A-261-2340-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-2340/2012

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02442-2011-P

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas), ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Zitai Bareišienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesvida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesvida“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Kesvida“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2) (toliau – ir skundas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2011 m. gegužės 4 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1KM19/20-0349S (skunde nurodytas ataskaitos Nr. 1KM19/45-0349S laikytinas rašymo apsirikimo klaida) (toliau – ir Ataskaita), Muitinės departamento 2011 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-276 (toliau ir – Muitinės departamento sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. S-231(7-186/2011) (toliau – ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimas; sprendimas).

Skunde nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė Ataskaita įregistravo mokestinę prievolę bendrovei: 2 915 Lt muito, 7 371 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 35 Lt PVM delspinigių bei skyrė 10 proc. dydžio 1 029 Lt nesumokėtų mokesčių baudą (b. l. 28−31). Pareiškėjas, nesutikdamas su Ataskaita, įstatymų nustatyta tvarka pateikė skundus Muitinės departamentui bei Mokestinių ginčų komisijai, prašydamas panaikinti mokestines prievoles. Muitinės departamentas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu patvirtino muitinės Ataskaitą (b. l. 32−33), o Mokestinių ginčų komisija 2011 m. spalio 17 d. sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 66−72).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad aukščiau išvardintos institucijos vienareikšmiškai konstatuoja, kad dėl kai kurių dokumentų neatitikimų importuotas automobilis nėra tinkamai išgabentas iš Lietuvos Respublikos ir jam yra priskaičiuojamas importo PVM, delspinigiai, bauda. Mano, kad minėti teiginiai yra nepagrįsti, kadangi importuotas automobilis yra išgabentas į Latvijos Respubliką ir nėra pagrindo teigti, kad tariamai yra pažeisti nustatyti muitinės reikalavimai importo procedūrai 4200. Supranta, kad gal ir nebuvo panaikinęs sąskaitos pagal įstatymų nustatytą tvarką, kaip teigia Mokestinių ginčų komisija, tačiau pažymi, kad dabar yra visus dokumentus susitvarkęs tinkamai, bei apie jų tikslinimus yra pranešęs automobilio pirkėjui.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 55−58) paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė neginčytinų ir kokybiškai įvertinamų įrodymų, jog lengvasis automobilis Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765, pagamintas 2005 m.), kuris buvo skirtas išgabenti į kitą ES valstybę narę, yra teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis išgabentas, Muitinės departamentas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-276 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2011 m. gegužės 4 d supaprastinto patikrinimo ataskaitą.

Pareiškėjas iš esmės neginčija priimtų Mokestinių ginčų komisijos ir muitinės įstaigų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau pateikia teismui naujas dokumentų kopijas (2011 m. kovo 22 d. anuliuotą sąskaitą Nr. 000104, 2011 m. kovo 24 d. CMR važtaraštį, 2011 m. lapkričio 2 d. pranešimą Latvijos įmonei SLA „Latuma“ apie 2011 m. kovo 22 d. sąskaitos Nr. 000104 ištaisymą į 2011 m. lapkričio 2 d. Nr. 000104-1, 2011 m. lapkričio 2 d. sąskaitą Nr. 000104-1, įmonės SIA „Latuma“ 2011 m. lapkričio 10 d. patvirtinimą ir neaišku iš kokio „Swedbank“ ar UAB „Latuma“ dokumento išrašo kopiją), kurios jo nuomone, pagrindžia, kad importuotas automobilis yra parduotas ir išgabentas, bei muitinės procedūra nėra pažeista. Muitinės departamentui pareiškėjo su 2011 m. gegužės 16 d. skundu ir 2011 m. birželio 10 d. raštu pateikti dokumentai taip pat nepatvirtina, kad įvykdytos nurodytos sąlygos: kam parduotas ir kur išgabentas UAB „Kesvida“ iš JAV įvežtas ir minėtoje importo deklaracijoje Nr. 11LTKR1000IM00FF84 (2011 m. kovo 18 d.) 4200 procedūrai deklaruotas automobilis Mercedes SL50 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765). Pateiktas tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis (CMR) negali būti pripažintas tinkamu šios procedūros įvykdymo įrodymu, kadangi pervežėju jame nurodyta UAB „Kniupsius“, o pagal minėtos procedūros įforminimo dokumentus, pervežėju turėtų būti L. Olišauskienės komercinė firma (2010 m. rugpjūčio 30 d. trišalė krovinių pervežimo sutartis Nr. LATOLI-K1, sudaryta tarp L. Olišauskienės komercinės firmos (vežėjo), UAB „Kesvida“ (siuntėjo) ir SIA „Latuma“(gavėjo)). Be to, CMR važtaraštis yra pervežimo dokumentas, o ne dokumentas, patvirtinantis, jog įvykdytas atitinkantis minėtų teisės aktų sąlygas tiekimas į kitą valstybę narę.

Muitinės departamento nuomone, nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo importuoto automobilio išgabentu į kitą valstybę narę ir taikyti nulinį PVM tarifą, remiantis pareiškėjo teismui pateiktomis dokumentų kopijomis. Kauno teritorinė muitinė, norėdama nustatyti, ar pareiškėjas įvykdė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau − ir PVM įstatymas) 35 straipsnio ir Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (toliau − ir Taisyklės), patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d.

įsakymu Nr. 1B-439/VA-71, nustatytas sąlygas, 2011 m. kovo 18 d. raštu Nr. 1b-19.6-20-7906 įpareigojo pateikti konkrečius dokumentus, įrodančius, kad importuotas 4200 procedūrai automobilis Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765) yra išgabentas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis į kitą valstybę narę. Pareiškėjas muitinei jokių dokumentų nepateikė. Muitinės departamentui ir teismui pateikti dokumentai taip pat nepatvirtina šio automobilio tiekimą kitos valstybės narės PVM mokėtojui minėtų teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Su skundu Muitinės departamentui buvo pateikta 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra serija KALEV Nr. 000104, kuria įformintas ginčo automobilio pardavimas Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“. Muitinės departamento 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-208 įpareigojus pašalinti skundo trūkumus ir pateikti ne valstybine kalba surašytos PVM sąskaitos faktūros autentifikuotą vertimą į lietuvių kalbą, pareiškėjas 2011 m. birželio 10 d. raštu Muitinės departamentui pateikė lietuvių kalba surašytą, direktorės O.

N. pasirašytą, tos pačios datos ir numerio (2011 m. kovo 22 d. sąskaitą serija KALEV Nr. 000104) sąskaitą, tačiau įformintą jau kitam pirkėjui − UAB „Latuma“. Mokestinių ginčų komisijai su skundu buvo pateikta dar kitokia „skirta direktorei O. N.“, 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra serija KALEV Nr. 000104, surašyta anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą. Teismui pateikiama „anuliuota 2011 m. kovo 22 d.“ 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra serija KALEV Nr. 000104, įforminta Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“.

Neaišku, kaip ji galėjo būti „anuliuota 2011 m. kovo 22 d.“, jeigu direktorės pasirašyta ji buvo pateikta Muitinės departamentui su 2011 m. gegužės 16 d. skundu. Teismui taip pat pateikta 2011 m. lapkričio 2 d. sąskaitos serija KALEV Nr. 000104-1 kopija dėl to paties automobilio Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765) pardavimo UAB „Latuma“. Taigi, iš pateiktų sąskaitų visumos ir lieka neaišku, kam, kada ir kokiomis sąlygomis parduotas minėtas automobilis.

Teismui pateiktos 2011 m. kovo 24 d. CMR važtaraščio ir 2011 m. lapkričio 11 d. SIA „Latuma“ patvirtinimo kopijos negali būti tinkamais įrodymais, jog įformintoje importo deklaracijoje 11LTKR1000IM00FF84 (2011 m. kovo 18 d.) 4200 muitinės procedūrai deklaruotas lengvasis automobilis Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765, pagamintas 2005 m.) yra PVM įstatymo ir Taisyklių nustatytomis sąlygomis išgabentas į kitą valstybę narę ir už jį nustatyta tvarka sumokėtas importo PVM.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 59) paaiškino, kad teismui pateikti dokumentai nepagrindžia ir neįrodo, kad automobilis Mercedes SL500 yra išgabentas į kitą Europos Bendrijos šalį. Pažymėjo, kad ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu apelianto (pareiškėjo) UAB „Kesvida“ teikiamos sąskaitos faktūros yra vertintinos prieštaringai, kadangi neaišku, kada ir kam buvo parduotas automobilis Mercedes SL500. 2011 m. kovo 22 d. sąskaita faktūra KALEV Nr. 000104, kurioje pirkėjas buvo nurodytas Kipro įmonė „Santforce Auto Limited“ buvo anuliuota tik tada, kai apie tai pasisakė Mokestinių ginčų komisija 2011 m. spalio 17 d. sprendime Nr. S-231(7-186/2011), kad nėra pirkėjo pagal sąskaitą faktūrą KALEV Nr. 000104 pozicijos dėl parduodamos prekės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Kesvida“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad tam, jog į Lietuvos Respubliką importuota prekė būtų neapmokestinta importo PVM, privalo būti įvykdytos visos Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, o kilus abejonėms, ar prekės tikrai išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą ES valstybę narę, šias abejones privalo pašalinti importuotojas, mokesčių administratoriui pateikdamas Taisyklių 9 punkte nurodytus dokumentus. Taigi, nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė, norėdama nustatyti, ar pareiškėjas įvykdė PVM 35 straipsnio ir Taisyklių nustatytas sąlygas, 2011 m. kovo 18 d. raštu įpareigojo pateikti konkrečius dokumentus, įrodančius, kad importuotas 4200 procedūrai automobilis Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765) yra išgabentas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis į kitą valstybę narę (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 48).

Pareiškėjas muitinei jokių dokumentų nepateikė. Muitinės departamentui ir teismui pateikti dokumentai taip pat nepatvirtina šio automobilio tiekimą kitos valstybės narės PVM mokėtojui minėtų teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Su skundu Muitinės departamentui buvo pateikta 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra serija KELV Nr. 000104, kuria įformintas ginčo automobilio pardavimas Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 18). Muitinės departamento 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-208 įpareigojus pašalinti skundo trūkumus ir pateikti ne valstybine kalba surašytos PVM sąskaitos faktūros autentifikuotą vertimą į lietuvių kalbą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 13−14), pareiškėjas 2011 m. birželio 10 d. raštu Muitinės departamentui pateikė lietuvių kalba surašytą, direktorės O.

N. pasirašytą, tos pačios datos ir numerio (2011 m. kovo 22 d. sąskaitą serija KELV Nr. 000104) sąskaitą, tačiau įformintą jau kitam pirkėjui − Latvijos bendrovei „Latuma“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 11). Mokestinių ginčų komisijai su skundu buvo pateikta dar viena „skirta direktorei O. N.“, 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra serija KELV Nr. 000104, surašyta anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą. Jau teismui pateikta „anuliuota 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra serija KELV Nr. 000104“, įforminta Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“ (b. l. 4).

Anuliuota 2011 m. kovo 22 d. direktorės pasirašyta PVM sąskaita faktūra, Muitinės departamentui buvo pateikta 2011 m. gegužės 16 d. skundu. Teismui pareiškėjas jau pateikė 2011 m. lapkričio 2 d. sąskaitos serija KELV Nr. 000104-1 kopiją dėl to paties automobilio Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765) pardavimo UAB „Latuma“ (b. l. 7). Taigi, iš pateiktų sąskaitų visumos teismas negalėjo nustatyti, kam, kada ir kokiomis sąlygomis parduotas minėtas automobilis. Teismui pateiktos 2011 m. kovo 24 d. CMR važtaraščio ir 2011 m. lapkričio 10 d.

SIA „Latuma“ patvirtintos kopijos (b. l. 5, 8) nelaikytos tinkamais įrodymais, jog įformintoje importo deklaracijoje 11LTKR1000IM00FF84 (2011 m. kovo 18 d.) 4200 muitinės procedūrai deklaruotas lengvasis automobilis Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765, pagamintas 2005 m.) yra PVM įstatymo ir Taisyklių nustatytomis sąlygomis išgabentas į kitą valstybę narę ir už jį nustatyta tvarka sumokėtas importo PVM.

Teismas sutiko su Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra įvykdyta Taisyklių 4.1 punkte nurodyta sąlyga, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo į Lietuvos Respubliką importuotas lengvasis automobilis yra realiai išgabentas į kitą valstybę narę ir už šį automobilį visiškai atsiskaityta. Pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktame tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje ginčo automobilio vežėju nurodyta bendrovė „Kniupsius“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 3), tačiau pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Mokestinių ginčų komisijai nepateikė vežimo sutarties, pareiškėjo sudarytos su bendrove, taip pat nepateikė jokių apmokėjimo už vežimą dokumentų. Tuo tarpu byloje yra 2010 m. rugpjūčio 30 d. trišalė krovinių pervežimo sutartis Nr. LATOLI-K1, pagal kurią prekių, pareiškėjo parduodamų Latvijos įmonei „Latuma“, vežėjas yra L. Olišauskienės firma (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 61).

Įvertinęs teisės aktų normas ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl skundas atmestas.

III. Pareiškėjas UAB „Kesvida“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. 1A- 4.13-276, kuriuo patvirtinta Kauno teritorinės muitinės 2011 m. gegužės 4 d. supaprastinta ataskaita Nr. 1KM19/45-0349S.

Apeliacinis skundas (b. l. 88-90) grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti visi įrodymai, patvirtinantys Taisyklių 4 punkte nustatytų sąlygų, reikalingų prekės apmokestinimui taikant 0 procentų PVM tarifą egzistavimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vis tiek iškėlė abejonę dėl visiško atsiskaitymo už parduotą ir išgabentą automobilį. PVM įstatymas, nustatantis prekių tiekimo sąlygas, nereikalauja, kad būtų pateikti įrodymai apie atsiskaitymą už perleistas prekes, užtenka įrodyti nuosavybės arba disponavimo teisių perleidimą, kadangi (ne)atsiskaitymas yra civilinės teisinės reguliavimo dalykas.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtame sprendime padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog lengvasis automobilis yra realiai išgabentas į kitą valstybę narę, nes netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tik atkartojo ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų argumentus. Anot teismo mokesčių administratoriui pateiktame tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje ginčo automobilio vežėju yra nurodyta bendrovė „Kniupsius“, tačiau pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė vežimo sutarties, pareiškėjos sudarytos su bendrove, taip pat nepateikė jokių apmokėjimo už vežimą dokumentų. Tuo tarpu byloje yra 2010 m. rugpjūčio 30 d. trišalė krovinių pervežimo į sutartis Nr. LATOLJ-KL, pagal kurią prekių, pareiškėjo parduodamų Latvijos įmonei „Latuma“, vežėjas yra L. Olišauskienės firma.

3. Pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išdėstytais argumentais, ir nevertino ginčo, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.811 straipsnio 2 dalis nustato, kad, kai vežėjas perduoda visas savo prievoles ar jų dalį kitam vežėjui, šis taip pat pripažįstamas vežimo sutarties šalimi. Siuntėjas (gavėjas), atsiskaitęs su vienu iš kelių vežėjų, pripažįstamas įvykdžiusiu savo prievoles. Pažymėtina, kad pareiškėjas ir Latvijos įmonė „Latuma“ turi trišalę sutartį dėl pervežimo tiek su L. Olišauskienės firma, tiek su UAB „Kniupsius“. Taigi, pareiškėjas, būdamas siuntėju ir turėdamas sutartį su vežėjais L. Olišauskienės firma ir UAB „Kniupsius“, pildydamas muitinės deklaraciją nurodė, kad prekė bus išgabenta vežėjo L. Olišauskienės firmos. Tačiau pareiškėjui perdavus užsakymą išgabenti prekę į kitą valstybę narę, šį užsakymą įvykdė ir prekę išgabeno į kitą valstybę narę ne deklaracijos pildymo metu nurodytas vežėjas, t. y. L. Olišauskienės firma, o UAB „Kniupsius“. Nors L. Olišauskienės įmonė ne pati vykdė pervežimą, bet naudojosi CK įtvirtinta teise visas ar dalį vežėjo prievolių perleisti kitam vežėjui, todėl prekę į kitą valstybę narę išgabeno UAB „Kniupsius“. Be to, pagal minėto CK straipsnio nuostatas, atsiskaityti turi teisę tiek siuntėjas, tiek gavėjas. Esminę aplinkybę, kad prekė buvo išgabenta iš Lietuvos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatyme ir Taisyklėse nustatytas sąlygas, patvirtina aukščiau išdėstyti argumentai ir byloje esantys įrodymai, t. y. CMR važtaraštis, SIA „Latuma“ bankinės sąskaitos išrašas. Byloje taip pat yra SIA „Latuma“ patvirtinimas, kad prekė (automobilis Mercedes Benz SL 500) yra gauta SIA „Latuma“ 2011 m. kovo 24 d.

4. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad nacionalinės mokesčių institucijos turi laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos principo, tai reiškia, jog tuomet, kai teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis vadovaudamasis galiojančiais įstatymais gali siekti tam tikrų tikslų, tai tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. PVM įstatyme ir Taisyklėse yra nustatyti reikalavimai prekių išgabenimu ir išvardintos visos sąlygos, kurias įvykdžius, importuotos prekės neapmokestinamos PVM. Pareiškėjas, įvykdęs visus šiuos reikalavimus, įgijo teisėtus lūkesčius, kad teisės aktai bus pritaikyti ir apsaugoti jo interesai.

5. Teisingumo principas yra neatsiejamas nuo įstatymo viršenybės ir teisinės valstybės principų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis nustato viešojo administravimo principus, iš kurių įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Todėl nesuprantami mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo kriterijai, kai teigiama, kad CMR važtaraštis yra tik pervežimo dokumentas, o ne dokumentas, patvirtinantis, jog įvykdytas atitinkamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis tiekimas į kitą valstybę narę.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 99-102) nurodomi iš esmės tie patys argumentai kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas įvertinus byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius galiojančius teisės aktus, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

2. Nepagrįstai pareiškėjas skunde kaltina Vilniaus apygardos administracinį teismą, nepripažinusį automobilio išgabenimo įrodymu CMR važtaraščio, kurio 16 langelyje vežėju nurodytas ne L. Olišauskienės komercinė firma, o UAB „Kniupsius“ ir nevertinusį bei netaikiusį CK 6.811 straipsnio 2 dalies. Pažymėtina, kad UAB „Kesvida“ nepateikė nei muitinei, nei teismui jokių įrodymų, jog minėtoje sutartyje nurodytas vežėjas (L. Olišauskienės komercinė firma) perdavė kokias nors prievoles ar dalį jų kitam vežėjui (UAB „Kniupsius“). Priešingai, ir šiame apeliaciniame skunde nurodoma, kad ne vežėjas perdavė savo prievoles kitam vežėjui, o „Latvijos įmonė „Latuma“ turi trišalę sutartį dėl pervežimo tiek su L. Olišauskienės firma, tiek su UAB „Kniupsius“. Dėl kokių pervežimų „Latuma“ yra sudariusi sutartį su UAB „Kniupsius“ neaišku, tačiau šiuo konkrečiu atveju, pagal minėtos deklaracijos muitinio įforminimo metu pateiktą sutartį vežėju yra L. Olišauskienės komercinė firma. Be to, CMR važtaraštis yra pervežimo dokumentas, o ne dokumentas, patvirtinantis, jog įvykdytas tiekimas į kitą valstybę narę, atitinkantis PVM įstatymo 35 straipsnio ir minėtų Taisyklių nustatytas sąlygas.

3. Pažymėtina, kad PVM įstatymo 35 straipsnyje kalbama ne apie bet kokį importuotų prekių išgabenimą į kitą valstybę narę, o yra nustatytos ir sąlygos: prekės turi būti tiekiamos į kitą šalį ir išgabenamos per vieno mėnesio terminą nuo importo deklaracijos įforminimo. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikta „anuliuota 2011 m. kovo 22 d.“ 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaita faktūra serija KALEV Nr. 000104, įforminta Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“. Neaišku, kaip ji galėjo būti „anuliuota 2011 m. kovo 22 d.“, jeigu direktorės pasirašyta ji buvo pateikta Muitinės departamentui su 2011 m. gegužės 16 d. skundu. Vilniaus apygardos administraciniam teismui taip pat pateikta 2011 m. lapkričio 2 d. sąskaitos serija KALEV Nr. 000104-1 kopija dėl to paties automobilio Mercedes SL500 pardavimo UAB „Latuma“. Taigi, iš pateiktų sąskaitų visumos ir lieka neaišku, kam, kada ir kokiomis sąlygomis buvo parduotas minėtas automobilis. Teismui pateikta 2011 m. lapkričio 11 d. SIA „Latuma“ rašto, kuriuo tvirtinama, jog įformintoje importo deklaracijoje 11LTKR1000IM00FF84 (2011 m. kovo 18 d.) 4200 muitinės procedūrai deklaruotas lengvasis automobilis Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765, pagamintas 2005 m.) yra PVM įstatymo ir Taisyklių nustatytomis sąlygomis išgabentas į kitą valstybę narę ir už jį nustatyta tvarka sumokėtas importo PVM, taip pat negali būti pripažintas tinkamu įrodymu.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė, su apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 98).

Atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 101-103) administracija nurodo, kad:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

2. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. dvišalę 2011 m. sausio 3 d. sutartį dėl pervežimo, sudarytą tarp UAB „Latuma“ (gavėjo) ir UAB „Kniupsius“ (vežėjo), nors savo apeliaciniame skunde pareiškėjas teigė, jog jis ir UAB „Latuma“ turėjo sudarę trišalę sutartį dėl pervežimo tiek su L. Olišauskienės firma, tiek su UAB „Kniupsius“, prekę išgabeno į kitą valstybę UAB „Kniupsius“, nors deklaracijos pildymo metu nurodytas vežėjas L. Olišauskienės firma. Tuo tarpu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme UAB „Kesvida“ pateikė 2010 m. rugpjūčio 30 d. trišalę sutartį dėl pervežimo, sudarytą būtent tarp L. Olišauskienės firmos (vežėjo), UAB „Kesvida“ (siuntėjo) ir SIA „Latuma“ (gavėjo).

3. Pareiškėjo teiginiai, kad prekės išgabenimą iš Lietuvos į kitą valstybę narę pagal PVM įstatyme ir Taisyklėse nustatytas sąlygas įrodo CMR važtaraštis, patvirtinantis prekės išgabenimą, SIA „Latuma“ bankinės sąskaitos išrašas, patvirtinantis atsiskaitymą už prekės pervežimą į kitą valstybę narę, yra nepagrįsti, nes 2011 m. kovo 24 d. CMR važtaraštis yra pervežimo dokumentas, o ne dokumentas, patvirtinantis, jog įvykdytas atitinkantis minėtų teisės aktų sąlygas tiekimas į kitą valstybę narę. Be to, šis dokumentus turėtų būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei pateiktos 2011 m. lapkričio 2 d. sąskaitos serija KALEV Nr. 000104-1 kopija dėl to paties automobilio Mercedes SL500 pardavimo SIA „Latuma“, nei SIA „Latuma“ bankinės sąskaitos išrašas negali būti pripažinti priimtinais įrodymais šioje byloje, nes pagal pateiktą sąskaitos išrašą nėra galimybės 2011 m. gegužės 16 d. atlikto mokėjimo susieti būtent su nagrinėjamos importuotos prekės – automobilio Mercedes SL500 gabenimu, o minėtos sąskaitos išrašymo data yra nurodyta 2011 m. lapkričio 2 d., kai tuo tarpu importo deklaracija Nr. 11LTKR1000IM00FF84 minėtam automobiliui buvo įforminta 2011 m. kovo 18 d., o PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte numatyta sąlyga, kad prekės turi būti tiekiamos į kitą šalį ir išgabenamos per vieno mėnesio terminą nuo importo deklaracijos įforminimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tinkamo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71, reikalavimų įvykdymo, kad būtų pritaikytas 0 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifas pareiškėjo importuoto į Lietuvos Respubliką automobilio tiekimui į kitą ES valstybę narę.

PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę pagal šio įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. To paties įstatymo 56 straipsnio 3 dalis numato, kad pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, PVM mokėtojas privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad įvyko PVM įstatymo VI skyriuje nurodytas prekių tiekimo, prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimo sandoris. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

Taisyklių 6 punkte (2010 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1B-773/VA-119 redakcija) nurodyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena iš taisyklių 4 punkte nurodytų sąlygų: 1) importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą ES valstybę narę; 2) prekių importuotojas importo muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui metu yra registruotas šalies teritorijoje PVM mokėtoju; 3) importuotų prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą ES valstybę narę pagal PVM įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų tarifą; 4) importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui teikia tas pačias nepakeisto pavidalo prekes, kurias importavo į šalies teritoriją; 5) prekės į kitą ES valstybę narę išgabenamos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento.

Pagal Taisyklių 9 punktą teritorinės muitinės ir arba apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos, kontroliuodamos PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą, turi teisę pareikalauti importuotojo pateikti dokumentus, įrodančius, kad tos pačios prekės, kurios buvo importuotos į šalies teritoriją neapmokestinant PVM, išgabentos į kitą valstybę narę. Dokumentais, įrodančiais, kad prekės išgabentos į kitą valstybę narę, gali būti prekių gabenimo dokumentai, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų teikimo sutartys, PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimų dokumentai ar kiti dokumentai, įrodantys prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą. Jeigu pateiktų dokumentų nepakanka, kad būtų įrodyta, jog prekės tikrai išgabentos į kitą valstybę narę, teritorinės muitinės ir arba apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos turi teisę reikalauti importuotojo pateikti ir kitokius dokumentus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau − Bendrijos muitinės kodeksas) 78 straipsniu, norėdama nustatyti, ar pareiškėjas įvykdė PVM įstatymo 35 straipsnio ir Taisyklių nustatytas sąlygas, t. y. UAB „Kesvida“ importo deklaracijoje Nr. 11LTKR1000IM00FF84 (2011 m. kovo 18 d.) deklaruotam lengvajam automobiliui Mercedes SL500 (kėbulo Nr. WDBSK75F15F096765, pagamintas 2005 m.) įformintai 4200 muitinės procedūrai (importo metu žinoma, kad prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą ES valstybę narę, todėl pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 35 straipsnio nuostatas taikomas lengvatinis 0 procentų PVM tarifas) laikėsi nustatytų sąlygų, 2011 m. kovo 18 d. raštu įpareigojo pareiškėją pateikti konkrečius dokumentus, įrodančius, kad importuotas 4200 procedūrai automobilis Mercedes SL500 yra išgabentas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis į kitą valstybę narę (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 48). Kauno teritorinė muitinė, negavusi įrodymų, jog automobilis nustatyta tvarka yra išgabentas į kitą ES šalį, surašė 2011 m. gegužės 4 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą (b. l. 28−31). Muitinė, pakeitusi automobilio apmokestinamąją vertę iš 2 551 Lt į 31 699 Lt, perskaičiavo importo mokesčius, įregistruodama UAB „Kesvida“ 11 350 Lt skolą muitinei: 2 915 Lt muito, 7 371 Lt PVM, 35 Lt PVM delspinigių ir 1 029 Lt baudos.

Bendrovė iš dalies nesutiko su šia ataskaita ir 2011 m. gegužės 16 d. pateikė skundą Muitinės departamentui ir prašė ją pakeisti − pripažinti automobilį išgabentu į kitą ES šalį ir, atitinkamai perskaičiavus mokesčius, priimti naują sprendimą. Ataskaitos dalies dėl automobilio apmokestinamosios vertės nustatymo pareiškėjas neginčijo, todėl Muitinės departamentas ataskaitos šioje dalyje nenagrinėjo ir nevertino. Reikalavimui pagrįsti bendrovė kartu su skundu Muitinės departamentui pateikė dokumentus: tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį (CMR), kuriame vežėju nurodyta UAB „Kniupsius“, siuntėju – UAB „Kesvida“, o gavėju – SIA“ Latuma“, bei surašytą ne valstybine kalba 2011 m. kovo 22 d. sąskaitą-faktūrą (invoice) serija KELV Nr. 000104, kurioje nurodomas automobilio Mercedes SL500 pardavimas Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 18). Muitinės departamentas 2011 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-208 įpareigojo pareiškėją pašalinti skundo trūkumus ir pateikti ne valstybine kalba surašytų dokumentų, kuriais grindžiamas skundo reikalavimas, autentifikuotus vertimus į lietuvių kalbą. Pareiškėjas šio sprendimo neįvykdė, t. y. nepateikė su skundu atsiųstos automobilio 2011 m. kovo 22 d. sąskaitos-faktūros (serija KELV Nr. 00104) vertimo į lietuvių kalbą, tačiau atsiuntė kitą, tos pačios datos ir tuo pačiu numeriu, to paties automobilio pardavimui išrašytą sąskaitą lietuvių kalba Latvijos bendrovei UAB „Latuma“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 11). Kadangi pareiškėjas nepateikė neginčytinų ir kokybiškai įvertinamų įrodymų, jog lengvasis automobilis Mercedes SL500, kuris buvo skirtas išgabenti į kitą ES valstybę narę, yra teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis išgabentas, Muitinės departamentas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-276 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2011 m. gegužės 4 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą (b. l. 32−33).

Bendrovė, nesutikdama su minėtu sprendimu ir pateikdama dar vieną „skirta direktorei O. N.“ 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaitą faktūrą serija KELV Nr. 000104, surašytą anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą, Muitinės departamento sprendimą apskundė Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2011 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. S-231(7-186/2011) patvirtino skundžiamą Muitinės departamento 2011 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-276 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 66−72). Nesutikęs ir su pastaruoju sprendimu, pareiškėjas 2011 m. lapkričio 14 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remiantis mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, kas lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas). Analogiškų nuostatų laikomasi ir Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A556-250/2010 ir A556-1054/2010), kuriose konstatuota, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka mokesčių mokėtojui, o mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus.

Taigi pagal minėtą mokestinių teisinių santykių reglamentavimą tam, kad į Lietuvos Respubliką importuota prekė būtų neapmokestinta importo PVM, privalo būti įvykdytos visos minėtų Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, o kilus abejonėms, ar prekės tikrai išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą ES valstybę narę, šias abejones privalo pašalinti importuotojas (mokesčių mokėtojas), mokesčių administratoriui paprastai pateikdamas gabenimo dokumentus, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų teikimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimų dokumentus ar kitus dokumentus, įrodančius prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą. Tokie dokumentai minėtų Taisyklių 9 punkte išdėstyti alternatyviai, t. y dokumentu, įrodančiu prekių išgabenimo faktą, gali būti bet kuris iš nurodytų dokumentų, bei toks dokumentas (dokumentai) turi patvirtinti būtent prekių išgabenimo faktą. Dokumentų kiekį ir rūšį turi teisę pasirinkti importuotojas, o mokesčių administratorius turi diskreciją nuspręsti, ar pakanka importuotojo pateiktų dokumentų, kad būtų įrodyta, jog prekės tikrai išgabentos į kitą valstybę narę. Jeigu pateiktų dokumentų nepakanka, teritorinės muitinės ir/arba apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos turi teisę reikalauti importuotojo pateikti ir kitokius dokumentus.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui (UAB „Kesvida“). Tačiau nagrinėjamu atveju šią privalomą sąlygą – prekių realų išgabenimą iš Lietuvos Respublikos – patvirtinančių aplinkybių nenustatyta.

Anot pareiškėjo, PVM įstatymas nereikalauja, kad būtų pateikti įrodymai apie atsiskaitymą už perleistas prekes, užtenka įrodyti nuosavybės arba disponavimo teisių perleidimą. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Tačiau negalima sutikti su skundo argumentu, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui ir teismui pateikė visus įrodymus, patvirtinančius Taisyklių 4 punkte nustatytų sąlygų, reikalingų prekės apmokestinimui taikant 0 procentų PVM tarifą, egzistavimą. UAB „Kesvida“ į bylą pateiktas 2011 m. kovo 24 d. tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis (CMR) negali būti laikomas pakankamu įrodymu, kad bendrovės į Lietuvos Respubliką importuotas automobilis tikrai išvežtas iš šalies teritorijos.

Kauno teritorinė muitinė, pasinaudojusi Taisyklėse įtvirtinta diskrecija nuspręsti, ar pakanka pareiškėjo pateiktų dokumentų, 2011 m. kovo 18 d. raštu įpareigojo pareiškėją pateikti konkrečius dokumentus, įrodančius, kad importuotas 4200 procedūrai automobilis yra išgabentas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis į kitą valstybę narę, o, negavusi tokių įrodymų, pagrįstai surašė 2011 m. gegužės 4 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą, įregistruodama UAB „Kesvida“ 11 350 Lt skolą muitinei. Taigi, Kauno teritorinė muitinė nelaikė CMR važtaraščio pakankamu įrodymu ir reikalavo jį patvirtinti kitais dokumentais (Taisyklių 9 p.) – siuntėjo ir vežėjo sudaryta transportavimo paslaugų teikimo (vežimo) sutartimi, ir tuo teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Byloje pateiktos tik dvi transportavimo paslaugų teikimo sutartys: 2011 m. sausio 3 d. tarptautinio krovinių vežimo sutartis Nr. 11-01/03, sudaryta tarp UAB „Kniupsius“ ir SIA „Latuma‘ (b. l. 38-40), bei 2010 m. rugpjūčio 30 d. trišalė krovinių pervežimo sutartis Nr. LATOKI-K1, sudaryta tarp L. Olišauskienės firmos (vežėjo), SIA „Latuma“ (gavėjo) ir UAB „Kesvida“ (siuntėjo). Tačiau pažymėtina, kad nei viena iš jų nepatvirtina pareiškėjo pateikto 2011 m. kovo 24 d. tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio (CMR), kadangi šiame važtaraštyje vežėju numatyta UAB „Kniupsius“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 61).

Tuo tarpu pagal importo deklaracijoje Nr. 11LTKR1000IM00FF84 (2011 m. kovo 18 d.) 4200 procedūrai pateiktus dokumentus vežėju turėjo būti L. Olišauskienės firma. Taigi, pareiškėjas nepateikė teismui tarp jo ir vežėjo UAB „Kniupsius“ sudarytos transportavimo paslaugų teikimo (vežimo) sutarties, patvirtinančios jo pateiktą 2011 m. kovo 24 d. CMR važtaraštį.

Muitinės departamentui ir teismui pateiktos sąskaitos-faktūros (invoice) taip pat nepatvirtina šio automobilio tiekimo kitos valstybės narės PVM mokėtojui minėtų teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Mokesčių administratoriui pareiškėjas pateikė dvi sąskaitas-faktūras ta pačia serija ir tuo pačiu numeriu, kuriose ta pačia data įformintas to paties automobilio (Mercedes SL500) pardavimas skirtingoms įmonėms: vienu atveju Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“, o kitu – Latvijos įmonei „Latuma“. Po to, kai Mokestinių ginčų komisija skundžiamame 2011 m. spalio 17 d. sprendime pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 patvirtintas Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisykles sugadinti mokesčiams apskaičiuoti naudojami apskaitos dokumentai turi būti žymimi žodžiu „Anuliuota“ nurodant datą ir atitinkamo asmens parašą, ko pareiškėjas nebuvo padaręs, pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pateikė jau anuliuotą 2011 m. kovo 22 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija KELV Nr. 000104, įformintą Kipro įmonei „Santforce Auto Limited“ (b. l. 4) bei 2011 m. lapkričio 2 d. sąskaitos-faktūros serija KELV Nr. 000104-1 kopiją dėl to paties automobilio pardavimo UAB „Latuma“ (b. l. 7). Taigi, iš pateiktų sąskaitų visumos vis tiek lieka neaišku, kam, kada ir kokiomis sąlygomis parduotas minėtas automobilis.

Taip pat pažymėtina, jog UAB „Kesvida“ į bylą pateiktas bendrovės SIA „Latuma“ banko sąskaitos išrašas (b. l. 11) dokumentu, patvirtinančiu importuoto automobilio Mercedes SL500 išvežimo iš Lietuvos Respublikos faktą, taip pat negali būti pripažįstamas. Šiame sąskaitos išraše nurodyta, kad 2011 m. gegužės 16 d. SIA „Latuma“ bendrovei „Kniupsius“ du kartus pervedė 34 100 Lt ir 24 200 Lt už pervežimo paslaugas. Tačiau šis faktas, kaip minėta, nėra patvirtintas tarp pareiškėjo, vežėjo UAB „Kniupsius“ ir gavėjo SIA „Latuma“ sudaryta transportavimo paslaugų teikimo (vežimo) sutartimi. Šitokiu būdu pareiškėjas jokiais įrodymais nepatvirtina savo argumento, kad L. Olišauskienės įmonė naudojosi CK įtvirtinta teise visas ar dalį vežėjo prievolių perleisti kitam vežėjui, t. y. UAB „Kniupsius“. Kadangi nėra trišalės vežimo sutarties tarp pareiškėjo, vežėjo UAB „Kniupsius“ ir gavėjo SIA „Latuma“, tai negali būti patvirtinta ir ta aplinkybė, kad, kaip teigia pareiškėjas, už pervežimo paslaugas atsiskaityti turėjo teisę ir gavėjas SIA „Latuma“, ką ir padarė (CK 6.811 str. 2 d.).

Kadangi nagrinėjamu atveju nei Kauno teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas, nei Mokestinių ginčų komisija nenustatė, kad yra įvykdyta Taisyklių 4.1 punkte nurodyta sąlyga, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo į Lietuvos Respubliką importuotas lengvasis automobilis yra realiai išgabentas į kitą valstybę narę, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo atliktai importo procedūrai netaikė 0 procentų PVM tarifo ir papildomai apskaičiavo PVM, šio mokesčio delspinigius ir baudą, o Mokestinių ginčų komisija pagrįstai nepanaikino tokio mokesčio administratoriaus sprendimo. Pareiškėjas, apskųsdamas minėtų subjektų sprendimus Vilniaus apygardos teismui, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį privalėjo pagrįsti, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos konkrečios mokesčio ir su juo susijusios sumos yra neteisingos, t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jo importuotas automobilis yra išgabentas iš Lietuvos Respublikos. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė.

Remiantis išdėstytais motyvais, daroma išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kesvida“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas