004422 projektą, UAB „Freshtravel“ išduotą kelionės dokumentą Nr. PT004422, iš kurio matyti, kad UAB „Freshtravel“ įsipareigojo užsakyti pareiškėjams 2014 m. lapkričio 22 d. – 2014 m. lapkričio 28 d. nakvynę viešbutyje bei elektroninius lėktuvo bilietus. Taigi, pateikti dokumentai patvirtina UAB „Freshtravel“ įsipareigojimus pareiškėjų atžvilgiu, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai, kaip minėta, yra tinkamai įvykdę savo įsipareigojimus UAB „Freshtravel“ atžvilgiu – yra tinkamai atsiskaitę su kelionių organizatoriumi – teismas padarė išvadą, kad pateikti įrodymai pagrindžia sutarties tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudarymo faktą. Be to, 2015 m. rugsėjo 9 d. draudimo bendrovės ERGO insurance SE Lietuvos filialo pavedimu, tenkinant pareiškėjo prašymą, už kelionę sumokėjusiai UAB „Ijus“ buvo grąžinta 51,35 Eur suma, kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, t. y. tokiu būdu buvo pripažinta, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir pareiškėjai tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį.

13. Teismas, vertindamas atsakovo atstovo argumentus, jog pareiškėjams netaikytinos Direktyvoje nurodytos garantijos, nes šios garantijos taikomos tik vartotojams, o pareiškėjai perėmė reikalavimo teisę iš juridinio asmens, pažymėjo, jog vadovaujantis Direktyvos 2 straipsnio 4 punktu, vartotoju, kuriam yra užtikrinamos Direktyvoje nurodytos garantijos, yra laikomas ne tik asmuo, kuris perka ar sutinka pirkti kelionių paketą (pagrindinis sutartį pasirašęs asmuo), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, kurio vardu sutartį pasirašęs asmuo sutinka pirkti paketą (kiti naudos gavėjai) arba bet kuris asmuo, kuriam pagrindinis sutartį pasirašęs asmuo arba bet kuris naudos gavėjas perduoda paketą (kelionių paketą perimantis asmuo). Kitaip tariant, Direktyvoje įtvirtintos garantijos, be kita ko, ir garantija dėl sumos, sumokėtos už neįvykusią kelionę, grąžinimo, yra taikomos visiems turistams, t. y. tiek asmenims, sudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutartis, tiek ir asmenims, nesudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutarčių, kai kiti asmenys sudaro turizmo paslaugų teikimo sutartis šių asmenų naudai, todėl tam, kad būtų taikomos šios garantijos, nėra būtina, kad turistas pats būtų atlikęs mokėjimą už įgyjamą kelionę. Taigi, pareiškėjai pripažintini turistais (vartotojais), įgijusiais teisę į turtinės žalos atlyginimą, nepaisant to, kad už kelionę mokėtiną sumą jų naudai sumokėjo UAB „Ijus“.

14. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo atstovo argumentus, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti nagrinėjamas bankroto byloje, nes būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, nes nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

15. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų už įsigytą kelionės paketą. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą, kaip turtinės žalos atlyginimą, priteisti pareiškėjams iš valstybės, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d.).

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.), nes sprendime nėra įvardytos ir kiekvienos atskirai pagrįstos deliktinės atsakomybės sąlygos. Teismas priteisė turtinę žalą iš valstybės, nesant jokių motyvų dėl valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų visumos egzistavimo, kas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

18. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nuostatas. Pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje ir 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus draudimus, teismas sprendime įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo veiklą priimant šį įstatymą, nes konstatavo, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Teismas taip pat pažeidė Sutartyje nustatytą išimtinę Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų, nes sprendė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytų pareigų.

19. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų. Taigi šiuo atveju neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kita sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nesant nustatytų deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma ir atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

20. Teismas turėjo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų, nulėmusių žalos atsiradimą (CK 6.253 str. 1 ir 5 d.). Pareiškėjai reikalavimą iš UAB „Ijus“ perėmė tuomet, kai numatyta kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir jai buvo iškelta bankroto byla. Be to, reikalavimo teisė buvo perimta iš subjekto, kurio atžvilgiu Direktyva negali būti taikoma, nes jis nėra vartotojas, o juo gali būti tik fizinis asmuo.

21. Teismas nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta, mokėjimai buvo atlikti anksčiau nei nurodyta sutarties data. Neaišku, kokiu pagrindu buvo sumokėta UAB „Cherry Media LT“, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ši bendrovė būtų kelionių organizatoriaus tarpininkas (agentas), kuriuo yra nurodytas „Plius Travel“. Draudimo išmokos išmokėjimas UAB „Ijus“ taip pat nesuponuoja tokios išvados.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

23. Atsiliepime pažymi, kad savo poziciją išdėstė atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑3707-575/2016).

28. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1841‑629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kt.).

29. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

30. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

31. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o UAB „Ijus“ (už pareiškėjų kelionę apmokėjusi bendrovė, iš kurios reikalavimo teisę į ginčo sumą įsigijo pareiškėjai; b. l. 11, 36) gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino nurodytų teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

32. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

33. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to buvo patirta turtinė žala, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“), bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą UAB „Ijus“ ar iš bendrovės reikalavimo teisę perėmusiems pareiškėjams būtų sumokėjusi ar jų naudai atitinkama suma būtų išieškota.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad buvo sumokėta už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko pareiškėjai. Tai, kad 2014 m. lapkričio 10 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004422 (b. l. 32–35) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Madeirą), nes už pareiškėjus bankiniu pavedimu buvo pervesta 3 598 Lt suma (b. l. 11) pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje Grupinis.lt turizmo paslaugai gauti (b. l. 37–38). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę.

35. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde remiasi CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalimis teigdamas, jog pareiškėjų prašoma atlyginti žala atsirado dėl jų pačių kaltės, todėl valstybė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Paminėtose teisės normose įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos (CK 6.253 str. 1 d.). Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 6.253 str. 5 d.). Tačiau, kaip jau buvo minėta šios nutarties 33 punkte, turtinė žala buvo patirta dėl to, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, o ne dėl to, kad pareiškėjai perėmė iš UAB „Ijus“ reikalavimo teisę į 990,40 Eur sumą, kuri buvo sumokėta už jų kelionę į Madeirą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo atstovo argumentai dėl valstybės atleidimo nuo civilinės atsakomybės atmetami kaip nepagrįsti.

36. Teisėjų kolegija dėl apelianto teiginių, jog pareiškėjams negalėjo būti priteistas turtinės žalos atlyginimas, nes UAB „Iljus“ nėra vartotojas, todėl jo atžvilgiu negali būti taikoma Direktyva, pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Tai reiškia, kad įmokėtų pinigų grąžinimo garantija Direktyvoje nėra siejama su tuo, kas apmokėjo už kelionę, tačiau turi būti nustatyta, jog pinigai buvo įmokėti. Direktyvos 7 straipsnyje yra numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimo Rechberger ir kt., C-140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Atsižvelgiant į Direktyvos tikslus, nėra pagrindo išvadai, kad joje nurodytų garantijų taikymas priklauso nuo to, kas padarė mokėjimo pavedimą už turistų (vartotojų) kelionę. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad už pareiškėjų turistinę kelionę į Madeirą buvo sumokėta UAB „Ilja“ mokėjimo pavedimu, iš kurio atitinkamą reikalavimo teisę perėmė pareiškėjai. Taigi turistai (vartotojai) yra pareiškėjai, jie nurodyti ir turizmo paslaugų teikimo sutartyje. Pareiškėjams iš UAB „Ilja“ perėmus reikalavimo teisę, jie įgijo teisę į įmokėtų pinigų grąžinimą. Dėl nurodytų priežasčių analizuojami atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

37. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius