2021-01-27 Nr. AB-1857-4-45-3-00369-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2590-629/2021

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00369-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant vertėjai J. L.,

pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei J. B.,

užsieniečiui V. M. (V. M.) ir jo atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio V. M. (V. M.) sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir pareiškėjas, Centras) su teikimu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus, prašydamas sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį V. M. (V. M.) (toliau – ir Užsienietis) Centre.

2. Centras nurodė, kad Užsienietis 2020 m. gruodžio 7 d. perduotas į Lietuvą iš Latvijos Respublikos. Užsienietis anksčiau į Lietuvą buvo atvykęs 2018 m. gruodžio 25 d., prašė prieglobsčio, tačiau Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) priėmus sprendimą nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, jis sutiko savanoriškai išvykti į savo šalį. Buvo suorganizuota Užsieniečio kelionė autobusu per Latvijos Respubliką, kur Užsienietis turėjo persėsti į kitą autobusą, tačiau to nepadarė, liko Latvijoje, kur pasiprašė prieglobsčio. Grąžintas į Lietuvą Užsienietis pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį, o tai, Centro teigimu, rodo, kad Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, stengdamasis neišvykti iš Europos Sąjungos teritorijos. Užsienietis iki išvykimo iš Lietuvos buvo pripažintas pažeidžiamu asmeniu dėl priklausomybės alkoholiui. Šiuo metu jis tokiu asmeniu dar nepripažintas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tokia priklausomybė yra ilgalaikė, užsienietis laikomas pažeidžiamu asmeniu. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 114 straipsnyje nustatyta, kad pažeidžiami asmenys gali būti sulaikomi tik ypatingais atvejais. Toks ypatingas atvejis yra Užsieniečio elgesys iki jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos – Užsienietis sistemingai pažeidinėjo Centro vidaus tvarkos taisykles, du kartus buvo nubaustas administracine tvarka, neįvykdė Migracijos departamento sprendimo dėl grąžinimo. Užsieniečio paskesnio prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo motyvai nėra aiškūs ir gali būti išsiaiškinti tik jį sulaikius.

II. 3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu Centro teikimą tenkino iš dalies – paskyrė Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2021 m. kovo 9 d.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. gruodžio 25 d., pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-53 netenkino Užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje; Užsienietis šį Migracijos departamento sprendimą apskundė, tačiau teismas jo skundą atmetė; Užsienietis kreipėsi į Tarptautinę migracijos organizaciją (toliau – ir TMO) dėl pagalbos savanoriškai grįžti į kilmės šalį; Migracijos departamentas 2020 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)41PR-17 dėl Užsieniečio grąžinimo į (duomenys neskelbtini), įpareigojo Užsienietį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išvykimo dienos; TMO organizavo Užsieniečio kelionę autobusu iš Vilniaus, Užsieniečio teigimu, jis iš Vilniaus nuvyko į Latviją, kur nepersėdo į autobusą, vykstantį į (duomenys neskelbtini), dėl pablogėjusios psichinės būsenos, kreipėsi į policiją ir pasiprašė prieglobsčio, buvo paguldytas į ligoninę ir gydomas psichiatrijos skyriuje; grąžintas į Lietuvą Užsienietis 2020 m. gruodžio 8 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, šis jo prašymas dėl prieglobsčio neišnagrinėtas, Užsienietis turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą.

5. Remdamasis Užsieniečio asmens bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Užsienietis nuo 2020 m. birželio 2 d. įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą dėl priklausomybės alkoholiui. Vertindamas Užsieniečio, kuris yra pažeidžiamas asmuo, sulaikymo pagrindus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 17 d. nutartį, kurioje įvertinus Užsieniečio padarytus vidaus tvarkos pažeidimus ir administracinius nusižengimus, konstatuota, jog šiuo pagrindu Užsienietis negali būti sulaikytas, taip pat nėra pagrindo sulaikyti Užsienietį dėl to, kad jis yra pažeidžiamas asmuo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Centras remiasi tais pačiais Užsieniečio padarytais pažeidimais ir tuo, kad Užsienietis neįvykdė Migracijos departamento sprendimo. Byloje nustatyta, kad Užsienietis sutiko savanoriškai išvykti, kreipėsi į TMO dėl pagalbos ir iš Lietuvos išvyko, byloje nėra duomenų patvirtinančių ar paneigiančių Užsieniečio paaiškinimus, kad jis į savo šalį nenuvyko dėl sutrikusios sveikatos ir kad dėl sveikatos sutrikimų buvo gydomas Latvijoje, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sulaikyti Užsienietį, kuris yra pažeidžiamas asmuo, nėra pagrindo.

6. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Užsieniečio tapatybė yra nustatyta, nėra duomenų apie tai, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 17 d. nutartimi Užsieniečio padarytus pažeidimus vertino ne kaip sunkaus pobūdžio pažeidimus, dėl kurių Užsienietis turi būti sulaikytas, o kaip priklausomybės pasekmes, šiuo metu Užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio neišnagrinėtas, todėl Užsieniečiui taikė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

III. 7. Centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir tenkinti Centro teikimą.

8. Centras nurodo, kad Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 10K-31879 pateikė nuomonę, kad Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra bei savanoriško grįžimo galimybe, todėl neatmestina, kad vengdamas išsiuntimo ir Lietuvos Respublikos gali pasislėpti arba išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes; Migracijos departamentas taip pat siūlo atsižvelgti į Užsieniečio pažeidžiamumą. Be to, Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (15/6-13)12PR-175 nesuteikė Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir nusprendė išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini). Centras taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad Latvijos Respublikos teismo Užsienietis buvo sulaikytas dėl to, kad 3 dienas negrįžo į prieglobsčio prašytojų centrą, tai buvo įvertinta kaip nebendradarbiavimas, polinkis pasislėpti bei nustatytų pareigų nevykdymas.

9. Centro teigimu, Užsieniečio asmens bylos medžiaga leidžia jį charakterizuoti kaip linkusį nesilaikyti šalies, į kurią kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai leidžia jo veiksmus vertinti kaip nebendradarbiavimą su kompetentingomis institucijomis. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje C-534/11 Mahmet Arslan prieš Čekijos Respubliką pateiktus išaiškinimus, kad užsienietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą po to, kai buvo sulaikytas, gali būti ir toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Nagrinėjamu atveju paskesnis Užsieniečio prieglobsčio prašymas Migracijos departamento iš karto buvo įvertintas kaip nepagrįstas ir nenagrinėjamas dėl to, kad Užsienietis nepateikė naujų esminių motyvų, kurie nebuvo išnagrinėti anksčiau. Centras pažymi, kad Užsieniečio veiksmai – galbūt iš anksto planuotas grąžinimo sprendimo nevykdymas, prieglobsčio prašymo Latvijos Respublikoje teikimas, jo perdavimas Lietuvos Respublikai ir paskesnio prieglobsčio prašymo teikimas suponuoja Europos Sąjungos valstybių ir Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų patirtą perteklinį lėšų švaistymą, įgyvendinant Užsieniečio grąžinimo į kilmės valstybę procedūrą. Užsienietis kategoriškai atsisako jam teikiamos psichologinės, psichiatrinės pagalbos bei rekomendacijų kreiptis į priklausomybių ligų centrus Lietuvoje bei gauti iš ten papildomą pagalbą.

10. Pasak Centro, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 17 d. nutartį priėmė iki atsirandant naujoms aplinkybėms, dėl kurių Centras teikimu kreipėsi į teismą, prašydamas sulaikyti Užsienietį Tarnyboje. Užsieniečio anksčiau padaryti vidaus tvarkos taisyklių pažeidimai bei administraciniai nusižengimai Centro buvo nurodyti kaip Užsienietį charakterizuojantys veiksniai. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad Užsienietis, kaip pažeidžiamas asmuo, gali būti sulaikytas, pagrindžia jo veiksmai buvimo Lietuvos Respublikoje metu, jo polinkis piktnaudžiauti prieglobsčio procedūra bei jos metu teikiamomis garantijomis, valdžios sprendimų nevykdymas, taip pat pasislėpimo nuo galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pavojus. Centras taip pat atkreipė dėmesį, kad Užsieniečio nuotolinės apklausos metu nurodytos aplinkybės dėl jo buvimo Latvijoje metu buvusių suicidinių minčių bei buvimo psichiatrijos ligoninės stacionare nepasitvirtino, t. y. jos buvo Užsieniečio išgalvotos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo Užsieniečiui skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2021 m. kovo 9 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

12. Centras, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti Centro teikimą dėl Užsieniečio sulaikymo. Centras apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip teikimą dėl užsieniečio sulaikymo. Nagrinėjamu atveju prašoma sulaikyti užsienietį Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

14. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties, be kita ko ir jų sulaikymo, klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis numato užsieniečio (tiek nelegalaus migranto, tiek prieglobsčio prašytojo) sulaikymą tuo atveju, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, ir jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti, jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti šį sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo ar išsiuntimo.

15. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas, siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–10 punktus, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: užsienietis nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Taigi siekiant sulaikyti užsienietį (prieglobsčio prašytoją) Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu, turi būti tenkinamos 2 sąlygos: i) sulaikymas būtinas, siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį; ii) yra pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

16. Remiantis Užsieniečio byloje esančiais duomenimis ir Užsieniečių registracijos centro teikime nurodytomis aplinkybėmis, kurių pagrįstumas byloje neginčijamas, nustatyta, kad Užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko 2018 m. gruodžio 25 d., pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-10)12PR-53 netenkino Užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje; Užsienietis šį Migracijos departamento sprendimą apskundė, tačiau teismas jo skundą atmetė; Užsienietis kreipėsi į Tarptautinę migracijos organizaciją dėl pagalbos savanoriškai grįžti į kilmės šalį; Migracijos departamentas 2020 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)41PR-17 dėl Užsieniečio grąžinimo į (duomenys neskelbtini), įpareigojo Užsienietį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išvykimo dienos; TMO organizavo Užsieniečio kelionę autobusu iš Vilniaus, Užsienietis iš Vilniaus nuvyko į Latviją, kur nepersėdo į autobusą, vykstantį į (duomenys neskelbtini), kreipėsi į policiją ir pasiprašė prieglobsčio; grąžintas į Lietuvą Užsienietis 2020 m. gruodžio 8 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje; Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. (15/6-13)12PR-175 nesuteikė Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir nusprendė išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini) (duomenų apie šio sprendimo įsiteisėjimą teismas neturi).

17. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, rėmėsi aplinkybe, kad Užsienietis dėl priklausomybės alkoholiui yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 17 d. nutartį, kurioje įvertinus Užsieniečio padarytus vidaus tvarkos pažeidimus ir administracinius nusižengimus, konstatuota, jog šiuo pagrindu Užsienietis negali būti sulaikytas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Centras remiasi tais pačiais Užsieniečio padarytais pažeidimais ir aplinkybe, kad Užsienietis neįvykdė Migracijos departamento sprendimo. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Užsieniečio tapatybė yra nustatyta bei nėra duomenų apie tai, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui.

18. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus bei vertinti aplinkybes, kad Užsieniečio galimai iš anksto planuotas grąžinimo sprendimo neįvykdymas, prieglobsčio prašymo Latvijoje teikimas, asmens perdavimas pagal Dublino III Reglamentą atsakingai Europos Sąjungos valstybei narei bei paskesnio prieglobsčio prašymo tais pačiais motyvais teikimas Lietuvoje – suponuojančias Europos Sąjungos valstybių narių bei Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų patirtą perteklinį lėšų švaistymą įgyvendinant minėto užsieniečio grąžinimo į kilmės valstybę procedūrą. Centro nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio prašymo suteikimo procedūra ir jos metu prieglobsčio prašytojui teikiamomis garantijomis (tarp jų galimybe laisvai judėti, neišsiuntimas į kilmės šalį kol nebus priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje), tačiau į jas pirmosios instancijos teismo nebuvo atsižvelgta.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, neturi pagrindo padaryti išvados, kad Užsienietis galimai iš anksto suplanavo Migracijos departamento sprendimo dėl jo grąžinimo į kilmės šalį neįvykdymą, nors ir pritaria Centro argumentams, kad toks pareiškėjo elgesys, kai pasinaudojama Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų lėšomis, skirtomis jo grąžinimui į kilmės šalį, tačiau į šalį negrįžtama, o pasiprašoma prieglobsčio tranzitinėje šalyje – Latvijoje, nebendradarbiaujama su Latvijos Respublikos valstybės sienos tarnyba, pasišalinama iš prieglobsčio prašytojų centro trims dienoms, nepasitvirtinus aplinkybėms, kad Užsienietis buvo gydomas Latvijos psichiatrinės ligoninės stacionare dėl jo prastos psichinės būklės, gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio prašymo suteikimo procedūra ir jos metu prieglobsčio prašytojui teikiamomis garantijomis. Tačiau pažymi, jog nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik visų reikšmingų sulaikymo klausimui išspręsti aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegija pastebi, kad neturi teisinio pagrindo pakartotinai vertinti Užsieniečio padarytus vidaus tvarkos pažeidimus ir administracinius nusižengimus, kurie jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 17 d. nutartyje, o naujų duomenų apie galimai netinkamą Užsieniečio elgesį po jo grąžinimo į Lietuvos Respubliką, Centras nepateikė. Priešingai, teismo posėdžio metu Centro atstovė paaiškino, kad po 2020 m. gruodžio 7 d., t. y. po jo grąžinimo į Lietuvą, Užsienietis nei karto nepažeidė nustatytos vidaus tvarkos taisyklių bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos laikino išvykimo tvarkos, nevartoja alkoholio.

20. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nors užsieniečio elgesys ir galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra, tačiau nagrinėjamu atveju, vertinant individualias situacijos aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad Užsieniečio tapatybė nustatyta, į tai, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, anksčiau nėra bandęs pasislėpti arba išvengti išsiuntimo, į Užsieniečio teisinę padėtį (pažeidžiamas asmuo) bei jo pasikeitusį elgesį po jo grąžinimo 2020 m. gruodžio 7 d. į Lietuvą, vadovaujantis Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, kol bus sprendžiami užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai, yra pagrindas skirti užsieniečiui sulaikymui alternatyvią priemonę – užsieniečio apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Įstatymo 115 str. 2 d. 5 p.).

21. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu Užsieniečiui paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2021 m. kovo 9 d. yra nagrinėjamoje situacijoje proporcinga.

22. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė