2020-01-22 Nr. AB-1536-3-61-3-03510-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-52-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03510-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 2S-4076 ir įpareigoti Kalėjimų departamentą išnagrinėti jo 2017 m. liepos 24 d. prašymą objektyviai ir pasikeitus situacijai spręsti jo perkėlimo į Vilniaus pataisos namus klausimą (priimti išvadą dėl perkėlimo), o taip pat izoliacijos pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 6 dalį galimybę ar (ir) kitas alternatyvias galimybes užtikrinant orias, saugias ir sveikas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi pareiškėjo S. V. skundą laikė nepaduotu.

Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimi sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą bei nagrinėjant prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bei įpareigojo pareiškėją iki 2019 m. spalio 29 d. sumokėti žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Teisme gautas pareiškėjo 2019 m. spalio 31 d. skundas (trūkumų šalinimas), kuriame jis prašė atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl sunkios turtinės padėties.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimi, nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, todėl buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už teikiamą skundą. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas iki 2019 m. spalio 29 d. nepateikė dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu bei grąžino pareiškėjui.

III. Pareiškėjas S. V. 2019 m. lapkričio 18 d. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartį bei įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą priimti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą ir įpareigodamas sumokėti žyminį mokestį, pažeidė jo konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 1997 m. spalio 1 d., 1996 m. balandžio 18 d. nutarimuose.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas sumokėti žyminį mokestį, pažeidė pareiškėjo teisę į teismą, kadangi ABTĮ 37 straipsnis numato galimybę atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teigia, jog disponuoja kiek daugiau nei 2 Eur, tačiau teismas nevertino šių aplinkybių. Taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjas turi mokėti žyminį mokestį, nes kreipiasi į teismą dažniau nei vieną kartą per mėnesį. Pažymi, jog Konstitucijos 30 straipsnis neuždraudžia kreiptis į teismą dažniau nei kartą per mėnesį, be to pažeidžiami proporcingumo ir lygiateisiškumo principai, kadangi pareiškėjo teisė kreiptis į teismą yra absoliuti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo S. V. skundą laikė nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi nustatė, jog pareiškėjas nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartyje nurodytų trūkumų, todėl pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kadangi teismas, įpareigodamas pareiškėją sumokėti žyminį mokestį, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. Taigi žyminio mokesčio sumokėjimas ir duomenų apie tai pateikimas teismui paprastai yra viena iš visumos teisinių prielaidų, būtinų priimti pareiškėjo skundą nagrinėjimui (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-698/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Kalėjimų departamento sprendimo panaikinimo, todėl pareiškėjo skundas apmokestinamas 30 Eur žyminiu mokesčiu. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas nepatenka į ABTĮ 36 straipsnio 1 dalyje išdėstytų žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų (prašymų, pareiškimų) sąrašą.

Pareiškėjui žyminio mokesčio nesumokėjus, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o per nustatytą terminą trūkumų nepašalinus, skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 25 str. 2 d., 33 str. 1 d.). Vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas atskiruosius skundus, pateiktus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų skundus laikyti nepaduotais, ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, inter alia prievolės sumokėti žyminį mokestį įvykdymas arba prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo pateikimas, turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Todėl argumentai apie pareiškėjo turtinę padėtį, dėl kurios jis negali sumokėti žyminio mokesčio, turi būti nurodomi per pirmosios instancijos teismo nustatytą terminą pateiktame prašyme atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tokiu būdu šie argumentai, pateikti apeliaciniam teismui kartu su atskiruoju skundu, paprastai laikomi nereikšmingi (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-559/2010). Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertina pagal duomenis pareiškėjo pateiktus šiam – pirmosios instancijos teismui nutarties priėmimo metu.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas teismo prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, kartu pridėdamas Kalėjimų departamento skundžiamą sprendimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį dėl kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projekto patvirtinimo.

Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pareiga įrodyti sunkią finansinę padėtį tenka pareiškėjui (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-873/2011). Pagal ABTĮ 37 straipsnį, prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Sunki finansinė padėtis gali būti įrodinėjama įvairiais duomenimis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes bei prie jo pridėtus dokumentus, sprendžia, jog pareiškėjo pateikti duomenys nepagrindė pareiškėjo sunkios turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nuolat teikia skundus teismui, kurie atmetami kaip nepagrįsti, kas traktuojama kaip asmens piktnaudžiavimas teisminės gynybos teise (ABTĮ 36 str. 4 d.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, taip pat, kad pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo jau išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai įpareigojo pareiškėją sumokėti žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas patikslintame skunde nepašalino teismo nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. nepateikė žyminio mokesčio kvito, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai laikė skundą nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, bei išaiškino pareiškėjui, kad skundžiama teismo nutartis laikyti skundą nepaduotu neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai, pašalinus trūkumus, kreiptis gynybos į teismą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė