2018-12-12 Nr. AB-22766-3-61-3-03003-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1339-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03003-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.5.1; 12.8; 12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Greisima“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. S-133(7-78/2016); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. kovo 23 d. sprendimą Nr.69-27; 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr.(44.1)FR0682-27.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijami sprendimai nepagrįsti ir jo teisė į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą dėl sandorių su K. G. gamybine įmone (toliau – ir Įmonė) negalėjo būti paneigta, nes nėra nustatyta jokio minėtos Įmonės sukčiavimo PVM srityje, ji nėra dėl to bausta, o nustatyta tik tai, kad turi PVM skolą. Bendrovės ir Įmonės sudaryti sandoriai niekaip neprisidėjo prie to, kad Įmonė turi PVM skolą. Bendrovė yra visiškai su Įmone atsiskaičiusi, išlaidos pagal sandorius buvo realios, atsiskaitymai vyko oficialiai, jokių Įmonės veiklos neteisėtumo faktų nenustatyta, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai konstatavo Bendrovės nesąžiningumą. Nėra pagrindo neigti Bendrovės teisės į PVM atskaitą ir remtis jos nesąžiningumu, nes nėra sukčiavimo PVM faktų, nėra priežastinio ryšio tarp Bendrovės ir Įmonės vykdytų sandorių bei Įmonės turimos PVM nepriemokos.

3. Bendrovės teigimu, jos akcininko ir vadovo S. G. ir Įmonės savininko K. G., kaip fizinių asmenų, artimos giminystės ryšys pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – ir PVM įstatymas) nėra pagrindas Bendrovę ir Įmonę vertinti kaip susijusius asmenis, nes ne fizinių asmenų mokestinės prievolės nagrinėjamu atveju buvo nustatytos. PVM įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje nurodytas sąlygų sąrašas yra baigtinis, mokesčių administratorius negali nustatyti kitokių sąlygų, nei nurodytos įstatyme.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovės ir Įmonės valdymo organai ar juos atstovaujantys asmenys nėra susiję. Bendrovės vadovas S. G. nuo 2005 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. Įmonėje dirbo techninį-organizacinį darbą ir buvo transporto eksploatacijos inžinieriumi. Bendrovės ir Įmonės buhalterinę apskaitą tvarko skirtingi asmenys, buhalterės viena kitos nepažįsta. Nors įmonių biurai yra tame pačiame pastate, bet patalpos atskiros. Todėl Bendrovės pareigą žinoti ar galimybe žinoti, kad Įmonė nesumokės PVM mokesčio, mokesčiu administratorius konstatavo nepagristai. Bendrovė su Įmone bendradarbiavo taip pat, kaip ir su kitais ūkio subjektais, t. y. sandorių pagrindu.

5. Bendrovė nurodė, kad tai, jog Įmonės PVM prievolė iki šiol nėra padengta, dar nėra pakankamas įrodymas, kad Įmonė jos nepadengs. Nors Įmonė stengiasi verslą išsaugoti, tačiau mokesčių administratorius siekia skelbti bankrotą, inicijavo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tyrimą, tačiau sukčiavimo ar piktnaudžiavimo skirstant gaunamas lėšas nenustatyta. Įmonės skolos nėra beviltiškos, nes ji turi likvidaus turto, veiklą vykdo.

6. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad, atlikus Bendrovės sandorių su Įmone tyrimą, nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas atskaitė 403 434 Lt pirkimo PVM. Bendrovės vienintelis akcininkas nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. ir direktorius nuo 2009 m. liepos 29 d. yra S. G., kurio tėvas K. G. yra Įmonės savininkas bei vadovas nuo 1990 m. gruodžio 14 d. Bendrovės vadovas S. G. nuo 2005 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. dirbo Įmonėje. Įmonės ir Bendrovės veiklos vykdymo vieta sutampa. Bendrovė nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atliko krovinių ekspedijavimo paslaugas Įmonei, kitiems pirkėjams pardavinėjo Įmonės pagamintas stabdžių trinkeles (kaladėles), nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. sausio 3 d. Bendrovė iš Įmonės nuomojo garažo, buitines, pagalbines patalpas, aikštelę, transporto priemones, o nuo 2013 m. sausio 3 d. patalpas naudoja pagal panaudos sutartį. Tikrinamuoju laikotarpiu 2 darbuotojai tuo pačiu metu dirbo abiejuose juridiniuose vienetuose, 2011–2012 m. iš Įmonės 5 darbuotojai perėjo dirbti į Bendrovę. Pareiškėjas už įsigytas paslaugas ir prekes 2011 m. vasario 14 d. Įmonei sumokėjo 2 729,12 Lt pavedimu, visais kitais atvejais atsiskaitydavo grynaisiais pinigais tą pačią dieną, kai būdavo išrašytos Įmonės pardavimo PVM sąskaitos-faktūros. Grynųjų pinigų išmokėjimas įformintas Įmonės išrašytais grynųjų pinigų priėmimo kvitais. Pareiškėjas sandorius su Įmone vykdė tęstinį laikotarpį, paskutiniai pirkimai vykdyti 2015 m. liepos 14 d. Bendrovė taip pat tarpininkavo parduodant Įmonės pagamintas prekes, su gamintoju atsiskaitė grynaisiais pinigais, nors galutinis pirkėjas UAB „AD Baltic“ atsiskaitymą vykdė tik pavedimais į Bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą banke. UAB „AD Baltic“ pirko stabdžių trinkeles (kaladėles) iš Bendrovės, tačiau UAB „AD Baltic“ vadovas paaiškino, kad dėl sandorių bendravo su Bendrovės atstovais K. G. ir V. G., nors šie asmenys niekada nedirbo Bendrovėje.

8. VMI pabrėžė, kad Įmonės PVM nepriemoka už tikrinamąjį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudaro 63 143,66 Eur (218 022 Lt). PVM nepriemoka didėja, ji nėra sumokėta ir jos nepavyksta išieškoti. Minėti išdėstyti faktai ir įvykių seka patvirtina, kad Bendrovės santykiai su Įmone rėmėsi abipusiu pasitikėjimu, todėl pareiškėjas, kaip susijusi su Įmone Bendrovė, turėjo realią galimybę žinoti, jog pardavėjas už ūkines operacijas nesumokės 192 466 Lt (55 742 Eur) PVM už 2010–2014 m. laikotarpį. Šiuo atveju pagrįstai pripažintina, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, o tai paneigia mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjo teiginys, kad Įmonė turi turto ir nevengia mokestinių prievolių, yra nepagrįstas, nes PVM prievolė iki šiol nėra padengta.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės atskaityti 192 466 Lt (55 742 Eur) pirkimo PVM pagal Įmonės vardu išrašytas PVM sąskaitas- faktūras. Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą. Iš viso Bendrovei nurodyta sumokėti 56 095,63 Eur PVM (55742 Eur + 354 Eur), tačiau dėl nurodymo sumokėti 354 Eur PVM pareiškėjas ginčo nekėlė ir argumentų nepateikė. Pareiškėjas taip pat neišdėstė argumentų dėl aritmetinio PVM bei su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių ir baudos sumų apskaičiavimo, o pateikė argumentus tik dėl įrodymų vertinimo ir teisinio nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimo.

11. Teismas išaiškino, kad nėra būtina konstatuoti sukčiavimą baudžiamosios teisės prasme. Mokestinėje byloje sprendžiama dėl PVM mokėjimo, o ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, todėl yra reikšmingi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES, tikslai, t. y. kova su mokesčių slėpimu, vengimu ir piktnaudžiavimu.

12. Įvertinęs Bendrovės ir Įmonės vadovus (atitinkamai akcininką ir savininką) siejančius artimus giminystės ryšius, taip pat ilgą laiką trunkančią bendrą veiklą, sandorių parduodant Įmonės gaminius bei atsiskaitymo už Įmonės parduotas prekes aplinkybes, teismas darė išvadą, jog tai sudarė realią galimybę Bendrovei ir Įmonei gerai žinoti apie viena kitos elgesį ir Įmonės ketinimus vengti mokesčių mokėjimo į biudžetą. Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo ir įrodė pareiškėjo nesąžiningumą ir pagrįstai apribojo jo teisę į ginčo PVM atskaitą.

13. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvada, kad Bendrovė žinojo (turėjo galimybę žinoti) tai, jog, įsigydama prekes ir paslaugas, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sąmoningu Įmonės vengimu nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti su biudžetu, ir tokiu būdu elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančios (vengiančios mokėti mokesčius) Įmonės bendrininke. Toks pareiškėjo elgesys pagrįstai pripažintas nesąžiningu, yra nesuderinamas tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise ir sudaro pagrindą paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjo prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

15. Bendrovė nurodo, kad, vertinant šioje byloje Bendrovės skundžiamus administracinius aktus, atkreiptinas dėmesys, kad keitėsi ne tik reikalaujama suma, bet ir kiekvienoje skundų nagrinėjimo stadijoje keitėsi motyvai bei teisinis pagrindimas. Todėl vertintina, kad ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Mokesčių administratoriaus administraciniuose aktuose nebuvo pateikta motyvų ir įrodymų apie Įmonės sukčiavimą PVM srityje. Mokesčiu administratorius ir teismas nepateikė jokiu aiškiu motyvų, kodėl tai, kad Įmonė turi PVM skolą, vertintinas kaip sukčiavimas PVM srityje. Jokia sandorių grandinė, joks Įmonės sukčiavimas PVM srityje nėra nustatytas, todėl Bendrovė nepagrįstai pripažinta sukčiaujančio tiekėjo bendrininke ir tuo pagrindu jai apribota teisė į PVM atskaitą. Bendrovės pareiga žinoti ar galimybė žinoti, jog Įmonė nesumokės PVM mokesčio, konstatuota nepagrįstai.

16. Pareiškėjas pabrėžia, kad Bendrovei apskaičiuotą 353,63 Eur PVM už pirktas prekes, kurias mokesčių administratorius vertino kaip skirtas ne Bendrovės veiklai, Bendrovė sumokėjo, todėl dėl šios sumos ginčo nėra. PVM, PVM delspinigių ir PVM baudos apskaičiavimą Bendrovė ginčijo visose mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijose. Bendrovė ginčijo 20 795,42 Eur delspinigių apskaičiavimą, motyvuodama tuo, kad delspinigių apskaičiavimas iš viso nemotyvuotas, nenurodyta delspinigių skaičiavimo pradžia ir pan. Šiaulių AVMI sprendime darė nuorodą į PVM įstatymą, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – ir MAĮ), tačiau delspinigių apskaičiavimo nepateikė, dėl to Bendrovė negalėjo pateikti konkrečių argumentų dėl delspinigių apskaičiavimo. VMI sprendime nurodė, kad delspinigių skaičiavimo elementai nurodyti Šiaulių AVMI 2016 m. sausio 29 d. patikrinimo rezultatų ataskaitoje Nr. (40.29)FR1001-75, tačiau tokio dokumento Bendrovė nėra gavusi.

17. Bendrovė pabrėžia, kad Įmonė norėjo mokėti į biudžetą einamuosius mokesčius, kad nedidėtų skola, tačiau mokesčių administratorius neleido Įmonei lengvinti skolų naštos, t. y. sumokėtas sumas, nepaisant mokėjime nurodytos paskirties, kad tai savalaikis einamųjų mokesčių sumokėjimas, užskaitinėjo skolos grąžinimui ir vėl skyrė baudas už nesavalaikiai sumokėtus einamuosius mokesčius. Būtent dėl tokių mokesčių administratoriaus veiksmų vienintelei Lietuvoje frikcinių medžiagų gamybos Įmonei inicijuojamas bankrotas.

18. Pareiškėjas pažymi, kad kreipėsi į VMI, siūlydamas nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčą spręsti taikiai, sudaryti susitarimą, pagal kurį Bendrovė sutiktų sumokėti mokesčių administratoriaus reikalaujamą PVM dėl sandorių su Įmone sumą dalimis per 5 metus, o mokesčių administratorius atsisakytų reikalavimų dėl baudų ir delspinigių, prašė pasiūlyti VMI priimtinas taikos sutarties sąlygas, tačiau mokesčių administratorius tai daryti atsisakė.

19. Bendrovė nurodo, kad jai apskaičiuotas papildomai mokėtinas PVM ne dėl to, kad pati nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM ir jo nemokėjo, o dėl to, kad mokesčių administratorius nusprendė sumažinti PVM atskaitą dėl Bendrovės sandorių su Įmone, todėl prievolės papildomai mokėti PVM atsiradimo momentas sietinas su Bendrovės prievolės patvirtinimu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nagrinėjamoje byloje, todėl delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami ir bauda negalėjo būti skiriama.

20. Pareiškėjas pabrėžia, kad PVM sumų apskaičiavimas buvo ginčijamas ir tuo pagrindu, kad 2011–2015 m. antstolis mokesčių administratoriaus naudai iš Įmonės sąskaitos nuskaitė apie 30 000 Eur, iš jų mokesčių administratoriui teko apie 25 000 Eur, tačiau mokesčių administratoriaus sprendimuose duomenų apie išieškotos sumos įskaitymą nėra.

21. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad mokesčių administratoriaus pateiktuose dokumentuose nurodyta mokesčio suma, laikotarpis, dienų skaičius, taikoma delspinigių norma ir kiti reikšmingi delspinigių skaičiavimui elementai, kurių pagrindu buvo apskaičiuota konkreti delspinigių suma, todėl mokesčių administratorius pagrindė 20 795,42 Eur PVM delspinigių sumą ir nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog mokesčių administratorius nemotyvavo delspinigių apskaičiavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės į PVM atskaitą paneigimo ir tuo pagrindu priskaičiuotos 55 742 Eur PVM sumos, 20 795 Eur delspinigių ir 5 609 Eur PVM baudos. Pareiškėjas neginčija mokesčių administratoriaus priskaičiuotos 353,63 Eur PVM sumos, kurią UAB „Greisima“ atskaitė iš mokėtino PVM, nors buvo nustatyta, kad to Bendrovė negalėjo padaryti, nes minėta 353,63 Eur PVM suma buvo sumokėta už prekes, nesusijusias su Bendrovės vykdoma veikla ir pajamų uždirbimu (PVM įstatymo 58 str. 1 d.).

24. Taigi byloje ginčas iš esmės kyla tik dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į 55 742 Eur PVM atskaitą pagal laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. K. G. gamybinės įmonės išrašytas sąskaitas faktūras už iš Įmonės įsigytas prekes (ilgalaikį turtą) ir jos suteiktas paslaugas ir tuo pagrindu apskaičiavo papildomai mokėtiną PVM ir su šiuo mokesčius susijusias sumas (delspinigius ir baudą).

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

27. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Bendrovė pateiktame apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja bei pasisako tik dėl bylos esmės, atsižvelgiant į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus.

28. Tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, tiek pirmosios instancijos teismas, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje išaiškintos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES, nuostatos ir ja siekiami tikslai, pagrįstai pažymėjo, kad viena iš teisės į PVM atskaitą ribojimo sąlygų yra pripažįstamas apmokestinamojo asmens žinojimas, kad jis dalyvauja sukčiavime arba jo paties dalyvavimas sukčiavime.

29. Tuo pagrindu, kad nustatyta, jog nors pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad Įmonė nesumokės pardavimo PVM už atitinkamas parduotas prekes (ilgalaikį turtą) ir suteiktas paslaugas Bendrovei, tačiau Bendrovė vis tiek atskaitė atitinkamas pirkimo PVM sumas (kurių bendra suma nagrinėjamu atveju yra 55 742 Eur), buvo konstatuota, kad Bendrovė neturėjo teisės realizuoti minėtą sumą kaip PVM atskaitą. Būtent 55 742 Eur PVM suma buvo apskaičiuota sumokėti Bendrovei Šiaulių AVMI 2016 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-27 (b. l. 19–24), kuriuo pirma mokesčių administratoriaus 2015 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktu (MGK I t., b. l. 58–67) priskaičiuota PVM suma ir buvo sumažinta iki 55 742 Eur, ir būtent dėl šios sumos kilo mokestinis ginčas tiek mokestinį ginčą nagrinėjusiosiose institucijose, tiek pirmosios instancijos teisme. Delspinigiai ir bauda apskaičiuoti nuo priskaičiuotos 55 742 Eur ir 353,63 Eur PVM (kurio, kaip minėta, apskaičiavimo pagrįstumo pareiškėjas neginčija) bendros sumos (56 095 Eur). Todėl vertintini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad, priimant šioje byloje ginčijamus sprendimus, keitėsi jų motyvai ir teisinis pagrindas bei reikalaujama sumokėti suma.

30. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Įmonė sąmoningai vengė mokėti mokesčius. Šią aplinkybę patvirtina šioje byloje mokesčių administratoriaus nustatytos ir pareiškėjo nepaneigtos aplinkybės, kurios patvirtintos tiek ginčijamuose Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimuose, tiek skundžiame teismo sprendime. Viena iš tokių mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių yra, pavyzdžiui, tai, kad Įmonė 2015 m. sausio 20 d. jau turėjo 107 206, 35 Eur mokestinę nepriemoką, tačiau prieš tai laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. iš visų savo patirtų išlaidų (71 351, 48 Eur) tik 3 proc. skyrė mokestinėms įmokoms į biudžetą, administruojamoms VMI, sumokėti (MGK II t., b. l. 25–27, 28–31).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės (pvz., Bendrovės ir Įmonės vadovais bei akcininku ir savininku buvo asmenys, tarpusavyje susiję tiesiąja giminystės linija (atitinkamai sūnus ir tėvas); Bendrovės vadovas nuo 2005–2013 m. dirbo Įmonėje; už didžiąją dalį sandorių tarp Bendrovės ir Įmonės Bendrovė atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, taip akivaizdžiai siekiant sudaryti galimybes Įmonei gautas grynaisiais pinigais lėšas skirstyti nesilaikant nustatyto eiliškumo, nustatyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje) patvirtina, kad Bendrovė (jo vadovas ir akcininkas) gerai žinojo apie Įmonės veiklą, jos skolas ir vengimą mokėti mokesčius, dėl to Bendrovė žinojo (turėjo galimybę žinoti), jog, įsigydama prekes ir paslaugas iš Įmonės, dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sąmoningu Įmonės vengimu nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti su biudžetu, ir tokiu būdu elgėsi nesąžiningai. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo Bendrovės nesąžiningumą ir paneigė jos teisę į 55 742 Eur PVM atskaitą, kuri nagrinėjamu atveju lygi atitinkamai Įmonės PVM mokestinei nepriemokai.

32. Pareiškėjo argumentas, kad prievolės papildomai mokėti PVM atsiradimo momentas sietinas su šios Bendrovės prievolės patvirtinimu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami ir bauda negalėjo būti skiriama, yra niekuo nepagrįstas, kadangi nustatyta, kad Bendrovė neturėjo teisės atskaityti pirkimo PVM, o tai Bendrovei padarius, mokesčių administratorius turėjo teisė ir pagrįstai Bendrovei apskaičiavo delspinigius (PVM įstatymo 123 str. 1 d., MAĮ 96 str. 1 d. 2 p. ir 97 str. 2 d.) ir baudą (PVM įstatymo 123 str. 2 d).

33. Dėl priskaičiuotos ginčijamos PVM sumos ir delspinigių aritmetinio apskaičiavimo teisingumo ir šio apskaičiavimo pagrindimo, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuriais remiantis teismui būtų pagrindas suabejoti priskaičiuotų minėtų sumų teisingumu. Kaip minėta, mokesčių administratorius paneigė pareiškėjo teisę į 55 742 Eur PVM atskaitą, kuri buvo lygi atitinkamai Įmonės PVM mokestinei nepriemokai. Šiaulių AVMI sprendime nurodytas delspinigių apskaičiavimo pagrindas ir paaiškinta apie galimybę susipažinti su delspinigių ataskaita interneto svetainėje „VMI.lt“, paskyroje „Mano VMI“. Byloje yra ir Šiaulių AVMI 2016 m. sausio 29 d. patikrinimo rezultatų ataskaita Nr. (40.29) FR1001-75 (MGK I t., b. l. 32–36), kurioje nurodytos tiek priskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos, tiek nuo minėtų sumų apskaičiuoti delspinigiai už konkrečius laikotarpius. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad Bendrovės atstovai neturėjo galimybės susipažinti su visais ginčo duomenimis ir remiantis šiais duomenimis ginčyti priskaičiuoto papildomai mokėtino PVM ir su juo susijusių sumų pagrįstumą. Priešingai, MGK 2016 m. birželio 20 d. sprendime Nr. S-133(7-78/2016) (MGK II t., b. l. 178–185) nurodyta, kad Bendrovės advokatė nepasinaudojo teise susipažinti su mokestinio ginčo medžiaga. Be to, teisę susipažinti su ginčo duomenimis Bendrovės atstovai turėjo ir ginčo nagrinėjimo teisme metu (ABTĮ 49 str. 1 d.), tačiau jokių pagrįstų argumentų dėl priskaičiuotų sumų aritmetinio neteisingumo nepateikė. Bendrovei neįrodžius, kad PVM ir su juo susijusios sumos buvo apskaičiuotos aritmetiškai neteisingai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apskaičiuotų sumų aritmetiniu teisingumu. Priskaičiuos papildomai mokėtinos PVM ir su juo susijusios sumos yra pagrįstos mokestiniame ginče esančiais duomenimis.

34. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (pvz., mokesčių administratorius atsisakė sudarytį sutarimą su Bendrove dėl PVM nepriemokos išdėstymo; Įmonė siekia mokėti mokesčius, tačiau mokesčių administratorius Įmonės sumokamas sumas įskaito turimoms mokestinėms nepriemokoms padengti; 2011–2015 m. antstolis mokesčių administratoriaus naudai iš Įmonės sąskaitos nuskaitė apie 30 000 Eur, tačiau ginčijamuose sprendimuose duomenų apie išieškotos sumos įskaitymą nėra) yra abstraktūs, konkrečiau nedetalizuoti, nepagrįsti įrodymais, išsamiau neargumentuota, kokią teisinę reikšmę turi šie argumentai, vertinant, ar mokesčių administratoriaus apskaičiuotos PVM ir su juo susijusios sumos yra pagrįstos. Taip pat pažymėtina, kad šios administracinės bylos dalykas yra tik Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais patvirtintos Bendrovės papildomai mokėtinos PVM sumos, teisėtumas ir pagrįstumas, o ne kitų, tiesiogiai nesusijusių su šios administracinės bylos dalyku mokesčio administratoriaus sprendimų (veiksmų) (pvz., atsisakymo sudaryti mokestinės paskolos sutartį) teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kaip nepaneigiančius išvados, jog mokesčių administratorius Bendrovės teisę į 55 742 Eur PVM atskaitą paneigė pagrįstai ir tuo pagrindu teisingai apskaičiavo papildomai mokėtiną PVM ir su juo susijusias sumas.

35. Pasisakydama dėl ginčijamų Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimų atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, kuriame išaiškinta, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijami Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra pagrįsti tiek nustatytomis aplinkybėmis ir duomenimis, tiek teisės aktų normomis, kurios pagrįstai taikytos apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinas PVM sumas, dėl to ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus ir tuo pagrindu pripažintini teisėtais ir pagrįstais. Todėl šių sprendimų nėra pagrindo panaikinti.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Greisima“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė